Vilniaus miestas
Vilnius (lenk. Wilno, baltar. Вiльня, rus. Вильнюс, žyd. Vilna).
Vilnius yra Lietuvos sostinė. Šis miestas nuo seno yra istorinė daugelio kultūrų, tautų ir religijų susikirtimo ir bendradarbiavimo vieta. XX a. pradžioje šiame, palyginti nedideliame mieste vienu metu ryškėjo net penkių kultūrų apraiškos – lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių ir rusų. Žydai vadina Vilnių Lietuvos Jeruzale. Daugelis lenkų, ypač tie, kurie yra čia gimę ar, kurių šaknys yra šiame mieste, jaučia jam didelių sentimentų. Vilniuje gana nemažas ir rusiškos bei gudiškos kultūros palikimas.
Geografinė padėtis. Vilnius įsikūręs pietrytinėje Lietuvos dalyje, visai netoli geografinio Europos centro. Skirtingai nei kitų Pabaltijo valstybių sostinės, jis yra ne prie jūros, o Baltijos aukštumose, kalvotoje vietoje, tarp Medininkų ir Aukštaičių aukštumų, tarp dviejų upių – Neries (Gudijoje nuo ištakų ji vadinama Vilija) ir Vilnios. Senamiestį supa šių upių šlaitai. Neris dalija miestą į dvi dalis ir yra lyg savotiška ašis. Nuo miestą supančių kalvų atsiveria vaizdingos panoramos [19].
Vietovardis. Lietuvių kalbininkai kildina Vilniaus vardą iš upės, prie kurios įsikūrusi Lietuvos sostinė, vardo Vilnia. Šiuo vardu nuo seno buvo vadinamas kairysis Neries intakas, kuris dabar kartais pavadinamas Vilnele. Pirminį miesto vardą Vilnia dėl įvairių priežasčių pakeitė kitas jo variantas Vilnius.
Apie Vilniaus vietovardžio kilmę rašoma kalbininko Aleksandro Vanago „Lietuvos miestų vardai” [13].
Informacijos apie daugelį Vilniaus ir jo artimųjų apylinkių yra kalbininko Jono Jurkšto knygoje „Vilniaus vietovardžiai“ [7].
Administracinis valdymas. Vilnius yra Lietuvos sostinė, svarbiausias šalies politinis, ūkio, kultūros ir švietimo centras. Čia dirba Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, Aukščiausiasis Teismas, įsikūrusios diplomatinės tarnybos, daugelis švietimo, kultūros, mokslo, gydymo įstaigų, bankų. Miesto gyvenimui vadovauja Vilniaus miesto savivaldybė [17]. Šiuo metu ji įsikūrusi 2004 m. Vilniaus centre (Konstitucijos pr. 3a) pastatytame, 21 aukšto pastate (archit. T. Balčiūnas, V. Biekša, A. E. Paslaitis, G. Paslaitis, A. Paslaitis). Pastatas yra griežto stačiakampio formos su nusklembta viršūne, fasadai – iš stiklo ir matinio metalo plokščių [16].
Po 50 metų trukusios sovietinės okupacijos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. pavasarį buvo demokratiškai išrinkta Vilniaus miesto taryba. Pirmajame tarybos posėdyje 1990 m. balandžio 19 d. buvo išrinkti jos vadovai – tarybos pirmininkas ir pavaduotojas. Kad būtų lengviau organizuoti darbus mieste, 1990 rugsėjo 13 d. Valdybos sprendimu buvo pavesta įsteigti Vilniuje 20 seniūnijų, patvirtintos jų ribos [20]. 2000 m. kovo 19 d. dar buvo įsteigta Grigiškių seniūnija. Taigi šiuo metu Vilniuje yra 21 seniūnija: Antakalnio, Fabijoniškių, Grigiškių, Justiniškių, Karoliniškių, Lazdynų, Naujamiesčio, Naujininkų, Naujosios Vilnios, Panerių, Pašilaičių, Pilaitės, Rasų, Senamiesčio, Šeškinės, Šnipiškių, Verkių, Vilkpėdės, Viršuliškių, Žirmūnų, Žvėryno.
Kasmet rengiamos metinės Vilniaus miesto tarybos ir mero ataskaitos miesto gyventojams. Jos paprastai kurį laiką skelbiamos savivaldybės svetainėje. Kelis kartus ataskaitos buvo pateiktos gyventojams spausdintu pavidalu: „Vilniaus miesto savivaldybės veikla 2001–2002 metais“, anglų kalba – „Vilnius City Municipality activities report, 2001–2002“ (Vilnius, 2002). Buvo išleisti ir mieste platinami leidiniai „Vilnius – mūsų miestas: Vilniaus mero ataskaita vilniečiams, 2000–2002“ (Vilnius, 2002) ir „Vilnius – mūsų miestas: Vilniaus miesto mero ataskaita vilniečiams 2003–2004 m.“ (Vilnius, 2004).
Pvz., „Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ataskaitoje vilniečiams, 2006 m.“ (Vilnius, 2007) buvo pateikta informacija apie svarbiausius mieste vykdomus, jau įgyvendintus ir dar planuojamus projektus, transporto problemų sprendimo būdus, sostinės Savivaldybės darbus, gerinant gyvenimo kokybę mieste. Iš šios ataskaitos gyventojai galėjo susipažinti su miesto valdžia, savivaldybės struktūra, sužinoti, kaip skirstomi miesto pinigai. Kiekvienas ataskaitą gavęs vilnietis kitų metų biudžeto planavimo lentelėje galėjo įrašyti, kokioms sritims ir kiek lėšų, jo manymu, reikėtų skirti. Leidinyje pateikta naudingos informacijos – viešojo transporto žemėlapis, dviračių trasų tinklo schema, būsimų darbų mieste planai ir terminai. Leidinys buvo atspausdintas 200 tūkst. egzempliorių tiražu.
Miesto mero ir tarybos ataskaitų elektroninės versijos (nuo 2009 m.) pateikiamos Vilniaus savivaldybės svetainėje (žr. adresu).
Ši knyga – „yra bandymas rasti miesto sėkmės raktą“, – rašo dvi kadencijas buvęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius savo knygoje „Meras ir miestas: Vilniaus pokyčių istorijos“ (Vilnius, 2022). „Norėjau papasakoti, kaip veikia miestas – kaip realiai vyksta pokytis, ir kodėl kartais įvyksta „susimovimai“, – prisipažįsta buvęs miesto vadovas. Jis pasakoja, ką pavyko nuveikti ir su kokiais sunkumais susidurta. „Jaučiuosi taip, lyg per tą laiką būčiau dirbęs tris darbus: pradžioje – tvarkdario, paskui – vadovo, ir galiausiai tai, kas priklauso – lyderio. Reikia keistis toliau“, – rašo autorius įvadiniame knygos skyriuje. Toliau spausdinami R. Šimašiaus pokalbiai su ministre pirmininke Ingrida Šimonyte, žurnalistu bei laidų vedėju Andriumi Tapinu, istoriku Norbertu Černiausku, filosofu Viktoru Bachmetjevu, Rygos meru Martiniu Stakiu (Mārtiņš Staķis), architekte Gilma Teodora Gylyte, ekonomistu Aivaru Abromavičiumi, MO muziejaus vadove Milda Ivanauskiene, R. Šimašiaus gimtojo miesto – Tauragės – meru Sigitu Mičiuliu, vyriausiuoju Vilniaus miesto architektu Mindaugu Pakalniu, mero patarėju komunikacijai Karoliu Žukausku, buvusiu savivaldybės administracijos direktoriumi Povilu Poderskiu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos padėjėju Kipru Krasausku. Viena pagrindinių šių pokalbių temų sukasi apie Vilniaus miestą. Knygoje nemažai nuotraukų.
Informacijos apie Vilniaus savivaldybę pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais pateikiama knygoje „Vilnius. Kelias į savivaldą = Vilnius. The way to self-governing = Vilnius. Der Weg zur Selbstverwaltung“ [20].
Vilniaus savivaldos istorija tęsiasi daugiau kaip 600 metų. 1387 m. kovo 22 d. krikščionybės įvedimo proga Lietuvos didysis kunigaikštis Lenkijos karalius Jogaila suteikė Vilniui Magdeburgo teises [15, p. 61]. Vilnius buvo pirmas miestas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gavęs šias teises. Magdeburgo teisės padėjo pagrindus miesto savivaldai, davė miestui įvairių privilegijų. Savivaldos vykdomasis organas buvo magistratas arba miesto taryba [19]. Jo veiklą kontroliavo miestiečių prisiekusiųjų kolegija. Beje, beveik visas Vilniaus savivaldos archyvas sudegė 1655 m. Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių. Vilniaus savivaldos istorija nagrinėjama Vilniaus universiteto išleistoje B. Galinienės ir R. Stačioko knygoje „Vilniaus savivaldybė: (nuo seniausių laikų iki 1940 metų)“ [3]. Daugiausia vietos joje skiriama 1920–1940 m. laikotarpiui.
Nemaža su miesto valdymu XIV–XVIII a. susijusių dokumentų pateikiama leidinyje „Vilniaus miesto istorijos dokumentai: Vilniaus miesto istorijos skaitinių chrestomatija“ [15]. Kokie klausimai buvo svarstomi XIX a. pabaigoje Vilniaus miesto tarybos (tuo metu vadintoje Dūma), kai Lietuva įėjo į Rusijos imperijos sudėtį, galima sužinoti paskaičius Vilniuje leistą leidinį „Протоколы Виленской городской Думы“ (Вильна, 1885–1902. – Įvairaus dažnumo).
Švenčiant Vilniaus savivaldos jubiliejų Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos istorijos institutas surengė mokslinę konferenciją. Buvo išleistos šios konferencijos tezės „Vilniaus savivaldai 610 metų“ (Vilnius, 1997). Leidinyje pateikiamos santraukos istorikų skaitytų pranešimų apie miesto savivaldą įvairiais laikotarpiais: „Permainos Vilniaus savivaldoje XVI a. pirmojoje pusėje“ (Z. Kiaupa), „Vilniaus vaitai XVII a. antrojoje pusėje“ (A. Ragauskas), „Vilniaus savivalda ir pirmasis miesto administracinis padalinimas XVIII a. pabaigoje“ (E. Rimša) ir kt.
Sostinės savivaldybės pastangomis, vykdant Kanados-Baltijos šalių savivaldybių bendradarbiavimo programą, išleistas leidinys „Vilniaus vizija 2015“ (Vilnius, 1996). Jame apžvelgiamos miesto plėtros reikmės ir galimybės, spręstini uždaviniai. Leidinį sudaro 5 skyriai: Erdvinė-geopolitinė situacija; Kultūrinė aplinka; Ekonominė aplinka; Socialinė ir gamtinė aplinka; Urbanistinė plėtra. Straipsnių autoriai – prof. J. Vanagas, dr. H. Kobeckaitė, dr. J. Glemža, dr. D. Kuolys, dr. A. Kavaliauskas ir kt.
Statistika. Vilniaus plotas – apie 401 kv. km (2007 m.) [14]. Maždaug 20 % yra užstatyta, o likusi dalis yra želdiniai (43,9%) ir vandenys (2,1%) [19].
2011 m. duomenimis, Vilniuje gyveno 524406 žmonės [4, 14]. Tai sudaro apie 17% visų šalies gyventojų. Vilnius nuo seno buvo daugiatautis, įvairius tikėjimus išpažįstančių žmonių miestas. Tiksliausia tautinė gyventojų sudėtis nurodoma tik gyventojų surašymo metu. Kitais metais skelbiama tautinė gyventojų sudėtis gaunama apskaičiavimo būdu ir todėl yra tik apytikslė [10]. Vilniaus miesto tautinė gyventojų sudėtis yra margiausia Lietuvoje. Paskutiniojo gyventojų surašymo duomenimis ji buvo tokia: lietuviai čia sudaro 57,8 %, lenkai – 18,7 %, rusai – 14 %, baltarusiai – 4% , žydai – 0,5%, likusieji 3,7% yra kitų tautybių atstovai (žr. adresu).
Vienas seniausių Vilniaus statistikos leidinių yra istoriko Mykolo Balinskio (Michał Baliński) lenkų kalba parašytas statistinis Vilniaus miesto aprašymas „Opisanie statystyczne m. Wilna“ (Wilno, 1835). Parengti šį darbą žinomą istoriką įpareigojo ar užsakė tuometinis Vilniaus gubernatorius G. Dopelmejeris. Darbe pateikiama duomenų apie miesto žemės plotų dydį, prekybą, turgus, smukles, cechus ir kt. [6]. Šių dienų istorikai labai teigiamai vertina ir dar vieną XIX amžiuje išleistą statistikos leidinį. Tai gydytojo, Vilniaus medicinos draugijos nario Vilhelmo Zalkindo parengtas darbas „Опыт медико-топогрфического описания города Вильны“ (Вильна, 1891). Nors veikalas skirtas medicinos problemoms, tačiau jame yra ir vertingų bendro pobūdžio miesto socialinės ir demografinės raidos duomenų bei šių duomenų įvertinimas [6].
XX a. pradžioje buvo leidžiamos miesto Dūmos (tarybos) ataskaitos „Отчет города Вильно“. Jose nurodomos įvairių sričių (pramonės, prekybos, švietimo ir kt.) pajamos ir išlaidos. 1919 metais, įsteigus Vilniaus miesto centrinį statistikos biurą, pradėti moksliniai statistikos tyrimai.
Tarpukario metais Vilniuje leisti kasmetiniai statistikos rinkiniai lenkų kalba: „Budżet miasta Wilna“, „Sprawozdanie rachunkowe“ ir „Rocznik statystyczny Wilna“. Beje, pastarajame yra informacijos ir apie tuo metu Vilniuje veikusias bibliotekas. Sovietmečiu statistikos leidinius rengė Vilniaus miesto statistikos valdyba. Ji išleido 1956, 1958, 1967 ir 1976 metų miesto statistiko rinkinius. Vėliau lietuvių ir rusų kalbomis išėjo „Vilnius skaičiais: 1940–1974 metų statistinių duomenų rinkinys“ (Vilnius, 1975).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Vilniaus apskrities statistikos valdyba lietuvių-anglų kalbomis leido rinkinį „Vilnius skaičiais“ (Vilnius, 1993–2002 m.). Jame yra informacijos apie miesto tarybą, jos narius, pateikiama statistikos duomenų apie miesto gyventojus, švietimą, kultūrą, sveikatos apsaugą, pramonę ir t. t.
Vertingų sostinės demografijos duomenų galima rasti Vilniaus m. valdybos Aplinkos apsaugos skyriaus porą metų leistame statistikos leidinyje „Nuo ko ir kaip miršta vilniečiai“ (Vilnius, 1992–1993). Remiantis mirties liudijimais, atlikti tyrimai apie gyventojų mirtingumą, mirties priežastis. Duomenys išdėstyti pagal seniūnijas. Pateikiami mirusių ilgaamžių sąrašai. Nurodomos šarvojimo ir laidojimo vietos, paslaugų kainos ir kt.
Apie Vilniaus gyventojų tautinį tapatumą, etninės kultūros, migravimo ir materialinės būklės problemas pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais rašoma nemažos apimties monografijoje „Vilniečio portretas: sociologiniai metmenys“ (Vilnius, 1995).
Statistinė informacija apie Vilnių skelbiama Lietuvos statistikos departamento leidžiamame statistikos leidinyje „Vilniaus apskritis = Vilnius county“ (leidžiamas nuo 2007 m.), taip pat leidiniuose „Lietuvos apskritys = Districts of Lithuania“ (leidžiamas nuo 1994 m.) ir „Lietuvos statistikos metraštis = Statistical yearbook of Lithuania“. Naujausi duomenys pateikiami Lietuvos statistikos departamento, Vilniaus teritorinės statistikos valdybos prie Lietuvos statistikos departamento bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos svetainėse.
Įvairios informacijos apie Vilniaus miestą galima rasti knygoje „Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai“ [9]. Tai knyga, kurioje rašoma apie visus sostinės mikrorajonus ir kai kurias mažesnes miesto vietoves. Rengiant šį leidinį remtasi dabartiniu Vilniaus miesto administraciniu suskirstymu. Knygoje abėcėlės tvarka sudėta informacija apie 21 šiuo metu Vilniuje esantį mikrorajoną (seniūniją) – nuo Antakalnio iki Žvėryno – ir kai kurias mažesnes, šiems mikrorajonams priklausančias, vietoves. Rašoma apie miesto dalių vietovardžius, apžvelgiama jų istorija, architektūra, lankytini objektai (muziejai, kultūros, istorijos, gamtos paminklai), nurodomi atskiroms vietovėms skirti grožinės literatūros kūriniai.
Pažymėtina, kad šios knygos tekstai daugiausia yra publikacijų apžvalgos, jie parengti pasinaudojant įvairių autorių darbais, kurie nurodomi literatūros sąrašuose. Knyga iliustruojama šių dienų fotografijomis, knygų viršelių vaizdais, sena ikonografine medžiaga. Yra vietovardžių rodyklė. Leidinį parengė ir išleido Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos darbuotojai, dizainą sukūrė leidykla „Sorre“, išspausdino „Standartų spaustuvė“. Knygos leidimą rėmė nemažai įstaigų ir organizacijų bei pavienių asmenų.
Kraštotyra. Kraštotyros veiklos centras sovietmečiu Vilniuje buvo senasis Vilniaus universitetas. 1957 m. čia susikūrė kraštotyros mokslinis būrelis. Jo iniciatoriumi buvo studentas istorikas Antanas Stravinskas. Moksliniu vadovu buvo etnografas Vacys Milius, vėliau – istorikė etnografė Pranė Dundulienė. Būrelis vienijo apie 80 studentų. 1967 m. būsimieji ramuviškiai surengė Rasos šventę Kernavėje. 1968 m. paminėjo Vydūno 100 metų jubiliejų. Šis renginys ir laikomas pirmuoju VU ramuvos renginiu [18]. 1969 m. sausio mėn. buvo įsteigta Vilniaus kraštotyrininkų ramuva. Savo tikslu ramuviečiai laikė domėjimąsi tautosaka, liaudies papročiais ir šventėmis, keliones po Vilniaus krašto kaimus, paminklų lankymą. Ramuvoje buvo susikūręs būrelis dainininkų, kurie mokėsi retesnių liaudies dainų, o paskui jų mokė kitus ramuviečius [1]. Yra leidžiama Vilniaus universiteto kraštotyros klubo „Romuva” kompleksinių ekspedicijų medžiaga. Lietuvos kraštotyros draugija ir „Vilnijos” draugija skelbė teminius kraštotyros darbų konkursus Vilniaus krašto bendrojo lavinimo mokyklose. Sukauptas unikalus jaunųjų kraštotyrininkų darbų fondas.
Vilniečių organizacijos. Prie 1988 m. įsteigtos „Vilnijos“ draugijos buvo įkurtas Senųjų (vėliau – Prieškario) vilniečių klubas. Vėliau klubas tapo savarankiška organizacija. Dabar ji vadinama asociacija „Vilniečių ainių klubas“ (žr. adresu). Šiam klubui daugiausia priklauso žmonės, kurių tėvai prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno Vilniuje, dalyvavo lietuvybės veikloje [8]. Klubo narių tikslas – bendrauti tarpusavyje, prisiminti iškilius Vilniaus krašto lietuvius, siekti, kad būtų įamžintas lietuvybės puoselėtojų atminimas [11]. Kaupiamas Vilniaus vaizdų bankas – jame senos nuotraukos ir atvirukai.
Klubas yra vienas iš steigėjų apdovanojimo ženklo-medalio ,,Už nuopelnus Vilniui ir Tautai” (2009 09 22). Klubui pirmininkavo Stasys Trepšys, Jūratė Burokaitė, nuo 2004 m. – Kazys Kęstutis Šimas (1947–2012 10 16). Šiuo metu klubo pirmininkas yra Andrius Žibikas.
1998 m. buvo įkurtas Viešoji įstaiga „Vilniaus klubas“, vienijantis žinomus politikus, menininkus, verslininkus ir visuomenės veikėjus. Miesto savivaldybė yra šio klubo dalininkė. Klubo siekis – puoselėti Vilnių. Pagal klubo įstatus, klubo prezidentu tampa kadenciją einantis sostinės meras. Nuo 2007 m. spalio klubui leista naudotis istorinio pastato Vilniaus senamiestyje (Trakų g. 2) dalimi. Patalpas numatoma restauruoti ir naudoti kaip mažąją rotušę [12].
Daugelis lenkų, po Antrojo pasaulinio karo išvykusių gyventi į Lenkiją, neužmiršta savo gimtojo miesto. Keliose Lenkijos vietovėse nuo 1988 m. aktyviai veikia Vilniaus ir Vilniaus krašto mylėtojų draugijos („Towarzystwo Miłośników Wilna i Ziemi Wileńskiej“) [22].
Nepaprastai graži Vilniaus gamtinė aplinka. Vietomis į miestą įsiterpia natūralūs miškai. Ypač vilniečių mėgstami parkai: Vingio, Markučių, Sapiegų, Sereikiškių, Trakų Vokės ir kt. Yra 2 valstybės saugomi regioniniai parkai: Pavilnių ir Verkių [2]. Mieste yra nemaža gamtos paminklų [5].
Bibliografija. Literatūra apie Vilnių registruojama miestui skirtose bibliografijose. Gido po Vilnių Alberto Kazlausko knygoje „Vilniaus gatvės gyvos: atgal į periferiją“ (Vilnius, 2018) pateikiami nemaži literatūros sąrašai apie kelis Vilniaus mikrorajonus (Antakalnį, Karoliniškes, Naujamiestį, Verkius, Vilkpėdę, Pavilnį).
Sovietmečiu Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Bibliografijos skyriaus darbuotojos buvo parengusios rekomenduojamos literatūros rodyklę „Tarybinis Vilnius“ (Vilnius, 1966). Joje nurodomos 1940–1965 m. išleistos knygos ir 1960–1965 m. straipsniai lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Pridėtos pavardžių ir knygų antraščių rodyklės.
Nepaprastai didelį, tiktai specialistų iš tikrųjų įvertinamą darbą atliko tarpukario metais Vilniuje gimęs, Vilniaus universitete studijavęs teisę, po karo išvykęs gyventi į Lenkiją, ilgametis Torunės M. Koperniko universiteto bibliotekos bibliotekininkas ir bibliografas, dr. Henrikas Baranovskis (Henryk Baranowski) (1920–2011). Didžiausias, tiesiog milžiniškas šio žmogaus darbas iš lituanistikos srities yra trijų tomų Vilniaus bibliografija „Bibliografia Wilna“ [21]. H. Baranovskis pirmiausia parengė Vilniaus universiteto bibliografiją – „Uniwersytet Wileński, 1579–1939: bibliografia za lata, 1945–1982” (Wrocław, 1983), kiek vėliau – Aušros Vartų bibliografiją – „Ostra Brama: bibliografia“ (Toruń, 1991). Čia nurodoma įvairiakalbė literatūra apie Vilnių nuo seniausių laikų iki 1945 metų gegužės. Trečiasis tomas „Bibliografia Wilna“ apima 1999–2005 metų laikotarpį. Nurodoma literatūra apie įvairias Vilniaus gyvenimo sritis: istoriją, politiką, religiją, ūkį, švietimą, žymius žmones [21]. Iš viso trijuose tomuose suregistruota daugiau kaip 13 tūkstančių įrašų įvairiomis kalbomis iš spausdintų šaltinių. Beje, į bibliografiją, ypač į trečiąjį jos tomą, įtraukta nemaža lietuviškų įrašų, nes autorius naudojosi lietuviškais bibliografijos bei kitais leidiniais. Trečiojo tomo pratarmė išversta ir į lietuvių kalbą. Šis leidinys nepaprastai reikšmingas bibliotekininkams, istorikams ir visiems, norintiems rimčiau pažinti praeities ir naujų laikų Vilnių [21].
Literatūra ir šaltiniai
1. Bagdonavičius, Vacys. Vilniaus kraštotyrininkų ramuva [įsteigta 1969 m. saus. 31 d.]. – Iliustr. // Kraštotyra. – 1969. – [Kn. 5], p. 331-333.
2. Baškytė, Rūta. Vilniaus regioniniai parkai: [atgyja, vilioja, dabina] / Rūta Baškytė, Paulius Kavaliauskas; Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija. v– Vilnius [i.e. Kaunas], 2004. – 84 p.: iliustr., žml. – Santr. angl. – Virš. aut. nenurodyti. – Bibliogr.: p. 79.
3. Galinienė, Birutė. Vilniaus savivaldybė: (nuo seniausių laikų iki 1940 m.): mokomoji priemonė / Birutė Galinienė, Romas Stačiokas; VU. – Vilnius, 1993. – 62 p: lent. – Bibliogr.: p. 60 – 61.
4. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-10-24]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
5. Isokas, Gediminas. Vilnius: [apie Vilniaus gamtos paminklus]. – Iliustr. // Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995. – P. 368-423.
6. Jogėla, Vytautas. Mykolo Balinskio ir Vilhelmo Zalkindo XIX a. Vilniaus statistinių aprašymų palyginimas. – Santr. angl., liet. – Bibliogr. išnašose: 21 pavad. // Vilniaus istorijos metraštis. – T. 1 (2007), p. 193-198.
7. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985. – 109 p., [1] lent. lap.: iliustr. – (Kalba ir žmonės). – Bibliogr.: p. 96-98. – Vietovardžių r-klė: p.99-108.
8. Mackonytė, Birutė. Seni vilniečiai – kaip giminiečiai: [pokalbis su rašytoja ir publiciste B. Mackonyte apie tarpukario Vilniaus lietuvius] / kalbėjosi Gediminas Zemlickas. – Portr. // Mokslo Lietuva. – 2005, bal. 7-20 (Nr. 7), p. 1, 10-11; , geg. 19 – birž. 1 (Nr. 10), p. 5, 10.
9. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Papild. ir patais. leid. – Vilnius, 2015. – 294, [2] p.: iliustr. – Bibliogr. sk. gale. – Vietovardžių r-klė: p. 294.
10. Stanaitis, Algirdas. Tautinė Vilniaus miesto gyventojų sudėtis [1897-2001 m.]. – Diagr., lent., portr. // Mokslas ir gyvenimas.– 2003, Nr. 5, p. 22-24.
11. Šimas, Kazys Kęstutis. Vilniaus senbuviai miestą ir giria, ir peikia: [pokalbis su Lietuvos senbuvius vienijančio Vilniaus ainių klubo pirmininku Kęstučiu Šimu / užrašė] Viktorija Vitkauskaitė. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2008, vas. 23, priedas „Sostinė”, p. 5.
12. Tracevičiūtė, Roberta. Elitiniam klubui – nemokamos patalpos Vilniaus centre: [Vilniaus klubui sostinės savivaldybė suteikė patalpas Vilniaus senamiestyje]. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2007, bal. 12, p. 3.
13. Vanagas, Aleksandras. Vilnius: [apie vietovardžio kilmę]. – Iliustr. // Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. – 2-asis leid. – Vilnius, 2004. – P. 254-262.
14. Vilniaus apskritis = Vilnius county: statistikos rinkinys / Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. – 2005-. – Vilnius, 2007-. – Kasmetinis. – Gretut. tekstas liet., angl. – Leidž. nuo 2007.
15. Vilniaus miesto istorijos dokumentai: Vilniaus miesto istorijos skaitinių chrestomatija: mokymo priemonė. – Vilnius, 2003, p. 61-86.
16. Vilniaus miesto savivaldybė: [apie pastato (Konstitucijos pr. 3a) architektūrą]. – Iliustr. – Gretut. tekstas liet., angl. // Vilnius, 1900-2005: naujosios architektūros gidas. – Vilnius, [2005]. – [P.] L4.
17. Vilniaus miesto savivaldybė [interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2009-03-06]. Prieiga per internetą: <http://www.vilnius.lt/newvilniusweb/index.php/86/?>.
18. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-09-05]. Prieiga per internetą: <http://www.ramuva.lt/>.
19. Vilnius. – Iliustr. // Tūkstantmečio knyga. – Kaunas, 2000.– T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 80-203.
20. Vilnius. Kelias į savivaldą = Vilnius. The way to self-governing = Vilnius. Der Weg zur Selbstverwaltung. – Vilnius, 1994, p. 27-35.
21. Baranowski, Henryk. Bibliografia Wilna; Uniwersytet Mikołaja Kopernika. – Toruń, 1996-2007. – 3 t.
Kazlauskienė, Danutė. Lenkijos mokslininko Vilniaus bibliografija: [apie H. Baranovskio knygą „Bibliografia Wilna” ir jos pristatymą VU bibliotekos J. Lelevelio salėje] / Danutė Kazlauskienė, Žibutė Petrauskienė // Tarp knygų. – 2001, Nr. 6, p. 34-35.
22. Wileńska encyklopedia, 1939-2005. – Warszawa, 2007, p. 606-607.
Parengė: Nijolė Sisaitė (VAVB), 2009; 2016
Vilniaus miesto istorijos chronologija (1323–2001 m. vasaris) (Vilniaus miesto istorijos dokumentai / sudarė: Eugenijus Manelis, Romaldas Samavičius (Vilnius, 2003, p. 642-673).
