1939–1947 m. mokėsi Butrimonių (Alytaus r.) pradžios mokykloje ir Jiezno (Prienų r.) gimnazijoje, 1947–1949 m. – Butrimonių progimnazijoje. 1949–1951 m. – Kauno vidurinėje dailės mokykloje, kurią baigė aukso medaliu. 1951–1957 m. studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Dailės akademija) tapybą. 1962–1979 m. dėstė piešimą ir skulptūrą Vilniaus vaikų dailės mokykloje. 1977–2005 m. – piešimą ir anatomiją Vilniaus dailės akademijoje. 1994 m. suteiktas profesoriaus vardas [5, 6].
A. Kmieliauskas dirba skulptūros, grafikos, molbertinės tapybos ir freskos srityse. A. Kmieliausko kūryboje vyrauja religinė tematika, dažnai vaizduojama žmogaus figūra, būdingas tikslus anatominis piešinys [9]. Menininkas sukūrė daugiau nei 80 granito ir marmuro skulptūrinių paminklų, ekslibrisų nutapė freskų, autoportretų, šeimos narių ir artimųjų portretų, rašytojų, aktorių, kitų visuomenės veikėjų portretų, abstrakčių formų kompozicijų, paveikslų įvairiose bažnyčiose.
A. Kmieliauskas apdovanotas tarptautinių ekslibriso parodų prizais, medaliais, premijomis. 1994 m. suteikta Lietuvos nacionalinė premija už Rainių Kančios koplyčios freskas (Telšių r.). 2007 m. apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2007 m. – Benedikto XVI skirtu Popiežiaus Grigaliaus Didžiuoju ordinu. 2008 m. suteiktas Alytaus rajono garbės piliečio vardas. 2012 m. įteiktas Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ [1].
2016 m. už Vilniui skirtą gyvenimo kūrybą menininkas apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle [3].
Dailininkas Vilniuje apsigyveno 1951 metais, atvykęs studijuoti Dailės akademijoje. Iš pradžių gyveno bute Vilniaus senamiestyje, priešais Bernardinų bažnyčią, vėliau – Utenos gatvėje Šnipiškėse. 1964 m. A. Kmieliausko šeimai buvo suteiktas dviejų kambarių butas Markučiuose – mediniame dviejų aukštų name Sibiro g. 18. Kaimynams išsikėlus, patalpos buvo rekonstruotos, išplėstos, ir šiuo metu dailininko šeima gyvena name, apsuptame senų medžių, gražių gėlynų [2, 10].
„Užaugau Dzūkijos kaime, todėl statydami savo namus Vilniuje stengėmės perkelti dalį tėviškės”, – viename interviu sakė dailininkas [12]. Prie Kmieliauskų gyvenamojo namo stovi 1961–1965 m. sukurta abstrakčių formų kompozicija, tarytum sauganti vartus į kiemelį, atstojantį dirbtuvę [6].
Daug menininko darbų yra Vilniuje. Pirmasis jų – tai dar sovietmečiu, 1957–1959 m., iš akmens nukalta Šv. Kristoforo skulptūra, stovinti Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios kieme (Šv. Mikalojaus g. 4, Senamiesčio seniūnija). Skulptūra turėjo būti pastatyta Rasų kapinėse kaip antkapinis paminklas Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos klebonui, kun. Kristupui Čibirui, bet nepavyko gauti leidimo. Kunigo Česlovo Krivaičio iniciatyva ji buvo pastatyta Šv. Mikalojaus bažnyčios kieme. Dėl šio paminklo skulptorius buvo pašalintas iš Dailininkų sąjungos (vėl priimtas 1975 m.). Menininkas taip pat sukūrė Vilniuje pastatytus paminklus lietuviams, žuvusiems Afganistano kare (2006, Šiaurės miestelis, Šnipiškių seniūnija) ir disidentui, kunigui B. Laurinavičiui (2010, Kalvarijų ir Žalgirio g. sankryžoje, Šnipiškių seniūnija) [2]. A. Kmieliauskas sukūrė daug antkapinių paminklų žymiems žmonėms, palaidotiems Vilniaus kapinėse: Jurgio ir Marijos Šlapelių – Rasų kapinėse, rašytojų Liudo Dovydėno, Henriko Nagio, Norberto Vėliaus – Antakalnio kapinėse ir kt.
A. Kmieliauskas sukūrė freskas Vilniaus universiteto knygynui (1978) ir Vilniaus universiteto rektorato iškilmių salei (1983) (Universiteto g. 3) [6, 11]. Dailininko skulptūrinėje kūryboje išsiskiria iš marmuro iškaltas „Angelas“ (1997), stovintis Vilniaus jėzuitų gimnazijos kieme (Augustijonų g. 5). Gimnazijai nutapė ir freską „Mokslininkai“ (1996) [6]. 1993–1995 m. nutapė paveikslus Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios altoriams: „Kristaus prisikėlimas“ ir „Šv. Kazimieras“, „Šv. Andriejus Bobola“ ir „Šv. Ignacas Lojola“; arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretą Žvėryno bažnyčiai. Minėtini grafikos darbai, skirti Vilniui ir atlikti autorine technika: Vilniaus Šv. Onos bažnyčia“ (1977 m.), „Vilniaus bokštai“ (1977 m.), „Vilniaus universitetui – 400“ (1979 m.), „Vilniaus Bernardinų bažnyčia“ ( 1984).
