Oficialiai dažnai rašoma, kad Henrykas Gulbinovičius gimė 1928 m. bet iš tikrųjų jis gimė 1923 metais. 1942 m., generolo Aleksandro Kžyžanovskio (Aleksander Krzyżanowski) patarimu, kad vokiečiai neišvežtų priverstiniams darbams į Vokietiją, H. Gulbinovičius dokumentuose buvo pajaunintas 5 metais.
Henryko Gulbinovičiaus vaikystė ir jaunystė praėjo tėvo palivarke Šukiškėse (Buivydžių seniūnija, Vilniaus r.). Mokėsi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje. Vaikystėje svajojo tapti aktoriumi, bet gyvenimas susiklostė kitaip. 1944 m. pradėjo studijas Vilniaus kunigų seminarijoje, kuri 1945 m. buvo perkelta į Balstogę (Białystok, Lenkija). 1946 m. su tėvais repatrijavo į Lenkiją [2]. 1950 m. birželio 15 d. buvo įšventintas į kunigus. 1951–1955 m. studijavo Liublino katalikų universiteto teologijos fakultete, kur gavo teologijos moralės ir etikos daktaro laipsnį. Studijų metais klausėsi tuometinio profesoriaus Karolio Voitylos (būsimo popiežiaus Jono Pauliaus II) paskaitų. Kartu dalyvavo Lenkijos episkopato konferencijoje. 1970 m. vasario 7 d. Balstogėje įšventintas vyskupu, o 1976 m. – paskirtas Vroclavo arkivyskupu metropolitu. 1985 m. – kardinolu. Yra dirbęs Vatikano kongregacijose [8]. Dvasininkas svariai prisidėjo prie Lenkijos judėjimo „Solidarność” veiklos – sugebėjo paslėpti ir išsaugoti 80 mln. zlotų, kuriuos šiam judėjimui buvo suaukoję žmonės [2, 3]. 2000 m. Gulbinovičius šventė savo keturgubą jubiliejų: kunigystės 50-metį, vyskupystės 30-metį, tarnystės Vroclavo arkidiecezijoje 25-metį ir 15 m. sukaktį, kai tapo kardinolu [13]. 2004 m. išėjo į užtarnautą poilsį.
Gulbinovičius yra parašęs apie 300 straipsnių moralinės teologijos, etikos, ekumenizmo klausimais ir Lenkijos rytinių žemių tematika. Išleista Lešeko Volosiuk (Leszek Wołosiuk) pokalbių su dvasininku knyga „A Kościoł trwa: rozmowy z Kardynałem Gulbinowiczem” (Wrocław, 2000).
Lenkijoje Kardinolas Gulbinovičius apdovanotas „Baltojo erelio“ ordinu (2008 m.), jam suteiktas Olavos, Ziembicų, Žemutinės Silezijos Garbės piliečio vardas, Vroclavo Žemės ūkio akademijos, Honoris causa PWT garbės daktaro vardas [8].
2013 m. už pagalbą saugant Lietuvos religijos ir kultūros paveldą, devyniasdešimtojo jubiliejaus proga, kardinolas apdovanotas LR kultūros ministerijos padėkos raštu.
Daugiausia leidinių apie H. Gulbinovičių išleista lenkų kalba. Kardinolo biografija aprašyta knygose „Cierpliwość i miłość: księga dla uczczenia kardynała Henryka Gulbinowicza“ [4], „Służcie Panu z weselem“ [13], „Diecezja świdnicka w hołdzie księdzu kardynałowi Henrykowi Gulbinowiczowi“ [5] bei „Henryk Kardynał Gulbinowicz – doktor honoris causa Politechniki Wrocławskiej“ [10]. 1976–2004 m. H. Gulbinovičiaus gyvenimo ir veiklos laikotarpis aprašytas Juzefo Svasteko (Swastek Józef) knygoje „Działalność arcypasterska Henryka kardynała Gulbinowicza arcybiskupa Metropolity Wrocławskiego w latach 1976–2004“ [14]. Apie kardinolo gyvenimą 1970–1990 m. rašoma knygoje „Ojczyznę wolną racz nam wrócić Panie…“ [3]. Leidinyje pateikiama dvasininko bibliografija.
Apie kardinolo ryšius su Vilniaus kraštu rašoma knygose „Z Wilna do Wrocławia“ [9], „Wileńska encyklopedia, 1939–2005“ [8], „Vilniaus rajono sakralinis paveldas = Sakralne dziedzictwo rejonu wileńskiego“ (Vilnius, 2009). H. Gulbinovičių mini Juzefas Šostakovskis (Józef Szostakowski) knygoje „Wilno i okolice: przewodnik literacki“ („Vilnius ir apylinkės: literatūrinis vadovas“) (Wilno, 2012). Kardinolo biografinių duomenų galima rasti religinio pobūdžio žinynuose, enciklopedijose, periodikoje [11, 12]. Daug informacijos yra internete. 2014 m. Lenkijoje buvo nufilmuotas dokumentinis filmas „Gulbinowicz“ [6].