Vertingos informacijos iš Vilniaus istorijos yra Lietuvos istorijos instituto svetainėje. Čia galima rasti suskaitmenintus šiuos leidinius ir dokumentus: „Vilniaus archeologinis atlasas” (2006); „Vilniaus archeologijos atlasas” (2016); „Vilniaus miesto pajamų ir išlaidų knygos: 1672, 1674–1676 mokestiniai metai”, straipnių rinkinius „Miestų praeitis” (2004, 2010, 2012) ir duomenų bazę „Vilniaus senamiesčio posesijų raida XVI–XVIII a.” (žr. adresu: https://www.istorija.lt/el.-istekliai/238).
Vilniaus praeitimi pradėta domėtis maždaug nuo XVI amžiaus. Apie Vilnių rašė XVI–XVII a. istorikai A. Rotundas, M. Strijkovskis, A. Kojelavičius ir kt. 1576 ir 1588 m. Kelne (Vokietija) išleistoje „Pasaulio miestų“ atlasų III knygoje buvo išspausdintas Georgo Brauno sudarytas pirmasis iki šiol žinomas Vilniaus planas, rodantis, kad Vilnius jau buvęs didelis miestas. Šį planą XIX a. pradžioje išsamiai išnagrinėjo ir parašė šia tema didelę studiją Vilniaus universiteto profesorius Mykolas Homolickis (Michał Homolicki). Apie Brauno planą plačiai rašė menotyrininkas Vladas Drėma savo garsioje knygoje „Dingęs Vilnius“ (Vilnius, 1991). Žinomas Lietuvos istorikas Teodoras Narbutas nemaža vietos skyrė Vilniaus praeičiai savo 9 tomų veikale „Lietuvių tautos istorija“ (Vilnius, 1992-) (pirmas leidimas – „Dzieje starożytne narodu litewskiego“. Wilno, 1835-).
Nuo XVIII a. pradėti publikuoti Vilniaus archyviniai aktai: didžiųjų kunigaikščių privilegijos, suteiktos miesto savivaldybei, amatininkų cechams, religinėms organizacijoms bei atskiriems asmenims, teismų bylos ir kitokie raštai [3, p. 15-17]. Istorikų ypač vertinamas Vilniaus burmistro Petro Dubinskio surinktas ir 1788 m. išleistas didžiųjų kunigaikščių Vilniui suteiktų privilegijų bei su jomis susijusių kitokių raštų rinkinys „Zbiór praw i priwilejów miastu stołecznemu W. X. L. Wilnowi nadanych“ (Wilno, 1788). Tarp kitų dokumentų rinkinių minėtinas ir nuo 1867 m. Vilniaus švietimo apygardos iniciatyva pradėtas leisti istorijos dokumentų rinkinys „Археографический сборник документов относящихся к истории Северо-западной Руси, издаваемый при Управлении Виленского учебного округа“ („Archeografinis rinkinys dokumentų, liečiančių Šiaurės vakarų Rusios istoriją“ (Вильна, 1867-1904). Čia buvo spausdinami ir su Vilniaus istorija susiję dokumentai. VI, VIII ir X tomuose yra medžiagos apie XVII a. Vilnių. 1905 m. Vilniuje išleistas J. Spruogio (И. Я. Спрогис) parengtas informacinis šio leidinio tomas „Подробный алфавитный указатель к I-XIII томам Археографического сборника, издаваемого при Виленском учебном округе“ (Вильна, 1905). Leidinyje yra pavardžių, vietovardžių ir dalykų rodyklės. Naudojantis šiuo leidiniu, galima rasti ir su Vilniumi susijusių dokumentų.
VILNIAUS MIESTO ISTORIJŲ APŽVALGA
Ne visos Vilniaus miesto istorijos yra žinomos ir prieinamos plačiajam skaitytojui ratui. Dalis jų apžvelgta sovietmečiu išleistoje Vilniaus istorijoje [3, p. 9-15].
Pirmoji didelės apimties dvitomė Vilniaus istorija buvo parašyta lenkų kalba ir išleista 1836–1837 m. Vilniuje. Tai Vilniaus universiteto auklėtinio, istoriko, publicisto, visuomenės veikėjo, profesoriaus Mykolo Balinskio (Michał Baliński) „Historya miasta Wilna“.
Neseniai išleistas šios knygos vertimas į lietuvių kalbą „Vilniaus miesto istorija“ [1]. Tai dviejų dalių veikalas, rašytas net aštuoniolika metų. Knygos įvade skaitome: „Rašydamas istoriją miesto, kuris bemaž du amžius buvo vienos galingiausių Šiaurės Europos šalių sostinė, o vėliau, net iki mūsų laikų, svarbiausias mokslo ir vyriausiosios valdžios centras Lietuvoje, turėjau omenyje du tikslus: ne tik stengiausi iš įvairių kronikų ir senųjų, archyvuose saugomų, rankraščių išrinkti padavimus, bylojančius apie Vilniaus kilmę, tas teises ir daugybę privilegijų, kuriomis jo gyventojai nuo senų laikų naudojosi, ne tik atgaivinti amžininkų atmintyje ankstesnius, keleto amžių, įvykius toje sostinėje, bet ir, kiek tema ir galimybės man leido, prisidėti prie kai kurių Lietuvos istorijos įvykių aiškinimo“ [1, p. 2]. Pirmiausia rašoma apie Europos miestų pradžią viduramžiais. Pirmoje veikalo dalyje apžvelgiama ne tik Vilniaus miesto, bet ir ikikrikščioniškos Lietuvos valstybės istorija. Pirmasis tomas baigiamas 1430 m. – Vytauto Didžiojo mirtimi, o antrasis – 1586-aisiais, karaliaus Stepono Batoro valdymo metais. Remiantis istoriniais dokumentais, rašoma apie miesto gatves, bažnyčias, rūmus, vienuolynus. Autorius sukaupė nemaža faktografinės medžiagos, vertingų dokumentų, kurie spausdinami veikalo prieduose. Tarp jų minėtini 1323 m. rašyti trys kunigaikščio Gedimino laiškai iš slaptojo kryžiuočių archyvo Karaliaučiuje [1, p. 53-65]. Viename iš jų pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas „karališkasis miestas, vardu Vilnius“ [1, p. 61]. Lietuviškame M. Balinskio knygos leidime pateikiamas įvadinis dr. Vytauto Berenio straipsnis „Mykolas Balinskis – Vilniaus miesto istorikas“ [1, p. V-XVI].
Antroji Vilniaus istorija irgi parašyta lenkų kalba Vilniaus universiteto auklėtinio, ilgai gyvenusio šiame mieste, plačių interesų asmenybės, žymaus rašytojo, visuomenės veikėjo Juzefo Ignaco Kraševskio (Józef Ignacy Kraszewski). Tai dešimt metų rašytas keturių tomų veikalas „Wilno: od początków jego do roku 1750“ („Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 metų“) [8]. Pirmasis tomas išleistas 1838 m. Vilniuje. Autorius rėmėsi daugeliu archyvinių ir rašytinių šaltinių. Vilniaus istorijos medžiaga čia dėstoma nuo seniausių laikų iki XVIII a. vidurio. Pateikęs geografinę ir istorinę Vilniaus apžvalgą, I. J. Kraševskis periodizuoja miesto istoriją pagal didžiųjų kunigaikščių (Algirdo, Jogailos, Vytauto, Švitrigailos, Aleksandro ir kt.) valdymo metus. Istorijoje pateikiama informacijos apie miesto bažnyčias (Šv. Stanislovo, Pranciškonų, Bernardinų, Dominikonų ir kt.), įvairius gyventojų socialinius sluoksnius, religines ir tautines bendruomenes, amatus ir prekybą, žymesnius pastatus. Ketvirtajame tome rašoma apie švietimo įstaigas, spaustuves, bibliotekas ir archyvus. Pateikiama labai išsami, 1519–1799 m. laikotarpį apimanti, Vilniaus istorijos bibliografija. Kaip rašė šio veikalo recenzijoje I. J. Kraševskio amžininkas, lenkų istorikas, archeologas, rašytojas, visuomenės veikėjas A. H. Kirkoras, tokios išsamios istorijos ligi tolei neturėjo nei vienas Lenkijos miestas, net ir Krokuva. Jau vien šiuo darbu autorius nusipelnė garbingą vietą mokslo istorijoje [8]. Knyga parašyta puikiu, gero prozininko stiliumi [1, p. XII].
1840 m. Vilniuje, Adomo Zavadskio spaustuvėje buvo išleistas pataisytas, kiek pakeistas pirmojo šios Vilniaus istorijos tomo leidimas. Įdėti kelių Lietuvos kunigaikščių portretai. Taip pat pridėtas skyrius apie XVI a. istoriką Motiejų Strijkovskį (Stryjkowski) ir jo 1582 m. Karaliaučiuje išleistą „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką“ – pirmą išspausdintą Lietuvos istoriją bei kt.
2014 m. buvo išleistas 1-as J. I. Kraševskio knygos tomas „Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 metų“ (Vilnius, 2014) lietuvių kalba. Įvadą šiam leidiniui parašė istorikas Elmantas Meilus. Iš lenkų kalbos knygą išvertė Irena Katilienė [3a]. 2017 m. išleistas antras, o 2019 m. trečias J. I. Kraševskio Vilniaus istorijos tomas.
2017 m. „Briedžio“ leidykla išleido gausiai iliustruotą albumą, Juzefo Ignaco Kraševskio darbų rinktinę, „Vilnius per amžius“ (Vilnius, 2017). Leidinį sumanė ir taip pavadino jo sudarytojas ir vertėjas Kazys Uscila, į vieną vietą sudėjęs J. I. Kraševskio kūrinių fragmentus. Knygą sudaro rašytojo prisiminimai, dienoraščiai, romanų fragmentai, kuriuose, remiantis dokumentais ir istorine medžiaga, vaizduojamas XVI a. pabaigos – XIX a. pirmos pusės Vilnius ir jo gyventojai. Leidinys iliustruotas senomis fotografijomis ir dailininkų sukurtais Vilniaus vaizdais. Knygoje spausdinamas Inesos Šulskos (Inesa Szulska) straipsnis „Vilnius Kraszewskio kūryboje“. Autorė yra humanitarinių mokslų daktarė gimusi Lietuvoje, išleidusi studiją lenkų kalba apie J. I. Kraševskio ryšius su Lietuva „Litwa Józefa Ignacego Kraszewskiego“ (Warszawa, 2011).
Nuo XIX a. vidurio apie Vilnių daugiausia rašė rusų istorikai. Iš jų minėtini F. Dobrianskis, V. Vasiljevskis. Vilniaus praeityje jie labiausiai ieškojo visko, kas atrodė rusiška ir pravoslaviška. Jie neidealizavo miesto istorijos, kaip tai darė pirmųjų Vilniaus istorijų autoriai, romantizmo atstovai M. Balinskis ir I. J. Kraševskis. Rusų istorikai stengėsi parodyti pranašumą naujai susidariusių sąlygų, kai Lietuva buvo prijungta prie Rusijos, o Vilnius tapo gubernijos miestu. Kaip pažymi lietuvių mokslininkai, puikus istorikas, ypač geras senųjų Vilniaus dokumentų žinovas, pasižymintis moksliniu objektyvumu, buvo J. Kračkovskis, kuris parašė knygą „Старая Вильна до конца XVII столетия“ („Senasis Vilnius iki XVII a. pabaigos“) (Вильна, 1893) [3, p. 12].
Kaip rašoma sovietmečiu išleistoje dvitomėje Vilniaus istorijoje, XIX a. lietuviai apie savo sostinę yra mažiausiai parašę [3, p. 14]. Išėjo du leidimai (1893 ir 1905 m.) nedidelės Petro Vileišio, Nerio slapyvardžiu pasirašytos, knygelės „Praeite Vilniaus ir jo pirmbuvusios Akademijos“ [6].
Iš prieškario laikotarpio leidinių minėtinas albumas „Vilnius, 1323–1923“, išleistas Vilniaus 600 metų jubiliejui paminėti 1923 m. Kaune [2], o 1928 m. – Berlyne. Albume yra nemažos apimties Vilniaus istorinė apžvalga, vaizdingu stiliumi parašyta dviejų lietuvių rašytojų – Kazio Binkio ir Petro Tarulio. Apžvalgos autoriai rėmėsi M. Balinskio, J. Kraševskio ir T. Narbuto istorijos veikalais. Apžvelgiama miesto istorija nuo jo atsiradimo, pasak autorių, „milžiniškomis giriomis“ apaugusiame klonyje iki 1920 metų, kai „lietuvių kariuomenė, spaudžiama daug gausingesnių priešininkų, apleido miestą, ir Vilnių užėmė gen. Želigovskis, lenkų „sukilėlių“ vadas. […] Tačiau lietuviai, kaip visados, taip ir dabar nė vienam momentui nebuvo nustoję visoje tautoje, plačiose žmonių masėse išsišakojusios gilios vilties ir karšto troškimo atgauti savo senąją sostinę, kur kiekvienas žemės pėdas yra lietuviui brangus […] “ [2, p. 63]. Labai kokybiškos, vertingos šio leidinio iliustracijos – žymių fotografų – J. Bulhako ir S. Fleury – nuotraukos, reprodukcijos iš J. Vilčinskio albumo ir kt. Iliustracijos sudėtos pagal temas, suskirstytos į vienuolika skyrių: Bendri reginiai ir gatvės; Gotikos bažnyčios; Katedra; Šv. Petro bažnyčia; Universitetas ir Šv. Jono bažnyčia; Aušros vartai ir baroko bažnyčios; Rotušė ir Vyskupų rūmai; Žydų sinagoga, kapinės ir mečetis; Rūmai, dvarai ir dvareliai; Vartai, kiemai, sparos ir kit; Verkiai, Kalvarija ir apylinkių gamta.
Nemaža publikacijų apie Vilnių yra parašęs žymus lietuvių istorikas Adolfas Šapoka [4]. Deja, sovietmečiu išeivijoje gyvenusio A. Šapokos darbai Lietuvoje buvo beveik visiškai nutylimi. To laiko lietuviškose enciklopedijose jis buvo vadinamas „buržuaziniu istoriku“, antitarybiniu veikėju. A. Šapoka daugelį metų domėjosi Vilniaus praeitimi, rinko medžiagą keliatomei šio miesto istorijai. Pirmieji mokslininko straipsniai Vilniaus tema buvo išspausdinti dar 1939 metais, jam gyvenant Lietuvoje. Istorikas pabrėžė, kad Vilnius – šventas lietuvių tautos miestas, pirmiausia buvęs politinis Lietuvos centras, o vėliau tapęs kultūriniu bei ekonominiu centru [4].
Apie 1942–1944 m. A. Šapoka parašė populiarų, kartu ir mokslinį straipsnį, daugiau skirtą užsieniečiams, „Vilnius Lietuvos istorijoje“. Šio straipsnio pagrindu pirmiausia išeivijoje, o atkūrus nepriklausomybę ir Lietuvoje, buvo išleista knyga „Vilnius Lietuvos gyvenime“ (Vilnius, 2008). Šia knyga autorius siekė įrodyti, kad Vilnius – nuo amžių lietuviškas miestas. Leidinyje nuosekliai aptariama sostinės raida. Buvo išleistas ir šios knygos vertimas į anglų kalbą – „Vilnius in the life of Lithuania“ (Toronto, 1962).
Nepriklausomybės metais Vilniuje pradėtų leisti A. Šapokos „Raštų“ pirmame tome (Vilnius, 2013), skirtame Vilniaus istorijai, spausdinami svarbiausi istoriko moksliniai tekstai apie Vilnių.
Pats svarbiausias A. Šapokos Vilniaus praeities tyrinėjimas yra knyga „Senasis Vilnius: Vilniaus miesto istorijos bruožai iki XVII a. pabaigos“, išleista Jungtinėse Amerikos valstijose 1963 metais [5]. Tai pirmoji tokia išsami, lietuvių mokslininko parašyta Vilniaus istorija. Knygoje kritiškai pasinaudota įvairių laikų istorikų darbais, daugeliu istoriografijos šaltinių, pateikta nemažai originalių teiginių. Rankraštis buvo parengtas dar 1956 metais. Už šį darbą istorikas buvo apdovanotas „Aidų“ žurnalo premija. Leisdami knygą jau po autoriaus mirties, leidėjai sutrumpino tekstą, kai ką savaip perpasakojo, pateikė didelės apimties bibliografiją, asmenvardžių ir vietovardžių rodykles. Deja, sovietinėje Lietuvoje ši knyga nebuvo prieinama skaitytojams. Apie šį vertingą mokslo veikalą nepasirodė nei viena recenzija. Vos keliais sakiniais apie ją buvo užsiminta po penkerių metų Lietuvoje išleistoje Vilniaus istorijoje [3, p. 15].
Viena išsamiausių Vilniaus istorijų yra Lietuvos mokslų akademijos parengtas dviejų tomų veikalas, išleistas sovietmečiu. Pirmasis tomas – „Vilniaus miesto istorija: nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos“ [3]. Šio tomo autoriai – istorikai Juozas Jurginis, Vytautas Merkys ir archeologas Adolfas Tautavičius. Patyrusio archeologijos žinovo A. Tautavičiaus parašytas skyrius apie miesto pradžią – nuo seniausių laikų iki XIV amžiaus. Autorius rėmėsi 1960–1961 m. jam vadovaujant vykdytais archeologiniais tyrimais šiaurinėje Gedimino kalno pašlaitėje. Pasak knygos recenzento, archeologų radiniai tuo metu atrodė tiesiog sensacingi – buvo aptiktas XIV a. Vilniaus gatvės fragmentas su mediniais grindiniais ir namų likučiais [3]. Šis ir kiti tyrimų rezultatai padėjo pagrindą naujam požiūriui į Vilniaus pradžią. Labai patraukliai ir vaizdingai parašyta veikalo dalis apie Vilnių nuo pirmojo paminėjimo 1323 m. iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimo 1795 metais. Šios dalies autorius – istorijos mokslų daktaras J. Jurginis. Vienas įdomiausių knygos skyrių – „Kultūra ir buitis“. Gana plačiai nušviestas kultūros plitimas ir reformacijos judėjimo apraiškos, XVI-XVIII a. vilniečių buitis. Vertindami trečiąją šio tomo dalį – apie Vilnių Rusijos imperijos sudėtyje bei vėlesniais laikais – recenzentai ypač pabrėžė tai, kad autorius, istorikas V. Merkys, daugiausia rėmėsi iki tol nepanaudotais, pirminiais archyviniais šaltiniais. Nemažas knygos trūkumas, kad nėra pavardžių rodyklės ir santraukų kitomis kalbomis.
Antrąjį leidinio tomą – „Vilniaus miesto istorija nuo Spalio revoliucijos iki dabartinių dienų“ – rašė istorikai: R. Žepkaitė, J. Marcinkevičius, V. Žilėnas, J. Žiugžda, H. Šadžius, J. Dobrovolskis, L. Truska ir kt. [7]. Gausi ir vertinga šios Vilniaus istorijos iliustracinė medžiaga.
Abiejuose tomuose pateikta gana išsami bibliografija. Antrajame tome yra ir pavardžių rodyklė, chronologinė įvykių lentelė bei keli kiti priedai. Leidinys gražiai apipavidalintas (dail. V. Kalinauskas). 1969 m. šis veikalas buvo įvertintas Lietuvos respublikine premija. Tai, be abejonės, svarbus ir reikšmingas leidinys, deja, išleistas su tuo metu privalomu sovietmečio „šleifu“, perdėtai ideologizuotas. Ypač tai pasakytina apie antrąjį tomą.
2008 m. Vokietijoje buvo išleista populiariai parašyta, bet moksliškai pagrįsta, trumpa Vilniaus miesto istorija. Tai Hamburgo universiteto Šiaurės ir Rytų Europos istorijos profesoriaus Ralfo Tuchtenhageno (Ralph Tuchtenhagen) ir Liuneburgo Šiaurės-Rytų instituto mokslinio bendradarbio Joachimo Tauberio (Joachim Tauber) parašyta knyga „Vilnius: Kleine Geschichte der Stadt“ [9]. Istoriją sudaro keturios dalys: I. Viduramžių Vilnius; II. Ankstyvieji naujieji laikai; III. XIX a. ir IV. XX a. Lietuvių istorikas D. Baronas parašė išsamią šio leidinio recenziją [9].
2010 m. vokiečių kalba buvo išleista Martin Schulze Wessel, Irene Götz ir Ekaterina Makhotina parengta Vilniaus
istorija „Vilnius: Geschichte und Gedächtnis einer Stadt zwischen den Kulturen“ („Vilnius: daugiakultūrio miesto istorija ir atmintis“) (Frankfurt am Main; New York, 2010). Tai vienas iš „Rytų Europos studijų“ projekto leidinių. Knygos pradžioje pateikiama istorinė miesto apžvalga. Leidinį sudaro penki skyriai. Didžiausias dėmesys skiriamas nacionalinių santykių, daugiakultūriškumo ir kultūros politikos įvairių laikų Vilniuje problemoms. Knygos baigiamajame žodyje minimi žmonės iš Lietuvos (istorikai, muziejininkai ir kt.), prisidėję prie šio leidinio pasirodymo. Leidinio pabaigoje pateikiama svarbiausių įvykių chronologija (1009–2010 m.). Yra panaudotos literatūros sąrašas, dalykų ir vietovardžių,
taip pat asmenvardžių rodyklės. Knyga iliustruota nespalvotomis nuotraukomis.
Nors jau išleista nemaža Vilniaus istorija vadinamų knygų, tačiau, kaip pažymi istorikai, miesto praeities tyrinėtojai, išsami, mokslinė, objektyviai parašyta, naujausiais archeologijos, istorijos bei kitų mokslų specialistų tyrimais pagrįsta, akademinė Vilniaus miesto istorija dar laukia savo ateities.
Literatūra ir šaltiniai
1. Balinskis, Mykolas (Baliński, Michał). Vilniaus miesto istorija. – Vilnius, 2007. – XVI, 475, [1] p.: faks. – Orig. antr.: Historya miasta Wilna. – Dalis gretut. teksto liet., lot. – Bibliogr. išnašose. – Asmenvardžių r-klė: p. 449-466.
Mykolo Balinskio pažinimo link: [recenzija] / Reda Griškaitė. – Rec. kn.: Vilniaus miesto istorija / Mykolas Balinskis. Vilnius, [2007] // Metai. – 2007, Nr. 11, p. 148-151.
2. Binkis, Kazys. Vilnius, 1323–1923 / istorijos apžvalgą parašė K. Binkis ir P. Tarulis. – Kaunas, 1923. – 63 p., [55] iliustr. lap., [2] žml. lap.: iliustr., žml. – Virš. aut. nenurodyti.
3. Jurginis, Juozas. Vilniaus miesto istorija: nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos: [monografija] Jurginis, Juozas … [et al.; ]. – Vilnius, 1968. – 398 p., 66 iliustr. lap.: iliustr. – Prieš antr. aut.: J. Jurginis, V. Merkys, A. Tautavičius.
Pirmoji lietuviška Vilniaus istorija: [recenzija] / Antanas Tyla. – Rec. kn.: Vilniaus miesto istorija nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos / Juozas Jurginis, Vytautas Merkys, Adolfas Tautavičius. Vilnius, 1968 // Mokslas ir gyvenimas. – 1968, Nr. 11, p. 52-54.
3a. Kraševskis, Juzefas Ignacas Vilnius nuo jo pradžios iki 1750. Vilnius. – 2014-. – 4 t. – T. 1. – 2014. – XXXVIII, 433, [1] p.: iliustr., faks., geneal. schem., portr. – Orig. antr.: Wilno od początków jego do roku 1750.
4. Ragauskas, Aivas. Adolfo Šapokos darbai apie Vilniaus miesto istorija . – Santr. angl. – Bibliogr.: 56 pavad. // Mūsų praeitis. – [T.] 5 (1997), p. 125-140.
5. Šapoka, Adolfas. Senasis Vilnius: Vilniaus miesto istorijos bruožai iki XVII a. pabaigos. – Brooklyn (N.Y.), 1963. – 332 p., [27] iliustr. ir potr. lap.: iliustr. – Bibliogr.: p. 306-318. -– Asmenvardžių ir vietovardžių r-klės: p. 319-332.
6. Vileišis, Petras. Praeite Vilniaus. – Antrą kartą išleista. – Bitėnai: Jankus, 1905. – 35, [5] p.: iliustr. – Knygoje aut. nenurodytas.
7. Vilniaus miesto istorija nuo Spalio revoliucijos iki dabartinių dienų. – Vilnius, 1972. – 331 p., [44] iliustr. lap. : iliustr. – Santr. rus. – Bibliogr.: p. 311-313. – Vardų r-klė: p. 323-327.
8. Kraszewski, Józef Ignacy (Kraševskis, Juzefas Ignacas). Wilno od początków jego, do roku 1750. -Wilno, 1838. – 4 t.
Wilno od początków jego do roku 1750 przez I. J.Kraszewskiego: [recenzija] / Adam Honori Kirkor. – Rec. kn.: Wilno od początków jego, do roku 1750 / Józef Ignacy Krašewski. Wilno, 1838 // Książka jubileuszowa dla uczczenia pięćdziesięcioletniéj działalności literackiéj J. I. Kraszewskiego. – Warszawa, 1880. – P. 327-330.
9. Tauber, Joachim. Vilnius: Kleine Geshichte der Stadt / Joachim Tauber, RalphTuchtenhagen. – Köln, Weimar, Wien, 2008. – 288 p.: iliustr.
Maža, bet keista Vilniaus miesto istorija: [recenzija] / Darius Baronas. – Iliustr. – Rec. kn.: Vilnius / Joachim Tauber, Ralph Tuchtenhagen. Köln, Weimar, Wien: Böhlau Verlag, 2008 // Knygų aidai. – 2009, Nr. 3, p. 10-13.
ĮVAIRIOS PUBLIKACIJOS VILNIAUS ISTORIJOS TEMA
Ilgaamžė Vilniaus istorija atsispindi įvairiuose leidiniuose. Daugumos jų autoriai – lietuvių ir lenkų mokslininkai, visuomenės ir kultūros veikėjai. Tarpukario metais Vilniuje buvo išleistas dviejų tomų, gausiai iliustruotas (371 sunumeruota iliustracija) leidinys lenkų kalba „Wilno i ziemia Wileńska“ [20]. Jame įvairiais aspektais tiriamas Vilnius ir Vilniaus kraštas – jo gamta, kultūra, spauda, etnografija, istorija, menas, literatūra ir kalba, bibliotekų istorija. Taip pat nagrinėjamos demografinės, religinės problemos. Prie kai kurių straipsnių pateikiami nemaži literatūros sąrašai. Iliustracijų parinkimui, kaip rašoma redakcijos prieraše, vadovavęs dailininkas prof. F. Ruščicas (Ruszczyc). Yra leidinio reziumė prancūzų kalba.
„Šitą Vilniaus knygą parašiau be galo Vilnių mylėdamas ir džiaugdamasis lietuvių tautos Sostine“, – rašė savo 1940 m. išleistos knygos „O šventasis Vilniau!..: liaudies reportažas apie Vilnių ir jo šventoves“ pratarmėje Vilniaus Dvasinės seminarijos auklėtinis, kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas [8]. Naudodamasis keliomis dešimtimis leidinių apie Lietuvos sostinę (jų sąrašas pateikiamas knygos gale), autorius rašo apie visas to meto miesto bažnyčias, prie jų veikiančius vienuolynus, pateikia informacijos iš Vilniaus istorijos.
Po Antrojo pasaulinio karo išeivijoje išleistoje Broniaus Kviklio keturių tomų knygos „Mūsų Lietuva“ pirmame tome yra skyriai „Vilniaus miestas“ [4, p. 79-168) ir „Vilniaus priemiesčiai ir apylinkės“ [4, p. 135-168), kuriuose išsamiai nagrinėjama aptariamųjų vietų istorija.
Minint Lietuvos sostinės jubiliejų Lietuvos MA Istorijos institutas išleido straipsnių rinkinį „Vilniui 650 metų“ [14]. Leidinys sudarytas mokslinės konferencijos pranešimų pagrindu. Pirmajame skyriuje nagrinėjamas sovietinis miesto raidos laikotarpis – 1944–1973 metai. Antrajame, pavadintame „Vilniaus praeities puslapiai“, skelbiami archeologo A. Tautavičiaus, istorikų M. Jučo, V. Merkio, J. Marcinkevičiaus, R. Žepkaitės straipsniai.
Daug medžiagos Vilniaus istorijos tema yra 1988 m. pradėtame leisti enciklopedinio pobūdžio „Paminklų sąvade“ [5]. Išėjo tik pirmas, didelės apimties Vilniui skirtas šio leidinio tomas. Orientuotis leidinyje padeda net 5 tipų pagalbinės rodyklės: asmenvardžių, vietovardžių, paminklų pavadinimų, chronologinė ir sisteminė paminklų rodyklės.
Vykdant projektą „Vilnius – Lietuvos sostinė“, išleistas vertingas istoriografijos leidinys „Vilniaus miesto istorijos dokumentai“ [12]. Rinkinį profesionaliai parengė du Vilniaus pedagogai, istorikai, mokytojai ekspertai Eugenijus Manelis ir Romaldas Samavičius. Knyga sudaryta chronologiniu principu. Leidinyje publikuojami vertingi dokumentai iš knygų ir periodinės spaudos. Knyga suskirstyta į aštuonis skyrius, susijusius su miesto istorija nuo seniausių laikų iki XX a. pabaigos: „Vilnius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė“, „Vilnius – Rusijos imperijos miestas“, „Vilnius – Lietuvos valstybės atkūrimo centras“, „Vilnius – Lenkijos valdžioje“, „Vilnius Lietuvos Respublikos sudėtyje“ ir kt. Pateikiami dokumentai, atspindintys kiekvieno iš šių laikotarpių istorinius, politinius, teisinius, ekonominius bei kt. aspektus, taip pat miesto gyventojų buitį. Yra nemaža terminų bei teiginių paaiškinimų, komentarų. Knygos pabaigoje pateikti du priedai: Priedas Nr. 1 – „Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leista naudoti 1999 02 25, Nr. 7 Vilniaus miesto istorija: Individualioji programa“ [12, p. 626-641) ir Priedas Nr. 2 – „Vilniaus istorijos įvykių chronologija” [12, p. 642-673). Autoriams sutikus, antrasis šio leidinio priedas pateikiamas ir „Vilnijos vartų“ svetainėje.
Istorikai Eugenijus Manelis ir Romaldas Samavičius taip pat parengė ir išleido „Vilniaus miesto istorijos skaitinius“ [13]. Knygą sudaro archeologų, istorikų, politikų, kulltūrologų, rašytojų, žurnalistų ir kt. straipsniai, atsiminimai bei kt. publikacijos apie Vilnių nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Medžiaga surinkta iš knygų ir periodinės spaudos. Šiame leidinyje yra du priedai: Priedas Nr. 1 – „Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leista naudoti 1999 02 25, Nr. 7 Vilniaus miesto istorija: Individualioji programa“ [13, p. 891-913] ir Priedas Nr. 2 – „Vilniaus istorijos įvykių chronologija” [13, p. 914-938].
Vertingas šaltinis norintiems pažinti Vilniaus kultūros, meno ir apskritai miesto istoriją yra garsaus menotyrininko, Didžiojo vilniečio Vlado Drėmos darbai. Dar neištirti klodai sukaupti jo veikale „Vilniaus namai archyvų fonduose“ [2].
Tai atskiromis knygomis publikuojami V. Drėmos suieškoti ir ranka perrašyti išrašai iš istorinių archyvinių šaltinių, surinktų iš žinomiausių ir tuo metu buvusių prieinamiausių XVI–XIX a. archyvinių saugyklų fondų. Daugiausia sukaupta išrašų iš Lietuvos ir Rusijos archyvų. Yra taip pat išrašų iš senųjų leidinių ir periodikos. Pateikiama ir grafinės medžiagos – paties autoriaus darytų pastatų planų kopijų. Iki 2007 m. buvo išleista 13 šio darbo knygų.
Patraukliai apie paslapčių kupiną Vilniaus požemių pasaulį rašoma jau kone prieš pusšimtį metų išleistoje, bet iki šiol su įdomumu skaitomoje žurnalisto Jono Bulotos ir istoriko Romualdo Šalūgos knygoje „Vilniaus požemiuose“ (Vilnius, 1960). Gyvojo miesto muziejaus tyrinėtojai buvo nusileidę į daugelį, dabar jau, deja, nebeprieinamų miesto požemių arba rūsių ir vaizdžiai papasakojo, ką savo akimis matė ar buvo skaitę.
Po keleto metų buvo išleista kiek platesnė minėtosios knygos versija – Jono Bulotos parašyti „Reportažai iš požeminio Vilniaus“ [1]. Yra taip pat vertimas į lenkų kalbą „Reportaże z Wileńskich podziemi“ (Wilnius, 1966).
Kelis leidinius Vilniaus tema yra parašęs poetas, literatūrologas Tomas Venclova. Labai populiari, mėgstama vilniečių ir turistų, jau į keletą kalbų išversta T. Venclovos knyga „Vilnius: vadovas po miestą“ (Vilnius, 2001, 2004). Pasak autoriaus, savotiškas šios knygos tęsinys arba antrasis tomas, yra įžymiųjų vilniečių biografijų rinkinys, enciklopedinis žinynas „Vilniaus vardai“ [9]. Knyga gausiai iliustruota, turi asmenvardžių rodyklę. Išleistas ir šios knygos vertimas į anglų [19] ir į lenkų kalbas (2013).
Savotiška Vilniaus kultūros istorija galima laikyti Tomo Venclovos knygą „Vilnius. Miestas Europoje“, išleistą lenkų ir vokiečių kalbomis [17-18]. Joje nagrinėjamos miesto įkūrimo, jo daugiatautiškumo problemos. Rašoma apie renesansą ir baroką Vilniuje. Pasakojama apie Vilniaus universiteto istoriją ir architektūrą. Aptariamas dramatiškas XIX amžius – filomatų ir filaretų, dviejų sukilimų laikai. Bandoma aiškintis, kodėl skirtingai žvelgia į bendrą savo tautų ir Vilniaus istoriją lietuviai ir lenkai. Neapeinami ir skaudūs abiems tautoms politiniai istorijos momentai. Paskutiniame skyriuje, pavadintame „Totalitarizmas ir laisvė“, rašoma apie XX amžiaus Lietuvos ir Lenkijos santykius aptemdžiusį konfliktą dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto, apie Lietuvos Atgimimo įvykius. Beveik visuose skyriuose yra autobiografinių intarpų. Kaip rašoma pratarmėje, autorius stengiasi būti, kiek įmanoma, objektyvus, rašydamas apie šį magišką, chaotišką miestą, kurio aurą tiksliausiai, pasak T. Venclovos, perteikia prancūziškas žodis „bizarre“ (liet. „keistas, savotiškas, neįprastas“) [17, p. 6].
Nemaža Vilniaus ir jo apylinkių istorijai skirtų straipsnių yra kalbininko, miesto istorijos ir Vilnijos vietovardžių tyrėjo Jono Jurkšto „Atsiminimų“ trilogijoje [3]. Minėtini kai kurie iš daugelio čia spausdinamų straipsnių: „Žvejyba ir žuvininkystė Vilniuje“,„Dar apie senuosius Vilniaus planus“, (T. 2, p. 180-187, 218-241), „Vilniaus apylinkės XVIII a. pabaigoje“, „Seniausias Vilniaus malūnas“, „Dar apie Tuskulėnus“ (T. 3, p. 66-75, 188-191, 212-216).
Savito žanro knyga, gvildenanti Vilniaus kultūrinio gyvenimo problemas, miesto kūrėjų gyvenimą yra Tomo Sakalausko „Missa Vilnensis“ [7]. Kaip pratarmėjė rašo autorius, tai knyga „apie senojo Vilniaus kūrėjus, jautrius dvasinėms realybėms – nuo senų pagonybės laikų iki mūsų dienų […]. Mūsų sostinę nuo seniausių laikų iki dabarties dienų kūrė įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės: anoniminiai statybininkai, kilmingi fundatoriai, architektai, dailininkai, poetai, muzikai…” [7, p. 7]. Šis leidinys – kūrėjų dialogas, tarsi šventa auka Vilniui ir žymiesiems vilniečiams – Barborai Radvilaitei, karalaičiui Kazimierui, Motiejui Kazimierui Sarbievijui, Laurynui Stuokai-Gucevičiui, Jurgiui Matulaičiui, Jonui Basanavičiui ir daugeliui kitų. Kartu tai kūrybingas autoriaus skaitytų šaltinių apmąstymas. O patys šaltiniai nurodomi knygos pabaigoje.
Originaliu žvilgsniu pažvelgė į savo gimtąjį miestą Laimonas Briedis. Autorius yra baigęs geografijos mokslus Britų Kolumbijos universitete. Jis, remdamasis XVIII–XX a. Vilniuje apsilankiusių užsieniečių laiškais, prisiminimais, angliškai parašė mokslinį darbą „Europos kryžkelėse: susitikimai su Vilniumi“. Šio darbo pagrindu anglų kalba išleista knyga „Vilnius: city of strangers“ („Vilnius: klajūnų miestas“) [15]. Autorius teigia, kad jį domina, „kaip žmonės suvokia tam tikras erdves“ [15]. Knygoje pateikiamos keleto užsieniečių istorijos, patirtos Vilniuje. Šios knygos herojai – prancūzų karvedys B. Napoleonas, rusų rašytojai F. Dostojevskis, L. Tolstojus, poetas J. Brodskis, literatūros kritikas M. Bachtinas, prancūzų rašytojas Stendalis, žydų rašytojas A. Doblinas, vokiečių gamtos tyrinėtojas G. Forsteris. Autorius tarsi atkartoja jų samprotavimus apie savo gyvenamuoju laikotarpiu aplankytą Vilnių. Įdomu tai, kad visi apsilankiusieji šiame mieste išgyveno asmenybės lūžį. Autoriaus nuomone, to priežastis – Vilniaus neapibrėžtumas. Jis nėra nei Vakarų, nei Rytų miestas. Tai labai sudėtingas miestas, kuriame sutelpa daug tautų, kultūrų ir religijų. Knygoje nurodomi cituojami veikalai. Yra pavardžių ir dalykų rodyklė.
Remiantis anglišku tekstu, išleista lietuviška Laimono Briedžio knyga „Vilnius – savas ir svetimas“ (Vilnius, 2010). Dalies knygos vertėjas yra Laimantas Jonušys.
Svarbus informacinis šaltinis pažinti miesto praeičiai yra periodinė spauda. 1834–1843 m. Vilniuje buvo leidžiamas tęstinis leidinys „Wizerunki i roztrząsania naukowe“, kuriame paskelbta nemažai ir Vilniaus istorijai skirtų publikacijų. Prieškaryje (1923–1939 m.) Vilniuje ėjusiame Mokslo bičiulių draugijos Vilniaus skyriaus leidžiamame žurnale lenkų kalba „Ateneum Wileńskie“ buvo spausdinami straipsniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, taip pat Vilniaus istorijos tema [10, p. 10-11]. Lenkijoje išleistame didelės apimties Henrikos Ilgevič (Henryka Ilgiewicz) veikale apie šios draugijos veiklą „Societates Academicae Vilnenses: Towarzystwo Przyjaciół Nauk w Wilnie (1907–1939) i jego poprzednicy“ rašoma ir apie šį žurnalą, jo reikšmingesnes publikacijas, taip pat ir skirtas Vilniui [16, p. 379-382].
Vilniuje esančio Energetikos ir technikos muziejaus transporto ekspozicijos kuratorius Ričardas Žičkus, daugiau kaip tris dešimtmečius rinkęs rašytines ir vaizdines žinias apie Vilniaus transportą Lietuvos ir užsienio archyvuose, įvairiuose leidiniuose ir privačiose kolekcijose, parengė šiame muziejuje parodą „120 metų Vilniaus arkliniam tramvajui” ir išleido iliustruotą leidinį apie šią parodą (Vilnius, 2013).
Informacijos apie Vilniaus miesto istoriją yra Vilniaus kalendoriuose, kurie pradėti leisti jau XVI amžiuje [6]. Vienas žymiausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII a. buvo lenkiškai leistas „Kalendarz Wileński“ („Vilniaus kalendorius“).
Nuo 1906 metų Vilniuje lietuvių ir lenkų kalbomis buvo leidžiamas pasaulietinis „Vilniaus kalendorius“ ir „Kalendarz Wileński: informacyjny“. Besidomintiems miesto praeitimi ypač vertingos yra lenkiškuose kalendoriuose pateikiamos adresų knygos.
Israelio Coheno (1879–1961) knyga „Vilna“ – pirmoji išsami Vilniaus žydų istorija, parašyta anglų kalba, pirmą kartą išleista 1943 m. JAV, jau nujaučiant, jog Vilniaus žydus ištiko tragedija. Knygoje apibendrinami XIX–XX a. pradžioje žydų mokslininkų atlikti Vilniaus žydų bendruomenės tyrimai, pateikiami autoriaus lankymosi Vilniuje įspūdžiai. Leidinyje apžvelgiamas žydų gyvenimas Vilniuje XIV–XX a. „Ši knyga yra viena pirmųjų Vakarų pasauliui pristatytų Vilniaus istorijų – būtent pagal ją skaitantieji angliškai ilgai įsivaizdavo Vilnių ir jo žydiškąją dalį“ (prof. dr. Jurgita Verseckienė). Israelis Cohenas – Mančesteryje gimęs lenkų kilmės žydas, žurnalistas ir istorikas, Vilniuje lankėsi iki Antrojo pasaulinio karo. Lietuvių kalba I. Coheno knyga „Vilna: žydiškojo Vilniaus istorija“ išleista 2022 m. (iš anglų k. vertė Miglė Anušauskaitė).
Žydų kultūros paveldui Vilniuje skirta muziejininko Genriko Agranovskio (Аграновский, Генрих) knyga „Они здесь жили…: заметки о еврейском наследии Вильнюса“ (Вильнюс, 2014). Autorius lydi skaitytoją Vilniaus gatvėmis, pasakodamas apie čia gyvenusius žmones ir praeities įvykius. Žvalgomasi po miesto centrą, senamiestį, Naujamiestį, Šnipiškes, Antakalnį, Panerius. Leidinyje yra pavardžių rodyklė, daug iliustracijų. Kaip rašoma knygos anotacijoje, daugiausia buvo remtasi archyviniais dokumentais.
Etnologo, gamtos mokslų daktaro, nuo 1947 m. gyvenančio Vilniuje, prof. Liberto Klimkos knyga „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“ (Vilnius, 2016) – leidinys apie miesto praeitį, mažai žinomus ar plačiau nenušviestus istorinius faktus. „Knygoje sudėtos istorijos nėra išgalvotos. Aš nesu rašytojas. Pusę savo gyvenimo buvau fizikas. Man svarbiausia – faktai. Gilindamasis į juos supranti, kodėl Vilnius turi magišką aurą“, – teigė L. Klimka (žr. adresu). Knygą sudaro dvi dalys: pirmoji – „Miestas upių slėnyje tarp kalvų“. Ji pradedama nuo pasakojimo apie Katedros aikštės laikrodį. Toliau rašoma apie Vilniaus pilis, Šventaragio slėnį, gynybinę sieną, painią Žaliojo tilto istoriją, Baltuosius stulpus, pirmojo lietuviško dienraščio „Vilniaus žinios“ leidimą, pirmąją lietuvišką gimnaziją ir dar daugelį kitų įdomių miesto istorijos objektų. Antroje knygos dalyje – „Palikę pėdsakus Vilniaus grindinyje“ – pasakojama apie žymius žmones, susijusius su Vilniumi: Šv. Karalaitį Kazimierą, karvedį Kasparą Bekešą, politinį ir karo veikėją, kunigaikštį Leoną Sapiegą, tautos didvyrius Jokūbą Jasinskį ir Simoną Konarskį, Vilniaus universiteto profesorius – Georgą Forsterį, Jozefą Franką, Joachimą Lelevelį, Mykolą Balinskį, architektus Lauryną Gucevičių ir Antaną Vivulskį ir dar keletą spalvingų asmenybių. Pasakojimą pagyvina beletristiniai intarpai – laiko nušlifuoti kuriozai ar netgi anekdotai. Knyga iliustruota subtiliomis architektės, dailininkės Vilijos Mačiulytės akvarelių reprodukcijomis iš ciklo „Vilniaus senamiestis – mano gimtinė“. Yra panaudotos literatūros sąrašas, asmenvardžių rodyklė.
Reikšmingas miesto istorijos ir istorinės urbanistikos tyrimas yra originali rašytojo, vertėjo, literatūros kritiko, Laisvojo universiteto (LUNI) įkūrėjo Dariaus Pocevičiaus knyga „100 istorinių Vilniaus reliktų“ (Vilnius, 2016). Knyga kviečia atrasti gyvąją miesto istoriją, kurią pasakoja statinių likučiai ar dekoro elementai, fundacinės lentelės, užrašai, monogramos, herbai, paminklai, skulptūros ir kt.
„…ši knyga gimė iš meilės miestui ir įsiūčio, kurį kelia skylėta ir baltų dėmių pilna Vilniaus istorija. Teko pačiam tapti istoriku ir po kruopelytę susirankioti informaciją iš įvairių archyvinių bylų, senų leidinių ir neseniai išleistų knygų. […] Tyrinėdamas pirminius šaltinius susidariau kur kas autentiškesnį senojo miesto vaizdą, į Vilniaus istoriją pažvelgiau kitaip, nei ji pateikiama apybraižose bei monografijose, iki pat šiol neatsikračiusiose istorijos politizavimo, senojo Vilniaus romantizavimo, mitologizavimo ir lituanizavimo tendencijų“, – rašo autorius leidinio įžangoje (p. 10).
Didelės apimties (daugiau nei 800 puslapių!) knygoje – 5 dalys: 1. XIV–XVIII a. LDK ir Abiejų Tautų Respublikos laikotarpis; 2. 1795–1915 m. Rusijos imperijos laikotarpis; 3. 1915–1918 m. Pirmasis pasaulinis karas; 4. 1919–1939 m. Tarpukario laikotarpis; 5. 1939–1944 m. Antrasis pasaulinis karas.
Autorius ne kartą suabejoja senųjų istorinių šaltinių pateikta informacija, ne vienąkart kritikuoja žinomų Vilniaus tyrėjų (Vlado Drėmos, Napoleono Kitkausko, Antano Rimvydo Čaplinsko) darbus. Savo teiginius pagrindžia kone kiekvienoje leidinio pastraipoje pateikiamomis nuorodomis į literatūros ir šaltinių sąrašą. Knygoje nemažai urbanistikos įdomybių, pikantiškų detalių. Skaitytoją patraukia intriguojančios knygos skyrių antraštės: „Legendinio Viršupio paieškos”, „Namai su „sekretais”, „Prabangiausios Vilniaus kapinės” (tai ne Rasų ir ne Antakalnio, o buvusios prie Tauro kalno Vilniaus protestantų – liuteronų ir kalvinistų – kapinės), „Korikas Muravjovas iš Vilniaus niekur nedingo” ir kt.
Įspūdingi leidinio priedai – 59 žemėlapiai, 72 dokumentų atvaizdai, 122 piešiniai, 195 brėžiniai, 272 fotografijos, panaudotos literatūros ir archyvinių dokumentų sąrašas (941 įrašas). Yra asmenvardžių rodyklė, santrumpų ir iliustracijų sąrašas. Pagirtinas knygos dizainas, sukurtas dailininkų Linos Sasnauskaitės ir Aurimo Lažinsko.
Pats išnaršęs nuošaliausius Vilniaus kampelius, apsilankęs turbūt visose miesto gatvėse, kone kiekviename kieme ir įdėmiai apžiūrėjęs vos ne kiekvieną pastatą, šios įdomios knygos autorius teigia siekęs „parodyti, kad miestą ir jo istoriją tyrinėti gali kiekvienas smalsus žmogus“ (p. 110). „Reliktų paieškos nesibaigia“, – rašo Darius Pocevičius knygos „Pabaigos žodyje“.
Nuo 2007 m. pradėtas leisti „Vilniaus istorijos metraštis“ [10]. Analogiškus leidinius turi visi didesni Europos Sąjungos miestai, jau nekalbant apie valstybių sostines. Turėti savo metraštį – miesto prestižo reikalas. „Vilniaus istorijos metraštis“ yra periodinis / tęstinis humanitarinių ir socialinių mokslų srities, pirmiausia istorijos krypties, straipsnių rinkinys. Čia skelbiami įvairių sričių mažiausiai tirti Vilniaus ir Vilniaus krašto istorijos tyrimai – nuo seniausių laikų iki šiandienos. Leidinį rengia Lietuvos edukologijos universiteto, Lietuvos istorijos instituto, Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys”, VšĮ „Vilniaus rotušė” darbuotojai. Planuojama išleisti kasmet po vieną tomą [10, 11].
Vilnietis Kęstutis Matuliauskas parengė darbą „Vilniaus transporto istorija = Vilnius transport history“ (Vilnius, 2016) (jis publikuotas tik internete). Šiame darbe aprašomas įvairus Vilniaus transportas: gondolos, laiveliai, garlaiviai Neryje, vežimai, brikai, uždarosios karietos, diližanai, žieminės arklinės rogės, omnibusai, konkė, autobusai, dyzelinis tramvajus, pramoginis siaurasis geležinkelis, troleibusai, karinė ir civilinė aviacija. Pateikiama įdomios ikonografijos, žemėlapių.
Išleista linksma komiksų knygelė Vilniaus istorijos tema „Gatvių susitikimai: [o kas, jei Vilniaus gatvės šnekėtųsi?]“ (Vilnius, 2020). Knygos autorės Agnė Ulytė ir Monika Vaicenavičienė (Ulytė). Agnė Ulytė yra gydytoja, Ciuricho universiteto sveikatos sistemos mokslų doktorantė. Ji tiria ligoninių darbo sklandumą, muzikuoja džiazo grupėje, piešia komiksus ir kuria mokslines iliustracijas. Monika Vaicenavičienė (Ulytė) baigė Vilniaus dailės akademiją ir Stokholmo menų, amatų ir dizaino universitetą (Konstfack). Ji iliustruoja ir kuria paveikslėlių knygas.
2023 m., minint Vilniaus miesto 700-ąjį jubiliejų, pradėtas kurti virtualus portalas „Vilniaus DNR“ (žr. adresu). Šis portalas – tai virtualūs interneto vartai į Vilniaus istoriją. Projektą kuria Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Vilniaus planas“. Kuriant projektą savo medžiaga prisidėjo Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras bei Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.
Literatūra ir šaltiniai
1. Bulota, Jonas. Reportažai iš požeminio Vilniaus. – Vilnius, 1965. – 135 p.: iliustr.
2. Drėma, Vladas. Vilniaus namai archyvų fonduose. – Vilnius, 1998 – . t. – .
3. Jurkštas, Jonas. Atsiminimai. – Vilnius, 1997–2005 . – d.
4. Kviklys, Bronius. Vilniaus miestas; Vilniaus priemiesčiai ir apylinkės. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Boston, 1989. – T. 1, p. 79-168, 135-168.
5. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – t.: iliustr. – (TSRS tautų istorijos ir kultūros paminklų sąvadas). – Viršelio antr.: Paminklų sąvadas. T. 1: Vilnius. – 1988. – 591, [1] p.: iliustr. – R-klės: p. 569-590.
5a. Marganavičienė, Eleonora Violeta. Slaptoji Vilniaus istorija. – Kaunas, 2019. – 242, [2] p.: iliustr., portr., žml. – Bibliogr.: p. 242 (13 pavad.).
6. Matulaitytė, Stasė. Senieji Vilniaus kalendoriai (XVI-XVII a.). – Iliustr. – Santr. vok. – Bibliogr. išnašose // Knygotyra. – T. 25 (32) (1998), p. 71-89.
7. Sakalauskas, Tomas. Missa Vilnensis: susitikimai su Vilniaus kūrėjais. – Vilnius, 2006. – 332, [1] p.: iliustr., portr. – Bibliogr.: p. 323-329.
8. Švogžlys-Milžinas, Nikodemas. O šventasis Vilniau!: liaudies reportažas apie Vilnių ir jo šventoves. – Marijampolė, 1940. – 271 p., 14 iliustr. lap.
9. Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. –333 p.: iliustr. – Asmenvardžių r-klė: p. 319-333.
10. Vilniaus istorijos metraštis = Annales historiae Vilnensis. – T. 1. – Vilnius, 2007-. – 2 leid. per metus. – Leidž. nuo 2007.
Lietuviškosios Vilniaus istorijos periodikos pradžia: [recenzija] / Romas Juzefovičius. – Bibliogr.: 3 pavad. – Rec. kn: Vilniaus istorijos metraštis = Annales historiae Vilnensis. Vilnius, 2007 // Istorija. – T. 71 (2008), p. 76-77.
11. Vilniaus istorijos metraštis [interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2010-03-20]. Prieiga per internetą: <http://www.vim.lt/>.
12. Vilniaus miesto istorijos dokumentai: Vilniaus miesto istorijos skaitinių chrestomatija: mokymo priemonė. – Vilnius, 2003. – 674, [1] p.
13. Vilniaus miesto istorijos skaitiniai: mokymo priemonė. – Vilnius, 2001. – 938, [1] p.: iliustr., faks.. – Bibliogr. str. gale.
14. Vilniui 650 metų: [straipsnių rinkinys]. – Vilnius, 1976. – 159, [2] p. – Antr. p. viršuje: Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutas. – Bibliogr. išnašose.
15. Briedis, Laimonas. Vilnius: city of strangers. – Vilnius, [2008]. – 295, [1] p.: iliustr., žml. – Bibliogr. p. 275-281. – Asmenvardžių r-klė: p. 282-296.
Miestą svečiai lygino su seno žmogaus veidu: [pokalbis su Vankuveryje gyvenančiu lietuviu Laimonu Briedžiu apie jo parašytą mokslinį darbą apie Vilnių / užrašė] Janina Razmytė. – Portr. // Lietuvos rytas. – 2005, liep. 30, priedas „Sostinė”, p. 7.
16. llgiewicz, Henryka. Societates Academicae Vilnenses: Towarzystwo Przyjaciół Nauk w Wilnie (1907-1939) i jego poprzednicy. – Warszawa, 2008. – 668 p., [20] iliustr. lap. iliustr., lent. – Santr. angl., liet. – Bibliogr.: p. 525-581. – Asmenvardžių r-klė: p. 617-661.
17. Venclova, Tomas. Opisać Wilno. – Warszawa, 2006. – 205, [2] p. – Orig. antr.: Vilnius. – Su r-kle.
18. Venclova, Tomas. Vilnius: eine Stadt in Europa. – Frankfurt am Main , 2006. – 242, [2] p.: iliustr., portr.
19. Venclova, Tomas. Vilnius. A guide to its names and people. – Vilnius, 2009. – 349 p.: iliustr.
20. Wilno i ziemia Wileńska: zarys monograficzny. – 1930-1937. – Wilno, 1930. – 2 t.
LEIDINIŲ IR PUBLIKACIJŲ APIE ATSKIRUS VILNIAUS ISTORIJOS LAIKOTARPIUS APŽVALGA
Seniausią miesto istoriją padeda praskleisti archeologiniai tyrimai. Archeologo Vytauto Daugudžio knygoje „Iš Vilniaus miesto praeities“ aptariami reikšmingiausi archeologiniai kasinėjimai, patikslinantys miesto istorijos duomenis [2]. Leidinyje yra skyriai: „Pirminio Vilniaus apylinkių apgyvenimo pėdsakai“, „Metalų naudojimo laikotarpio paminklai“, „Pagonių šventyklų vietos“, „Vilniaus“ vartų vieta“, „Kreivosios pilies lokalizacija“, „Kitos piliavietės“. 2005 m., minint Vilniaus Žemutinės pilies (Valdovų rūmų) lietuvių mokslininkų vykdytų archeologinių tyrimų 50-metį, buvo paskelbta šių tyrimų apžvalga [13].
Spaudoje pasirodė straipsnių, kad naujausi, 2008-ųjų metų kasinėjimai palei Verkių rūmus, gali padaryti esminių korekcijų Vilniaus istorijoje. Čia buvo aptikta seno viduramžių XIV a. miesto pėdsakų [žr. sk. „Verkių seniūnija“].
Ieškantys profesionalios informacijos gali pasinaudoti „Vilniaus archeologijos atlasu“ [18]. Kaip teigia leidinio sudarytojai, tai yra pagrindinius Vilniaus archeologijos paveldo duomenis pateikiantis sąvadas. Išleistas Lietuvos istorijos instituto, parengtas archeologijos ir istorijos specialistų. Brėžiniuose nurodomos kasinėtų plotų (daugiausia Vilniaus senamiestyje) konfigūracijos, kultūrinio sluoksnio storis ir chronologija. Sužymėtas nekilnojamasis paveldas: statinių liekanos, komunikacijos, amatų gamybos vietos, palaidojimai [18].
Archeologų nuomone, jau I tūkstantmetyje prieš Kristų dabartinės Vilniaus Aukštutinės pilies vietoje buvo įtvirtinta gyvenvietė. Remiantis naujausiais tyrimais, teigiama, kad Vilnius galėjo būti Lietuvos sostinė jau XIII a. viduryje valdant karaliui Mindaugui [21]. Manoma, kad Vilniuje jis buvo karūnuotas, čia buvo pastatyta pirmoji katedra.
Išlikusi Vilniaus miesto įkūrimo legenda apie pranašingą Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino sapną, užrašyta XVI a. Lietuvos metraštyje, vadinamoje Bychovco (Bychowiec) kronikoje [1, 20, p. 22; 30]. Tačiau jau XIX a. pabaigoje ir vėliau buvo tyrėjų (tarp jų ir pirmosios „Vilniaus miesto istorijos“ autorius M. Balinskis), pradėjusių abejoti šia legenda. Kaip rašė savo knygoje „Senasis Vilnius“ (Brooklyn (N, Y.), 1963) istorikas A. Šapoka, „Geležinio vilko legendos apginti nebegalima. Ją sugriovė archeologų kastuvai“ (p. 29). Nors kunigaikštis Gediminas laikomas Vilniaus įkūrėju, Vilniaus miesto ar bent pilies pradžia yra daug senesnė už kunigaikščio Gedimino epochą. Kunigaikštis Gediminas XIV a. pirmojoje pusėje valstybės sostinę perkėlė ne į tuščią negyvenamą vietą, o bent jau į didelę gyvenvietę, kurioje jau buvo ne viena medinė pilis [2, p. 54].
Viena naujausių ir išsamiausių studijų apie Vilniaus pradžią yra archeologo Gedimino Vaitkevičiaus „Vilniaus įkūrimas“, 2010 m. išleista Lietuvos nacionalinio muziejaus [17]. Leidinyje pateikiama miesto istoriografijos ir šaltinių apžvalga, pristatomi naujausių tyrimų duomenys ir daromos išvados. Kaip rodo archeologiniai tyrimai, iki pat XIII a. antros pusės nedidelė Vilniaus bendruomenė gyveno tik pačiame Gedimino kalne, o dabartinis senamiestis buvo negyvenama, mišku apaugusi vietovė. Miestas pradėtas kurti XIII a. paskutiniame dešimtmetyje. Tuo metu Lietuvą valdė Pukuveras-Butvydas (1292–1295) ir jo sūnus Vytenis (1296–1316). Knygoje yra komentarų dalis, literatūros sąrašas, daug iliustracijų. Pasak leidinio recenzento, istoriko Dariaus Barono, šiuo metu tai yra geriausias veikalas apie ankstyvąjį Vilnių. „Tad jei kas nori permatyti Vilniaus praeitį užgulusias romantines miglas, reikia imti ir skaityti „Vilniaus įkūrimą“ [17].
Semantiniu požiūriu į Vilniaus įkūrimą pažvelgė garsus rusų kalbininkas Vladimiras Toporovas. Apie tai rašoma didelės apimties jo straipsnyje, skirtame Lietuvos sostinei. Pateikęs svarių argumentų, mokslininkas teigė, kad XIII–XIV a. Lietuvos ikikrikščioniškojo kulto centras buvo Vilnios ir Neries santakoje [15].
Miesto įkūrimo data laikomas pirmasis jo paminėjimas. Neabejojama, kad būtent kunigaikščio Gedimino dėka Vilniaus vardas pateko į rašytinius šaltinius. Pirmą kartą kaip Lietuvos sostinė Vilnius paminėtas kunigaikščio Gedimino laiškuose, rašytuose 1323 sausio 25 d. bei gegužės 26 d., ir siųstuose į įvairias Europos šalis kviečiant apsigyventi Vilniuje amatininkus ir pirklius [3, 20, p. 23-28]. Vilnius čia vadinamas miestu, o tai reiškia, kad jame jau gyveno nemaža amatininkų ir pirklių, vyko turgūs, buvo sudaromi prekybos sandoriai [10, p. 11].
Vilniaus istorijoje žinomas epizodas, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas įsakė nužudyti tris savo dvariškius, nes šie atsisakė valgyti mėsą krikščionių pasninko dieną. Apie tai, kas iš tikrųjų įvyko kunigaikščio Algirdo dvare 1347 m., remiantis prieinamais šaltiniais, rašoma istoriko Dariaus Barono knygoje „Trys Vilniaus kankiniai: gyvenimas ir istorija: (istorinė studija ir šaltiniai) = Tres martyres Vilnenses: vita et historia“ (Vilnius, 2000).
Nuo Gedimino laikų Vilnius su pilimis buvo svarbiausias Lietuvos valstybės gyvenimo ir kultūros centras. Vientisą įtvirtinimų kompleksą sudarė trys viena šalia kitos stovėjusios pilys: Žemutinė, Aukštutinė ir Kreivoji. Apie jau XIV a. buvusius du gynybinius kompleksus (Pilies kalno ir Kreivojo piliakalnio su mediniais įtvirtinimais), taip pat apie šalia šių įtvirtinimų buvusias kitas Vilniaus gyvenvietes rašoma Kęstučio Katalyno knygoje „Vilniaus plėtra XIV–XVII a.“ [4]. Remiantis archeologiniais tyrimais, atkurta aptariamojo laikotarpio miesto istorija. Daugelis čia pateikiamų duomenų iki šiol nebuvo publikuoti. Kaip rašoma S. Narbuto recenzijoje, knygos informacinę vertę padidina didžiulis šaltinių literatūros sąrašas bei išsamios santraukos lenkų ir anglų kalbomis [4].
Miesto raidai labai svarbus yra savivaldos institucijų atsiradimas. Vilnius pirmasis visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gavo savivaldos teises. 1387 m. Didysis kunigaikštis Jogaila suteikė Vilniaus miestui „privilegiją dėl savivaldos“, t. y. teisę tvarkytis pagal Magdeburgo miesto Vokietijoje pavyzdį [20, p. 61].
Šios privilegijos tapo pavyzdžiu daugeliui kitų Lietuvos miestų. Miesto savivaldos raida tyrinėjama Birutės Galinienės ir Romo Stačioko knygoje „Vilniaus savivaldybė: nuo seniausių laikų iki 1940 m.“ (Vilnius, 1993), taip pat R. Stačioko straipsnyje „Istorinis Vilniaus savivaldos kilimas ir nuosmukiai“ [12].
Apie Vilniaus savivaldos institucijas vėlesniais laikais plačiai rašoma istoriko Aivo Ragausko knygoje „Vilniaus miesto valdantysis elitas: XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.)“ [9, p. 43-102].
Miestams gavus savivaldos teises, buvo steigiamos atitinkamos savivaldos institucijos, kurios kūrėsi specialiai joms įrengtuose pastatuose – rotušėse arba miesto tarybos namuose. Plačiai apie Vilniaus rotušę rašoma kelių vadovų po sostinę autoriaus Juozo Maceikos sudarytoje knygelėje „Senoji Vilniaus rotušė: vadovas“ (Vilnius, 1970).
Išėjo du leidimai istoriko, dr. Stasio Samalavičiaus, vieno geriausių miesto praeities žinovų, daugelio publikacijų apie XVI–XVIII a. Vilnių ir vilniečius autoriaus, apybraiža „Vilniaus rotušė“ [10]. Knygoje plačiai rašoma apie Vilniaus rotušės istoriją, jos vaidmenį miesto gyvenime. Manoma, kad Vilniaus rotušės pastatas jau stovėjo prieš 1503 metus [10, p. 13]. Rotušėje posėdžiavo miesto administracija (vaitas, suolininkai, burmistrai, tarėjai). Čia buvo miesto iždas, laikrodis, svarstyklės, saiko matai, prekiautojų būdelės ir atviri prekystaliai, patalpos raštinei, archyvui, veikė magistrato teismas. Rotušėje taip pat buvo miesto kalėjimas. Rotušės aikštė buvo svarbiausia bausmių vykdymo vieta. Knygoje plačiai aprašoma teismo eiga ir vykdytos bausmės [10, p. 49-63]. Aptariama ir rotušės architektūrinė raida, architektų J. Glaubico ir L. Gucevičiaus veikla kuriant ir įgyvendinant rotušės statybos ir rekonstrukcijos projektus.
Gavęs savivaldą, miestas turėjo antspaudą, vėliavą, herbą. Seniausias, autentiškas Vilniaus herbas buvo su Šv, Kristoforo atvaizdu. Įvairiais istorijos laikotarpiais miesto herbas keitėsi. Dabar galioja miesto didysis ir mažasis herbai, patvirtinti LR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 m. bal. 17 d. [22, 29].
Beje, yra sukurtas ir Vilniaus himnas. Apie jį užsimena humanitarinių ir socialinių mokslų dr. Mindaugas Kvietkauskas, kalbėdamas apie turtingą multikultūrinę Vilniaus praeitį. „Šiandien jau mažai kam žinomas Vilniaus himnas, kurį iki Antrojo pasaulinio karo giedojo ir dar iki šiol visame pasaulyje tebegieda jidiš kalba šnekantys žmonės. Himnas prasideda tokiais žodžiais: „Vilniau, Vilniau, mūsų gimtas mieste, Mūsų ilgesy ir troškime“ [25].
Pirmas autentiškas Vilniaus aprašymas išlikęs iš XV a. pradžios. Tai prancūzų didikų kilmės riterio, Prancūzijos ir Anglijos atstovo Žilibero de Lanua kelionės į Lietuvą aprašymas, kuriame pasakojama ir apie lankymąsi Vilniuje. „Paskui atvykau į Lietuvos sostinę Vilnių, kurioje yra pilis, pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno, sutvirtinta akmenimis, žeme ir mūru. Viduje ji visa yra padaryta iš medžio […]“, – rašė Lanua 1413–14 metais [5, p. 50-51]. Keliautojas pažymi, kad mieste esama daug medinių namų, yra keletas mūrinių bažnyčių. Viduramžiais miestas vis labiau augo. Aukščiausią lygį Vilniaus raida pasiekė XV–XVI a., paskutinių Jogailaičių – Žygimanto Senojo ir jo sūnaus Žygimanto Augusto – valdymo laikotarpiu. Tuo metu jis buvo vienas didesnių Europos miestų. Čia vyko intensyvus politinis, socialinis ir kultūrinis gyvenimas. Vilniuje, kaip ir kituose Europos miestuose, klestėjo įvairūs amatai. XV a. pabaigoje buvo įsteigti pirmieji amatininkų cechai. [20, p. 215-229].
Nuo XV amžiaus Vilnius buvo žymiausias auksakalystės meno centras Lietuvos Didžiojoje kunigalkštystėje. Auksakalystės istorijai Vilniuje skirta didžioji dalis Edmundo Laucevičiaus ir Birutės Rūtos Vitkauskienės knygos „Lietuvos auksakalystė: XV–XIX amžius“ (Vilnius, 2001). Lenkijoje išleista Birutės Rūtos Vitkauskienės Vilniaus auksakalystei skirta mokslinė studija „Złotnictwo wileńskie: ludzie i dzieła XV–XVIII wiek“ (Warszawa, 2006). Šis leidinys – kelių dešimtmečius tyrimų ir darbo su archyviniais šaltiniais darbo rezultatas. Knygoje aptariamos istorinės cechų įkūrimo aplinkybės, teisinės ir ekonominės jų gyvavimo sąlygos, auksakalių gyvensena ir veikla, taip pat ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių bei Lenkijos karalių dvare, jų papročiai, auksakalystės dirbinių meninės bei ženklinimo ypatybės ir kt. Priešingai iki šiol lenkų literatūroje vyravusiai nuomonei apie žemą ankstyvosios Vilniaus auksakalystės ir jos techninės bazės lygį, nustatyta, kad Vilniaus cecho įkūrėjai buvo aukštos kvalifikacijos meistrai, atvykę iš didžiausių Lenkijos ir Vokietijos auksakalystės centrų (p. 318). Knygoje daug iliustracijų, išsami bibliografija (p. 332-373). Yra pavardžių ir vietovių rodyklės, taip pat santrauka lietuvių ir anglų kalbomis.
Vilnius buvo žymūs spaudos centras. 1522 m. spaustuvininkas, vadinamas „Vilniaus Gutenbergu“, Pranciškus Skoryna (Скарына) įkūrė Vilniuje pirmąją spaustuvę, kurios leidiniai rusėnų kalba turėjo reikšmės visos Vidurio ir Rytų Europos kultūros plėtrai. Apie tai – Levo Vladimirovo knyga „Pranciškus Skorina – Vilniaus spaudos pradininkas“ [24].
Vilniui tenka svarbi vieta ir Lietuvos švietimo istorijoje. Pirmoji žinoma mokykla veikė prie Vilniaus katedros (minima 1397 m.). 1579 m. čia įsteigtas pirmasis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje universitetas, vienas seniausių Europoje mokslo ir kultūros židinių. Šiai mokslo įstaigai skirta daug leidinių, parengta bibliografijų. Viena naujausių universiteto istorija „Vilniaus universiteto istorija, 1579–1994″ išleista minint 415-ąsias įsteigimo metines [21].
Minėtina istorikės Raimondos Ragauskienės studija „Vilniaus „aukso amžius“: miesto gyventojai ir svečiai XVI a. 6–7-ajame deš.“ (Vilnius, 2021). Remiantis XVI a. Vilniaus vietininko ir kitų pilies teismų medžiaga, knygoje analizuojama trumpojo laikotarpio – 6–7-ojo deš. – Vilniaus istorinė atkarpa. Aptartos ryškiausiai šaltiniuose atsispindinčios penkios gyventojų grupės, jų profesinė veikla ir užsiėmimai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystes sostinė Vilnius iškyla kaip dinamiškas bei veržlus miestas: klestėjo prekyba, plėtėsi amatai, nemažai miestiečių vertėsi kitomis veiklomis (laikė karčemas, nuomojo būstą). Galima užtikrintai kalbėti apie tuometinį miesto „aukso amžių“. Aptariami į Vilnių atvykstantys pirkliai, miesto ir dvare dirbę amatininkai, Vilniaus miestietė ir mieste gyvenusios moterys (karčemninkės, prekybininkės, tarnaitės), vaikų ir jaunuolių, taip pat tuometinio Lukiškių priemiesčio ir mieste gyvenusių totorių gyvenimas. Vertinant tiek politiniu, tiek kultūriniu aspektais, sostinė buvo vienas didžiausių centrų, tuo metu prilygstančių Lenkijos sostinei Krokuvai.
Remdamasis Krokuvos Jogailos universiteto bibliotekos rankraštyne saugomu unikaliu 1636 m. Vilniaus miesto gyventojų ir namų surašymu, istorikas dr. Mindaugas Paknys išleido vertingą knygą „Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai“ [8]. Ji, pasak autoriaus, „leidžia artimiau susipažinti su tuomečiu, jau negrįžtamai sunaikintu Vilniumi“ (p. 8). Pateikiamas surašymo tekstas originalo (lenkų) kalba ir jo vertimas į lietuvių kalbą. Pridėta rengėjo parašyta studija apie šį surašymą, taip pat komentarai. Rašoma, kaip aptariamuoju laikotarpiu atrodė Vilniaus senamiesčio pastatai, kas buvo jų savininkai, kokios buvo jų profesijos, kiek jie dalyvavo miesto savivaldoje. Yra teksto santraukos anglų ir lenkų kalbomis, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės.
Vienas reikšmingiausių XVII a. Vilniaus istorijai skirtų veikalų yra lenkų istorikės Marijos Lovmianskos (Maria Łowmiańska) „Wilno przed najazdem moskiewskim“ („Vilnius prieš 1655 metų maskvėnų antplūdį“) (Wilno, 1929). Yra paskelbta šio veikalo ištraukų lietuvių kalba [7].
XVII a. miesto gyvenimo problemos nagrinėjamos Istoriko Aivo Ragausko knygoje „Vilniaus miesto valdantysis elitas: XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m)“. To meto valdančiajam Vilniaus elitui priskiriami suolininkai, suolininkų teismo raštininkai, tarėjai, burmistrai, vaitai. Pateikiamas bendras šios socialinės grupės apibūdinimas. Taip pat atskleidžiamos 103 atskirų pareigūnų biografijų detalės. Šis skyrius ypač įdomus. Čia rašoma apie pareigūnų karjeros vingius ir perspektyvas, valdančiųjų socialinę, tautinę ir teritorinę kilmę, religinę priklausomybę, gyvenimo būdą, profesijas. Kaip pažymima studijoje, populiariausios aptariamuoju laikotarpiu buvo vienuolio (dvasininko), teisininko, valdininko ar pirklio profesijos. Būtent jas valdančiojo elito nariai dažniausiai parinkdavo savo sūnums [9, p. 368]. Studija paremta rankraštiniais šaltiniais.
Dramatiškas ir daug nelaimių atnešęs miestui buvo XVIII amžius, prasidėjęs du dešimtmečius užsitęsusiu Šiaurės karu (1700–1721). XVIII a. pabaigoje, po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimo, Vilnius tapo Rusijos imperijos miestu, generalgubernatoriaus ir gubernatoriaus būstine.
Ryškius pėdsakus miesto istorijoje paliko 1812 metų karas, du sukilimai prieš caro valdžią – 1831-ųjų ir 1863-ųjų metų. Minint 1812 metų karo šimtmetį buvo išleistas leidinys „Вильна в 1812 году: въ память столътней годовщины Отечественной войны: съ факсимиле Императора Александра I, Наполеона и нъкоторыхъ русскихъ генераловъ“ (Вильна, 1912).
Gyvai ir patraukliai apie to meto įvykius rašoma istoriko Virgilijaus Pugačiausko knygoje „Napoleonas ir Vilnius: karinio gyvenimo kasdienybės bruožai“ (Vilnius, 2004). Kaip teigia autorius, knygoje kalbama apie trumpą, vos penkis mėnesius ir dvi savaites trukusį miesto istorijos laikotarpį, kai Vilnius buvo įtrauktas į dviejų didelių valstybių – Prancūzijos ir Rusijos – karinį konfliktą. Miestas buvo tapęs politiniu, administraciniu ir kariniu centru. Leidinyje aptariamos labiausiai karo paveiktos miesto gyvenimo sritys. Remiantis archyviniais dokumentais, literatūros šaltiniais, aprašomas karinis ir administracinis Vilniaus gyvenimas. Rašoma apie Didžiosios Armijos karius – pirmiausia apie devyniolika dienų Vilniuje praleidusį Napoleoną, taip pat jo maršalus bei eilinius. Aptariama prancūzų karių buitis, maistas, ligos, santykiai su vietos gyventojais ir net jų nuotaikos. Knygoje nemaža iliustracijų, yra santrauka prancūzų kalba, pavardžių rodyklė.
Puikus šio istorinio laikotarpio atspindys – žymaus fotografo Juozo Čechavičiaus nuotraukos, sudėtos į albumą „XIX amžiaus Vilniaus vaizdai = Nineteenth century sights of Vilnius“ (Vilnius, 1995).
Nemaža pokyčių įvyko miesto gyvenime XX amžiuje. 1904 m. Vilniuje buvo išspausdintas pirmasis dienraštis lietuvių kalba „Vilniaus žinios“, buvo leidžiama daugybė periodikos lenkų, rusų, baltarusių, žydų kalbomis. 1905 m. pabaigoje Vilniuje įvyko Didysis Vilniaus Seimas – įvairių organizacijų lietuvių atstovų susirinkimas, reikalavęs politinės Lietuvos autonomijos. Apie šį reikšmingą istorijos įvykį plačiai rašoma istoriko Egidijaus Motiekos knygoje „Didysis Vilniaus Seimas“ (Vilnius, 2005). Siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę, Vilniuje 1917 m. rugsėjį buvo sušaukta lietuvių konferencija, kuri numatė nepriklausomybės atkūrimo programą ir išrinko 20 asmenų Tarybą.
1918 m. Vasario 16 d. Aktu ši Taryba Vilniuje, viename iš senamiesčio namų (Pilies g. 26), paskelbė nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje. Dabar šiame name, vadinamame Signatarų namais, pažymėtame memorialine lenta, veikia ekspozicija, atspindinti reikšmingą valstybės gyvenime įvykį.
1920 m. Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo okupuoti lenkų generolo Liucjano Želigovskio (Lucjan Żeligowski) vadovaujamos lenkų vadovaujamos kariuomenės, o 1922 m. vasario 20 d. oficialiai prijungti prie Lenkijos. Lietuva niekada nepripažino šios okupacijos ir visados laikė Vilnių savo sostine. Deja, daugelis šiuolaikinių lenkų istorikų ir politikų iki šiol nesutinka, kad tai buvo Vilniaus krašto okupacija. Vilniaus klausimas buvo svarbiausias per visą nepriklausomos Lietuvos 20-metį. Apie šį Vilniaus istorijos laikotarpį parašyta nemaža leidinių.
Tarpukario metais Petro Vileišio iniciatyva Lietuvos Užsienio reikalų ministerija išleido prancūzų kalba įvairių šalių diplomatinę medžiagą šiuo klausimu „Conflit Polono-Lithuanien: question de Vilna, 1918–1924“ (Kaunas, 1924). Leidinys atskleidžia klastingą to meto Lenkijos politiką Lietuvos atžvilgiu.
Vilniaus istorijos tyrinėtojo, kraštotyrininko, bibliofilo, ilgamečio lietuvybės puoselėtojo Gintauto Šapokos sudarytoje knygoje „Vilniaus klausimas, 1918–1922: liudininkų akimis“ (Trakai, 2013) surinkti straipsniai iš 1920–1940 m. Kaune leisto savaitinio Šaulių sąjungos žurnalo „Trimitas“ apie generolo L. Želigovskio užgrobtą Vilnių ir šios invazijos pasekmes. Spausdinamos žymių to meto publicistų, politinių veikėjų, universiteto profesorių (Vytauto Bičiūno, dr. Juozo Purickio, Viktoro Biržiškos, Andriaus Randamonio, V. Tautvydo, dr. G. Rutenbergo) publikacijos, prof. Mykolo Biržiškos atsiminimai apie Vinco Kapsuko vyriausybės veiklą Vilniuje. Pateikiama istoriko dr. Algimanto Liekio istorinė lietuvių ir lenkų sąveikos analizė. Knygos pabaigoje pateikiamos leidinio sudarytojo parengtos tų metų Vilniuje veikusių asmenų biogramos. Beje, knygos sudarytojas Gintautas Šapoka yra tolimas žymaus istoriko Adolfo Šapokos giminaitis.
Išleistas knygos „Vilniaus klausimas 1918–1922 liudininkų akimis“ tęsinys „Kovos dėl Vilniaus: liudininkų akimis“ (Alytus, 2014), kurioje nagrinėjamas dramatiškas lietuvių gyvenimas istorinėje sostinėje, lenkams atėmus Vilnių. Knygos pratarmę parašė istorikas dr. Algimantas Liekis. Naujojoje knygoje tęsiami iškilaus Lietuvos veikėjo Mykolo Biržiškos prisiminimai apie jo paties, brolio Viktoro, kitų artimųjų ir bendražygių veiklą, skirtą mūsų valstybės sostinei Vilniui susigrąžinti, apie dar tragiškesnius įvykius Vilnių atgavus, Lenkijos vadovų apgavystes, rusų raudonarmiečių siautėjimus, lietuvių komunistų išdavystes, nepaisant Tautos ir Valstybės interesų.
Minint Vilniaus grįžimo (1939 m.) Lietuvai 75-ąsias metines, išleista socialinių mokslų daktaro Jono Rudoko knyga „Tas kelias į Vilnių…: kovų dėl mūsų sostinės metraštis“ (Vilnius, 2014). Šioje, pasak autoriaus, „populiaraus turinio knygoje” daug vietos skirta sostinės tarpukario laikotarpiui, „Vilniaus ir Vilnijos istorijos temai – mūsų tautos kovoms, labai ilgoms ir sunkioms, dėl teisės gyventi šiame krašte, būti jo šeimininke – aptarti ir analizuoti”. Leidinys gausiai iliustruotas, yra pavardžių rodyklė.
1925–1938 m. Lietuvos Respublikoje ir tarp užsienio lietuvių veikė visuomeninė politinė organizacija „Vilniaus vadavimo sąjunga“ arba „Vilniui vaduoti sąjunga“, kuri skleidė Vilniaus atgavimo idėją. Sąjungos pastangomis tarpukario metais buvo išleista arti šimto leidinių: prof. Mykolo Biržiškos sudaryta „Vilniaus Golgota: okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919–1928 metų dienoraštis“ (Kaunas, 1930; 2-as leid. Vilnius, 1992), Z. Žemaitis „Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui: mūsų kovos dėl Vilniaus esmė ir planas“ (Kaunas, 1928), V. Gaižutis. „Vilniaus reikšmė Lietuvai“ (Kaunas, 1929), „Laisvoji Lietuva be Vilniaus: foto albumas“ (Kaunas, 1935) ir kt. 1928–1938 m. buvo leidžiamas Vilniui vaduoti sąjungos žurnalas „Mūsų Vilnius“.
Vilniui vaduoti Sąjungos veikla plačiai išnagrinėta dr. Nastazijos Kairiūkštytės knygoje „Vilniaus vadavimo sąjunga, 1925 04 26–1938 11 25“ (Vilnius, 2001). Šios organizacijos iniciatyva kiekvienais metais buvo pažymima Vilniaus diena, prisimenama miesto istorija, pagrindiniai jo lietuviškumo simboliai.
Vertinga istoriko Prano Čepėno studija „Vilnius ir jo problema: [1914–1922 m.]“, išspausdinta jo knygoje „Naujųjų laikų Lietuvos istorija“ (Vilnius, 1992. – T. 2, p. 571-672).
1939 m. į Vilnių įžengė Raudonoji armija. Sovietų Sąjungos vyriausybė 1939 m. spalio 10 d. sutartimi perdavė miestą Lietuvai. Į Vilnių atžygiavo ir Lietuvos kariai, pradėjo kurtis lietuviškos įstaigos. Nemaža šia tema savo knygose ir straipsniuose yra rašiusi istorikė Regina Žepkaitė. Jos knygoje „Vilniaus istorijos atkarpa: 1939 m. spalio 27 d.–1940 m. birželio 15 d.“ plačiai nagrinėjami to meto įvykiai [26].
Savitu žvilgsniu žvelgia į Lietuvos ir Lenkijos to laikotarpio santykius Sture Theolin knygoje „Vilniaus konfliktas: begalinis ginčas dėl Lietuvos ir Lenkijos sienos 1917–1996: apie planuotą Švedijos dalyvavimą taikos palaikymo operacijoje Lietuvoje 1920 m.“ [14].
Lyg savotiška istorinio Lietuvos kariuomenės žygio į sostinę 1939 m. spalio 27-29 dienomis chrestomatija yra Antano Martinionio parengta knyga „Žygis į Vilnių“ [27]. Autorius rašo, kad stengėsi sekti žymaus tarpukario spaudos darbuotojo ir visuomenės veikėjo Petro Rusecko pėdomis – fiksuoti įvairaus likimo žmonių išgyvenimus, o vėliau, juos apibendrinus, jų pagrindu rengti ir leisti knygas. Aptariamąją knygą sudaro straipsniai, kalbos, dokumentai, archyvinė medžiaga, žygio į Vilnių dalyvių, taip pat liudininkų atsiminimai, eilėraščiai, pateikiama daug nuotraukų. Išleistas taip pat jubiliejinis, gausiai iliustruotas leidinys, skirtas Vilniaus grįžimo Lietuvai 60-čiui „Į Vilnių! Į Vilnių!: 1939 10 27-28–1999 10 27-28“ (Vilnius, 1999). Jį sudarė Antanas Martinionis.
Vienas naujausių leidinių apie 1939 m. įvykius, išleistas knygų serijoje „Mažieji pasakojimai apie Lietuvą“. Tai dr. Jono Vaičenonio gausiai iliustruota knyga „Žygis į Vilnių“ [16].
1940 m. birželį Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, o 1941 m. liepą Vilnių užėmė nacių Vokietijos kariuomenė. Antrojo pasaulinio karo metais miestas buvo labai smarkiai apgriautas, beveik sunaikinta Vilniaus žydų bendruomenė. Vilniaus senamiestyje buvo įsteigtas getas (žr. „Senamiesčio seniūnija“). Panerių miške nužudyta tūkstančiai žmonių (žr. „Panerių seniūnija“).
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido archyvinėmis nuotraukomis iliustruotą istoriko Arūno Bubnio knygą „Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys 1941–1944 m.“ (Vilnius, 2019). Joje pateikiama šio būrio sukūrimo ir veiklos apžvalga. Šis būrys nacistinės okupacijos metais Vilniuje (Paneriuose)
nužudė dešimtis tūkstančių daugiausia žydų tautybės, taip pat lenkų, lietuvių, rusų ir kitų tautybių žmonių. Pateikiami vokiečių saugumo policijos ir SD pareigūnų, atsakingų už masines žydų žudynes Paneriuose, taip pat Vilniaus ypatingojo būrio narių sąrašai ir trumpos asmenų biografijos.
Tarpukario metų Vilniuje gyvenusios lenkų etnografės Marijos Znamerovskos-Priuferovos (Maria Znamierowska-Prüfferowa) (1898–1990) atsiminimų knygoje „Wilno – miasto sercu najbliższe“ (liet. „Vilnius, miestas arčiausia širdies”) rašoma apie karo suniokotą Vilnių [31]. Šią knygą M. Znamierovska parašė kaip atsisveikinimą su Vilniumi, kurį ji 1945 m. liepą paliko visam laikui. Autorė rašo: „Neketinu ir nemokėčiau rašyti miesto istorijos, noriu tik pateikti vaizdus, mintis bei prisiminimus, kurie atkakliai grįžta, ypač dabar, karo metais, kai lemiami tautų likimai“ [31, p. 19].
Pirmoji knygos dalis skirta 1944–1945 m. Vilniui. Autorė pati tuo metu apėjusi visas apibūdinamas vietas, aprašo mūšių bei gaisrų padarytas miestui žaizdas, žmonių nuotaikas. Rašoma beveik apie visas Vilniaus bažnyčias, cerkves, kitų konfesijų šventyklas, daugelį miesto rajonų, gatvių bei aikščių, apie atskirus pastatus, kapines ir kt. Nemažai vietos skirta getui. Architektūros aprašai susipina su žmonių gyvenimo aprašymu. Pateikiama unikalių, kituose šaltiniuose neaptinkamų faktų ir detalių.
Antroje knygos dalyje pasakojama apie Vilniaus ir jo apylinkių gyventojų apeigas bei papročius, daugiausia susijusius su kalendorinėmis ir šeimos šventėmis bei ritualais. Reikia pažymėti, kad retkarčiais prasikiša būdingas tuometinei Lenkijai požiūris į Vilniaus teritorinę ir politinę priklausomybę, taip pat į lietuvius. Rašoma ir apie universitete praleistus metus. Pateikiamas mokslininkės respondentų, suteikusių informacijos apie papročius, sąrašas. Pasak menotyrininkės J. Markevičienės, šie trumpi, tačiau taiklūs pastebėjimai yra didelė vertybė Vilniaus tyrinėtojams ir paveldo saugotojams […] [31]. Knyga iliustruota vilniečių fotografų B ir E. Zdanovskių (Zdanowscy) nuotraukomis.
2009 m. išleistas šios knygos vertimas į lietuvių kalbą „Vilnius, miestas arčiausia širdies“, iliustruota Sofijos Urbonavičiūtės-Subačiuvienės 1944 metų fotografijomis.
1944 m. liepą Vilnių vėl užėmė Raudonoji, „išvaduotojų“ kariuomenė. Lietuva ir jos sostinė turėjo paklusti komunistiniam režimui. Bent šiek tiek įsivaizduoti, o gyvenusiems sovietmečiu – prisiminti tuos laikus padeda jau nepriklausomybės metais išleista, gyvai ir patraukliai parašyta žurnalistės Ingos Liutkevičienės knyga „Déjà vu. Vilnius, 1974–1990: knyga apie vilniečių gyvenimą, miesto paslaptis pagal paskutinio sovietmečio Vilniaus mero Algirdo Vileikio pasakojimą“ (Vilnius, 2012). „Miestai gyvena ilgiau už santvarkas ir už mus, žmones”, – teigia leidinio įžangoje buvęs ilgametis miesto vadovas.
Devintame XX a. dešimtmetyje Vilnius tapo Lietuvos Atgimimo įvykių centru. 1987 m. rugpjūčio 23 dieną Vilniaus senamiestyje, prie paminklo poetui Adomui Mickevičiui įvykusiu Molotovo-Ribbentropo paktui skirtu minėjimu prasidėjo Lietuvos išsivadavimo iš sovietinės okupacijos sąjūdis. Atgimimo metais sostinėje vyko epochinės reikšmės įvykiai: buvo įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, vyko Sąjūdžio organizuoti mitingai, Sąjūdžio suvažiavimas. 1989 m. rugpjūčio 23 d. nuo Vilniaus Arkikatedros aikštės nusitiesė per visą Lietuvą Baltijos kelias – Lietuvos Sąjūdžio ir Estijos bei Latvijos liaudies frontų suorganizuota manifestacija Molotovo-Ribentropo paktui (1939 08 23) pasmerkti.
Vilniuje vyko Lietuvos Seimo bei kitų pastatų gynimas tragišką 1991 metų Sausio 13-ąją ir kitomis dienomis. Sausio dienų įvykiai atsispindi knygose „Lietuva. 1991.01.13. Dokumentai, liudijimai, atgarsiai“ [6], „Sausis. Laisvės fotografija“ (Vilnius, 2005), įvykių liudytojo, Viskonsino universiteto prof. Alfredo Ericho Senno knygoje „Bundanti Lietuva“ [11], Edmundo Ganusausko „Gyvoji barikada, 1991 01 13“ (Vilnius, 2010). Apie kai kuriuos Sausio 13-osios didvyrius, vilniečius (Loretą Asanavičiūtę, Darių Gerbutavičių) išleistos atskiros knygos. Įvairios informacijos apie tų dienų įvykius galima rasti svetainėje „Sausio 13-oji tautos atmintyje“ (žr. adresu). Minint Sausio 13-osios dvidešimtmetį buvo išleista istoriko ir žurnalisto Juozo Girdvainio knyga „Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose: 1991 m. sausio 13-osios tautos žygdarbiui ir aukoms atminti“ (Vilnius, 2011). Leidinyje tekstas dera su vaizdu. Pateikiami 192 žmonių, tų tragiškų dienų dalyvių, liudijimai, atgimusios Lietuvos valstybės vadovų, Vilniaus savivaldybės darbuotojų ir kt. pasakojimai, iššifruoti iš magnetofono juostos. Įvykiai apima 1988–1993 m. laikotarpį: nuo Sąjūdžio užuomazgų iki paskutinio rusų tanko išvedimo iš Lietuvos. Knyga iliustruota įvykių dalyvių ir profesionalių fotografų darytomis nuotraukomis.
1993 m. rugsėjį Vilniuje lankėsi Popiežius Jonas Paulius II [23, 28]. Jo Šventenybės vardu pavadinta aikštė prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje, lenkų vidurinė mokykla Justiniškėse, atidengtos memorialinės lentos prie Dominikonų bažnyčios ir Aušros Vartų, taip pat Arkikatedroje ir Šv. Jonų bažnyčioje.
Rengdamasi minėti savo vardo tūkstantmečio jubiliejų 2009 metais, Lietuva siekė, kad Vilniui būtų suteiktas Europos kultūros sostinės titulas. 2004 m. gruodį Lietuva oficialia paraiška kreipėsi į Europos Sąjungos institucijas dėl Europos kultūros sostinės statuso suteikimo. Europos Komisijos sudaryta vertinimo komisija įvertino Lietuvos paraišką ir rekomendavo Europos Parlamentui bei Europos Tarybai suteikti šį statusą Vilniui. 2005 m. lapkričio 14 d. Europos Tarybos sprendimu 2005/815/EB Vilniui oficialiai buvo suteiktas Europos kultūros sostinės statusas. 2006 m. rugsėjo 29 d. Kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė įsteigė viešąją įstaigą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ (VEKS), kuri tapo atsakingą už šiai progai skirtos programos įgyvendinimą. Siekiant kuo plačiau paskleisti žinią apie savo šalį ir jos sostinę 2007 m. buvo parengta unikali Ambasadorių programa, kurios tikslas buvo – suburti iniciatyvių ir Lietuvai neabejingų žmonių komandą, kuri pasauliui kalbėtų apie Vilnių ir Lietuvą, skleistų informaciją apie kultūros sostinės renginius. Buvo apie 2000 ambasadorių iš 42 Lietuvos miestų ir daugiau nei 30 užsienio valstybių. Lietuvos Respublikos 2008 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 150 buvo patvirtinta Nacionalinė programa „Vilnius Europos kultūros sostinė 2009“. Šioje programoje teigiama, kad „Europos kultūros sostinės titulo suteikimas – viena iš nedaugelio istoriškai retų progų, kai sėkmingiausias ir prestižiškiausias Europos kultūros projektas gali tapti istorine valstybės įvaizdžio sėkme Europoje, iškelti kultūrą kaip šiuolaikinės visuomenės vertybę, miesto ir visos šalies ekonominės plėtros varomąją jėgą, paskatinti žmonių kūrybiškumą“. Kiekvienai Europos kultūros sostinei paprastai sukuriamas specialus logotipas, kurio dizainu siekiama atspindėti miestą ir programą. Vilniaus, kaip Europos kultūros sostinės ženklas – įvairių spalvų (dažniausiai – žalios) molekulė, kurioje iš atskirų raidžių įrašytas žodis kultūra. Žaliąsias molekules „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ visoje Lietuvos sostinėje sukūrė viešoji įstaiga ,,Vizualinių komunikacijų studija” (VKS).
Kadangi numatytame renginių plane buvo nuolat daromos korektūros, pati išsamiausia informacija apie Vilniaus Europos kultūros sostinės 2009 renginius buvo pateikiama virtualioje erdvėje, t. y. šiam įvykiui skirtoje svetainėje.
Spausdintų šiai progai skirtų leidinių nėra daug. Lietuvių ir anglų kalbomis išleista „Nacionalinė programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“; Lietuvos tūkstantmečio renginių programa ’09“ (Vilnius, 2008, 2009). Išleistas taip pat nedidelio formato VEKS renginių kalendorius, leidinys „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009: apžvalga“ (Vilnius, 2008). Išleistas gausiai iliustruotas leidinys „Kultūra gyvai, Vilnius ’09 = [Culture live’ 09]. Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ (Vilnius, 2010), kuriame įamžintos ryškiausios akimirkos, kai Vilnius „kvietė švęsti, kurti, diskutuoti, komunikuoti, atminti ir džiaugtis“. Leidinį puošia daugiau kaip 30 fotografų nuotraukos iš įvairių renginių. Nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ Ambasadorių programos dalis yra išleistoji rinktinė „Haiku Vilniui knyga = Haiku for Vilnius book“ (Vilnius, 2008). 2008 m. visi gyventojai buvo skatinami įamžinti savo įspūdžius apie Vilnių literatūrine forma – japonų haiku žanro kūriniais – trieiliais eilėraščiais. Į rinktinę sudėti geriausi projekto dalyvių kūriniai.
Minėtus leidinius galima rasti didžiosiose Lietuvos bibliotekose, o kai kuriuos – tik Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Vilnius turi savo tradicinių, daugelį metų vykstančių renginių. Pavasarį jau nuo seniausių laikų švenčiama Šv. Kazimiero šventė, vyksta vadinamosios Kaziuko mugės, kuriose gausu amatininkų ir menininkų darbų. Čia galima pamatyti ir garsiąsias Vilniaus verbas. Įdomių renginių būna Joninių naktį. Nuo 1993 m. rugsėjį vilniečiai ir svečiai kviečiami į tradicinius Sostinės dienų renginius. Nuo 2007 m. organizuojama tradicinė Kultūros naktis. Vyksta įvairaus žanro visiems atviri ir nemokami meniniai renginiai. Nuo 2004 m. juos organizuoja Vilniaus miesto savivaldybės įsteigta viešoji įstaiga „Vilniaus festivaliai”. Organizatoriai siekia kuo glaudžiau susieti Sostinės dienas su Vilniaus istorinėmis datomis.
Liepos 25 dieną švenčiama miesto globėjo Šv. Kristoforo diena. 1992 m. Vilniaus miesto taryba nusprendė rugsėjo 28 dieną švęsti Gedimino dieną. Kartais Gedimino dienos šventė sujungiama su Rudens lygiadieniu ir švenčiama anksčiau.
Bibliografija. Ieškantys informacijos Vilniaus istorijos klausimais gali naudotis kasmet leidžiama „Lietuvos istorijos bibliografija“ (1996-. – Vilnius), „Lietuvos archeologijos bibliografija, 1782–1998“ (Vilnius, 2000) ir bibliografine rodykle „Lietuvos TSR archeologija (1940–1967) (Vilnius, 1970). Labai vertingas yra iš Vilniaus kilusio lenkų mokslininko, žymaus bibliografo Henriko Baranovskio (Henryk Baranowski) parengtas tritomis leidinys „Bibliografia Wilna“ (Toruń, 1996-2007. – 3 t.).
Pirmajame „Vilniaus istorijos metraščio“ (Vilnius, 2007) tome spausdinamas Valdo Selenio straipsnis „Vilniaus istorija XIX–XX a. Vilniaus mokslinėje periodikoje ir tęstiniuose leidiniuose“ (p. 207-227). Straipsnyje apžvelgiami XIX–XX amžiais Vilniuje leisti leidiniai ir juose publikuoti straipsniai Vilniaus istorijos tema. Aptariama, kuriuose iš minimų leidinių daugiausia apie tai rašyta. Pateikiama ir pačių straipsnių bibliografija.
Tame pačiame metraščio tome spausdinamame Domininko Burbos straipsnyje „Medžiaga Vilniaus istorijos bibliografijai 2000-2006 m.“ (p. 229-247) kalbama apie būtinybę Lietuvoje parengti išsamią Vilniaus ir Vilniaus krašto istorijos bibliografiją, apimančią laikotarpį nuo pirmųjų paminėjimų iki šių dienų. Šio darbo turėtų imtis didelis autorių kolektyvas – profesionalūs istorikai, archeologai, menotyrininkai, literatūrologai, bibliotekininkai ir kitų sričių specialistai. Autorius pateikia paskutinių šešerių – 2000–2006 m. – Vilniaus istorijos leidinių (straipsniai čia neįtraukti) bibliografiją. Šiame sąraše – ne tik mokslo ir mokslo populiarinamieji leidiniai, šaltinių publikacijos, bet ir albumai, grožinės literatūros kūriniai, taip pat garso ir vaizdo įrašai. Prie kai kurių leidinių nurodomos jų recenzijos.
Literatūra ir šaltiniai
1. Apie Gedimino sapną, Vilniaus ir Trakų įkūrimą // Lietuvos metraštis: Bychovco kronika. – Vilnius, 1971. – P. 71–72; Vilniaus miesto istorijos dokumentai: Vilniaus miesto istorijos skaitinių chrestomatija: mokymo priemonė. – Vilnius, 2003. – P. 22.
2. Daugudis, Vytautas. Iš Vilniaus miesto praeities. – Vilnius, 1993. – 54, [2] p.: iliustr.
3. Gedimino laiškai. – Vilnius, 1966, p. 28-47.
4. Katalynas, Kęstutis. Vilniaus plėtra XIV-XVII a. – Vilnius, 2006 . – 207, [1] p: iliustr; + 3 žml. lap. – Santr. angl., lenk. -– Bibliogr.: p. 113-134.
[Recenzija] / Sigitas Narbutas – Rec. kn.: Vilniaus plėtra XIV-XVII a. / Kęstutis Katalynas. Vilnius, 2006 // Senoji Lietuvos literatūra. – Kn. 23 (2007), p. 333-334.
5. Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai ( XIV-XIX a.). – Vilnius, 1988, p. 50-51, 77-79.
6. Lietuva, 1991.01.13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai. – Vilnius, 1991. – 311, [4] p.: iliustr.
7. Lowmianska, Marija. Vilnius prieš 1655 metų maskvėnų antplūdį; iš lenkų kalbos vertė S. Kulakauskienė. – Iliustr. // Vilniaus laikraštis. – 1992, vas. 27, p. 3; kovo 26, p. 3; bal. 2, p. 3; bal. 10, p. 3; bal. 30, p. 3; geg. 7, p. 3 ir kt.
8. Paknys, Mindaugas. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai. – Vilnius, 2006. – 318, [1] p., [8] iliustr. lap. – Dalis gretut. teksto liet., lenk. – Santr. angl., lenk. – Bibliogr. išnašose. – R-klės: p. 292-318.
[Recenzija] / Darius Baronas. – Rec. kn.: Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai / Mindaugas Paknys. Vilnius, 2006 // Istorijos šaltinių tyrimai. – T. 1 (2008), p. 346-348.
9. Ragauskas, Aivas. Vilniaus miesto valdantysis elitas: XVII a. antrojoje pusėje (1662-1702 m.). – Vilniuss, 2002. – 477, [1] p.: faks.. – Santr. angl., lenk. – Bibliogr. išnašose. – Asmenvardžių r-klė: p. 462-477.
[Recenzija] / Jolita Sarcevičienė. – Rec. kn.: Vilniaus miesto valdantysis elitas: XVII a. antrojoje pusėje (1662-1702 m.) / Aivas Ragauskas. Vilnius, 2002 // Lietuvos istorijos metraštis 2002 [t.] 2, p. 196-197.
10. Samalavičius, Stasys. Vilniaus rotušė. – 2-asis patais. leid. – [Vilnius], [2006] – 103[1] p.: iliustr., faks.
11. Senn, Alfred Erich. Bundanti Lietuva. – Vilnius, 1992. – 188, [1] p., [8] iliustr. lap.: iliustr. – Bibliogr.: p. 170-182. – Asmenvardžių r-klė: p. 185-188.
12. Stačiokas, Romas. Istorinis Vilniaus savivaldos kilimas ir nuosmukiai. – Santr. angl., vok. // Vilnius. Kelias į savivaldą. – Vilnius, 1994. – P. 18-26.
13. Steponavičienė, Daiva. Valdovų rūmų [archeologinių] tyrimų apžvalga. – Iliustr. // Lietuvos pilys. – [T.] 1 (2005), p. 16-22.
14. Theolin, Sture. Vilniaus konfliktas: begalinis ginčas dėl Lietuvos ir Lenkijos sienos 1917-1996: apie planuotą Švedijos dalyvavimą taikos palaikymo operacijoje Lietuvoje 1920 m. – Vilnius, [2001]. – 118, [2] p.: iliustr., žml. – Bibliogr.: p. 115-119.
15. Toporov, Vladimir. Vilnius, Wilno, Вильна: miestas ir mitas. — Bibliogr. išnašose // Toporov, Vladimir. Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai: rinktinė. – Vilnius, 2000. – P. 35-98.
16. Vaičenonis, Jonas. Žygis į Vilnių. – Kaunas, 2007). – 119, [1] p: iliustr., faks., portr., žml. – Aut. nurodytas antr. lapo kt. pusėje. – Bibliogr.: p. 119.
17. Vaitkevičius, Gediminas. Vilniaus įkūrimas. – Vilnius, [2010]. – 125, [2] p.: iliustr., žml.
Darius Baronas. Knyga, kuri išliks: Gedimino Vaitkevičiaus Vilniaus įkūrimas: [recenzija]. – Iliustr. – Rec. leid.: Vilniaus įkūrimas / Gediminas Vaitkevičius. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, [2010] // Knygų aidai. – 2013, Nr. 1, p. 22-25; Prieiga per internetą:
<http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-03-29-darius-baronas-knyga-kuri-isliks-gedimino-vaitkeviciaus-vilniaus-ikurimas/98262>.
18. Vilniaus archeologijos atlasas: [elektroninis išteklius]. – [Vilnius], 2006. – 1 elektron. opt. diskas (CD-ROM). -– Antr. iš disko etiketės.
19. Vilniaus miesto istorijos dokumentai: Vilniaus miesto istorijos skaitinių chrestomatija: mokymo priemonė. – Vilnius, 2003. – 674, [1] p.
20. Vilniaus miesto istorijos skaitiniai: mokymo priemonė. – Vilnius, 2001. – 938, [1] p: iliustr. ,faks. – Bibliogr. str. gale.
21. Vilniaus universiteto istorija, 1579-1994. – Vilnius, 1994. – 341, [1] p.: iliustr. – Bibliogr. temų gale.
22. Vilnius: [apie Vilniaus herbą]. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 1998. – D. 1, p. 133-137.
23. Vilnius sveikina šv. Tėvą: 1-oji popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Vilniuje diena (rugs. 4 d.). – Vilnius, 1993. – [40] p.: iliustr.
24. Vladimirovas, Levas. Pranciškus Skorina – Vilniaus spaudos pradininkas. – Vilnius, 1956. – 29, [2] p.: iliustr.
25. Zemlickas, Gediminas. Prilygti pasaulinio mokslo elitui: [minimas Vilniaus himnas]. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2007, geg. 17-31, p. 1, 8-9; Prieiga per internetą: <http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2006-2011/node/500.html>.
26. Žepkaitė, Regina. Vilniaus istorijos atkarpa: 1939 m. spalio 27 d.-1940 m. birželio 15 d. – Vilnius, 1990. – 156, [2] p., [8] iliustr. lap: iliustr., portr. + 1 žml. lap. – Santr. angl., rus. – Bibliogr. išnašose. – Asmenvardžių r-klė: p. 152-[157].
[Recenzija] / A. Gaigalaitė. – Rec. kn.: Vilniaus istorijos atkarpa: 1939 m. spalio 27 d. – 1940 m. birželio 15 d. / Regina Žepkaitė. Vilnius, 1990 // Lietuvos istorijos metraštis. 1991 metai. – Vilnius, 1993, p. 160-164.
27. Žygis į Vilnių: 1939 m. spalio 27-29 d. – Vilnius, 1997. -– 364 p., [16] nuotr. lap.: nuotr.
28. Śladami Białego Pielgrzyma: Ojciec Święty Jan Paweł II w Wilnie. – Iliustr. // Wilno pielgrzymkowe. – [Wilno], 2002. – P. 188-194.
29. Vilnius: [apie Vilniaus herbą]. – Iliustr. // The Heraldry of Lithuania. – Vilnius, 1998, t. 1, p. 133-137.
30. Zaloźenie Wilna; Podanie o źelaznym wilku: [legendos]. – Iliustr. // Legendy Wileńskie. – Vilnius, 1998. – P. 3-4, 19-21.
31. Znamierowska-Prüfferowa, Maria. Wilno – miasto sercu najbliższe. – Białystok, 1997. – 312 p.: iliustr., portr. – (Biblioteka Pamięci i Myśli).
Markevičienė, Jūratė. Etnografė Maria Znamierowska-Prüfferowa: žvilgsnis į karo sugriautą Vilnių: [apie mokslininkės knygą „Miasto sercu najblizsze” (liet. „Vilnius, miestas arčiausia širdies” ) (Białystok, 1997) ir kitus M. Znamerovskos-Priuferovos veikalus]. – Bibliogr. straipsnio gale // Vilniaus kultūrinis gyvenimas: moterų indėlis, 1900-1945. – Vilnius, [2005]. – P. 206-216.
Parengė: Nijolė Sisaitė (VAVB), 2009; 2016
Vilniaus architektūra nuo seno domino istorikus, meno tyrėjus ir kitus įvairių epochų mokslininkus. XIX a. istorikų M. Balinskio, J. Kraševskio, T. Narbuto, M. Homolickio darbuose apie Vilnių yra ir miesto architektūros ar atskirų objektų, beje, dažnai romantiškos apžvalgos. Vėlesniuose istorikų V. Zahorskio, J, Kračkovskio, J. Kurčevskio knygose aprašyta realesnė architektūros paminklų istorija.
Senoji Vilniaus architektūra, daugelis jau neišlikusių pastatų ar jų fragmentų užfiksuoti ir įamžinti Jono Kazimiero Vilčinskio XIX a. sukauptame litografijų rinkinyje „Vilniaus albumas: iš Jono Kazimiero Vilčinskio leidinių = Вильнюсский альбом: из изданий Йонаса Казимераса Вильчинскиса = A book of Vilnius: from the publications by Jonas Kazimieras Vilčinskis“ (Vilnius, 1987).
Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių okupacinių įstaigų pastangomis Miunchene vokiečių kalba išleista architektūros ir dailės tyrėjo prof. P. Wėberio (Paul Weber) studija „Wilna: eine vergessene Kunststätte“ („Vilnius – užmirštas meno miestas”) [23].
Tarpukario Vilniaus universiteto profesorių J. Kloso, M. Moreliovskio darbuose skiriama vietos ir miesto architektūros tyrimams, kur analizuojami jos stiliai ir raida. Vienu geriausių veikalų apie Vilniaus architektūrą laikoma žymaus lenkų menotyrininko, paminklų konservatoriaus J. Remerio (Jerzy Remer) knyga „Wilno“ (Poznań, 1934), išleista serijoje „Lenkijos stebuklai“.
1940 m. išleistose J. Griniaus [4] ir M. Vorobjovo studijose [17], kaip ir anksčiau minėtų autorių darbuose, aprašyta Vilniaus architektūra ar išskirtiniai pastatai iki XIX a. vidurio. Pasak T. Venclovos, irgi rašiusio apie sostinę, M. Vorobjovo knyga „Vilniaus menas“ yra turbūt geriausia knyga apie Vilnių, laikytina nepasiekiamu idealu. 1948 m. Miunchene išleista T. Vizgirdos studija apie Vilniaus architektūrą anglų kalba „Vilnius, the capital of Lithuania” [26].
Tarybiniais metais senamiestį pradėjo tyrinėti archeologai R. Batūra, A. Tautavičius, I. Jučienė, menotyrininkai V. Drėma, S. Pinkus, architektai R. Jaloveckas, R. Jarmalavičienė, S. Lasavickas, A. Švabauskienė ir kt. Jų dėka surinkta ir moksliškai apibendrinta daug medžiagos apie Vilniaus senąją ir naująją architektūrą.
Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose pasirodė keletas monografijų ir albumų, publikuota mokslinių straipsnių, kuriuose nagrinėti atskiri Vilniaus architektūros paminklai. Reikšmingesni jų yra S. Abramausko, E. Budreikos, K. Čerbulėno, A. Jankevičienės, V. Jurkšto, N. Kitkausko, V. Levandausko, M. Požėlaitės, S. Samalavičiaus. 1985 m. išleistas fundamentalus leidinys „Vilniaus architektūra“, kurį parengė Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto Architektūros istorijos sektorius kartu su Paminklų konservavimo institutu [10]. Knygoje apžvelgta Vilniaus urbanistinė ir architektūros stilių raida nuo seniausių laikų iki XX a. 9-ojo dešimtmečio, aprašomi įvairių laikotarpių reikšmingi paveldo objektai, nurodoma jų paskirties kaita. 1986 m. Varšuvoje išleisti žymaus lenkų menotyrininko S. Lorentz’o atsiminimai „Album Wilenskie“, kur autorius prisimena tarpukario Vilnių ir darbą Vilniaus universitete [21]. Gausu informacijos apie atskirų sostinės pastatų architektūrą ir istoriją leidinyje „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. T. 1: Vilnius“ [6].
Paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais buvo išleisti reikšmingi dailės istoriko Vlado Drėmos darbai [2, 3], Vilniaus Žemutinės pilies architektūros tyrimų tritomis ir kt. „Vilniaus dailės akademijos darbuose“ nuolat skelbiami naujausi mokslininkų straipsniai. 2000 m. išleistame trečiajame „Lietuvos architektūros istorijos“ tome apibendrinti Vilniaus architektūros istorizmo ir modernizmo tyrinėjimai [7].
Gausu įdomios informacijos apie Vilniaus architektūros paminklus ir su šiuo miestu susijusių žmonių likimus yra dviejose istorikės, menotyrininkės Mortos Baužienės knygose. 2012 m. išleista šios autorės knyga „Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus“. Kaip teigiama leidinio anotacijoje, knygoje populiariai rašoma apie svarbiausius Vilniaus pastatus, miesto vystymąsi amžių bėgyje – nuo seniausių laikų iki šių dienų. Trumpai aptariamas miesto planavimas ir tvarkymas, pirmųjų gyvenamųjų kompleksų (taip pat ir Rasų bei Lukiškių kolonijų) atsiradimas. Architektūros tyrėja neapsiriboja vien mūro sienomis – stabteli ir ties paminklais ar aptariamuosiuose pastatuose buvusiomis ar dabar įsikūrusiomis įstaigomis. Rašoma apie Gedimino kalną, Katedros aikštę. Apžvelgiami žymiausi pastatai Pilies, Didžiojoje, Vokiečių, Maironio, Šv. Ignoto, Vilniaus ir kt. gatvėse, taip pat aplink Rotušės, Simono Daukanto ir kt. aikštes. Į pasakojimą įpinama ir vienos kitos asmenybės biografija (Tomo Žebrausko, Juozapo Montvilos ir kt.).
Autorė paneigia ne vieną gidų turistams pasakojamą istoriją, pvz., mitą apie Napoleono susižavėjimą gotikos šedevru – Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. M. Baužienė primena, kad Prancūzijos generolas buvo įrengęs šioje bažnyčioje arklides ir tikrai nerodė pagarbos žymiam Vilniaus architektūros paminklui. Architektūros specialistės dėmesio sulaukia ne tik senamiestis. Ji veda skaitytoją ir pagrindine miesto gatve – Gedimino prospektu iki Lukiškių aikštės.
2015 m. buvo išleista Mortos Baužienės knyga „Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos“. Tai, pasak autorės, yra 2012 m. išėjusios knygos tęsinys. Pastarosios knygos objektas – Antakalnio, Kalvarijų, Rūdninkų, Užupio, Šnipiškių ir pats jauniausias Žvėryno – priemiesčiai, taip pat iki šiol dar mažai publikacijose aprašytas dabartinio Naujamiesčio Pylimo–Jono Basanavičiaus gatvių rajonas. Pateikiama informacijos ne tik apie pastatų architektūrą, bet ir pastatus kūrusius architektus, projektuotojus (Vladimirą Dubeneckį, Antoną Filipovičių-Duboviką, Tadeušą Rostvorovskį), užsakovus (Hiliarą Raduškevičių) ir šeimininkus (Petrą Vileišį, Tada Dembovskį, Tadą Vrublevskį). Rašoma ir apie minimuose pastatuose veikusias įstaigas: švietimo draugiją „Rytas“ Vileišių rūmuose Antakalnyje, žydų mokslo institutą „JIVO“ Naujamiestyje ir kt. Apžvelgiamos ir aprašomuose priemiesčiuose buvusios ir esančios kapinės (Antakalnio, Šv. Petro ir Povilo parapijos, Saulės, Evangelikų ir kt.).
Abiejų leidinių pabaigoje pateikiamas autorės naudotos literatūros ir archyvinių dokumentų sąrašas, yra reziumė anglų kalba.
Kaip teigia šių turiningų leidinių autorė, daugumą sostinės gyventojų sudaro iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės. Jiems ir skirtos abi Pasižvalgymų knygos. Mokslininkė norinti supažindinti dabartinius vilniečius su jų miesto istorija, nes „Vilnių niokoja tie, kurie nežino jo praeities“. Rašydama knygas apie architektūrą, ji siekė, kad vilniečiams miestas nebūtų svetimas (Lietuvos rytas. 2013, sausio 5, priedas, „Sostinė“, p. 12).
Su naująja sostinės architektūra supažindina profesionalus leidinys „Vilnius, 1900–2005: naujosios architektūros gidas“ po 228 išskirtinius pastatus, pastatytus per 105 metus (Vilnius, 2005). Išleistas antras šios knygos leidimas „Vilnius, 1900–2012: naujosios architektūros gidas“, papildytas naujais skyriais apie sovietinių metų daugiabučius namus, postmodernizmo kryptį, nepriklausomybės laikotarpio architektūrą, naujomis iliustracijomis [16]. Išleistas ir šios knygos papildytas leidimas anglų kalba „Vilnius, 1900–2013: a guide to the city’s architecture“ (Vilnius, 2013). 2016 m. išleistas 3-iasis atnaujintas ir papildytas leidimas „Vilnius, 1900–2016: architektūros gidas“ (Vilnius, 2016). Sostinės urbanistikos, miestovaizdžio ir viešųjų erdvių problemos analizuojamos menotyros mokslų daktaro Almanto Samalavičiaus knygoje „Nuo nekropolio iki akropolio: Vilniaus miestovaizdžio metamorfozės“ (Vilnius, 2017).
Buvusio Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus knygoje „Meras ir miestas: Vilniaus pokyčių istorijos“ (Vilnius, 2022) spausdinamas interviu su vyriausiuoju Vilniaus miesto architektu Mindaugu Pakalniu. Pokalbyje aptariamos įvairios sostinės architektūros problemos, tarp jų ir šios: „Kokio stiliaus Vilnius statomas šiandien“, „Kodėl vilniečiai negyvena Vilniuje“, „Apie automobilius mieste“, „Kodėl sudievinami sovietiniai rajonai ir kodėl juos keičiam“ ir daugelis kitų.
2015 m. Berlyne buvo išleistas Vilniaus architektūros istorijai skirtas leidinys vokiečių kalba „Architekturführer Vilnius: Bauten ab 1900 bis heute“. Pratarmės autorės – architektės Julija Reklaitė ir Rūta Leitanaitė. Knygos pradžioje pateikiama trumpa Vilniaus architektūros raidos apžvalga, parengta menotyrininko, dr. Tomo Grunskio. Tekstų apie atskirus pastatus autoriai: Tomas Grunskis, Marija Drėmaitė, Indrė Ruseckaitė, Rūta Leitanaitė, Nijolė Lukšionytė, Diana Kontrimaitė, Algimantas Mačiulis, Vaidas Petrulis, Julija Reklaitė, Jurgita Rimkevičienė, Jūratė Tutlytė, Aida Štelbienė, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė. Knygoje aptariama Vilniaus moderno arba secesijos, tarpukario (1918–1940), sovietmečio (1940–1990), vėlyvojo moderno ir postmoderno (1970–2000) architektūra, taip pat ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę sukurti miesto pastatai. Leidinys iliustruotas labai kokybiškomis fotografijomis. Pateikiami žemėlapiai. Yra dalykų (t. y. pastatų bei kitų statinių pavadinimų) ir architektų pavardžių (su greta nurodomais jų sukurtų, knygoje aprašytų, projektų numeriais) rodyklės.
Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra yra parengusi nedidelės apimties vertingą leidinį „Vilniaus miesto medinių statinių tvarkymas“ (Vilnius, 2006). Jame aptariama šių pastatų istorija, tik Vilniaus miestui būdingi bruožai. Apžvelgiami iki šiol išlikę mediniai namai Žvėryne, Šnipiškėse, Antakalnyje, Markučiuose. Pateikiama rekomendacijų dėl šių pastatų priežiūros ir atnaujinimo.
2019 m. Varšuvoje išleista gausiai iliustruota knyga apie Vilniaus architektūrą „Wilno XX–XXI wiek: przewodnik architektoniczny“ (Warszawa, 2019). Tai keleto lietuvių architektūros tyrėjų parašytas veikalas, išverstas iš gerokai papildyto leidinio lietuvių kalba „Vilnius. 1900–2006. Architektūros gidas“ (Vilnius, 2006). Aptariama daugiau kaip 240 įvairiais laikotarpiais pastatytų pastatų ar jų kompleksų architektūra. Leidinį redagavo Marija Drėmaitė, Rūta Leitanaitė, Julija Reklaitė, į lenkų kalbą išvertė Kamil Pecela.Lenkijos architektūros, urbanistikos, restauracijos specialistų leidžiamo tęstinio leidinio „Renowacje i Zabytki“ („Renovacija ir paminklai“) vienas iš numerių (2005, Nr. 2 (11) beveik ištisai buvo skirtas Lietuvos sostinės architektūros istorijos ir dabarties problemoms (žr. adresu).
1994 m. Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos saugomų objektų paveldo sąrašą. Senasis miestas įvertintas kaip unikalus gotikos, renesanso ir baroko architektūros centras Rytų Europoje [1, 13, 14, 19]. Vilniuje išlikę senieji XIV a. gotikos, XVI a. renesanso pastatai. Vėliau, XVII–XVIII a., susiformavo net savita Vilniaus baroko mokykla [15]. Šio stiliaus garsiausias architektas – Janas Kristupas Glaubicas (Jan K. Glaubitz). Architektas Laurynas Gucevičius sukūrė klasicizmo architektūros šedevrus Katedrą, Rotušę. XIX a. Vilnių statė rusų architektai (Vasilijaus Stasovo generalgubernatūros rūmai). Vėliau iškilo neogotikos, neorenesanso, neobaroko didikų namai, kuriuos XX a. pradžioje pakeitė santūrumu išsiskiriantis Vilniaus modernas [16]. Antrojo pasaulinio karo metais Vilnius patyrė didelius nuostolius, o dėl ydingos atvykėlių architektų gigantomanijos griovimas vyko ir vėliau. Septintajame dešimtmetyje pradėti statyti nauji gyvenamieji mikrorajonai. Žirmūnų, Lazdynų architektų darbai buvo įvertinti aukštais valstybiniais apdovanojimais. Naujojo Vilniaus architektūrą kūrė architektai Algimantas Nasvytis ir Vytautas Nasvytis, Edmundas Čekanauskas, Elena Bučiūtė, Edmundas Stasiulis ir daugelis kitų. Šiuo metu ryškėja nauji vardai: Mindaugas Pakalnis, Saulius Pamerneckis, Rolandas Palekas, Audrius Ambrasas ir kt. Šiuolaikinės urbanizacijos procesai Vilniuje ir jo regione plačiai nagrinėjami P. Juškevičiaus ir V. Valeikos knygoje „Lietuvos miestų sistemų raida. Vilnius“ (Vilnius, 2007). Vilniaus miesto ribos plečiasi, pastaraisiais metais tapo populiari daugiaaukščių statyba, kartu pastebimos tendencijos humanizuoti funkcionalią visuomeninių pastatų ir gyvenamųjų mikrorajonų architektūrą, atgaivinti istorinius priemiesčius. Restauruojami ir senosios architektūros objektai.
Literatūra ir šaltiniai
1. Černiauskaitė, Eglė. Vilnius – ne dingęs miestas: [apie laišką sertifikatą, patvirtinantį Vilniaus senamiesčio įtraukimą į UNESCO Pasaulio paveldo paminklų sąrašą] // Dienovidis. – 1995, birž. 30, p. 4.
2. Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius = Lost Vilnius. – Vilnius, 1991. – 407 p.: iliustr
3. Drėma, Vladas. Vilniaus namai archyvų fonduose. Kn. 1-13. / Kultūros paveldo centras, Kultūros paveldo institutas. – Vilnius, 1998-2007.
4. Grinius, Jonas. Vilniaus meno paminklai. – 2-asis patais. leid. – Vilnius, 1994. – 110, [2] p. : iliustr.
5. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė. – Vilnius, 2002. – 262, [2] p.: iliustr.
6. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1: Vilnius. – 591, [1] p.: iliustr.
7. Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje. – Vilnius, 2000. – 179, [3] p.: iliustr.
8. Nezabitauskis, Adolfas. Vilniaus bažnyčios – mūsų tautos šventovė. – Vilnius, 1940. – 103 p.: iliustr.
9. Surgailis, Andrius. Medinis Vilnius = Wooden Vilnius: [fotoalbumas]. – Vilnius, [2006]. – 166, [1] p.: iliustr.
10. Vilniaus architektūra: [albumas ]. – Vilnius, 1985. – 384 p.: iliustr.
11. Vilniaus architektūra: albumas. – 3-asis papild. leid. – Vilnius, 1985. – 21 p., [304] iliustr. p.: iliustr.. – Gret. tekstas liet., rus., angl.
12. Vilniaus architektūros mokykla XVIII-XX a. – Vilnius, 1993. – 269, [2] p.: iliustr.
13. Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategija = Vilnius old town revitalisation strategy. – Vilnius, 1997. – 40 p.: nuotr., schem.
14. Vilniaus senamiestis: kokia jo ateitis?: UNESCO nuostatos istorinėms vietovėms saugoti. – Iliustr. // Atgimimas. – 1994, birž. 15, p. 13-14.
15. Vilnius. Baroko miestas. – [Vilnius], 2006. – 143, [1] p.: iliustr.
16. Vilnius, 1900-2012: naujosios architektūros gidas / [Marija Drėmaitė, Tomas Grunskis, Rūta Leitanaitė, Nijolė Lukšionytė, Diana Kontrimaitė, Algimantas Mačiulis, Vaidas Petrulis, Julija Reklaitė, Jurgita Rimkevičienė, Jūratė Tutlytė, Aida Štelbienė, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė]. – 2-asis papild. ir patais. leid. – Vilnius, 2011. – 303, [1] p.: iliustr., brėž.
17. Vorobjovas, Mikalojus. Vilniaus menas. – 2-asis patais. leid. – Vilnius, 1997. – 95, [38] p.
18. Vilnius = Вильнюс: architektūra iki XX amžiaus pradžios: [albumas]. – Vilnius, 1958. – 244, [3] p.: iliustr.
19. Bėkšta, Arūnas. Vilnius Old Town – our common heritage: [apie Vilniaus senamiesčio įtraukimą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą]. – Iliustr. // Business & exhibitions. – 1999, December, p. 16-17.
20. Kaczorowski, Bartlomiej. Zabytki starego Wilna. – Warszawa, 1991. – 199, [2] p. iliustr.
21. Lorentz, Stanislaw. Album Wileńskie. – Warszawa, 1986. – 237, [1] p., [20] iliustr. lap.
22. Morelowski, Marian. Zarysy sztuki wileńskiej: z przewodnikiem po zabytkach między Niemnem a Dźwiną. – Gdansk, 1989. – 368, [4] p.: iliustr., faks. + [3] sulank. žml. lap. – Antr. lape leid. duom.: Wilno, 1939
23. Weber, Paul. Wilna: eine vergessene Kunststätte / mit 2 Farbentafeln, 135 Textbildern und einem Plan der Altstadt. – 6.-15. Tsd.. – Wilna, 1917. – 131, [1] p., [1] iliustr. lap., [1] įkl.: iliustr., žml. – R-klė: p. 124-129. – Bibliogr.: p. 131.
24. Vilnius. A baroque city. – Vilnius, [2006]. – 143, [1] p.: iliustr.
25. Vilnius historic centre = La vieille ville de Vilnius = El casco antiguo del Vilnius. – [Vilnius, 2006]. – 51, [1] p.: iliustr.
26. Vizgirda, Tadas. Vilnius, the capital of Lithuania. – Munich, 1948. – 62 p., [64] iliustr. lap.
Parengė: Aušra Asauskienė (VAVB), 2008; 2016
(Apie architektūros objektus žr. sk. „Urbanistika ir architektūra“ ir prie atskirų Vilniaus seniūnijų).
TURISTINIŲ VADOVŲ PO VILNIŲ APŽVALGA
Liudvikos Byševskos (Ludwika Byszewska) knyga „1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštis“ sąlyginai vadinama vienu pirmųjų vadovų po Vilniaus miestą [2]. Leidinyje lietuvių ir lenkų kalbomis skelbiami žinomos XVIII amžiaus damos – paskutiniojo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio šambeliono (dvariškio titulas) žmonos Liudvikos Byševskos lankymosi to meto Vilniuje užrašai.
Pirmą kartą atvykusi į šį miestą, dienoraščio autorė įdėmiai stebi ir vaizdžiai aprašo sutiktus žmones ir aplankytas vietas. Pirmasis ponios L. Byševskos įspūdis gana slogus. Miestas jai atrodo nešvarus, griūvantis. Ji rašo: „Pastebėjau, kad jo [Vilniaus] gatvės ankštos, užverstos griuvėsių nuolaužomis, mūriniai namai apleisti, apgriuvę, kelia pavojų praeiviams, rūmų kiemai nuo Vytauto laikų nekuopti, iškabos ant kai kurių namų taip negrabiai pritvirtintos, kad kliudo pravažiuoti“ [2, p. 71].
Tačiau čia yra ir gražių rūmų, bažnyčių, kitų įdomių pastatų. Antakalnyje viešnia apžiūri Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kuri pasak jos, „visa lipdiniais išpuošta, bet taip tirštai, jog akis vargina“ [2, p. 83]. Didelį įspūdį dienoraščio autorei padaro Antakalnyje stovintys Sapiegų rūmai, kurie, jos nuomone, būtų viena patogiausių vietų apsistoti pačiam jo Didenybei karaliui. Ponia L. Byševska lankosi taip pat Verkiuose, kitose Vilniaus vietose. Ji aprašo miesto architektūrą, skulptūras, paminklines lentas, paveikslus, dalyvavimą aukštuomenės pokalbiuose ir pasilinksminimuose. Šis leidinys – autentiškas Vilniaus istorijos, kultūros ir meno aktualijų pažinimo šaltinis, išverstas iš lenkų į lietuvių kalbą (vert. V. Jarutis), profesionaliai parengtas Lietuvos ir Lenkijos specialistų [2].
Pirmasis vadovas po Vilnių, kuriuo naudojosi daugelis miesto praeities tyrėjų ir keliautojų, buvo parašytas lenkų kalba ir išleistas 1856 metais. Tai žymaus XIX a. spaustuvininko, leidėjo, publicisto, archeologo, etnografo bei istoriko, tikro Lietuvos patrioto, didelio Vilniaus mylėtojo Adomo Honorio Kirkoro (Adam Honory Kirkor) knyga „Przechadzki po Wilnie i jego okolicach“ („Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“). Autorius pasirašė slapyvardžiu Jan ze Sliwina. Po trejų metų, 1859 m., išėjo antrasis, pataisytas ir papildytas šio vadovo leidimas. 1991 m. ši knyga pirmą kartą pasirodė lietuvių kalba. Leidinyje pateiktas žymaus vilniečio Juozo Maceikos įžanginis straipsnis apie vadovo po Vilnių autorių „Adomas Honoris Kirkoras. Jo gyvenimas ir darbai“. Kiekvieną knygos skyrių atitinka pasivaikščiojimas po tam tikrą Vilniaus dalį – senamiestį, Užupį, Antakalnį, Šnipiškes, miesto kapines ir t. t. Autorius pateikia įdomių detalių, istorinių ekskursų. Kaip rašo lietuviško leidinio pratarmės autorius, knyga gerokai peržengia tokio tipo leidinių ribas, ir galėtų būti vadinama istorinių apybraižų rinkiniu. Čia pasakojama apie daugelį istorijos, architektūros paminklų, gatvių, kurių dabar jau ne tik pačių, bet ir jų aprašymų neišlikę. Parengta dalykinė rodyklė, kur suregistruoti žymiausi objektai: bažnyčios, cerkvės, tuometinės gatvės, parkai, tiltai ir kt. Pridedamas 1859 m. Vilniaus planas.
2012 m. išleista antra, pataisyta ir papildyta, šio įdomaus leidinio laida. Knygos pradžioje įdėtas etnologo Liberto Klimkos straipsnis „Vilnius A. H. Kirkoro laikais ir šiandien” [7].
A. H. Kirkoras yra parašęs ir dar vieną, nemažos apimties, iliustruotą vadovą po Vilnių – „Wilno i koleje żelazne z Wilna do Petersburga i Rygi, oraz do granic na Kowno i Warszawę: przewodnik“ (Wilno, 1862). Jame pateikiama trumpa istorinė miesto apžvalga, statistikos duomenų, informacijos apie mažesnes miesto vietoves, kulto ir kitokius pastatus, galimybes geležinkeliu pasiekti kitus miestus ir kt. Įdėti du žemėlapiai: Vilniaus miesto ir geležinkelio linijų, jungiančių Vilnių su Peterburgu, Ryga, Kaunu ir Varšuva. Nurodomi atstumai, stočių pavadinimai. Naudojimąsi leidiniu palengvina abėcėlinė dalykų rodyklė.
Minėtinas dar vienas, rusų kalba parašytas, turistinis vadovas, kurio išleisti net trys leidimai, parengtas rusų bibliotekininko, archeografo F. Dobrianskio (Добрянский, Флавиан Николаевич) „Путеводитель по Вильне и ее окресностям: с планом города Вильны“ (Вильнa, 1883, 1890, 1904). Pratarmėje autorius rašo siekęs suteikti istorinės informacijos apie miestą atvykėliams, taip pat neturintiems kitų šaltinių pažinti Vilnių. Leidinyje yra trys dalys: informacinė, adresinė ir istorinė. Pirmojoje ir antrojoje pateikiami įvairių įstaigų (viešbučių, kavinių, bankų, bažnyčių, notarų, gydytojų ir kt. adresai), o trečiojoje rašoma apie Vilniaus herbą, valdymą, kulto pastatų, kapinių, kultūros ir mokymo įstaigų istoriją. Taip pat pateikiama keletas maršrutų po vaizdingiausias vietas – Rasas, Markučius, Trinapolį, Verkius ir kt. Leidinio pabaigoje įdėta trumpa Vilniaus istorijos apžvalga, parašyta Peterburgo prof. Vasilijaus Vasiljevskio.
1904 m. buvo išleistas 2-jų dalių vadovas po miestą rusų kalba, parengtas A. Vinogradovo (Виноградов А. А.) „Путеводитель по городу Вильне и его окресностям: со многими рисунками и новейшим планом, составленным по Высочайше конфирмованному“. 1908 m. pasirodė antras šios knygos leidimas. Kaip rašoma jos pratarmėje, vadovas po Vilnių buvo teigiamai įvertintas rusų, lenkų ir lietuvių spaudoje. Autorius, remdamasis istoriniais šaltiniais, stengėsi pateikti ne tiek turistinės, kiek istorinės informacijos apie Vilnių. Leidinys smarkiai ideologizuotas. Labai jaučiamos didžiarusiškumo tendencijos, perdėtai pabrėžiamas rusų indėlis į miesto kultūrą, išgarbintas liūdnai pagarsėjęs, žiaurus 1863 m. sukilimo slopintojas, Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas (1796–1899), Lietuvoje vadinamas koriku.
A. H. Kirkoro, F. Dobrianskio ir A. Vinogradovo parengti vadovai po Vilnių aptariami Dariaus Pocevičiaus knygoje „100 istorinių Vilniaus reliktų“ (Vilnius, 2016, p. 489-491).
1910 m. Vilniuje lenkų kalba buvo išleistas, profesionaliai parengtas V. Gizbert-Studnickio (Wacław Gizbert-Studnicki) vadovas po Vilnių „Wilno: przewodnik ilustrowany po mieście i okolicach z planem miasta i dodatkami“ (Wilno, 1910). Vadovo autorius – Vaclavas Gizbert-Studnickis (1874–1962) – lenkų istorikas, 1919–1939 m. – Vilniaus archyvo direktorius. 1921 m. išleistas 2-asis, tiesa, daug mažesnės apimties leidimas „Wilno: przewodnik“ (Wilno, 1921). Į pastarąjį leidinį įdėtas ir prof. J. Kloso (Juljusz Kłos) parašytas skyrius „Rozwój architektoniczny Wilna“ („Vilniaus architektūros raida”).
Unikali istoriniu ir kultūriniu požiūriu knyga „Vilniaus kelrodis: 1918-ųjų miesto veidas“, pasirašyta Paulio Monty pseudonimu, pirmą kartą buvo išleista vokiškai Vilniuje 1918 m. Tai vaizdingas pasakojimas apie Vilnių Pirmojo pasaulinio karo metais iš vokiečių perspektyvos. Jį parašė du klajotojai po Vilnių – kultūros kritikas ir feljetonistas Paulas Fechteris ir jo kūrybinis bendrininkas, rašytojas Montague Jacobsas. Vadovas, pasak knygos autorių, buvo skirtas to meto vokiečių kariams. Ši knyga kartu skatino pačius vilniečius pasimėgauti savo gimtuoju miestu, kuriame „visada pučia gaivus vėjas“. Tai tarsi dingusio Vilniaus gidas be turizmo vadovams būdingo šabloniškumo. Knyga iliustruota senomis nuotraukomis ir W. Buhe piešiniais. Po šimto metų nuo jos pirmojo leidimo knyga pasirodė lietuviškai, kokybiškai išversta Aidos Ivinskis.
Tarpukario metais Vilniuje lenkų kalba išleisti net trys leidimai turistinio vadovo „Wilno: przewodnik krajoznawczy“ („Vilnius: kraštotyros vadovas“), parašyto lenkų inžinieriaus architekto, Vilniaus universiteto architektūros profesoriaus, Meno fakulteto dekano Julijušo Kloso (Juliusz Stefan Kłos (1881–1933). Pirmasis leidimas išėjo 1923 m., antrasis – papildytas ir pataisytas – 1929 m. Trečiasis, pataisytas leidimas išleistas 1937 m., jau po autoriaus mirties. 1991 m. Bialystoke (Lenkija) buvo išleistas fotografuotinis J. Kloso vadovo po Vilnių (1923 m.) leidimas. Pratarmę šiam leidimui parašė žymus fotografas Janas Bulhakas (Jan Bułhak). Knygos pradžioje pateikiama istorinė Vilniaus apžvalga. Kadangi knyga išleista lenkų okupuotame Vilniuje, leidinyje labai akcentuojama Lenkijos ir lenkų įtaka miesto raidai. Vilnius čia parodomas kaip išskirtinai lenkų sukurtas ir gyvenamas miestas. Apie lietuvius čia tik užsimenama. Didžiausią knygos dalį sudaro atskirų laikotarpių ir stilių miesto architektūros ir architektūros paminklų aprašymas. Vilnius dažnai lyginamas su Krokuva. Rašoma ir apie atskiras Vilniaus vietas: Senamiestį, Rasas, Užupį, Lukiškes, Antakalnį. Pateikiami ekskursijų po Vilnių maršrutai besilankantiems čia pusdienį, vieną, dvi ar tris dienas. Vadovas iliustruotas J. Bulhako nuotraukomis. Yra dalykų rodyklė.
Knyga parengta labai profesionaliai, parašyta geru stiliumi. Jaučiamas autoriaus žavėjimasis aprašomu miestu, geras jo pažinimas. Prof. J. Klosas kūrė projektus Vilniaus seniesiems kultūros paminklams restauruoti. Jis vadovavo ir prižiūrėjo daugelio Vilniaus paminklų restauravimą ir konservavimą (Šv. Petro ir Povilo, Šv. Teresės, Šv. Kazimiero, Šv. Mikalojaus bažnyčių, pranciškonų, bazilijonų ir kt. vienuolynų). Pagal profesoriaus projektus ir jam vadovaujant buvo pradėti restauruoti ir konservuoti senieji universiteto rūmai. J. Klosas rašo, kad kiekvienas pažinęs Vilnių, pamilsta jį visiems laikams (p. 6).
Tarpukario metais labai populiarus buvo Vladislavo Zahorskio (Władysław Zahorski (1858–1927) vadovas po Vilnių lenkų kalba „Przewodnik po Wilnie“, kurio išėjo keli leidimai. Tuo laikotarpiu Vilniuje taip pat buvo išleisti keli leidimai vadovo „Krótki przewodnik: Wilno i bliższe okolice: z dodaniem planów orjentacyjnych oraz licznych fotografij zabytków m. Wilna“. Jį parengė Vilniaus spaustuvininkas Kazimieras Levkovičius (Kazimierz Lewkowicz).
Pirmasis vadovas po Vilnių lietuvių kalba išleistas 1937 m. Tai istoriko Adomo Juškevičiaus (Juškaičio) ir muziejininko, kultūros veikėjo, pirmojo profesionalaus gido po Vilnių Juozo Maceikos parengtas „trumpas informatorius“ „Vilnius ir jo apylinkės“. Šios knygos likimas buvo gana dramatiškas. Pirmoji laida, buvo beveik visa konfiskuota lenkų valdžios (išsaugota tik apie 30 egz.), o autoriams iškelta byla. Jie buvo kaltinami sulietuvinę lenkiškus vietovardžius, nurodę karinius objektus – tiltus. Vilnius šiame vadove, atseit, parodytas pernelyg lietuviškas, matyt, siekiant atplėšti jį nuo Lenkijos. 1940 m. išėjo nauja, mažesnio formato, be skyriaus apie draugijas, šios knygos laida. O Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991 m. 20 tūkst. tiražu išleistas 3-asis (fotografuotinis) leidimas iš autorių išsaugoto, bibliografine retenybe tapusio 1937 m. laidos egzemplioriaus [4]. Vadovas turi dalykų rodyklę, nurodomi kai kurių įstaigų (archyvų, bankų, bibliotekų, draugijų, muziejų ir kt.) tikslūs adresai. Pridėtas tuometinio Vilniaus žemėlapis.
Dvidešimtaisiais tarpukario Lietuvos nepriklausomybės metais Kaune buvo išleistas J. V. Narbuto parengtas „Vadovas po Vilnių“ (Kaunas, 1938). Kaip rašoma leidėjų pratarmėje, buvo manyta išleisti Vilniaus miesto planą su trumpais pačių žymiausių sostinės vietų aprašymais. Vėliau, atsiradus palankesnėms sąlygoms apsilankyti Vilniuje, parengtas platesnis vadovas. Jame rašoma apie miesto gatves, kapines, tuometinius priemiesčius – Užupį, Antakalnį, „Šnipiškį“, Žvėryną, Vingį. Pusę knygos turinio sudaro „Lietuviškai lenkiškas ir lenkiškai lietuviškas [abėcėlinis] Vilniaus gatvių sąrašas“, parengtas prof. Mykolo Biržiškos. Šalia tuo metu buvusio lenkiško gatvėvardžio pateikiamas jo vertimas į lietuvių kalbą (pvz., Wapienna – Kalkių) arba siūlomas visai kitas lietuviškas variantas (pvz., Węglowa – Vysk. Valančiaus). Pridedamas tuometinio Vilniaus planas.
Pirmasis po Antrojo pasaulinio karo išleistas vadovas buvo Juozo Maceikos nedidelės apimties leidinys „Vilnius. Vadovas po miestą“ (Vilnius, 1955). Kiek vėliau išėjo Romualdo Šalūgos „Vilnius: svarbiausios žinios turistui“ (Vilnius, 1957).
Vienas pirmųjų sovietmečiu išleistų turistinių vadovų yra Vinco Uždavinio knyga „Po Vilniaus apylinkes“ (Vilnius, 1958). Įdomu tai, kad autoriaus aprašomos Vilniaus apylinkės – Karoliniškė (dabar – Karoliniškės), Viršuliškio, Pašilaičių, Bajorų ir kiti kaimai dabar tapę sostinės mikrorajonais.
Gausiai iliustruotas turistinis leidinys miesto svečiams ir vilniečiams išleistas 1960 metais. Tai Juozo Maceikos ir Prano Gudyno „Vadovas po Vilnių“. Knygoje pateikiama trumpa miesto istorinė apžvalga „Žvilgsnis į Vilniaus praeitį ir dabartį“. Toliau medžiaga dėstoma maršrutiniu principu: „Nuo miesto sienos iki pilies […]“, „Gedimino aikštė“, „Gotikos kampelis ir aplinka“, „Rasos“, „Ukmergės gatvė (Šnipiškės)“ ir t. t. Pateikta plačiau aprašomų objektų rodyklė, literatūros apie Vilnių sąrašas, svarbesni adresai, teatrų ir koncertų salių planai, gatvių žemėlapis.
Sovietmečiu išleisti Arolfo Medonio turistiniai vadovai po Vilnių lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis, taip pat Antano Papšio – lietuvių ir anglų kalbomis. Rašytojas, kraštotyrininkas Eugenijus Danilevičius, daug rašęs apie Vilnių spaudoje, taip pat išleido keletą turistinių maršrutų keliaujantiems po miestą ir jo apylinkes.
Daugelį metų gyvenęs Vilniuje, prieš Antrąjį pasaulinį karą čia baigęs baltarusių gimnaziją, kultūros veikėjas Ljavonas Luckevičius (Лявон Луцкевiч) (1922–1997) parašė baltarusių kalba vadovą po savo mylimą miestą „Вандроўкi па Вiльнi“ („Pasivaikščiojimai po Vilnių“) [24]. Autorius supažindina su Vilniaus architektūra, kviečia pakeliauti po senamiestį ir naujamiestį, Antakalnį. Knygoje ypatingas dėmesys skiriamas baltarusiškam miesto aspektui. Rašoma apie baltarusių organizacijas, XX a. pr. Vilniuje veikusią B. Danilovičiaus biblioteką. Pasakojama apie čia gyvenusius baltarusių veikėjus (spaustuvininką P. Skoriną, rašytojus J. Kupalą, J. Kolasą, Ciotką).
Apie žydų pėdsakus Vilniuje rašoma Genricho Agranovskio (Генрих Аграновский) ir Irinos Guzenberg (Ирина Гузенберг) knygoje „Литовский Иерусалим: краткий путеводитель по памятным местам еврейской истории и культуры в Вильнюсе“ [22].
2011 m. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus išleido didelės apimties, gausiai iliustruotą vadovą po Lietuvos Jeruzalę rusų kalba. Tai istorikų – Genriko Agranovskio (Генрих Аграновский) ir Irinos Guzenberg (Ирина Гузенберг) knyga „Вильнюс: по следам Литовского Иерусалима: памятные места еврейской истории и культуры: путеводитель“ („Vilnius: lietuviškosios Jeruzalės pėdsakais: atmintinos žydų istorijos ir kultūros vietos”) [21].
Kaip rašoma leidinio pratarmėje, ši knyga atsirado 1992 m. išleistojo vadovo „Литовский Иерусалим: краткий путеводитель по памятным местам еврейской истории и культуры в Вильнюсе” pagrindu. Skaitytojui pateikiami 23 maršrutai Vilniaus gatvėmis po žymiausias miesto vietas, susijusias su žydų istorija.
Knygos recenzentas Domininkas Burba rašo, kad stebina leidinio autorių kompetencija ir pasiryžimas – žydų etninės grupės istoriją jie pradeda nuo pirmųjų paminėjimų ir pasakojimą tęsia iki mūsų dienų. Autoriai naudojosi Lietuvos, Rusijos, JAV (YVO) ir kitų šalių archyvais, privačiais rankraščių rinkiniais, gausia literatūra lietuvių, lenkų, rusų, žydų (hebrajų ir jidiš), anglų ir kitomis kalbomis. Knygą įdomu skaityti, tekstas sklandus ir įtraukiantis. Pateikiama faktų, kurie mažai žinomi net specialistams [21].
Sudarytas žymių Lietuvos, Vilniaus ir žydų bendruomenės datų sąrašas. Prieduose pateikiama statistikos duomenų, dažnai keičiamų Vilniaus gatvių pavadinimų lentelė, tekste vartojamų žydiškų terminų ir sąvokų žodynėlis, yra dalykinė ir pavardžių rodyklės, literatūros ir šaltinių sąrašas. Nurodoma, kaip galima pasiekti vieną ar kitą Vilniaus vietą, pateikiami viešojo transporto maršrutai. Poligrafiniu požiūriu knyga itin aukšto lygio. Recenzento nuomone, šis leidinys gali būti pavyzdys, kaip leisti kelionių vadovus. Jis bus įdomus ir Vilniaus gyventojams, ir jo svečiams, skaitantiems rusų kalba. Galbūt ateityje galėtų pasirodyti lietuviškas šios knygos vertimas [21].
Anglų kalba išleisti trys leidimai (pirmasis – 2005 m.) bukleto „Vilnius: 100 memorable sites of Jewish history and culture“ [19]. Teksto autoriai Genrichas Agranovskis ir Irina Guzenberg. Kaip rašoma pratarmėje, leidinio tikslas – supažindinti miesto turistus su žymiausiomis, Vilniuje esančiomis žydų istorijos ir kultūros vietomis. Aprašyta 100 lankytinų objektų. Jie yra sunumeruoti ir suskirstyti į keturias temas: „Neužmirštama praeitis“, „Katastrofa“, „Žydų kapinės“, „Dabartis“. Leidinyje pateiktas žemėlapis, kuriame sužymėti visi aprašomi objektai. Bukletas gausiai iliustruotas geros kokybės nuotraukomis (Vilnius, 1957).
2021 m. išleista didelės apimties Irinos Guzenberg knyga anglų kalba „Vilnius: traces of the Jerusalem of Lithuania: memorable sites of Jewish history and culture: a guidebook“
(Vilnius], 2021)
Vilniuje gyvenantis anglas Džosefas Everetas (Joseph Everatt) parašė ir išleido du vadovus turistams anglų kalba. Pirmajame „A guide to Vilnius: The Old Town, museums and art galleries, around Vilnius“ (Vilnius, 2001) pateikiama informacijos apie Vilnių, jo apylinkes, taip pat kelias netoliese esančias vietoves: Trakus, Kernavę, Sudervę, Šilėnus, Medininkus. Trumpai apžvelgiama Vilniaus istorija. Autorius vedžioja skaitytoją po pilių teritoriją, lydi Pilies gatve iki Aušros vartų, užsuka į Savičiaus, Vokiečių, Trakų ir kitas Senamiesčio gatves, supažindina su senuoju universitetu, jo kiemeliais, pasidairo po netoliese esančius pastatus: Prezidentūrą, Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčią, Alumnatą. Knygoje yra dalykų rodyklė, nurodoma keletas naujesnių leidinių apie Vilnių.
Antrojoje savo knygoje „Vilnius: a complete guide“, kaip teigia autorius, stengiamasi labiau įsigilinti į miesto istoriją, taip pat apžvelgti dabartinį Vilniaus, kaip šiuolaikinės, nepriklausomos Lietuvos sostinės, gyvenimą [18]. Leidinį sudaro trys dalys: 1. Istorija, 2. Turistiniai maršrutai, 3. Svarbi informacija.
Vilniaus istorijos apžvalga pradedama nuo garsiosios legendos apie Geležinį vilką perpasakojimo. Istorijos dalyje ypatingas dėmesys skiriamas Vilniaus ryšiams su Rusija, taip pat Lenkija. Vienas šios dalies poskyrių pavadintas „Yerushalayim de Lita, or the Lithuanian Jerusalem” („Yerushalayim de Lita arba Lietuvos Jeruzalė“).
Antrojoje dalyje rašoma apie svarbiausius Senamiesčio bei Naujamiesčio objektus (bažnyčias, paminklus, muziejus), Užupį, Antakalnį ir kt. Trumpai apžvelgiamos arti bei toliau nuo Vilniaus esančios vietovės, kurias būtų įdomu aplankyti turistams: Žalieji ežerai, Europos centras, Kaunas, Kernavė, Palūšė ir daugelis kitų. Beje, visi tekstai yra labai konspektyvūs, gana trumpi. Trečiojoje dalyje pateikiama informacijos apie laisvalaikį, viešojo maitinimo įstaigas. Knygoje yra Vilniaus kulto pastatų, muziejų ir paminklų rodyklė. Kaip rašo Dž. Everetas, Vilnius yra nedidelis miestas, turintis ilgaamžę istoriją. Autorius teigia, kad kiekvienas gali pamilti šį miestą, bet niekas negali jo iš tikrųjų pažinti [18, p. 14].
Literatūrologas Tomas Venclova, trisdešimt metų pragyvenęs Vilniuje ir, kaip pats sako, visą tą laiką jį studijavęs, parašė šiuolaikišką, labai informatyvų ir patogų naudotis leidinį „Vilnius: vadovas po miestą“ [14]. Čia daugiausia rašoma apie miesto architektūrą, kuri, pasak autoriaus, „suteikia miestams aurą“. Autorius pateikia savitas Vilniaus architektūros ir meno interpretacijas. Šis vadovas po Lietuvos sostinę jau išverstas į aštuonias kalbas, yra mėgstamas ir dažnai naudojamas ne tik turistų ir miesto svečių.
Lenkijoje nuolat leidžiami turistiniai vadovai po Vilnių, kartais net po kelis per metus. Jų autoriai: Adamas Dylevskis (Adam Dylewski) [17], Aleksandra Gurska (Aleksandra Górska), Gžegožas Micula (Grzegorz Micuła), Jacekas Podsiadlo (Jacek Podsiadło), Jadvyga Rogoža (Jadwiga Rogoża), Pžemyslavas Vlodekas (Przemyslaw Włodek) ir kt., parengę gidus po Vilnių.
2009 m. „Briedžio“ leidykloje buvo išleistas Karolinos Mickevičiūtės leidinys „Vilnius: vadovas po miestą: istorinis Vilnius, lankytini objektai, naudinga informacija“ (Vilnius 2009). Kaip nurodoma knygoje, K. Mickevičiūtė yra projekto vadovė, idėjos ir tekstų autorė. Skyriuje „Istorinis Vilnius“ apžvelgiama miesto istorija pagonybės laikotarpiu, viduramžiais, klestėjimo ir įvairių negandų metais. Čia yra poskyris „Vilniaus asmenybės“, kuris prasideda trumpa informacija apie Didįjį kunigaikštį, Lietuvos karalių Mindaugą, o baigiama muzikos profesoriaus, visuomeninio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio lyderio Vytauto Landsbergio paminėjimu. Apžvelgiamos ir galingiausios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės giminės. Keliaujantiems po sostinę ypač naudingas skyrius „Miesto kvartalai“. Čia autorės nurodomi tokie poskyriai: „Šventaragio slėnis“, „Vilniaus universitetas ir vienuolynų kvartalas“, „Nuo Katedros iki Rotušės“, „Trijų konfesijų [unitų, stačiatikių, katalikų] kvartalas“, „Žydų kvartalas“, „Vilnios kilpomis“, „Miesto centras“, „Apylinkės“, „Vilniaus kapinės“. Skyriuje „Informacija keliautojui“ nurodomi kasmetiniai miesto renginiai, patariama, ką verta įsigyti, kur apsistoti ir pavalgyti, pateikiama kitokios praktinės informacijos, miesto transporto schema. Knygoje yra objektų, asmenvardžių ir gatvių rodyklės, leidinio iliustracijų sąrašas. Karolinos Mickevičiūtės vadovas po Vilnių išverstas į anglų, lenkų, rusų ir vokiečių kalbas.
Nuo 1992 m. Vilniuje leidžiamas serialinis leidinys anglų kalba „Vilnius in your pocket“ („Vilnius tavo kišenėje“). Tai yra žymiausiems Europos miestams skirtos serijos „In your pocket“ leidinys. Pirmųjų numerių paantraštėje buvo rašoma „the first english city guide“ – „pirmasis miesto vadovas anglų kalba“. Leidinyje pateikiama įvairiapusės informacijos, svarbios į Vilnių atvykusiam užsienio turistui. Leidinys yra dvimėnesinis. Naujausią leidinio numerį galima paskaityti ir per internetą [20]. Du kartus per metus išeina ir lietuviškas šio leidinio variantas „Vilnius tavo kišenėje“.
2019 m. išleista pedagogės, keleto publikacijų autorės Eleonoros Violetos Marganavičienės knyga „Slaptoji Vilniaus istorija” [5a]. Knygoje glaustai rašoma apie Vilniaus miesto gimimą, seniausius statinius, apie Pilies, Didžiąją ir Aušros vartų gatves. Skyriuje „Senojo miesto apylinkės“ yra poskyriai apie Verkius, Lukiškes, apie Vilniaus Kalvarijas, Žvėryną, Užupį, Šnipiškes, Pogulianką, Antakalnį, Belmontą, Markučius, Vingio parką ir kt. Įdomus skyrelis „Šlovinga Vilniaus sodų praeitis“, kuriame aprašyta, kaip XIX a. buvo tvarkomos miestiečių pasivaikščiojimų vietos – Botanikos sodas ir Sereikiškių (Bernardinų) sodas. Autorė rėmėsi retais šaltiniais – XIX a. rusų istorikų P. Briancevo, F. Dobrianskio, J. Kračkovskio ir kitų darbais. Knygoje atsispindi Rusijos indėlis į Vilniaus miesto plėtrą. Nors knyga vadinasi Vilniaus istorija, ji labiau panaši į turistinį miesto vadovą, nes autorė įžangoje kviečia pasivaikščioti po Vilnių, yra įdėti ir nedideli žemėlapiai su maršrutais.
MUZIEJAI
Pirmuoju Vilniaus muziejumi laikomas 1752 m. universitete pradėjęs veikti Matematikos muziejus. Jis buvo uždarytas po 1831 m. sukilimo, kai caro valdžia panaikino Vilniaus universitetą [9, p. 10].
Pirmasis viešas muziejus Vilniuje ir visoje Lietuvoje buvo grafo Eustachijaus Tiškevičiaus (1814–1873) iniciatyva 1855 m. įsteigtas Senienų muziejus, įsikūręs universitetui priklausiusiose patalpose. Grafas buvo plačių mokslinių interesų žmogus, savo krašto patriotas. Didžiąją eksponatų dalį iš pradžių sudarė paties E. Tiškevičiaus padovanotos kolekcijos senienos, taip pat daugiau kaip 3 tūkst. knygų biblioteka. Muziejuje buvo saugomi žymių Lietuvos dvarininkų ir bajorų giminių (grafų R. Tyzenhauzo, P. Kosakovskio, kunigaikščių Radvilų, Oginskių ir kt.) dovanojimai. Čia buvo ir keletas lietuvių liaudies kultūros eksponatų. Nemaža vietos šiam muziejui savo knygos „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes” antrajame, 1859 m. išėjusiame leidime, paskyrė A. H. Kirkoras [7, p. 224-275]. Muziejus buvo populiarus ir gana gausiai lankomas. 1865 m. vertingiausi muziejaus eksponatai buvo atrinkti ir perduoti Rusijos muziejams, o likusieji atiduoti naujai įkurtai Vilniaus viešajai bibliotekai [3].
Knygoje „Kultūros istorikas, muziejininkas Vincas Žilėnas“ (Vilnius, 2011) spausdinami V. Žilėno straipsniai apie muziejus Vilniuje 1855–1944 m. ir Stepono Batoro universiteto muziejus 1920–1940 m.
1933–1939 m. Vilniuje veikė Vilniaus miesto muziejus. Jis buvo miesto savivaldybės žinioje. Iš pradžių muziejus glaudėsi pranciškonų vienuolyno patalpose (Trakų g.). 1940 m. jis buvo perkeltas į Oginskių rūmus (Sniadeckių g. 8, dabar – K. Sirvydo g.), vėliau – į buvusią miesto rotušę. Muziejaus rinkiniuose buvo keliolika tūkstančių eksponatų: koklių kolekcija, meno kūriniai (paveikslai, fotografijos, medaliai), monetos ir kt. [9, p. 18-20]. 1941 m. Vilniaus miesto muziejaus rinkiniai buvo perduoti Valstybiniam dailės muziejui. Antrojo pasaulinio karo metais bandyta atkurti miesto muziejų. 1944 m. buvo patvirtintas muziejaus statutas, tačiau prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai muziejaus įsteigimo planai nebuvo įgyvendinti.
Po karo 1949 m. buvo įsteigtas Vilniaus kraštotyros muziejus, veikęs Trakų g. 2. Muziejus turėjo apie 10 tūkst. įvairių eksponatų iš miesto praeities: meno kūrinių, spaudinių, senų baldų ir kt. [8]. Šiuo metu Vilnius yra bene vienintelis iš Europos sostinių, neturintis specialaus miesto muziejaus.
2009 m. Vilniui tapus Europos kultūros sostine pradėta aktyviau svarstyti šią problemą. 2007 m. rugsėjį Vilniuje vyko tarptautinė mokslinė konferencija, kurioje buvo kalbėta apie Vilniaus muziejaus poreikį ir jo įsteigimo galimybes. Šios konferencijos medžiaga, taip pat kiti straipsniai šia tema išleisti atskiru leidiniu „Muziejiniai Vilniaus istorijos kontekstai“ [9].
2007 m. viešoji įstaiga „Vilniaus Europos kultūros sostinė 2009“ užsakė istorikų grupei (prof. dr. A. Bumblauskui ir kt.) sukurti virtualų Vilniaus muziejų, kuris būtų pirmasis Lietuvoje virtualus muziejus [6]. 2010 m. balandžio 10 d. šis, kelerius metus rengtas projektas, pavadintas „Virtualus istorinis Vilnius“, tapo prieinamas visiems besidomintiems Vilniumi.
Lietuvos aklųjų istorijos muziejus (nuo 2017 m. – LAB Tiflotyros skaitykla). Lietuvos aklųjų istorijos muziejus įkurtas 1977 m. lapkričio 1 d. Vilniuje. Jis visą laiką buvo Lietuvos aklųjų bibliotekos struktūrinis padalinys (nuo 1996 m. įsikūręs Skroblų g. 10, Vilniuje). Lietuvos aklųjų istorijos muziejus yra unikalus – tai vienintelis Lietuvos muziejus, sistemingai renkantis, saugojantis ir populiarinantis su aklaisiais susijusius eksponatus. Jame supažindinama su Lietuvos aklųjų švietimo istorija, mokyklomis, aklųjų gyvenimu ir buitimi, gabiais neregiais literatais ir muzikais, kultūros žmonėmis ir kt. Muziejuje sukaupta daugiau kaip pusantro tūkstančio daiktinių eksponatų ir apie septyniolika tūkstančių fizinių vienetų fotografinės medžiagos. Muziejuje saugomi neregių dovanoti asmeniniai daiktai, mokymo priemonės, liečiamosios knygos. Veikia nuolatinė ekspozicija, atspindinti istoriją nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Pagrindiniai muziejaus rinkiniai: fototeka; Brailio rašto priemonės; grotuvų kolekcija; techninės priemonės, parodančios, kaip galima palengvinti regos neįgaliųjų gyvenimą ir buitį; aklųjų gaminiai ir rankdarbiai. Muziejuje vykdomos edukacinės programos. Eksponatus lankytojai gali liesti rankomis. Muziejus atviras visiems lankytojams [7a, 13].
Remiantis svetainės „Visi Vilniaus muziejai“ [16] duomenimis, šiuo metu Vilniuje veikia nemažai muziejų (sąrašas su adresais).
Vilniuje yra šie muziejai žymiems žmonėms:
Kompozitoriaus Antano Budriūno kambarys (Kuosų g. 8-1) („Antakalnio seniūnija“).
Rafaelio Chvoleso muziejus (Pylimo g. 4a) („Senamiesčio seniūnija„)
M. K. Čiurlionio namai, memorialinis kultūros centras (Savičiaus g. 11) („Senamiesčio seniūnija“).
Adomo Galdiko muziejus (Arklių g. 20-1A) („Senamiesčio seniūnija“)
Beatričės Grincevičiūtės memorialinis butas-muziejus „Beatričės namai“ (Vienuolio g. 12-1) („Naujamiesčio seniūnija“).
Vytauto Kasiulio dailės muziejus – Lietuvos dailės muziejaus padalinys (A. Goštauto g. 1) („Naujamiesčio seniūnija“).
Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus (Tauro g. 10-1) („Naujamiesčio seniūnija“).
Jono Meko vizualiųjų menų centras (Malūnų g. 8, Užupis) („Senamiesčio seniūnija“).
Vinco Mykolaičio-Putino muziejus (Tauro g. 10-3) („Naujamiesčio seniūnija“).
Markučių dvaro muziejus (Subačiaus g. 134, Markučiai) („Rasų seniūnija“).
Eugenijos Šimkūnaitės memorialinis butas (Erfurto g. 4) („Lazdynų seniūnija“).
Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus (Pilies g. 40) („Senamiesčio seniūnija“).
Stasio Vainiūno namai-muziejus (Goštauto g. 2-41) („Naujamiesčio seniūnija“).
Kazio Varnelio namai-muziejus (Didžioji g. 26) („Senamiesčio seniūnija“).
Venclovų namai-muziejus [Antano Venclovos ir Tomo Venclovos] (Pamėnkalnio g. 34) („Naujamiesčio seniūnija“).
SAUGOMOS TERITORIJOS
Vilniaus miesto teritorijoje veikia Verkių („Verkių seniūnija“) ir Pavilnių („Naujosios Vilnios seniūnija“) regioniniai parkai [1].
MENO OBJEKTAI
Vilniuje pastatyta nemažai skulptūrų (Skulptūrų sąrašas su adresais):
„Adriana“ (Justiniškių seniūnija), „Alumnato drambliukai“ („Senamiesčio seniūnija“), „Angelas“ („Senamiesčio seniūnija“), „Angeliukas“ („Senamiesčio seniūnija“), „Atlantas“ („Naujamiesčio seniūnija“), „Aukojimas“ („Karoliniškių seniūnija“), „Banga“ („Šnipiškių seniūnija“), „Besiskleidžiantis pumpuras“ („Šeškinės seniūnija“), „Batai“ („Senamiesčio seniūnija“), „Chloja“ („Senamiesčio seniūnija“), „Čiulbantis kryžius“ („Žvėryno seniūnija“), „Darbininkas“ („Lazdynų seniūnija“), Dekoratyvinė moters skulptūra („Naujamiesčio seniūnija”), „Disputas“ („Naujamiesčio seniūnija“), „Dviaukštis“ („Naujamiesčio seniūnija“), „Dvyniai“ („Naujamiesčio seniūnija“), „Džiaugsmas“ („Žirmūnų seniūnija“), „Elektra“ („Šnipiškių seniūnija“), „Erdvės skrydis“ („Viršuliškių seniūnija“), „Fantastinis žvėris“ („Šnipiškių seniūnija”), „Gabija” („Pašilaičių seniūnija”), „Giesmė“ („Viršuliškių seniūnija“), „Gimnazistas“ („Justiniškių seniūnija“), „Grandinė“ („Naujamiesčio” ir „Šnipiškių seniūnijos“), „Gražina“ („Naujamiesčio seniūnija“), „Gulinti“ („Panerių seniūnija“), „Išnykusi rūšis I“ („Šnipiškių seniūnija“), „Iš turgaus“ („Žirmūnų seniūnija“), „Kablys“ („Naujamiesčio seniūnija“), „Kančių karūna“ („Žirmūnų seniūnija“), „Kanklininkė“ („Lazdynų seniūnija“), „Karališkas obuolys“ („Antakalnio ir Žirmūnų seniūnijos“), „Karelijos gegutė“ („Karoliniškių seniūnija“), „Kario vartai“ („Žirmūnų seniūnija“), „Katinas“ („Naujamiesčio seniūnija“), „Kelias“ („Naujamiesčio seniūnija“), „Kiaušinis“ („Senamiesčio seniūnija”), „Kilimėlis“ („Žirmūnų seniūnija“), „Krantinės arka“ („Šnipiškių seniūnija“), „Šv. Kristoforas“ („Senamiesčio seniūnija“; „Naujamiesčio seniūnija“), „Laisvės kelias“ („Šnipiškių seniūnija“), „Laiškas Norbertui Vėliui“ (Balsiai, „Verkių seniūnija“), „Laivas-Pusmėnulis“ („Žvėryno ir Naujamiesčio seniūnijos“), „Lakštingala“ („Naujamiesčio seniūnija“), „Liepsna“ (Santariškės, „Verkių seniūnija“), „Lietuvaitė“ („Žirmūnų seniūnija“), „Lietuviška baladė“ („Senamiesčio seniūnija“), „Lietuviškas skalikas“ („Senamiesčio seniūnija“), „Lietuvos istorijos glėbyje“ („Šnipiškių seniūnija“), Lietuvos krepšiniui skirta skulptūra („Verkių seniūnija“), „Lituanicos sparnas“ („Šnipiškių seniūnija”), „Liūdnas“ (Santariškės, „Verkių seniūnija“), „Mamytė“ (Santariškės, „Verkių seniūnija“), „Mandala“ („Senamiesčio seniūnija“), „Medeinė“ („Senamiesčio seniūnija“), „Mėnesiena“ („Panerių seniūnija“), „Metamorfozė“ („Fabijoniškių seniūnija“), „Metraštininkas“ („Senamiesčio seniūnija“), „Miesto vartų sargybinis“ („Sargybinis“) („Senamiesčio seniūnija“), „Mokslų medis“ („Justiniškių seniūnija“), Moteris, siekianti vėjo („Naujamiesčio seniūnija), Moters skulptūra („Senamiesčio seniūnija“), „Motinystė“ („Antakalnio seniūnija“), „Mūzų šventė“ („Senamiesčio seniūnija“), „Obelis“ („Naujamiesčio seniūnija“), „Paparčio žiedas“ („Naujininkų seniūnija“), „Paukščių lizdas“ („Žvėryno seniūnija“), „Pieta“ („Antakalnio seniūnija“), „Piliakalnis“ („Panerių seniūnija“), „Pirmosios kregždės“ („Šnipiškių seniūnija“), „Prie šaltinio“ („Žirmūnų seniūnija“), „Pumpuras“ („Karoliniškių seniūnija“), „Puskalnis“ („Naujamiesčio seniūnija“), „Rantytas“ („Panerių seniūnija“), „Ryšys“ („Naujamiesčio seniūnija“), „Rytas“ („Lazdynų seniūnija“; „Panerių seniūnija“; „Senamiesčio seniūnija“), „Sfinkso sapnas“ („Senamiesčio seniūnija“), skulptūra Vilkpėdės legendos motyvais („Vilkpėdės seniūnija“), skulptūrinė kompozicija („Naujosios Vilnios seniūnija“), skulptūros Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro fasade („Naujamiesčio seniūnija“), „Smuikininkas“ („Žirmūnų seniūnija“), „Spindulys ietis“ („Šnipiškių seniūnija“), Stasio Urniežiaus arba kunigaikščio Vilgaudo skulptūra („Senamiesčio seniūnija“), „Suolas ir stulpas“ („Žirmūnų seniūnija“), „Suomis“ („Viršuliškių seniūnija“), „Sutartinė“ („Šnipiškių seniūnija“), „Svajokliai“ („Senamiesčio seniūnija“), „Sveikas, pavasari“ („Justiniškių seniūnija“), „Šeima“ („Naujamiesčio seniūnija“), „Šuo“ („Naujamiesčio seniūnija“; Senamiesčio seniūnija, Paupys), Švč. Jėzaus širdies skulptūra (Staviškės, „Verkių seniūnija“), „Šviesa“ („Šnipiškių seniūnija“), „Trejybė“ („Žirmūnų seniūnija“), „Trys kryžiai“ („Senamiesčio seniūnija“), „Užtvara“ („Panerių seniūnija“), „Užupio angelas“ („Senamiesčio seniūnija“), „Užupio undinė“ („Senamiesčio seniūnija“), „Verbų angelai“ („Naujamiesčio seniūnija“), „Verknė” („Senamiesčio seniūnija”), „Vėjapūtis“ („Karoliniškių seniūnija“), „Vėtrungė“ („Lazdynų seniūnija“), „Vienybės medis“ („Vilkpėdės seniūnija“), „Vilties liepsna“ („Senamiesčio seniūnija“), „Viltis“ (Salininkai, „Naujininkų seniūnija“), „Visada pasiryžęs“ („Verkių seniūnija“), „Vežimas” („Senamiesčio seniūnija”), „Žibintininkas“ („Senamiesčio seniūnija“), „Žinia“ („Naujamiesčio seniūnija“), „Žinys“ („Justiniškių seniūnija“), „Žiogas-autoportretas“ („Šnipiškių seniūnija“).
Kelios skulptūros iš serijos „Plienas dabar“ (skulpt. Elena Urbaitytė-Urbaitis) pastatytos Lietuvos technikos bibliotekos kieme (Šv. Ignoto g. 6, „Senamiesčio seniūnija“).
Nuo 1994 m. prie Lietuvos parodų ir kongresų centro „LITEXPO” (Laisvės pr. 5) veikia pastovi lauko granitinių skulptūrų ekspozicija (skulpt. Jonas Šimonėlis) („Lazdynų seniūnija”).
1999 m. Vladas Kančiauskas Vilniuje (prie Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, T. Vrublevskio g. 1) įkūrė savo skulptūrų parką „Tylos kiemelis“ („Senamiesčio seniūnija“).
Nuo 2000 m. Meno inkubatoriaus kieme Užupyje susikūrė skulptūrų alėja. Čia yra neįprastų, juokingų, gluminančių menininkų sukurtų skulptūrų: Artūro Maikštučio-Maksimiliano „Smegenys“, „Skalbimo mašina“, „Nykštuko namas“, „Kunigaikštis Vildaugas“, Mariaus Skudžinsko „Aisbergas“, Jono Meškelevičiaus „Deivė paukštė“, „Deivė Žemyna“ ir kt.
Skulptorius Lionginas Virbickas sukūrė prie Santariškių klinikų (Santariškių g. 2) savą skulptūrų parką – granito, ąžuolo ir metalo skulptūrų kompoziciją, vadinamą „Riedulių parku” (2000–2002 m.), taip pat penkių skulptūrų „LV pievelę“ prie šios ligoninės („Verkių seniūnija”).
Skulptoriaus Vlado Vildžiūno iniciatyva įkurtas Jeruzalės skulptūrų sodas (Jeruzalėje, Lobio g. 6A, „Verkių seniūnija“).
2008 m. spalį iškilmingai atidarytas Mitologinių skulptūrų parkas Balsiuose (tarp Balsių, Žynių, ir Žalčių g.) („Verkių seniūnija”).
Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido knygą „Vilniaus paminklai = Vilnius monuments: kaitos istorija“ (Vilnius, 2012). Leidinį sudarė Eglė Mikalajūnė ir Rasa Antanavičiūtė. Kaip rašoma knygos pratarmėje, tai yra pirmoji publikacija, skirta Vilniuje esančių, buvusių ar galėjusių būti paminklų istorijai. Knyga sudaryta iš dviejų dalių. Pirmojoje pateikiami trijų autorių (istoriko dr. Laimono Briedžio, dailės kritikės dr. Skaidros Trilupaitytės ir architektūrologo dr. Tomo Grunskio) tekstai apie įvairaus laikotarpio sostinės paminklus. Antroji – istorinė dalis, sudaryta remiantis geografiniu dėstymo principu, leidžiančiu aprėpti visus istorinius periodus. Tai tarsi „pasivaikščiojimas po Vilnių“ autorių siūlomu maršrutu. Didžiausias dėmesys čia skiriamas toms miesto aikštėms ir skverams, kuriuose vyko intensyviausia paminklų ar jų idėjų kaita. Visos šios vietos yra Vilniaus centre – Senamiestyje ir Naujamiestyje. Šioje leidinio dalyje pateikiamos Rotušės, Simono Daukanto, Katedros, Vinco Kudirkos, Lukiškių ir Stoties aikščių, taip pat Tauro kalno ir Reformatų skvero kaitos istorijos. Visi tekstai – lietuvių ir anglų kalbomis. Knygoje gausu vertingų iliustracijų.
