1945 m. pradėjo lankyti mokyklą Telšiuose. 1955 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. 1956 m. įstojo į nelegalų Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną Panevėžyje. Dirbo sekretore mašininke, gamyklos darbininke, VU Fizikos matematikos fakulteto skaičiavimo centre perforuotoja, baigusi medicinos seserų kursus – Vilniaus kūdikių namuose. 1963 m. Anykščiuose ji davė amžinuosius įžadus [8, 9, 10]. Nuo 1974 m. N. Sadūnaitė pradėjo dauginti bei platinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ – sovietmečiu leistą nelegalų pogrindžio žurnalą. 1974 m. už šią veiklą buvo suimta ir nuteista kalėjimu griežto režimo lageryje Mordovijoje ir trejiems tremties metams. 1980 m. grįžusi į Lietuvą, N. Sadūnaitė dirbo Paberžės bažnyčios valytoja ir toliau dalyvavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidyboje: rinko žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redagavo, daugino, veždavo į Maskvą disidentams, kad perduotų į Vakarus. Nuo 1982 m. ji gyveno nelegaliai Lietuvoje ir Rusijoje. Dėl KGB persekiojimo vienuolė nuolat slapstėsi, ne kartą buvo suimta ir tardoma. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, ji dalyvavo ir kalbėjo pirmajame viešame Ribentropo-Molotovo pakto minėjimo mitinge. Po jo buvo KGB tardoma bei persekiojama. 1988 m. su disidentais Antanu Terlecku ir Vytautu Bogušiu Vilniuje suorganizavo Vasario 16-osios minėjimą, o birželio 14 d. kartu su bendražygiais minėjimą trėmimams prisiminti. 1989 m. ji buvo viena iš Lietuvos katalikiškojo moterų sambūrio „Caritas“ steigėjų. Nuo 1988 m. – Lietuvos Helsinkio grupės narė. 1989 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reabilitavo N. Sadūnaitę kaip nekaltai nuteistą ir nukentėjusią. 1989–1990 m. N. Sadūnaitė keliavo po Europą, lankėsi JAV. Kelionių metu religinės organizacijos organizuodavo susitikimus su vietos lietuviais, kuriuose ji pasakodavo apie Lietuvą. Nuo 1990 m. N. Sadūnaitė dirbo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ organizacijoje. Užsiėmė labdara, gynė žmogaus teises, reiškė savo nuomonę apie politinius ir visuomeninius Lietuvos įvykius [4, 9, 10].
N. Sadūnaitė parašė ir JAV išleido atsiminimų knygas „KGB akiratyje“ (1985 m.) ir „Gerojo Dievo globoje“ (1989 m.). Tai knygos apie KGB metodus ir kovą už tikinčiųjų teises Lietuvoje. Jos buvo išverstos ir išleistos rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų ir indų kalbomis. Lietuvoje abi atsiminimų knygos buvo sujungtos ir išleistos viena knyga „Skubėkime daryti gera“ (1998 m.). Atsiminimai papildyti apie tuomet nutylėtus dalykus nuotraukomis ir Vido Spenglos (tikr. pavardė Algimantas Žilinskas) paaiškinimais, paremtais dokumentine medžiaga iš atsivėrusių KGB archyvų. 2023 m. išleistas antrasis pataisytas ir papildytas šios knygos leidimas [6]. Knygoje „Laisvė ir tikėjimas“ vienuolė pasakoja apie šeimą, kelią į tikėjimą, veiklą, KGB persekiojimus [8].
1990 m. Los Andžele Kalifornijos Respublikonų partijos Tautybių grupės apdovanota medaliu už ilgametę kovą už žmogaus teises. 1992 m. jai buvo suteiktas Teksaso miesto (JAV) Garbės pilietės vardas ir apdovanota Poverello (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) medaliu už artimo meilę. 2009 m. JAV lietuvių bendruomenėi skyrė disidentei Laisvės premiją, kuria siekiama pagerbti tautine patriotine veikla Lietuvai ir lietuvių tautai nusipelniusius asmenis. Lietuvoje N. Sadūnaitė apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Baltijos Asamblėjos medaliu (2011). 2017 m. disidentei skirta Laisvės premija. Ji tapo 7-ąja šios, 2011 m. įsteigtos, premijos laureate. Premija buvo įteikta 2018 m. minint Sausio 13-ąją Lietuvos Seime.
Vilniuje N. Sadūnaitė gyveno pas vienuolijos seseris Jeruzalėje ir dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke. Iš pradžių nuomojo butą pusrūsyje Varšuvos gatvėje, o 1969 m. persikėlė į kooperatinį butą Lazdynuose [6], gyveno Antakalnyje [1]. Tarnavo Švenčiausios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyne Pavilnyje.
1998 m., savo jubiliejaus proga N. Sadūnaitė, kaip kovotoja dėl žmonių teisių, dėl bažnyčios ir Lietuvos laisvės, buvo apdovanota Šv. Kristoforo statulėle [5].
Apie N. Sadūnaitę išleista žurnalisto Viliaus Užtupo knyga „Sesuo Nijolė“ [9]. N. Sadūnaitės gyvenimas ir veikla pristatyti Edvardo Buroko žinyno „Pūtėme prieš vėją“ 5-ojoje dalyje „Laisvės kovotojai“ [2]. N. Sadūnaitės biografiją rasime „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [4], knygose „Lietuvos moterys“ (Vilnius, 2002), prof. Onos Voverienės „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys“ [10], „Tautos sargyboje“ [11], „Kas yra kas Lietuvoje“ (Kaunas, 2000, 2002, 2009) ir kt. leidiniuose. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija išleido iliustruotą bukletą „Laisvės premijos laureatė Nijolė Sadūnaitė” (Vilnius, 2018).
2018 m. Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba parengė virtualią parodą „Laisvės gynėja Nijolė Sadūnaitė“, skirtą žymios disidentės 80-mečiui (žr. adresu).
N. Sadūnaitė mirė 2024 m. kovo 31 d. Palaidota Vilniaus Verkių kapinėse (žr. adresu).
Literatūra ir šaltiniai
1. Bičkauskienė, Danguolė. Gyvenimo knyga parašyta Dievo ranka: [apie buvusią politinę kalinę ir tremtinę, kovotoją už žmogaus teises, vienuolę N. Sadūnaitę]. – Iliustr. // Tapati. – 2008, Nr. 4, p. 6-10; Prieiga per internetą: <https://www.tapati.lt/gyvenimo-knyga-parasyta-dievo-ranka/>.
2. Burokas, Edvardas. Felicija Nijolė Sadūnaitė. − Portr. // Burokas, Edvardas. Pūtėme prieš vėją. – Vilnius, 1998. − D. 5: Laisvės kovotojai, p. 382–384.
3. XX a. Lietuvos istorija su seserimi Nijole Sadūnaite / užrašė ir parengė Andrius Navickas. – Iliustr., portr. // Kelionė su Bernardinai.lt. – 2012, Nr. 2, p. 100-109, Nr. 3, p. 86–97, Nr. 4, p. 96–109.
4. Sadūnaitė Felicija Nijolė. − Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2011. – T. 20, p. 615.
5. Nijolei Sadūnaitei − gėlės ir Šv. Kristoforo statulėlė. – Iliustr. // Lietuvos aidas. − 1998, liep. 23, p. 3.
6. Sadūnaitė, Felicija Nijolė. Skubėkime daryti gera. – 2-asis pataisytas ir papildytas leid. – Vilnius, 2023. – 363, [5] p.: iliustr., faks., portr.
7. Sadūnaitė, Nijolė. N. Sadūnaitė: „Tiesa apsigins pati“: [pokalbis su buvusia disidente vienuole Nijole Sadūnaite / kalbėjosi] Audrius Musteikis. − Iliustr. // Lietuvos žinios. − 2007, rugpj. 23, p. 1, 8–11.
8. Sadūnaitė, Nijolė. Tol, kol esame atsigręžę į Dievą, esame nenugalimi. – Iliustr. // Laisvė ir tikėjimas: krikščioniški trileriai sovietmečiu. – Vilnius, 2013. – P. 18–77.
9. Užtupas, Vilius. Sesuo Nijolė. – Vilnius, 2003. − 62, [2] p.: iliustr.
10. Voverienė, Ona. Nenuilstanti kovotoja: apie seserį Nijolę Sadūnaitę. − Iliustr. // Voverienė, Ona. Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. − Kaunas, 2005. − P. 276–282.
11. Voverienė, Ona. Sesuo Nijolė Felicija Sadūnaitė. − Portr. // Voverienė, Ona. Tautos sargyboje. − Vilnius, 2012. − P. 342–350.
12. Sadūnaitė, Nijolė. Kobieta to ciekawskie stworzenie : rozmowa z s. Nijolė Sadūnaitė / rozmawiał Paweł Wołowski. – Portr. // Paweł Wołowski, Katarzyna Korzeniewska. Jak służąc Panu Bogu przechytrzyć KGB. – Warszawa, 2006. – P. 73–102.
Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2015; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2024