Daug A. Kmieliausko kūrinių yra Vilniaus apskrities vietovėse. Širvintų rajone – Šv. Mykolo arkangelo skulptūra (2003) Musninkuose, Mozės (2000 m.) bei Vytauto Didžiojo (2003 m.) paminklai – Kernavėje [6, 7]. Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje (Švenčionių r.) pastatytas antkapinis kunigo Broniaus Laurinavičiaus paminklas. 2006 m. dailininkas sukūrė skulptūrą „Svajonė” Vilnojos skulptūrų parkui (Sudervė, Vilniaus r.). Ši skulptūra buvo geriausiai įvertinta tarptautinio lauko akmens skulptūrų simpoziumo „Vilnoja 2006″ dalyvių.
Apie A. Kmieliausko gyvenimą ir kūrybą rašoma daugelyje leidinių. 2001 m. išleistas albumas „Antanas Kmieliauskas: skulptūra, freska, tapyba, grafika“ [6], kuriame yra dailininko autobiografija, menotyrininkės Neringos Markauskaitės tekstai apie menininko skulptūrą, freskas, tapybą. Daug įdomios informacijos apie dailininko asmeninį gyvenimą, tėviškę, jaunystės metus, skulptūrų kūrimo aplinkybes yra rašytojo Apolinaro Čepulio knygoje „Pokalbiai prie molberto“ [2]. Apie A. Kmieliauską ir jo kūrybą rašoma mokslininkės, socialinių mokslų daktarės, prof. Onos Voverienės straipsnių rinkinyje „Tautotyros etiudai“ [13], menotyrininko Tomo Sakalausko knygoje „Missa Vilnensis“ [11], rašytojos Birutės Jonuškaitės „Laikas ir likimai“ (Vilnius, 2019), leidiniuose „Asmenybės. 1990–2015. Lietuvos pasiekimai“ [2], „Lietuvos dailininkų žodynas“ (T. 4.Vilnius, 2016), „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ [9], „Lietuva: enciklopedija“ (T. 3, Vilnius, 2012), įvairių metų žinynuose „Kas yra kas Lietuvoje“ ir kt., taip pat periodikoje, internete. Apie dailininko darbus, sukurtus savo gimtajam kraštui Alytaus rajone, žr. adresu.
Leidinyje „Antanas Kmieliauskas: skulptūra, freska, tapyba, grafika“ pateikiama dailininko bibliografija [6].
Dailininkas Antanas Kmieliauskas mirė 2019 m. rugpjūčio 31 d. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
Literatūra ir šaltiniai
1. „Birželio 21 dieną garbingiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas …” // Literatūra ir menas. – 2012, birž. 29 (Nr. 26), p. 15.
2. Čepulis, Apolinaras. Pokalbiai prie molberto: su menininku Nacionalinės premijos laureatu Antanu Kmieliausku: apybraiža. – Vilnius, 2016. – 111, [1] p.: iliustr.
3. Garbingos Šv. Kristoforo statulėlės LDS nariams. – Iliustr. // Dailėraštis. – 2016, gruodis, p. 1; Prieiga per internetą: <http://www.ldsajunga.lt/Dailerastis>.
4. Kmieliauskaitė, Ramunė Aldona. Mylimas žmogus, kurio negaliu pasivyti: [pokalbis su aštuoniasdešimties metų sukaktį švenčiančio dailininko Antano Kmieliausko dukra dailininke Ramune Kmieliauskaite / užrašė] Danutė Šepetytė. – Iliustr. // Respublika. – 2012, kovo 17, p. 12.
5. Kmieliauskas Antanas. – Portr. // Asmenybės. 1990–2015. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 611.
6. Kmieliauskas, Antanas. Antanas Kmieliauskas: skulptūra, freska, tapyba, grafika: [albumas]. – 2-asis patais. ir papild. leid.. – Vilnius, 2003. – 320 p.: iliustr.
7. Kmieliauskas, Antanas. Iš gimtojo kaimo, liaudies dainų ir papročių, rūpintojėlių semiamas įkvėpimas: [pokalbis su dailininku A. Kmieliausku] / kalbėjosi Daiva Červokienė. – Iliustr. // XXI amžius. – 2012, geg. 11, p. 7, 12; Prieiga per internetą: <http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2012/05/11/fondasa_01.html>.
8. Kmieliauskas, Antanas. „Menas padaro žmones žmoniškesnius”: [pokalbis su menininku A. Kmieliausku] / [kalbino Vaiva Lanskoronskytė] // Kelionė su Bernardinai.lt. – 2015, Nr. 2, p. 74-79; Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-12-20-antanas-kmieliauskas-menas-padaro-zmones-zmoniskesnius/138746>.
9. Markauskaitė, Neringa. Kmieliauskas Antanas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 10, p. 297.
10. Prancūzevičienė, Gerda. Namai, kuriuose gyvena mūzos: [apie dailininko Antano Kmieliausko namus Vilniuje]. – Iliustr. // Žmonės. – 2008, Nr. 41 (spal. 9), p. 78-82.
11. Sakalauskas, Tomas. „Daug dailininkų yra atsigręžę į Vilnių: [A. Kmieliausko darbai Vilniaus tema]. – Iliustr. // Sakalauskas, Tomas. Missa Vilnensis. – Vilnius, 2006. – P. 270-285.
12. Vyšniauskaitė, Birutė. Dailininkas A. Kmieliauskas į sostinę perkėlė dalį savo tėviškės: [apie dailininko sodybą Vilniuje, Markučiuose]. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 1998, birž. 8, p. 3, 10.
13. Voverienė, Ona. Skulptorius Antanas Kmieliauskas. – Portr. // Voverienė, Ona. Tautotyros etiudai. – Vilnius, 2001. – P. 212-217.
Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2017