Į Vilnių A. Petrulis atsikėlė 1924 m., pradėjęs mokytis pirmoje Vytauto Didžiojo gimnazijos klasėje. „Atvažiavęs į Vilnių, gyvenau bendrabuty Ponomarskij gatvėje (dabar Filaretų)“, – pasakojo dailininkas [5]. Vėliau mokėsi Švenčionių lietuvių „Ryto” gimnazijoje, Utenoje, o baigė gimnaziją Panevėžyje. 1934–1939 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, J. Vienožinskio studijoje. Vokiečių okupacijos metais saugojo fondus Vilniaus dailės muziejuje. 1944 m. eksternu baigė Vilniaus dailės institutą, vėliau su pertraukomis ten dėstė. Nuo 1946 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys [4, 5].
Po karo grįžęs į Vilnių dailininkas gyveno bute, įrengtame prie Švento Kryžiaus bažnyčios esančiame bonifratrų vienuolyne, nuo 1950 m. – Trakų gatvėje, vėliau – Antakalnyje [5].
Nuo 1964 m. Vilniuje buvo surengta daug autorinių dailininko parodų, kūriniai eksponuoti ir grupinėse galerijų ekspozicijose. Tapytojas yra nutapęs nemažai Vilniaus ir apylinkių peizažų, drobėse įamžinęs sostinės senamiestį, Vokiečių, Šv. Kazimiero gatves, Antakalnį, Pavilnius [3].
Dailininkas yra sakęs: „Pristatyti savo parodas man labiausiai patinka Vilniuje“ [2].
Apie besikeičiantį Vilnių menininkas kalbėjo: „Aš ne prieš naujoves, ne prieš daugiaaukščius ir modernius pastatus. Tačiau tai keičia miesto veidą. Vilnius panašėja į kitus pasaulio miestus. Jis praranda savo dvasią, Senamiesčio kvapą“ [2].
Dailininko kūryba įvertinta valstybine ir Nacionaline kultūros ir meno premijomis, vyriausybės apdovanojimais.
2006 m. tuo metu buvęs vyriausias Vilniaus dailininkas, tapytojas Algirdas Petrulis buvo apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle už nuopelnus menui [1].
Dailininkas A. Petrulis mirė Vilniuje 2010 m. sausio 25 d. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
2009 m. išleista menotyrininko, eseisto Tomo Sakalausko knyga apie Algirdą Petrulį „Skambanti tyla“ [5]. Biografinė knyga sudaryta daugiausia remiantis paties dailininko mintimis, išsakytomis pokalbiiuose su knygos autoriumi. Interviu su menininku spausdinamas knygoje „Sėskim ir pakalbėkim“ [4]. Minint dailininko 100-ąsias gimimo metines Lietuvos nacionalinė biblioteka parengė A. Petrulio gyvenimui ir kūrybai skirtą labai informatyvią virtualią parodą „Tapyba ne menas, o gyvenimo būdas”, kurioje pateikiama ir išsami kūrėjo bibliografija (žr. adresu).
Literatūra ir šaltiniai
1. Daumantas, Margiris. Šv. Kristoforo statulėlės surado naujuosius savininkus. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2006, gruod. 21 – 2007, saus. 3 (Nr. 22), p. 4-5.
2. Petrulis, Algirdas. Tapytojui mieste trūksta senosios kultūros: [pokalbis su vilniečiu tapytoju Algirdu Petruliu / užrašė] Aurelija Jonušaitė. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2008, vas. 9, priedas „Sostinė”, p. 5.
3. Petrulis, Algirdas. Algirdas Petrulis: [reprodukcijų albumas / parengė Birutė Patašienė; tekstai Aldonos Dapkutės, Algirdo Petrulio, Ievos Pleikienės]. – Vilnius, 2001. – 173, [1] p.: iliustr.
4. Petrulis, Algirdas. Apversto paveikslo muzika: pokalbis su tapytoju Algirdu Petruliu / kalbino Jolanta Kryževičienė, Gailutė Jankauskienė. – Nuotr. // Sėskim ir pakalbėkim. – Vilnius, [2007]. – P. 184-193.
5. Sakalauskas, Tomas. Skambanti tyla: tapytojo Algirdo Petrulio kūrybos laikas. – Vilnius:, 2009. – 112 p.: iliustr., portr.
Parengė: Aušra Asauskienė (VAVB), 2009