Giedrė Žickytė-Bajarūnienė

Giedrė Žickytė. Nuotr. iš kn.: Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015.

1987–1991 m. mokėsi Kauno J. Jablonskio vidurinėje mokykloje, 1991–1998 m. – Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje (dabar Salomėjos Nėries gimnazija). 1998–2002 m. studijavo Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakultete, 2002–2004 m. – Lietuvos Muzikos Akademijos aukštuosiuose podiplominiuose kino ir TV režisūros kursuose, 2005–2007 m. – Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno magistratūroje. Tobulinosi La Femis aukštosios kino mokyklos dokumentinio kino kūrybinėse dirbtuvėse (Prancūzija), scenarijaus vystymo dirbtuvėse „Sources 2“ Roterdame (Nyderlandai) ir Dubline (Airija), ir kt. 1998–2002 m. dirbo televizijoje reportere, laidų režisiere. Nuo 2002 m. yra  laisvai samdoma kino, televizijos ir reklamų režisierė, nuo 2013 – studijos „Moonmakers“ viena iš įkūrėjų ir vadovė [3, 4].

G. Žičkytė – viena žinomiausių Lietuvos dokumentinio kino kūrėjų, Europos dokumentinio kino tinklo narė, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė, Lietuvos kino akademijos narė [4].

G. Žickytė pelnė įvairių Lietuvos ir užsienio kino apdovanojimų. Televizijos filmas „Baras“ buvo pripažintas geriausiu 2009 m. televizijos filmu ir apdovanotas „Sidabrinės gervės“ statulėle. 2012 m. filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją”, pasakojantis apie grupę „Antis”, Sąjūdžio gimimą, Roko maršus ir Lietuvos kovą už nepriklausomybę pripažintas vienu geriausiu Baltijos šalių filmų [3]. 2015 m. pilno metro dokumentinis filmas „Meistras ir Tatjana“ laimėjo „Sidabrinės gervės“ kino apdovanojimą už geriausią režisieriaus darbą, geriausią dokumentinį filmą, geriausią operatoriaus darbą ir geriausią montažą [3, 5, 7]. Tarptautiniuose festivaliuose įvertintas ir Europos kino apdovanojimų nominaciją pelnė bendras G. Žickytės ir Čilės režisierės Maite Alberdi trumpametražis filmas „Aš čia tik svečias“.

2016 m. G. Žickytė apdovanota Šv. Kristoforo statulėle [1, 2].
„Vilnius yra miestas, kurį myliu. Ir kuo daugiau pastaruoju metu tenka keliauti, tuo labiau jį myliu. Tai gražus ir komfortiškas miestas gyventi, kuriame puikiai dera gyvybingumas, grožis ir tuo pačiu ramybė – kas yra labai svarbu kūrėjai“, – dėkodama už įvertinimą sakė G. Žickytė [1].

Apie G. Žickytę rašoma leidiniuose „Kas yra kas Lietuvoje“ [3], „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“  [4], yra straipsnių periodikoje, internete.

Literatūra ir šaltiniai

1. Kuolys, Darius. Statulėlės – tyliai kuriantiems vilniečiams: [pokalbis su Šv. Kristoforo statulėlių apdovanojimo komiteto vadovu D. Kuoliu / kalbėjosi] Arūnas Dumalakas. – Iliustr. // Sostinė. – 2016, gruod. 17, p. 5.
2. Labiausiai nusipelniusiems vilniečiams – garbingos Šv. Kristoforo statulėlės [interaktyvus]. 2017 [žiūrėta 2017-10-03]. Prieiga per internetą: <http://www.vilnius.lt/index.php?1287041211>.
3. Žickytė Giedrė. – Portr. // Kas yra kas Lietuvoje 2015 . – Kaunas, 2015. – P. 1253.
4. Žickytė Giedrė. – Portr. // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 1171.
5. Žickytė, Giedrė. Giedrė Žickytė: „Aš nevaidinu supermoters”: [pokalbis su režisiere Giedre Žickyte] / [kalbėjosi] Rima Aukštuolytė, Ieva Virkilaitytė. – Portr. // VMG. Ikona.– 2016, Nr. 5 (ruduo), p. 84-86.
6. Žickytė, Giedrė. Kartais net nežinau, ar turiu savo realų pasaulį: [pokalbis su rež. G. Žickyte] / [užrašė] Simona Jansonaitė. – Iliustr. // Žmonės.– 2015, Nr. 24 (birž. 11), p. 42-47.
7. Žickytė, Giedrė. „Kinas turi bent akimirkai išplėšti iš kasdienybės”: [pokalbis su dokumentinių filmų rež.  G. Žickyte ] / [kalbino] L. Samulė. – Iliustr. // Edita. – 2015, Nr. 9 (rugsėjis), p. 12-13.

Parengė: Danguolė Dainienė, 2017

Dalintis straipsniu: