Klietkutė, Jolanta. Rožė Parčevskytė. Róża Parczewska. – Kretinga, 2021. Knygos viršelis

Kilusi iš Lenkijos karalystės bajorų Parčevskių giminės Lietuvos atšakos Rožė Parčevskytė gimė 1799 m. rugsėjo15 d. Nemenčinės parapijoje, Raudondvario dvare, pulkininko Ignoto Parčevskio ir Salomėjos Dzievonskytės šeimoje. Mergaitė buvo silpnos sveikatos, todėl didžiąją gyvenimo dalį praleido namuose, Raudondvaryje. Savo gyvenimą ji paskyrė šeimai, gailestingumo darbams ir tapybai. R. Parčevskytė buvo išsilavinusi, mėgo istoriją, literatūrą, skaitė keliomis užsienio kalbomis. Ne tik artimuosius, bet ir svetimus žmones žavėdavo savo širdies gerumu, buvo jautri įvairių sluoksnių bei išsilavinimo žmonėms. Būdama giliai tikinti visus savo skausmus maldoje aukojo už artimus žmones, nemažą dalį paveldėto turto skyrė labdarai [1, 3, 4].

Nėra žinoma, kur ir kada R. Parčevskytė mokėsi dailės. Jaunystėje tapė miniatiūras, vėliau – didelės apimties religinio turinio paveikslus bažnyčioms. Ji nebuvo profesionali dailininkė, tačiau kaip mėgėja pasiekė neblogų rezultatų. R. Parčevskytės kūryba įdomi ir vertinga kaip specifinis XIX a. dailininkų mėgėjų kūrybos pavyzdys. R. Parčevskytė buvo pirmoji moteris Lietuvoje, su savo darbais dalyvavusi dailės parodose. 1822 m. pirmą kartą istorijoje moterims dailininkėms buvo leista dalyvauti parodose. Plačiai žinomi jos nutapyti paveikslai „Kristaus Atsimainymas“, „Sopulingoji Dievo Motina“, „Nekaltas Prasidėjimas“, „Kristaus pokalbis su Nikodemu“ [2, 3, 4].

Visus savo darbus (aliejinę tapybą, miniatiūras) R. Parčevskytė išdovanodavo. 1827 m. Vilniuje apsilankiusiam didžiajam kunigaikščiui Mykolui R. Parčevskytė padovanojo miniatiūrą „Išganytojas“, tapytą ant kaulo. Keletą dailininkės darbų turėjo imperatoriškoji Ermitažo galerija Sankt Peterburge. Bet Ermitažo fonduose R. Parčevskytės paveikslų nebeaptikta. Kretingos pranciškonų bažnyčiai R. Parčevskytė padovanojo Švč. Mergelės paveikslą, 1831 m. tapytą pagal Simono Čechavičiaus darbą. 2017 m. restauruojant Kretingos bažnyčios altorių, paveikslo nugarinėje pusėje buvo aptiktas užrašas lenkų kalba – „1831 m. tapė panelė Rožė Parčevskytė, pulkininko duktė, Raudondvaryje“. Dar vienas toks pat, tik ne taip kruopščiai nutapytas, R. Parčevskytės paveikslas yra Gardino katedroje Baltarusijoje, tačiau paslėptas bažnyčios altoriuje ir lankytojams nematomas. Nemenčinės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčiai padovanotas „Jėzaus ir Nikodemo pokalbis“ sudegė bažnyčios gaisro metu. Vilniaus Katedrai nutapytas paveikslas „Viešpaties Atsimainymas“ taip pat neišliko [3, 4].

R. Parčevskytė mirė nuo plaučių uždegimo 1852 m. spalio 20 d. 24 val. Raudondvario dvare. Buvo palaidota Nemenčinės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, Parčevskių kapavietėje. 1857 m. Aleksandras Parčevskis Nemenčinės bažnyčios šventoriuje pastatė savo giminės koplyčią-mauzoliejų, į kurią perkėlė bažnyčioje buvusius tėvo, motinos, tėvo antrosios žmonos, sesers Rožės palaikus [7].

Pagrindinis ir patikimiausias šaltinis, atspindintis dailininkės asmenybę ir išvardijantis jos darbus, yra jos brolio Aleksandro Parčevskio 1854 m. išleista knygelė „Mowy pogrzebowe po ś.p. Róży Parczewskiej“. Tai yra kalbų, pasakytų Rožės Parčevskos laidotuvėse, rinkinys [7].
1854 m. laikraštyje „Gazeta Warszawska“ pasirodė Vladislavo Sirokomlės straipsnis, kuriame buvo giriama R. Parčevskos kūryba. V. Sirokomlė rašė: „žinovas giria spalvų skaidrumą; galima įžvelgti meistrišką draperijų apdirbimą, šešėlių tikslumą, šviesos gradaciją, meistrišką raumenų perteikimą ir, svarbiausia, tai, kaip menininkės ranka dosniai kompensuoja jos lyčiai būdingą trūkumą – drąsios energijos trūkumą potėpiuose, detalių anatominių studijų trūkumą” („Gazeta Warszawska“, 1854 Nr. 109).
Informacija apie dailininkę buvo išspausdinta 1857 m. Edvardo Rastaveckio lenkų dailininkų žodyne „Słownik malarzów polskich tudzież obcych w Polsce osiadłych lub czasowo w niej przebywających“ [8]. Apie Rožę Parčevską buvo rašoma leidinio „Dziennik Wileński“ 3-čiame tome [6].
R. Parčevskytė paminėta Lietuvos istoriko, archeologo, etnografo, kolekcininko Konstantino Tiškevičiaus knygoje „Neris ir jos krantai“. Mokslininkas pasakojo: „Vietiniai kaimiečiai ją [R. Parčevskytę] vadino savo angelu, nes kiekvienas iš jos sulaukdavo pagalbos, patarimo ar paguodos. Artimo meilė, labdara, pasiryžimas kiekvieną akimirką aukotis buvo negarsinami, kukliausi ir tyliausi jos moralės bruožai. Aš, plaukdamas Nerimi, užsukau į jos gimtinę, kur ji buvo visa atsidėjusi menui ir baigė paskutinius savo naudingo gyvenimo metus, ir išgirdau kalbant žmones, kuriems jos krikščioniškosios dorybės laimę nešė. Garbė tai moteriškei, kad mokėjo nusipelnyti tokią kaimo žmonių meilę!“ [5, 9].

R. Parčevskytės biografija pateikiama „Lietuvos dailininkų žodyne“ [4]. Apie menininkę rašoma Vilniaus krašto poeto, daktaro Juzefo Šostakovskio knygoje „Śladami pamięci“ (Vilnius, 2012). Kretingos muziejaus vyr. muziejininkės, istorikės Jolantos Klietkutės straipsniai pateikiami žurnaluose Švyturys [2], Menotyra [1] ir kt.

2021 m. išleista Jolantos Klietkutės elektroninis leidinys „Rožė Parčevskytė. Róża Parczewska“. Knygoje kruopščiai surinkta dailininkės biografija, asmenybės bruožai, tapybos ir gyvenimo kelias. Tekstai pateikiami lietuvių ir lenkų kalbomis [3].

Nemenčinės bažnyčios presbiterijos sienose įmūrytos dvi Vilniaus skulptoriaus Juozapo Kozlovskio sukurtos granitinės memorialinės plokštės su ornamentuoto smiltainio rėmais, skirtos bažnyčios konsekravimo iškilmėms atminti bei čia palaidotiems Parčevskių šeimos nariams: Ignotui Parčevskiui, jo žmonoms Salomėjai ir Kotrynai, dukteriai Rožei. Šalia vardų ir datų R. Parčevskytei iškalti žodžiai: „gyvenimą paaukojusi šeimai ir žmonijai 1852 m. spalio 20 d. buvo pakviesta į amžinybę“ [3].

Literatūra ir šaltiniai

1. Klietkutė Jolanta. Apie XIX a. I pusės tapytoją Rožę Parčevskytę: biografijos ir kūrybos fragmentai. – Iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr.: 70 pavad. ir išnašose // Menotyra. – T. 25, Nr. 1 (2018), p. 56–72.
2. Klietkutė, Jolanta. Rašytojo plunksnos vertas Rožės Parčevskytės gyvenimas. – Iliustr. // Švyturys. – 2017, lapkr. 4, p. 5–6.
3. Klietkutė, Jolanta. Rožė Parčevskytė. Róża Parczewska. – Kretinga, 2021. – 1 pdf failas (64 p.): iliustr., faks., geneal. schem.; Prieiga per internetą: <https://issuu.com/kretingosmuziejus/docs/parcevskyte-parczewska>.
4. Parčevskytė Rožė // Lietuvos dailininkų žodynas. – Vilnius, 2012. – T. 2: 1795–1918, p. 281–282.
5. Tiškevičius, Konstantinas. Neris ir jos krantai: hidrografo, istoriko, archeologo ir etnografo akimis. – Vilnius, 1992, p. 167–168.
6. Czarnowski, Michał. Sztuki piękne. – Dziennik Wileński, 1822. – T. 3, Nr. 9, p. 112–113. Prieiga per internetą: <https://crispa.uw.edu.pl/object/files/393820/display/Default>.
7. Parczewski, Aleksander. Mowy pogrzebowe po ś.p. Róży Parczewskiej. – Wilno, 1854. – 51 p.
8. Rastawiecki, Edward. Parczewska Róża // Słownik malarzów polskich tudzież obcych w Polsce osiadłych lub czasowo w niej przebywających. – Warszawa, 1857. – T. 3, p. 344; Prieiga per internetą: <http://www.bibliotekacyfrowa.eu/dlibra/show-content/publication/16035/edition/12541/>.
9. Tyszkiewicz, Konstanty. Wilija i jej brzegi: pod względem hydrograficznym, historycznym, archeologicznym i etnograficznym. – Drezno, 1871, p. 167–168.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2026