Eduardas Mieželaitis

Areška, Vitas. Eduardas Mieželaitis. – Kaunas, 1984. Knygos viršelis

Areška, Vitas. Eduardas Mieželaitis. – Kaunas, 1984. Knygos viršelis

1931–1935 m. mokėsi Kauno IV progimnazijoje, vėliau Kauno III gimnazijoje. 1935 m. įstojo į pogrindinę komjaunimo organizaciją. 1939–1940 m. studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete, 1940–1941 m. – Vilniaus universitete [1].
1941 m. baigęs studijas grįžo gyventi į Kauną. 1940–1941 m. dirbo laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redaktoriumi. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją. 1941–1944 m. buvo karo korespondentas sovietų armijos 16-oje lietuviškojoje divizijoje [1, 3]. 1943 m. įstojo į Komunistų partiją. 1944 m. grįžęs gyventi į Lietuvą, įsitraukė į politinę visuomeninę veiklą. 1944–1946 m. buvo komjaunimo CK sekretorius. 1946–1951 m. dirbo žurnalo „Jaunimo gretos“ redaktoriumi, laikraščių „Literatūra ir menas“, „Žvaigždutė“ redakcijose, Valstybinėje politinės ir grožinės literatūros leidykloje. Nuo 1951 m. dirbo vien literatūrinį darbą. 1954–1959 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, 1959–1970 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas. 1960–1989 m. buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto narys, 1953–1963 m. ir 1975–1989 m. – SSRS Aukščiausios tarybos deputatas, 1975–1989 m. Lietuvos aukščiausios tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojas [1]. Poetas E. Mieželaitis mirė 1997 m. birželio 6 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse [4, p. 239].

E. Mieželaitis buvo įvairialypio talento menininkas, paveikęs literatūros atsinaujinimą [3]. Kūrybinio kelio pradžioje jis buvo  lietuviškojo neoromantizmo mokyklos atstovas [1]. Kaip rašė autobiografinėje esė, pirmaisiais pokario metais poetas buvo  kaltinamas formalizmu, dekadentizmu ir nacionalizmu [3]. Vėliau tapo oficialiosios sovietmečio literatūros veikėjas, kūręs pagal tuometinę politinę ir kultūrinę ideologiją, tačiau kartu siekęs modernizuoti lietuvių poeziją. Rašė eilėraščius, poetinę publicistiką, eiliuotas pasakas vaikams, jubiliejinius straipsnius, dienoraščius, laiškus, autobiografinius etiudus, stilizuotas liaudies dainas, ciklus, balades, sonetus, miniatiūras. Išleido poezijos knygų („Lyrika“, 1943; „Žvaigždžių papėdė“, 1959; „Horizontai“, 1970; „Laida“, 1992; „Mažoji lyra“, 1999 ir kt.), poetinės publicistikos („Saulė gintare“, 1961; „Duona ir žodis“, 1965; „Čia Lietuva“, 1968, 1974, 1978), šešias „poetinių antikomentarų“ knygas („Lyriniai etiudai“, 1964; „Antakalnio barokas“, 1971 ir kt.). Pirmieji kūriniai parašyti neoromantine stilistika, vėlesni atliepė sovietinę ideologiją. E. Mieželaičio kūrybai būdingi eksperimentai formomis, eiliavimo būdais ir ritmika, improvizacijos futurizmo, dadaizmo, imažinizmo elementais. Kūriniuose aprašomi ir kelionių įspūdžiai. Išvertė į lietuvių kalbą S. Maršako, A. Puškino, M. Lermontovo, V. Majakovskio, T. Ševčenkos, A. Mickevičiaus ir kitų poetų kūrinių [2].

Eduardas Mieželaitis: post scriptum: prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai. – Vilnius, [2008]. Knygos viršelis

Eduardas Mieželaitis: post scriptum: prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai. – Vilnius, [2008]. Knygos viršelis

Apie E. Mieželaičio gyvenimą ir kūrybą lietuvių kalba yra išleista Vito Areškos monografija „Eduardas Mieželaitis“ [1], straipsnių rinkinys „Eduardas Mieželaitis: post scriptum: prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai“ [4].
Apie poeto gyvenimą pasakojama autobiografiniame kūrinyje „Nereikalingas žmogus. Akcentai“, parašytame paskutiniaisiais E. Mieželaičio gyvenimo mėnesiais [3]. Knygoje spausdinamas ir jo literatūrinis testamentas. Kaip rašo knygos parengėjas, literatūrologas Valentinas Sventickas, ši, „Nereikalingo žmogaus“ knyga yra tikrai reikalinga [3].
Rusų kalba apie poeto gyvenimą ir kūrybą yra išleistos monografijos: Aleksandro Makarovo (Александр Макаров) „Эдуардас Межелайтис“ (Москва, 1966) ir Felikso Bachčiniano (Феликс Бахчинян) „Звездная исповедь: очерк жизни и творчества Эдуардаса Межелайтиса“ (Вильнюс, 1989).

