1977 m. baigė Panevėžio 10-ąją vidurinę mokyklą. 1974−1977 m. studijavo aktorinį meną, baigė Juozo Miltinio teatro studiją. 1977−1982 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. 1991–2006 m. dirbo kultūriniuose, religiniuose leidiniuose. 1998−2001 m. buvo katalikų mėnraščio „Sandora“ ir jos priedų „Lux“, „Žemės druska“ vyriausioji redaktorė. 2001−2003 m. dirbo Lietuvos radijo „Mažoji studija‘ laidų redaktore ir rengėja, 2004−2006 m. − internetinio dienraščio „Bernardinai.lt“ vyr. redaktore [4]. 2001 m. pradėjo teikti pagalbą žmonėms, išgyvenantiems šeimoje krizę. 2004 m. Vilniuje įkurtas išsiskyrusiųjų sielovados centras „Bendrakeleiviai“. Viena iš šios veiklos iniciatorių ir steigėjų buvo E. Kučinskaitė [1, 5].
Elvyra Kučinskaitė – eseistė, publicistė, straipsnių aktualiomis socialinėmis, kultūrinėmis bei religinėmis temomis autorė. Yra parengusi kelias knygas: Juliaus Sasnauskas „Bernardinų dienoraščiai“ (Vilnius, 2002), Antanas Saulaitis „ Piktas Dievas yra miręs“ (Vilnius, 2003), „Mokytojų žvilgsnis į šiandienos mokyklą“ ir kt. [4].
Kartu su Edvardu Jurčiumi išleido fotografijų albumą su tekstais ir Žuvinto ežero rezervato gamtos nuotraukomis „Tyla iš gervių plunksnų“ (Vilnius, 2008). Visi poetiniai tekstai parašyti, daug kartų ilgu ir lėtu žvilgsniu grįžtant prie konkrečių fotografijų.
Su dailininke Ieva Babilaite-Ibelhauptiene išleido knygą „Švytintis Vilnius“, kurią įkvėpė šventieji paveikslai, esantys Vilniaus bažnyčiose [2]. Dailininkės darbus lydi E. Kučinskaitės poetinės meditacijos, nutiesiančios žodžio jungtis tarp paveikslo originalo ir dailininkės interpretacijų [5]. Prie knygos yra specialus priedas – papildoma knygelė su bažnyčių aprašų bei esė tekstų vertimais į lenkų, anglų ir prancūzų kalbas.
2010 m. kartu su fotomenininku E. Jurčium parengė fotoalbumą „Kryžių kalnas. Gyvybės sodai“. Prie fotografijų įterpiami E. Kučinskaitės eseistiniai tekstai.
Apie E. Kučinskaitę rašoma „Kupiškėnų enciklopedijoje“ [4], periodikoje. Yra informacijos internete.
2011 m. E. Kučinskaitė apdovanota Šv. Kristoforo statulėle „už pagalbą Vilniaus šeimoms“ [3]. Apdovanojimas „Bendrakeleivių“ centro vadovei buvo netikėtas, bet labai svarbus, nes, pasak nominantės, „pagalba išsiskyrusiems žmonėms visuomenėje vertinama nevienareikšmiškai…, o šis įvertinimas labai svarbus, tai visų pirma pačios problemos pripažinimas“.
[Vilnius]…. tai miestas, kurį myliu, kurio nenorėčiau keisti, tačiau jis man yra kitas, nešakninis miestas: neteka mano gyslomis, bet bėga pro mano akis, kojas ir t. t.,“ – kalbėjo E. Kučinskaitė, atsiimdama sostinės apdovanojimą [3].
Literatūra ir šaltiniai
1. Ambrazas, Goda. Sielovados centre gyja sužeistos širdys : skyrybų skausmą išgyvenantiems žmonėms pradėti naują gyvenimą padeda dvasinė terapija. – Iliustr. // Vilniaus diena. − 2008, kovo 20, p. 15, 16.
2. Babilaitė, Ieva. Švytintis Vilnius / Ieva Babilaitė, [iliustracijos], Elvyra Kučinskaitė, [meditacijos]. − Vilnius, [2009]. − [96] p. : iliustr.
3. Jablonskaitė, Dovilė. Tikrieji miesto šeimininkai: [apie Šv. Kristoforo apdovanojimus]. − Iliustr. // Vilniaus diena. − 2012, saus. 7, p. 1, 10-11.
4. Kučinskaitė Elvyra . – Portr. // Kupiškėnų enciklopedija. – Vilnius, 2012. − T. 2, p. 135-136.
5. Elvyra Kučinskaitė. Bendrakeleiviai [interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2013 01 04]. Prieiga per internetą: <http://www.bendrakeleiviai.lt/index.php?page=Elvyra-Kucinskaite>.
Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2013