A. Stasiulevičius lankė Salantų (Plungės r.) pradinę mokyklą. 1950 m. baigė Kėdainių berniukų gimnaziją. 1950–1956 m. studijavo tapybą Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). 1956–1957 m. dėstė piešimą ir akvarelę Telšių taikomosios dailės vidurinėje mokykloje (dabar Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultetas), 1960–1976 m. – piešimą ir tapybą Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje (dabar Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), 1976–1979 m. – tapybą Lietuvos valstybiniame dailės institute. 1957 m. priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. 1974–1981 m. – šios sąjungos valdybos narys, Tapytojų sekcijos biuro pirmininkas. 1993–2003 m. – tapytojų grupės „Individualistai“ narys. 2004–2006 m. – Klaipėdos universiteto tapybos dėstytojas [3, 4, 5].
A. Stasiulevičius vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo kurti koliažo technika. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje nutapė teminių figūrinių drobių („Valstiečių sukilimas Žemaitijoje 1917 m.“, „Išlaisvinimas“, 1957 m.). Nuo 1960 m. tapo tik Vilniaus vaizdus. Jo kūriniai monumentalūs, būdinga grafikos ir tapybos elementų jungtis, sudėtingas daugiasluoksnis koloritas, muzikali ritmika. Naudodamas įvairias medžiagas, lesiruotę, tašizmo techniką (kai akcentuojama spalvinių dėmių reikšmė), išgauna įvairias spalvas ir faktūras [4, 5].
Dailininkas surengė Lietuvoje ir užsienyje daugiau nei 60 individualių parodų, dalyvavo daugiau kaip 180 grupinių parodų, 50 plenerų, kūrybinių išvykų, konferencijų. Kūriniai saugomi Lietuvos dailės muziejuje (Vilnius), Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje (Kaunas), Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinete, Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Žemaičių dailės muziejuje (Plungė), žemaičių muziejuje „Alka“ (Telšiai), Kėdainių krašto muziejuje, Klaipėdos miesto savivaldybės Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, Neringos istorijos muziejuje (Nida), Lietuvos etnokosmologijos muziejuje (Molėtų r.), kitų miestų muziejuose. Dailininko darbų yra ir užsienio muziejuose: Jane Voorheers Zimmerli dailės muziejuje (Nonkonformistinio Sovietų Sąjungos meno kolekcija, Naujasis Džersis, JAV), Sharjah meno muziejuje (Jungtiniai Arabų Emiratai), Latvijos nacionaliniame meno muziejuje (Ryga, Latvija), Valstybinėje Tretjakovo galerijoje (Maskva, Rusija), Valstybinėje dailės galerijoje (Lvovas, Ukraina), Dr. P. Liudvigo tarptautiniame meno forume (Ochenas, Vokietija). Kūriniai eksponuojami visuomeniniuose interjeruose Lietuvoje ir užsienyje. Publikavo apie 60 straipsnių dailės, meno tema [3].
1978 m. A. Stasiulevičiui suteiktas nusipelniusio LTSR meno veikėjo vardas. 1982 m. tapo IV tarptautinės tapybos trienalės Sofijoje (Bulgarija) laureatu. 2002 m. už kūrybinę veiklą dailininkui įteikta Lietuvos Respublikos kultūros ir meno premija. 2007 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi [3].
2010 m. A. Stasiulevičius apdovanotas aukso medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ [2, 13].
1950 m. dailininkas apsigyveno Vilniuje. 1956 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą. 1960–1976 m. buvo Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokyklos dėstytojas, 1976–1979 m. – Lietuvos valstybinio dailės instituto tapybos dėstytojas [3, 4, 5].