1940–1941 m. E. Mieželaitis gyveno tik ką Lietuvai grąžintame Vilniuje, studijavo teisę Vilniaus universitete [3]. Tuo metu gyveno Antakalnyje, lenkų šeimoje, turėjo galimybę tobuliau išmokti lenkų kalbą [1, 3]. Nuo 1944 m., po Antrojo pasaulinio karo grįžęs į Lietuvą, vėl apsigyveno Vilniuje. Telkė jaunimą per karą sugriauto Vilniaus atstatymo darbams: „ …niekas net nevažiuoja į Vilniaus talką – į sugriautos amžinosios mūsų sostinės atstatomuosius darbus. Kadaise plėšėme gerkles „Į Vilnių, į Vilnių, tą mylimą šalį“, o dabar, kai didesnė jo dalis pavirto karo griuvėsiais, niekas neskuba, niekam to Vilniaus nereikia; sostinės gatvėse neišgirsi lietuviško žodžio; pats aš parašiau emocionalų atsišaukimą, kviesdamas jaunimą „Į didžiąją Vilniaus talką“, o jaunimas dairosi į kur – ar slėptis, ar į mišką, ar į Vilniaus talką…“ [3, p. 77-78].

Vilnonytė, Valerija. Eduardas Mieželaitis: rekomenduojamos literatūros rodyklė. – Kaunas, 1962. Knygos viršelis

Vilnonytė, Valerija. Eduardas Mieželaitis: rekomenduojamos literatūros rodyklė. – Kaunas, 1962. Knygos viršelis

Apie Lietuvos sostinę E. Mieželaitis yra rašęs: „Vilnius buvo ir liko brangiausia tautos relikvija. Ir, aišku, skambiausia lietuviškosios lyros styga. […] dabar jis ir mūsų poezija, ir mūsų kasdienybė. Jis – kasdieninis mūsų rūpestis ir kasdieninė mūsų duona“ [5].

Poetas išleido esė ir eilėraščių rinkinį „Antakalnio barokas“ (Vilnius, 1971). E. Mieželaitis yra sukūręs keletą Vilniui skirtų eilėraščių: „Vilniaus verba“, „Vilnius: Elegija“, „Vilniaus sonetas“, „Poetų skersgatvis Vilniuje“, „Pasikalbėjimas viršum Vilniaus“, „Alma Mater“, „Neries etiudas“, „Nuo Gedimino kalno“, „Ar tu atsimeni Šventos Onos bažnyčią“, eilėraščių ciklus „Vilniaus baladės“, „Vilniaus žibintas“ ir kt. Parašė poetinę apybraižą apie Tarasą Ševčenką „Vilniuj, mieste su didžia šlove…“ (knygoje „Čia Lietuva”).

2007 m. liepos 28 d., minint 10-ąsias Eduardo Mieželaičio mirties metines, Vilniuje, prie namo A. Mickevičiaus g. 32 (Žvėryno seniūnija),  buvo atidengta memorialinė lenta (skulpt. Romas Kvintas). Lentoje iškaltas poeto bareljefas ir įrašas: „Šiame name 1973–1997 metais gyveno poetas Eduardas Mieželaitis“ [4, p. 306; 8].

Gyvendamas Vilniuje, poetas dažnai poilsiavo Santakų kaime (Švenčionių r.), sodyboje prie Žeimenos [1].

1962 m. išleista Valerijos Vilnonytės sudaryta E. Mieželaičio bibliografija: „Eduardas Mieželaitis: rekomenduojamos literatūros rodyklė“, apimanti 1940–1962 m. [7].
2009 m. liepos mėnesį, minint 90-ąsias poeto gimimo metines, žurnale „Tarp knygų“ buvo paskelbta Eduardo Mieželaičio bibliografija [6].

Literatūra ir šaltiniai

1. Areška, Vitas. Eduardas Mieželaitis. – Kaunas, 1984. – 152, [4] p.: iliustr. – (Gyvenimas ir kūryba). – Bibliogr.: p. 151 ir išnašose.
2. Jakonytė, Loreta. Mieželaitis Eduardas. – Bibliogr.: 7 pavad. // Literatūros enciklopedija mokyklai. – Vilnius, 2011. – P. 249-250.
3. Mieželaitis, Eduardas. Nereikalingas žmogus. Akcentai: [autobiografinė esė]. – Vilnius, 2003. – 151, [1] p.: iliustr., faks.
4. Eduardas Mieželaitis: post scriptum: prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai. – Vilnius, [2008]. – 335, [1] p.: iliustr., faks. – Asmenvardžių r-klė: p. 329-335.
5. Mieželaitis, Eduardas. Tekstai. – Vilnius, 1977, p. 27.
6. Sukanka 90 metų, kai gimė poetas Eduardas Mieželaitis (1919-1997): [bibliografija] // Tarp knygų. – 2009, Nr. 7/8, p. 36-38.
7. Vilnonytė, Valerija. Eduardas Mieželaitis: rekomenduojamos literatūros rodyklė. – Kaunas, 1962. – 47 p.: iliustr.
8. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2018 [žiūrėta 2018-01-12]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456&page=2>.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2012; 2018

Dalintis straipsniu: