Liudvika Pociūnienė

1976 m. baigė Vilniaus 31-ąją vidurinę mokyklą, 1982 m. – Vilniaus universitete lietuvių kalbos  ir literatūros specialybę. Dirbo vertėja, nuo 1988 m. dalyvavo leidžiant „Sąjūdžio žinias“. 1992-1996 m. dienraščio „Lietuvos aidas“ vyr. redaktoriaus pavaduotoja. Nuo 1997 m.  – Lietuvos televizijos naujienų direktorė. Nuo 1999 m. kartu su režisieriumi  Petru Savickiu kūrė istorinės publicistikos laidą „Laiko ženklai“ [3, 4].

Nuo vaikystės gyvena Vilniuje, Jeruzalėje esančioje Lobio gatvėje. Anksčiau ši gatvelė labiau priminė žaliuojantį kaimą, o dabar, nors  aplinka pasikeitė, „vis dėlto tas erdvus kiemas liko…“,  – pasakojo pokalbyje apie savo gyvenimą žurnalistė L. Pociūnienė [6].

Už Vilniaus kultūros paveldo puoselėjimą 2005 m. L. Pociūnienė buvo apdovanota Šv. Kristoforo statulėle [1, 4]. Savo laidose „Laiko ženklai“ ji pristatė visuomenei įdomiausius, užmirštus Vilniaus miesto istorijos vaizdus, ryškiausias asmenybes. 2006 m. už šią laidą paskirta Lietuvos žurnalistų draugijos Stasio Lozoraičio premija [5].

2006 m. su režisieriumi P. Savickiu sukūrė filmą apie Vilniaus dvasinį paveldą „Pažvelk, tai Vilnius“. Algimanto Kunčiaus, Romualdo Rakausko, Antano Sutkaus surinktos fotografijos prikelia jau nebesančius, nebeegzistuojančius miesto vaizdus. Filmų kūrėjai atkūrė Vilnių iš J. Čechavičiaus, S. F. Fleury, J. ir J. Bulhakų, B. ir E. Zdanovskių, R. T. Grygielio fotografijų. Filme ryškus autorės požiūris į istoriją. Po istorines vietas ji vaikšto, pasakoja taip, lyg visa tai būtų atsitikę vakar, užvakar [2]. Autoriai kuria savojo Vilniaus viziją. „Vizija – kaip koks augalas – sukrovė vieną žiedą, rytoj gal sukraus dar vieną. Ir taip be galo. Kol gyvuoja miestas, kol kažkas jį fotografuoja, stebi, jame gyvena“ , – sako L. Pociūnienė viename savo interviu [4].

2009 m. kartu su režisieriumi P. Savickiu žurnalistė pristatė naują dokumentinį filmą apie sovietmečio menininkus „Meninykai“.
Nuo 2010 m. L. Pociūnienė kuria naują laidos „Laiko ženklai“ ciklą „Slaptieji kultūros archyvai“.

Apie L. Pociūnienę rašoma „Žurnalistikos enciklopedijoje“ [3], periodikoje. Yra informacijos internete.

Literatūra ir šaltiniai

1. Grigaliūnaitė, Violeta. Šv. Kristoforo statulėlės – nusipelniusiesiems Vilniui . – Iliustr. // Vilniaus žinios. – 2005, gruod. 23 (Nr. 51), p. 8.
2. Paukštytė, Rasa. Tikrai – Vilnius. – Iliustr. // Kinas. – 2006, Nr. 5, p. 48.
3. Pociūnienė Liudvika // Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius, 1997. – P. 391.
4. Pociūnienė, Liudvika. Ne tik laiko ženklai: [pokalbis su televizijos laidos „Laiko ženklai“ autore Liudvika Pociūniene] / kalbino Rasa Gečaitė. – Iliustr. // Atgimimas. – 2006, lapkr. 3-9 (Nr. 41), p. 13, 15.
5. Liudvikai Pociūnienei – S. Lozoraičio premija. – Portr. // Žurnalistų žinios. – 2006, sausis (Nr. 1), p. 3.
6. Pociūnienė, Liudvika. Lobio gatvėje – kiti laiko ženklai: [pokalbis su L. Pociūniene apie namus, šeimą / kalbėjosi] Nijolė Storyk . – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2010, vas. 2, p. 16-17.

Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2010; 2017

Dalintis straipsniu: