Stankevičienė, Janina. Julius Sinius – Vilniaus krašto muzikas. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis
Julius Sinius (Sinevičius) 1923 m. mokėsi Švenčionių gimnazijoje, kurią 1919 m. įkūrė „Ryto“ draugija. Baigęs gimnaziją, Julius įstojo į privačią Vilniaus Montvilo vargonininkų mokyklą. Ją baigęs vargonininkavo tuo laiku vienintelėje lietuviškoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje [8]. 1933–1938 m. Vilniaus konservatorijoje studijavo dirigavimą ir kompoziciją. 1929 m. subūrė Vilniuje lietuvių amatininkų draugijos, 1930 m. – lietuvių studentų draugijos chorus, 1937–1944 m. (su pertraukomis) vadovavo Vilniaus „Varpo“ chorui. 1938–1939 m. studijavo Varšuvos muzikos institute. 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas studijas nutraukė [2, 12, 13]. 1939–1940 m. buvo Švietimo valdybos muzikos referentas, 1941–1944 m. – Vaidilos teatro Muzikinės dalies vedėjas [10, 11]. Pablogėjus materialinėms gyvenimo sąlygoms Vilniuje, mokytojas J. Sinius su savo šeima 1944 m. vasarą atvyko į Švenčionis. Čia dirbo Švenčionių gimnazijos (vėliau pavadintos I-ąja vidurine mokykla) muzikos mokytoju ir chorvedžiu. Vadovavo Švenčionių bažnyčios lietuvių ir lenkų chorams. Jo vadovaujamas Švenčionių 1-osios vidurinės mokyklos choras 1946 m. Respublikinės dainų šventės metu Vilniuje laimėjo pirmąją vietą vidurinių mokyklų konkurse [7, 12, 13]. 1948 m. pavasarį su visa šeima – žmona, trim nepilnamečiais sūnumis ir vos tris savaites turinčia dukryte – buvo ištremtas į Sibirą. Pretekstas – dirbo bažnyčioje chorų vadovu ir buvo „pavojingas tarybinei visuomenei kaip liaudies priešas“. Vergiškas darbas ir Tėvynės ilgesys neužgožė jo didelės prigimtos meilės muzikai ir ten. Dainuodavo su savo bendro likimo broliais ir seserimis – tremtiniais iš Lietuvos [7]. Grįžęs į Vilnių 1957–1959 m. mokytojavo Vilniaus mokyklose, vadovavo Vilniaus universiteto studentų pučiamųjų orkestrui, vargonininkavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Vargonininkas mirė 1959 m. spalio 22 d. Palaidotas Vilniuje, Šv. Petro ir Povilo kapinėse Antakalnyje [6].
J. Sinius sukūrė choro ir solo dainų, instrumentinių pjesių. Jausdamas lietuviškų dainų trūkumą, harmonizavo liaudies dainas ir pats jas kūrė. Vasaros atostogų metu važinėjo po kaimus, rinko dainas, koncertavo su „Varpo“ choru, ypač vietovėse, kur kaimai buvo stipriai lenkinami. 1976 m. Niujorke buvo išleistas jo kūrybos rinkinys „Dainos ir giesmės broliams lietuviams“. 1980 m. išleistas J. Siniaus dainų rinkinys „Mano krašte“ [5, 9].
Julijonas Sinius (1911–1959): bibliografija. – Švenčionys, 2011. Knygos viršelis
2006 m. išleista Janinos Stankevičienės knyga „Julius Sinius – Vilniaus krašto muzikas“. Leidinyje apžvelgiamas vargonininko gyvenimo kelias ir veikla, kūryba, religinė muzika, kūriniai chorui, solo dainos, simfoninė bei vokalinė-simfoninė muzika, pateikiamas kūrinių sąrašas [12].
Apie J. Sinių rašoma „Lietuvos muzikos istorijoje“ [11], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [13], leidinyje „Šiuolaikiniai Lietuvos teatro procesai“ [10], Benjamino Kondrato knygoje „Kūrėjų pėdsakais“ [4], Viktoro Petkaus knygoje „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia“ [8], periodikoje. Yra informacijos internete.
1990 m. prie gimtojo namo Vaiškūnų kaime (Švenčionių r.) kompozitoriui Juliui Siniui atidengta atminimo lenta [3].
2011 m. Švenčionyse, Nalšios muziejuje, buvo minimos 100-osios kompozitoriaus gimimo metinės. Veikė paroda „J. Siniaus gyvenimo akimirkos“. 2012 m. Švenčionių meno mokyklai suteiktas Juliaus Siniaus vardas [1].
Minint 100-ąsias Juliaus Siniaus gimimo metines, buvo išleista Juliaus Siniaus bibliografija: stambios formos kūriniai, muzika spektakliams, giesmės mišriam ir lygių balsų chorams, solo giesmės, dainos mišriam chorui, dainos lygių balsų chorui, dainos vaikų chorui, solo dainos ir kiti kūriniai [9].
Literatūra ir šaltiniai:
1. Gaidys, Raimondas. Švenčionių meno mokyklai suteiktas Juliaus Siniaus vardas // Švenčionių kraštas. – 2012, rugs. 1 (Nr. 66); Prieiga per internetą: <https://bit.ly/4dW0U9F>.
2. Kadzevičius, Stasys. Atmintis // Žvaigždė. – 1989 liep. 22, p. 3.
3. Karklelis, Bronius. Vaiškūnai. – Vilnius, 1998, p. 56.
4. Kondratas, Benjaminas. Julius Sinius: [kompozitorius, dirigentas, vargonininkas, pedagogas]: [biografija] // Kondratas, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. – Vilnius, 2021. – Kn. 21, p. 268–269.
5. Lapėnas, K. Ką dar žinote apie J. Sinių? // Žvaigždė. – 1989, gr. 14, p. 3.
6. Maminskaitė-Kulbokienė, Veronika. Pratarmė // Sinius, Julius. Dainos ir Giesmės broliams lietuviams. – Niujorkas, 1976. – P. 5–6.
7. Petkūnas, Viktoras. Anksti šalnų pakąstas // Žvaigždė. – 1991, bal. 24, p. 3.
8. Petkus, Viktoras. Julius Sinius: (1910 – 1959 X 22) // Petkus, Viktoras. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia. – Vilnius, 2004. – P. 286–287.
9. Julijonas Sinius (1911–1959): bibliografija: (skirta 100-osioms gimimo metinėms pažymėti) / Švenčionių rajono savivaldybės viešoji biblioteka; [parengė Danutė Bučelienė, Aldona Mikštienė]. – Švenčionys, 2011. – 36 p.: portr., iliustr.; Prieiga per internetą: <https://bit.ly/3YvkvJt>.
10. Stankevičienė, Janina. „Julijonas Sinius ir tarpukario Vilniaus lietuvių gyvenimas“: [apie kompozitoriaus, dirigento ir pedagogo J. Siniaus indėlį į Vilniaus lietuvių teatrinį gyvenimą] // Šiuolaikiniai Lietuvos teatro procesai. – [Vilnius], 2003. – P. 106–111.
11. Stankevičienė, Janina. Julius Sinius: iškilieji choro dirigentai – pedagogai ir kompozitoriai. – Iliustr. // Lietuvos muzikos istorija. – Vilnius, 2009. – Kn. 2, p. 336–350.
12. Stankevičienė, Janina. Julius Sinius – Vilniaus krašto muzikas. – Vilnius, 2006. – 71 p.
13. Zubrickas, Boleslovas. Sinius Julius. – Bibliogr.: 1 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2012. – T. 21, p. 697; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/julius-sinius/>.
Parengė: Asta Podnebesnova (Švenčionių RSVB), 2024