Kardinolas nuolat palaikė ryšius su savo gimtuoju Vilniaus kraštu. Pagal galimybes rėmė bažnyčių remontus, organizuodavo mokinių išvykas į Lenkiją ir t. t. Jo gyvenimo šūkis – „padėti tiems, kuriems gyvenime nepavyko“. Atvažiavęs į Vilnių būtinai aplankydavo Buivydžius, kur praėjo jo vaikystė ir jaunystė, susitikinėjo su Vilniaus krašto tikinčiaisiais, aukodavo mišias. 1980 m. buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupijos pietinės dalies apaštalinių administratoriumi [2, 7, 9].
2015 m. balandžio 29 d. už nuopelnus Vilniaus kraštui Vilniaus rajono savivaldybės taryba suteikė kardinolui Henrikui Gulbinovičiui Vilniaus rajono garbės piliečio vardą [1].
Pristatydama kandidatą Vilniaus rajono merė Marija Rekst sakė, kad kunigas kardinolas nuo pat gimimo yra susijęs su Vilniaus kraštu, o visą savo gyvenimą skyrė tarnystei Dievui ir Bažnyčiai. Niekada neprarado ryšio su Lietuva, pagal galimybes rėmė bažnyčių remontus, organizuodavo mokinių išvykas į Lenkiją ir t. t. [1].
Nemenčinėje (Vilniaus r.) kardinolo garbei yra jo vardu pavadinta gatvė.
Literatūra ir šaltiniai
1. Baigėsi valdžios formavimo procesas: [Vilniaus rajono savivaldybės taryba suteikė Vilniaus garbės piliečio vardą kardinolui, Vroclavo arkivyskupui-emeritui Henryk Roman Gulbinovič]. – Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2015, bal. 30 – geg. 6, p. 4.
2. Gulbinowiczius, Henrykas. Vroclavo legenda – iš Vilniaus kilęs kardinolas Henrykas Gulbinowiczius: „Vilniaus dvasia – ieškoti to, kas jungia, o ne kas skiria“: [pokalbis su Vroclavo kardinolu H. Gulbinowicziumi / kalbėjosi] Virginijus Savukynas, Rimvydas Valatka. – Portr., iliustr. // 15 min. – 2012, gruod. 25, p. 22-23: Prieiga per internetą: <https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/interviu/vroclavo-legenda-is-vilniaus-kiles-kardinolas-henrykas-gulbinowiczius-vilniaus-dvasia-ieskoti-to-kas-jungia-o-ne-kas-skiria-599-290332>.
3. Balbus, Tomasz. „Ojczyznę wolną racz nam wrócić Panie…“: komunistyczna bezpieka wobec kardynała Henryka Gulbinowicza w latach 1970–1990 / Tomasz Balbus, Katarzyna Stróżyna. – Wrocław, 2008. – 502 p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 463-477.
4. Cierpliwość i miłość: księga dla uczczenia kardynała Henryka Gulbinowicza. – Wrocław, 2010. – 643, [1] p.: iliustr.
5. Diecezja świdnicka w hołdzie księdzu kardynałowi Henrykowi Gulbinowiczowi / [red. Łukasz Ziemski; współpr. Krystyna Borowczyk]. – Świdnica, 2010. – 157, [2] p.: iliustr.
6. „Gulbinowicz“ – film dokumentalny w kinach: [apie dokumentinį filmą apie kunigą, kardinolą H. Gulbinovičių, rež. Jolanta Krysowata ir Krzysztof Kunert] // Niedziela. – 2014, nr 38; Prieiga per internetą: <http://niedziela.pl/artykul/11454/Gulbinowicz—film-dokumentalny-w-kinach>.
7. Gulbinowicz, Henryk. Kard. Henryk Gulbinowicz: nie pora umierać: [pokalbis apie Vilniaus kraštą] / rozmawiała Alina Petrowa-Wasilewicz. – Portr. – // Niedziela. – 2013, nr 42; Prieiga per internetą: <http://www.niedziela.pl/artykul/6433/K6ard-Henryk-Gulbinowicz-nie-pora-umierac>.
8. Gulbinowicz Henryk Roman // Wileńska encyklopedia. 1939–2005. – Warszawa, 2007. – P. 196–198.
9. Gulbinowicz, Henryk. Z Wilna do Wrocławia / z kardynałem Henrykiem Gulbinowiczem rozmawia Rafał Bubnicki. – Wrocław, 2008. – 85, [2] p.: iliustr.
10. Henryk Kardynał Gulbinowicz – doktor honoris causa Politechniki Wrocławskiej. – Wrocław, 2003. – [36] p.: iliustr.
11. Narkowicz, Liliana. „Miłość cienka jak opłatek“: rozmowa o J. E. kardynale Henryku Gulbinowiczu // Tygodnik Wileńszczyzny. – 2009, 23-29 kwt., priedas „Rota“, p. 18.
12. Nitecki, P. Henryk Gulbinowicz // Biskupi Kościoła w Polsce w latach 1965-1999: słownik biograficzny. – Warszawa, 2000, p. 135-136.
13. Służcie Panu z weselem: Księga Jubileuszowa ku czci kard. Henryka Gulbinowicza z okazji 50-lecia kapłaństwa, 30-lecia biskupstwa, 25-lecia posługi w archidiecezji wrocławskiej i 15-lecia kardynalatu. – T. 1: W służbie Kościoła. – Wroclaw, 2000. – 394 p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 377.
14. Swastek, Józef. Działalność arcypasterska Henryka kardynała Gulbinowicza arcybiskupa Metropolity Wrocławskiego w latach 1976–2004. – Wrocław, 2010. – 31, [1] p.
Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2017