A. Stasiulevičius tapyti pradėjo 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai viešpatavo socialistinio realizmo dogmos. „Pasipriešinimu oficialiai dailei man tapo Vilniaus tema. Supratau jos reikšmę, pajutau, kad čia galiu būti laisvas“ [10, p. 259]. „Vilnių iš karto atradau kaip savo miestą. Tada jis buvo gerokai apleistas, karo ir pokario nuniokotas, tačiau tai nenustelbė jo karališkos didybės. Tarp griuvėsių stovėjo karo nepaliestos barokinės bažnyčios, koncertų salėse skambėjo klasikinė muzika. <…> Pradėjau intensyviai piešti ir tapyti Vilnių. Ištisas dienas praleisdavau ant jo kalvų, grožėdamasis į visas puses atsiveriančia panorama. Stebėjau miesto tolius, nutviekstus vakaro ir ryto žarų. Ėmiau suvokti šio miesto formų struktūrą, bokštų vertikalių didybę, ritmiką, sudėtingo stogų audinio grožį. <…> Studijavau Vilniaus istoriją, architektūrą, gilinausi į senąsias Vilniaus fotografijas. Kaip tapyti šį miestą, kad tai nebūtų tik namai, gatvės, sienos? Kaip išreikšti Vilniaus dvasią? <…> Vilnius man tapo tautos istorijos, kultūros ir žmogaus likimo simboliu. Ėmiau suvokti jį kaip aukščiausią Lietuvos valstybingumo išraišką, tautos laisvės siekių, mūsų kančių, nelaisvės ir sukilimų, pasipriešinimo įprasminimą. Istorijos pėdsakus, jos dramatizmą jutau kiekviename žingsnyje, didžiųjų stilių, bažnyčių ir namų, bokštų ir arkų, gatvių ir aikščių sandūrose. Čia susipynusios praeitis ir dabartis“, – pasakojo menininkas savo atsiminimuose [7, p. 14].
Dailininkas nutapė Vilniui skirtus paveikslus „Vilniaus gotika“ (1964 m.), „Senasis Vilnius“ (1965 m.), „Siena“ (1966 m.), „Panoraminis Vilnius“ (1967 m.), „Senamiesčio ritmai“ (1967 m.), „Tiltas“ (1967 m.), „Senamiesčio geometrija“ (1969 m.), „Miesto projekcija“ (1970 m.), „Traukiniai ir panorama“ (1971 m.), „Naujasis Vilnius – Lazdynai“ (1971 m.), „Keturios variacijos Vilniaus tema“ (1978 m.), „Vilniaus ritmai“ (1980 m.), „Ir prasiskleidė toliai žvaigždėti“ (1993 m.), „Kančia“ (1999 m.), „Kristus ir Judas“ (2000 m.), „Kariatidės“ (2001 m.), „Aklųjų eisena“ (2002 m.), „Kiaulės virš Vilniaus“ (2002 m.); „Muzikinį ciklą“ (1979–1999 m.); ciklus „Miesto rytas“ (1984 m.), „Verbos“ (1980–1998 m.), „Baroko skulptūros“ (1980–1998 m.); diptiką „Vilniaus atspaudas“ (1980–1993 m.).
Tapydamas architektūrą abstrakčioje erdvėje, fasadus arba miesto planus, išplėtojo savitą žymės ir žemėlapio principais grįstą vaizdo sandarą, naudojo akrilą, taikė laikraščių, ir ypač audinių, koliažą, purškimo techniką. Nuo 8-ojo dešimtmečio pabaigos Vilniaus architektūros fragmentus derino su kultūros simboliais – verbomis, draperijomis, baroko skulptūromis. 10-ajame dešimtmetyje urbanistikos, kartografijos, astronomijos motyvus papildė religijos tema, Europos kultūros paveldo refleksija [5].
Apie A. Stasiulevičių parašytos atskiros monografijos lietuvių kalba kol kas nėra. Trumpus autobiografinius epizodus, tapytojo pasisakymus apie Vilniui skirtą kūrybą galima paskaityti knygoje „72 lietuvių dailininkai apie dailę“ [10], menininko darbų kataloguose „Vilnius piešiniuose = Vilnius in drawings“ [8], „Aloyzas Stasiulevičius“ [11], „Vilnius: tarp sacrum ir profanum“ [9], „Tapyba = Painting“ [7]. Leidinyje „Tapyba = Painting“ spausdinamas menotyrininkės Nijolės Tumėnienės straipsnis „Vilniaus miesto vizija“ apie sostinės temą dailininko kūryboje, paskelbti A. Stasiulevičiaus kūrinių įsigijusių muziejų ir įstaigų sąrašai, yra kūrinių katalogas, išspausdintas dailininko parodų sąrašas.
Apie A. Stasiulevičių rašoma leidiniuose „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ [3], „Lietuvos dailininkų žodynas = Dictionary of Lithuanian artists“ [5], „100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų“ [14], „Lietuva“ [4], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [6]. Apie menininką galima paskaityti sociologo, socialinių mokslų habilituoto daktaro Romualdo Grigo knygoje „Portretiniai eskizai“ [1], pedagogo Vytauto Šulskio „Ariogalos mažojoje enciklopedijoje“ [12].
Maskvoje 1987 m. išleista Lietuvos dailės istorikės, kultūrologės, humanitarinių mokslų daktarės Gražinos Martinaitienės menininko darbų albumas rusų kalba „А. Стасюлявичюс: художник и город“ [15].
A. Stasiulevičiaus darbų kataloge „Tapyba = Painting“ išspausdinta 1965–2006 m. dailininko bibliografija [7]. Bibliografiją sudaro A. Stasiulevičiaus straipsniai, pasisakymai, leidiniai apie dailininką, bendro pobūdžio leidiniai, straipsniai periodikoje, asmeninių ir grupinių parodų katalogai ir lankstinukai.
„Lietuvos dailininkų žodyne“ paskelbtas A. Stasiulevičiaus bibliografijos sąrašas [5].
Literatūra ir šaltiniai
1. Grigas, Romualdas. Žodis apie maestro Aloyzą Stasiulevičių ir jo kūrybą // Grigas, Romualdas. Portretiniai eskizai. – Vilnius, 2016. – P. 98-99.
2. Jablonskaitė, Dovilė. Medaliai [„Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ ] Vilniaus menininkams. – Iliustr. // Vilniaus diena. – 2010, bal. 17, p. 31.
3. Stasiulevičius Aloyzas. – Portr. // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 1000.
4. Stasiulevičius Aloyzas. – Portr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Lietuva. – Vilnius, 2015. – T. 4, p. 396.
5. Stasiulevičius Aloyzas. – Bibliogr.: 72 pavad. // Lietuvos dailininkų žodynas = Dictionary of Lithuanian artists. – Vilnius, 2016. – T. 4: 1945–1990, p. 649-651.
6. Stasiulevičius Aloyzas. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2013. – T. 22, p. 462.
7. Stasiulevičius, Aloyzas. Tapyba = Painting: [albumas]. – Vilnius, 2006. – 255, [1] p.: iliustr., portr.
8. Stasiulevičius, Aloyzas. Vilnius piešiniuose = Vilnius in drawings: [albumas]. – [Vilnius], 2011. – 119, [1] p.: iliustr.
9. Aloyzas Stasiulevičius. Vilnius: tarp sacrum ir profanum: Lietuvos Respublikos konsulato Seinuose organizuotos parodos katalogas. – [Vilnius], 2014. – [40] p.: iliustr.
10. Aloyzas Stasiulevičius: apie laiką ir save. – Portr., iliustr. // 72 lietuvių dailininkai apie dailę. – Vilnius, 1998. – P. 257-263.
11. Aloyzas Stasiulevičius: [tapybos albumas]. – [Vilnius], [2013]. – [32] p.: iliustr.
12. Šulskis, Vytautas. Stasiulevičius Aloyzas: [tapytojas] // Šulskis, Vytautas. Ariogalos mažoji enciklopedija. – Kaunas, 2005. – P. 96-97.
13. Vilniaus apdovanojimai – vilniečiams: [apie Vilniaus miesto savivaldybės įsteigto apdovanojimo „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ įteikimo ceremoniją Vilniaus rotušėje]. – Iliustr. // Literatūra ir menas. – 2010, bal. 23, p. 3.
14. Zovienė, Danutė. Aloyzas Stasiulevičius. – Iliustr. // 100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų. – Vilnius, 2000. – P. 150-151.
15. Мартинайтене, Гражина. А. Стасюлявичюс: художник и город. – Москва, 1987. – 63 p.: portr., iliustr.
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2018