PAMINKLAIS Vilniuje pagerbti šie žmonės (paminklų sąrašas su adresais):
Šv. Apolonija, Loreta Asanavičiūtė, Konstantinas Balmontas, Eduardas Balsys, Barbora Radvilaitė, Antanas Barisas, Alfonsas Basalykas, Jonas Basanavičius, Kasparas Bekešas, Kazys Boruta, Jonas Karolis Chodkevičius, Leonardas Cohenas, Petras Cvirka, Aleksandras Čyras, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Titas Jokūbas Dalevskis, Mstislavas Dobužinskis, Kristijonas Donelaitis, Mečislavas Dordzikas, Virginijus Druskis, Džocharas Dudajevas, Šv. Faustina, Šv. Florijonas, Jozefas Frankas, Vilniaus Gaonas, Romanas Gari, Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas, Darius Gerbutavičius, Liudas Gira, Laurynas Gucevičius, Abraomas Hanibalas, Jurga Ivanauskaitė, Šv. Jackus, Enzys Jagomastas, Rolandas Jankauskas, Jonas Paulius II, Rimantas Juknevičius, Šv. Juozapas, Šv. Jurgis, Konstantinas Kalinauskas, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Kernagis, Simonas Konarskis, Česlovas Kudaba, Vincas Kudirka, Bronius Laurinavičius, Lazdynų Pelėda, Džonas Lenonas, Martynas Liuteris, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Martynas Mažvydas, Adomas Mickevičius, Šv. Mikalojus, Lietuvos Karalius Mindaugas, Stanislovas Moniuška, Juozapas Montvila, Salomėja Nėris, Mykolas Kleopas Oginskis, Kipras Petrauskas, Emilija Pliaterytė, Apolinaras Juozas Povilaitis, Aleksandras Puškinas, Andrejus Sacharovas, Antanas Sakalauskas, Artūras Sakalauskas, Zigmantas Sierakauskas, Kazimieras Semenavičius, Bona Sforca, Pranciškus Skorina, Čijunė Sugihara, Cemachas Šabadas, Tarasas Ševčenka, Eugenija Šimkūnaitė, Ignas Šimulionis, Judita Vaičiūnaitė, Vytautas Vaitkus, Normundas Valteris, Kazimieras Vasiliauskas, Norbertas Vėlius, Antanas Vileišis, Jonas Vileišis, Petras Vileišis, Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas, Antanas Vivulskis, Frankas Vincentas Zapa, Janas Zvartendeikas, Žemaitė, Jonas Žemaitis-Vytautas.
PAMINKLINĖMIS LENTOMIS Vilniuje įamžinti šie žmonės (Memorialinių lentų sąrašas su adresais):
Valentinas Adamkevičius, Birutė Almonaitytė, Danielius Alseika, Veronika Alseikienė, Kazimieras Antanavičius, Markas Antokolskis, Natalia Arseneva, Loreta Asanavičiūtė, Francišakas Bahuševičius, Juozas Balčikonis, Jonas Zemvaldas Balkevičius, Eduardas Balsys, Janis Baluodis, Juozas Banaitis, Donatas Banionis, Jonas Basanavičius, Petras Baublys, Menahemas Beginas, Jonas Bendorius, Viktoras Bergas, Krišjanis Berkis, Mykolas Biržiška, Kazys Bizauskas, Kazys Bradūnas, Algirdas Brazauskas, Povilas Brazdžiūnas, Josifas Brodskis, Dzidas Budrys, Janas Bulhakas, Džordžas V. Bušas, Mečys Chadaravičius, Rafaelis Chvolesas, Vytautas Aleksandras Cinauskas, Jonas Čeponis, Kristupas Čibiras, Povilas Čibiras, Aleksandras Čyras, Elena Čiudakova, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Borisas Dauguvietis, Feliksas Daukantas, Kazys Daukšas, Petras Dirgėla, Andrius Domaševičius, Ignotas Domeika, Fiodoras Dostojevskis, Vladas Drėma, Virginijus Druskis, Balys Dvarionas, Borisas Efrosas, Kazys Ėringis, Jurgis Fledžinskas, Povilas Gaidelionis, Konstantinas Galkauskas, Vilniaus Gaonas, Romenas Gari, Darius Gerbutavičius, Sofija Gimbutaitė, Marija Birutė Gimbutienė-Alseikaitė, Liudas Gira, Benjaminas Gorbulskis, Augustinas Gricius, Beatričė Grincevičiūtė, Vytautas Grivickas, Laurynas Gucevičius, Antanas Gudaitis, Kazys Gutauskas, Abraomas Hanibalas, Maksimas Hareckis, Jaša Heifecas (Jascha Heifetz), Teodoras Herclis, Jurga Ivanauskaitė, Rolandas Jankauskas, Popiežius Jonas Paulius II, Antanas Jonynas, Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė, Adolfas Jucys, Stepas Jukna, Romualdas Juknevičius, Vladas Jurgutis, Julius Juzeliūnas, Aleksandras Kačanauskas, Vasilijus Kačialovas, Steponas Kairys, Konstantinas Kalinauskas, Juozas Karosas, Levas Karsavinas, Konradas Kaveckas, Algimantas Petras Kavoliukas, Bronius Kelbauskas, Vytautas Kernagis, Jakubas Kolasas, Juzefas Ignacas Kraševskis, Petras Kraujalis, Vincas Krėvė-Mickevičius, Jonas Kruopas, Mykolas Krupavičius, Marcelė Kubiliūtė, Antanas Kučingis, Česlovas Kudaba, Martynas Kukta, Mošė Kulbakas, Romualdas Kunca, Janka Kupala, Vladas Kviklys, Stefanija Ladigienė, Leonas Lagauskas, Johanas Laidoneris, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Pranas Lapė, Vaclovas Lastauskas-Vlastas, Lazdynų Pelėda, Antanas Lyberis, Abdonas Lietuvninkas, Juozas Lingys, Vitas Lingys, Aldona Liobytė, Alfonsas Lipniūnas, Balys Lukošius, Meilė Lukšienė, Vidas Maciulevičius, Juzef Mackevič, Stanislav Mackevič, Jurgis Mačiūnas, Vaclovas Mališauskas, Jonas Marcinkevičius, Justinas Marcinkevičius, Juozas Matulis, Juozas Mažeika, Adomas Mickevičius, Eduardas Mieželaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Marija Mikulska, Česlavas Milošas, Antanas Miškinis, Stanislovas Moniuška, Vladas Mozūriūnas, Leonidas Muraška, Stefanas Narembskis, Jonas Noreika – generolas Vėtra, Petras Oleka, Konstantinas Ostrogiškis, Romualdas Ozolas, Martynas Paleckis, Povilas Pečeliūnas, Kazimieras Pelčaras, Hermanas Perelšteinas, Viktoras Petkus, Kipras Petrauskas, Juozas Pikčilingis, Antanas Poška, Apolinaras Juozas Povilaitis, Bronius Pundzius, Juozas Purelis, Nachmanas Rachmilevičius, Antanas Račiūnas, Pėteris Radzinis, Janis Rainis, Josifas Rebelskis, Zalmanas Reizenas, Petras Rimša, Alfredas Romeris, Mykolas Romeris, Zenonas Rokus Rudzikas, Juozas Rudzinskas, Ferdinandas Ruščicas, Antanas Sakalauskas, Piotras Sergijevičius, Vladislavas Sirokomlė, Pranciškus Skorina, Paulius Slavėnas, Mykolas Sleževičius, Julijus Slovackis, Antanas Smetona, Antanas Sodeika, Balys Sruoga, Juozapas Stakauskas, Adamas Stankevičius, Konstantinas Stašys, Vytautas Statulevičius, Stendalis, Boleslovas Styra, Piotras Stolypinas, Matas Strašūnas, Abraomas Suckeveris, Aloyzas Sušinskas, Kazimieras Svajakas, Alfonsas Svarinskas, Cemachas Šabadas, Antanas Šabaniauskas, Stasys Šalkauskis, Tarasas Ševčenka, Marcelinas Šikšnys, Stasys Šilingas, Ona Šimaitė, Ignas Šimulionis, Jakubas Šinkevičius, Ryhoras Šyrma, Paulius Širvys, Pranciškus Baltrus Šivickis, Marija Šlapelienė, Jurgis Šlapelis, Gražutė Šlapelytė-Sirutienė, Jonas Švažas, Jonas Švedas, Domicelė Tarabildienė, Branislavas Taraškevičius, Teofilis Tilvytis, Tichonas (Vasilijus Belavinas), Raimondas Petras Vabalas, Petras Vaičiūnas, Stasys Vainiūnas, Maksas Vainraichas (Weinreich Max), Vytautas Vaitkus, Valerija Valsiūnienė, Kazimieras Vasiliauskas, Justinas Vienožinskis, Antanas Vienuolis-Žukauskas, Jonas Vileišis, Petras Vileišis, Angelė Vyšniauskaitė, Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Petras Vizbaras-Vapsva, Konstantinas Vorobjovas, Juozapas Zavadskis, Vaclovas Žadeika, Žemaitė, Vladas Žemaitis, Zigmas Žemaitis, Žanas Emanuelis Žiliberas, Pranas Žižmaras, Antanas Žmuidzinavičius, Kazimieras Žoromskis, Vladas Žukas, Silvestras Žukauskas, Antanas Žvironas.
ATMINIMO AKMENYS
2016–2022 m. Vilniaus miesto šaligatviuose ar gatvių grindiniuose įrengtos atminimo lentelės Holokausto aukoms (žr. adresu). Atminimo akmenys įrengti šiems vilniečiams:
Jozefui, Dorai, Schulamit, Rakchel Brukams (prie namo Gedimino pr. 48, „Naujamiesčio seniūnija“),
Lizai Daiches (prie namo Šv. Stepono g. 17, „Senamiesčio seniūnija“),
Faniai ir Lazarui Lewando (prie namo Vokiečių g. 14, „Senamiesčio seniūnija“),
Samueliui Margoliui (prie namo Vilniaus g. 33 / Islandijos g. 2, „Senamiesčio seniūnija“),
Bencionui Michtomui (prie namo Žemaitijos g. 1, „Senamiesčio seniūnija“),
Faniai (Umai) Olkienickai-Lerer (prie namo J. Basanavičiaus g. 19, „Naujamiesčio seniūnija“),
Rachelei (Rozai) Suckever-Ušajevai (prie namo J. Basanavičiaus g. 16, „Naujamiesčio seniūnija“),
Aronui ir Hindai Rabinowiczams (prie namo Gedimino pr. 37, „Naujamiesčio seniūnija“),
Icchokui Rudaševskiui (prie namo Rūdninkų g. 8, „Senamiesčio seniūnija“),
Leibai, Chajai, Lejai Šemiavičiams (prie namo Vasario 16-osios g. 8 / Šermukšnių g. 1, „Naujamiesčio seniūnija“),
Jokūbui Šerui (prie namo Pelesos g. 47, „Naujininkų seniūnija“),
Jakovui Vygodskiui (prie namo Vilniaus g. 31 / Islandijos g. 1, „Senamiesčio seniūnija“).
ISTORIJOS IR KT. PAMINKLAI
• Paminklinis akmuo 650-osioms Vilniaus metinėms, atidengtas 1973 m. (Katedros aikštė, „Senamiesčio seniūnija“).
• Paminklas 1831 m. sukilimo dalyviams, pastatytas 2001 m. (Aukštieji Paneriai, netoli koplyčios, esančios Savanorių pr. 229, „Panerių seniūnija”).
• Paminklinis akmuo 1863 m. sukilimo aukų atminimui, pastatytas 1929 m., rekonstruotas 1949–1952 m. (Lukiškių aikštė, „Naujamiesčio seniūnija“).
• Knygnešiams skirtas koplytstulpis (aut. Aleksandras Tarabilda) (Vydūno g. 17A, prie Martyno Mažvydo progimnazijos, „Pilaitės seniūnija”).
• Atminimo ženklas – paminklinis akmuo su užrašu „100 metų Tautos namų idėjai”, atidengtas 2007 m. vasario 16 d. (Pamėnkalnio (Tauro) kalnas, „Naujamiesčio seniūnija“).
• Geto teritorija („Senamiesčio seniūnija“).
• Panerių memorialas (Aukštieji Paneriai, Agrastų g. 15, „Panerių seniūnija“).
• Paminklas Senosioms žydų kapinėms Šnipiškėse atminti, pastatytas 1993 m. rugsėjo 23, minint 50-ąsias Vilniaus geto likvidavimo metines (prie buvusių Sporto rūmų, Olimpiečių g., „Šnipiškių seniūnija“).
• Paminklas 1828–1940 m. Užupyje veikusioms Naujosioms žydų kapinėms, sunaikintoms 1961–65 m. Paminklas pastatytas 2004 m. lapkričio 19 d. (Olandų g. 22, Užupis, „Senamiesčio seniūnija“).
• Paminklas Lietuvos tremtiniams, žuvusiems 1942–1956 metais Jakutijoje, atidengtas 2006 m. (Aukų g. 2A, „Naujamiesčio seniūnija”).
• Paminklas sovietinės okupacijos aukoms atminti „Tremtinių aukuras” (iš lauko akmenų) (Gedimino pr. ir Aukų g. sankirtoje, Gedimino pr. tarp pastatų 40 ir 42) („Naujamiesčio seniūnija“).
• Paminklas ir memorialinė lenta žymi masinių žudynių vietą, kur 1944 m. liepą buvo nužudyti žydų darbo stovykloje gyvenę žmonės (Subačiaus g. 47 ir 49, „Senamiesčio seniūnija”).
• Paminklas, įamžinantis stalinistinių tremčių (1940–1953) tragediją (Naujosios Vilnios Centrinėje aikštėje, prie geležinkelio stoties, „Naujosios Vilnios seniūnija”). Paminklas atidengtas 1991 m. birželio 14 d.
• Paminklas Vilniaus geto kovotojams ir aukoms (Geto aukų skveras, „Senamiesčio seniūnija“).
• Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas (Žirmūnų g. 1F, „Žirmūnų seniūnija”).
• Paminklas žuvusiems 1979–1989 metų Afganistano kare, atidengtas 2006 m. gruodį Vilniuje, Šiaurės miestelyje („Šnipiškių seniūjnija“).
• Paminklas Černobylio katastrofos (1986 balandžio 26 d.) aukoms atminti „Černobylio motina” (Sapiegos ligoninės parke, Antakalnio g. 17, „Antakalnio seniūnija“). Pastatytas 1997 m.
• 1987 m. rugpjūčio 23 d. skvere prie Adomo Mickevičiaus paminklo įvykusiam pirmajam valdžios nesankcionuotam mitingui sovietmečiu ir pirmajai viešai antisovietinei demonstracijai po 1972 m. „Kauno pavasario“ paminėti atidengtas paminklinis akmuo (prie Šv. Onos bažnyčios, Maironio g. 8, Senamiesčio seniūnija).
• 1989 rugpjūčio 23 d. vykusią „Baltijos kelio” akciją primenantis koplytstulpis (Ukmergės g. 24, prie Šeškinės poliklinikos, „Šeškinės seniūnija“).
• Memorialas 1991 metų Sausio 13-osios tragiškiems įvykiams atminti prie Vilniaus televizijos bokšto (Sausio 13-osios g. 10, „Karoliniškių seniūnija“).
• 1991 m. Sausio įvykiams skirta ekspozicija prie Lietuvos Seimo rūmų (Gedimino pr. 53, „Naujamiesčio seniūnija”).
• 1991 m. sausio 13-osios aukoms ir įvykiams atminti skirtas obeliskas (Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato kieme, S. Konarskio g. 49, „Naujamiesčio seniūnija“).
• Paminklinis akmuo istorinių Lietuvos ir Amerikos saitų atminimui įamžinti. 1999 03 30 (Vašingtono aikštė, „Naujamiesčio seniūnija”).
• Paminklas „Angelams sargams”, skirtas tarnyboje žuvusiems policijos pareigūnams (prie Generalinio policijos komisariato, Saltoniškių g. 19, „Žvėryno seniūnija“). Atidengtas 2005 m. rugsėjo 29 dieną.
• Paminklas visiems labdariams – granitinė obuolio skulptūra, atidengta 2011 m. gegužės 25 d. skvere tarp Mindaugo ir A. Vivulskio g., „Naujamiesčio seniūnija“).
• Paminklas Gydytojo pašaukimui, medikų bendruomenei skirta skulptūrinė kompozicija „Lozoriau, kelkis“ (skulpt. Stanislovas Kuzma). Paminklas atidengtas 2016 m. birželio 3 d. (VU ligoninės Santariškių klinikų vidinis kiemelis, Santariškių g. 2, „Verkių seniūnija“).
• Paminklas žuvusiems Vilniaus geto vaikams „Likę laiptai“ (skulpt. Mindaugas Šnipas) atidengtas 2016 m. rugsėjį (Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos sode, J. I. Kraševskio g. 5, „Žvėryno seniūnija) (žr. adresu).
• Paminklas dingusiems vaikams atminti „Mama!“ (skulpt. Romualdas Kvintas) atidengtas 2016 m. rugsėjį (Konstitucijos pr. 25, prie Lietuvos vaikų ir jaunimo centro, „Šnipiškių seniūnija“) (žr. adresu).
MEMORIALINĖMIS LENTOMIS Vilniuje pažymėtos vietos ir pastatai
Namas, kuriame 1781 m. lapkričio 24 buvo įkurtas Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas (Collegium Medicum) – pirmoji aukštoji medicinos mokykla Lietuvoje. Šalia buvusiame Medicinos kolegijos kieme augo pirmasis Lietuvoje Botanikos sodas, įkurtas žymaus prancūzų botaniko ir mediko Žano Eduardo Žilibero (Gilibert) (Pilies g. 22, „Senamiesčio seniūnija“).
Vieta, kurioje nuo XVI a. buvo Vilniaus Lukiškių totorių kapinės ir iki 1968 m. stovėjo mečetė (Goštauto g. 11, „Naujamiesčio seniūnija“).
Pastatas, kuriame 1628–1839 m. veikė Bazilijonų vienuolyno spaustuvė (Aušros Vartų g. 7A, „Senamiesčio seniūnija“).
Namas, kuriame 1805–1831 veikė pirmoji Vilniaus universiteto klinika (Didžioji g. 10, „Senamiesčio seniūnija”).
Vieta, kur buvo kankinami ir žudomi 1863–1864 m. sukilimo dalyviai (Arsenalo g. 3A, Taikomosios dailės muziejaus kiemelyje, „Senamiesčio seniūnija”).
Pastatas, kuriame 1905 m. gruodžio 5 d. vyko Didysis Vilniaus Seimas (plokštė šio įvykio šimtmečiui pažymėti, įmontuota šaligatvyje priešais dab. Lietuvos Nacionalinės filharmonijos pagr. įėjimą, Aušros Vartų g. 5, „Senamiesčio seniūnija“).
Pastatas, kuriame veikusioje spaustuvėje 1904–1906 m. buvo spausdinamos „Vilniaus žinios“ – pirmasis lietuviškas dienraštis, kurį redagavo Petras Vileišis (Vilniaus g. 39/6, dab. Vilniaus mokytojų namai, „Senamiesčio seniūnija“).
Vieta, kur 1905 m. spalio 10 d. vyko darbininkų demonstracijos susidūrimas su caro kariuomene (Gedimino 13, „Naujamiesčio seniūnija”).
Pastatas, kuriame 1906–1910 m. buvo pirmojo lietuviško dienraščio „Vilniaus žinios“ redakcija ir spaustuvė; 1907 m. surengta Pirmoji lietuvių dailės paroda; 1931–1940 m. veikė dr. Jono Basanavičiaus įkurta Lietuvių mokslo draugija ir Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ (Vileišių rūmų ansamblyje, ant rūmų gatvės fasado (Antakalnio g. 6, dab. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, „Antakalnio seniūnija”).
Namas, kuriame 1906 m. lapkritį įvyko Miko Petrausko ir Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio pirmosios lietuviškos operos „Birutė” premjera (Aušros Vartų g. 5, dabar Lietuvos nacionalinė Filharmonija, „Senamiesčio seniūnija“).
Pažymint 1907 m. rugsėjo 15 d. Vilniuje įsteigtos Lietuvių dailės draugijos 105 metų sukaktį atidengta memorialinė lenta (Liejyklos g. 9, „Senamiesčio seniūnija”). Lentoje minimi draugijos steigėjai.
Pastatas, kuriame 1907–1924 m. veikė pirmoji Vilniaus dviklasė lietuvių pradinė mokykla, o 1908–1917 m. buvo įsikūrusi Lietuvių mokslo draugija (Lydos g. 6 / Pranciškonų g. 3, „Senamiesčio seniūnija”).
Pastatas, kuriame 1909 m. pradėjo darbą laikraščio „Lietuvos žinios” redakcija (Vilniaus g. 25, „Senamiesčio seniūnija”).
Pastatas, kuriame 1915 m. spalio 15 d. pradėjo veikti pirmoji Vilniaus lietuvių gimnazija (J. Basanavičiaus g. 16, „Naujamiesčio seniūnija”). Lentoje įkomponuoti skulptūriniai portretai gimnazijos steigėjų – Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos, Povilo Gaidelionio (skulpt. Darius Bražiūnas). Atminimo lenta atidengta 2015 m. spalio 5 d. (žr. adresu).
Pastatas, kuriame 1917 m. rugsėjo 18-22 d. vyko Vilniaus konferencija, išrinkusi Lietuvos Tarybą Nepriklausomybei pasiekti (J. Basanavičiaus g. 13, dabar Lietuvos rusų dramos teatras, „Naujamiesčio seniūnija“).
Namas, kuriame 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktas (Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namai, Pilies g. 26, „Senamiesčio seniūnija“). Įrašas lentoje skelbia: „1918 metais vasario 16 dieną šiuose namuose paskelbtas Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymas”.
Pastatas, kuriame 1918 m. dirbo Antano Smetonos vadovaujama Lietuvos Valstybės Taryba, Augustino Voldemaro ir Mykolo Šleževičiaus ministrų kabinetai. Memorialinė lenta atidengta 2018 m. lapkričio 9 d. Gedimino prospekte 13 (tuo metu Šv. Jurgio pr. 13) (Senamiesčio seniūnija).
Pastatas, kuriame 1918 m. lapkričio 23 d. tuometinis Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir pirmasis krašto apsaugos ministras Augustinas Voldemaras pasirašė įsakymą, kuriuo buvo pradėtos formuoti šalies reguliariosios pajėgos (dabar Gedimino pr. 9, „Senamiesčio seniūnija”, 1918 m. – Jurgio pr. 11). Memorialinė lenta atidengta 2013 lapkričio 22 d. Joje rašoma, kad 1918 m. šiame name dirbo Lietuvos Taryba. Čia buvo įsteigta Krašto apsaugos ministerija ir atkurta Lietuvos kariuomenė.
Vieta, kurioje stovėjusiame pastate 1918 m. gruodžio 29 d. pradėtos leisti laikinosios Vyriausybės žinios (terasos sienelė prie Vilniaus centrinio knygyno, Gedimino pr. 13, „Naujamiesčio seniūnija“).
Gedimino pilies bokštas, kur 1919 m. sausio 1 d. Lietuvos kariuomenės savanoriai pirmą kartą iškėlė Lietuvos vėliavą (Arsenalo g. 5, „Senamiesčio seniūnija“).
Pastatas, kuriame 1919–1931 m. dirbo Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas ir kuris buvo Vilniaus krašto lietuvių veiklos centras (Šv. Ignoto 16, „Senamiesčio seniūnija“).
Namas, kuriame 1927–35 m. veikė pirmoji Vilniaus radijo stotis (Vytauto g. 17/2, „Žvėryno seniūnija”).
Pastatas , kuriame 1931–1941 m. veikė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija (A. Jakšto g. 9, „Naujamiesčio seniūnija“).
Namas, kuriame 1940–1941 m. veikė Karinio lietuvių aktyvistų fronto štabas (Gedimino pr. 29, „Naujamiesčio seniūnija“).
Namas, kuriame 1940–1941 ir 1944–1951 m. buvo kalinami ir kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę (Mindaugo g. 7/2, „Naujamiesčio seniūnija“).
Geležinkelio stoties pastatas, pagrindinis peronas (Geležinkelio g. 16, „Naujamiesčio seniūnija). Atminimo lenta skirta 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. iš šios geležinkelio stoties masiškai tremtų Lietuvos gyventojų atminimui (skulpt. Jonas Jagėla). Atidengta 2011 m. birželio 14 dieną.
Vilniaus geto teritorija („Senamiesčio seniūnija“).
Pastatas, prie kurio 1956 m. Vėlinių išvakarėse buvo užgniaužta taiki demonstracija, kuria Lietuvos žmonės išreiškė paramą Vengrijos revoliucijai (Bazilijonų g. 14 / Aušros Vartų g. 21, „Senamiesčio seniūnija“).
Pastatas, kuriame 1988 m. birželio 3 d. susirinkę apie 500 aktyviausių inteligentijos atstovų išrinko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę (Gedimino pr. 3, dab. Lietuvos Mokslų akademija, „Senamiesčio seniūnija“).
Pastatas, kuriame buvo įsikūrusi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio būstinė (Gedimino pr. 1, „Senamiesčio seniūnija”).
Namas, kuriame buvo įsikūręs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio spaudos centras. Čia 1988 m. pradėtas leisti pirmasis nepriklausomas atsikuriančios Lietuvos savaitraštis „Atgimimas” (Pylimo g. 8, „Senamiesčio seniūnija“).
Rašytojų sąjungos pastatas, kuris 1986–1990 m. buvo vienas Sąjūdžio židinių, atvedusių Lietuvą į nepriklausomybę (K. Sirvydo g. 6, „Senamiesčio seniūnija”). Paminklinė lenta atidengta minint Sąjūdžio įkūrimo 25-ąsias metines 2013 m. birželio 3 d.
Atminimo plytelė su simbolinio Baltijos kelio dalyvio pėdsakais buvo įmontuota Vilniaus Katedros aikštėje 2013 m. gegužės 24 d. („Senamiesčio seniūnija”). Vilniaus miesto iniciatyva trijų Baltijos valstybių sostinių centrinėse miesto vietose nutarta įmontuoti atminimo ženklus, kuriais norima priminti ateinančioms kartoms, kad 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo metines, Vilnių, Rygą ir Taliną sujungė gyva, analogų pasaulyje neturinti, 600 kilometrų žmonių rankų grandinė.
Pastatas, kuriame 1990–1991 metais dirbo pirmoji atkurtos Lietuvos Respublikos vyriausybė (J. Tumo-Vaižganto g. 2, dab. LR užsienio reikalų ministerija, „Naujamiesčio seniūnija“).
Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 m. jubiliejui pažymėti, 2003 m. rekonstruotas Gedimino prospektas, tai pažymėta ant V. Kudirkos aikštės tvorelės prikabintoje lentoje (Vilniaus g., prie Vinco Kudirkos aikštės, „Naujamiesčio seniūnija”).
Spaudos rūmų pastatas, susijęs su tragiškais 1991 m. Sausio įvykiais (Laisvės pr. 60, „Viršuliškių seniūnija“).
Lietuvos Respublikos Seimo pastatas, susijęs su tragiškais Sausio 13-osios įvykiais (Gedimino pr. 53, „Naujamiesčio seniūnija“).
Lietuvos radijo ir televizijos pastatas, susijęs su tragiškais Sausio 13-osios įvykiais (S. Konarskio g. 49, „Vilkpėdės seniūnija“).
Krašto apsaugos savanorių pajėgų (anksčiau – Savanorių krašto apsaugos tarnybos (SKAT) respublikinis štabas) pastatas, susijęs su tragiškais 1991 m. Sausio įvykiais (Viršuliškių g. 36, „Viršuliškių seniūnija”).
Su tragiškais 1991 m. Sausio 13-osios įvykiais susijusios buvusios Vilniaus ligoninės – Šv. Jokūbo (Vasario 16-osios g. 1, „Naujamiesčio seniūnija”) ir Raudonojo Kryžiaus (Žygimantų g. 3, „Senamiesčio seniūnija”) – kurių personalas ir medikai pasiaukojamai gelbėjo žmonių gyvybes ir gydė nukentėjusiuosius nuo Sovietų Sąjungos agresijos 1991 m. Memorialinės lentos atidengtos 2014 m. sausio 13 d.
Lietuvos žurnalistų sąjungos pastatas, susijęs su tragiškais Sausio 13-osios įvykiais (Vilniaus g. 35/3, „Senamiesčio seniūnija“).
Memorialinė lenta, skirta pagerbti ir išreikšti padėką Islandijai, pirmajai 1991 metų vasario 11 dieną pripažinusiai Lietuvos nepriklausomybę, atidengta 2011 m. vasario 12 d. (prie namo Islandijos g. 3/18, „Senamiesčio seniūnija“).
Memorialinė lenta, kurioje lietuvių ir anglų kalbomis užrašyta, kad 1994 m. Vilniaus istorinis centras Senamiestis UNESCO Pasaulio paveldo komiteto buvo įrašytas į pasaulio Kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos pasaulio paveldo sąrašą (Didžioji g. 31, ant Rotušės sienos, „Senamiesčio seniūnija“). Lenta atidengta 1996 m. gegužės 21 d.
Paminklinė lenta primena JAV prezidento Džordžo V. Bušo (George W. Bush) kalbą, pasakytą Vilniaus Rotušės aikštėje 2002 m. lapkričio 23 d., apie glaudžius JAV ir Lietuvos ryšius (Didžioji g. 31, ant Rotušės sienos, „Senamiesčio seniūnija“).
Memorialinė lenta, skirta „Vilniui Europos kultūros sostinei 2009“ (VEKS). Žymuo atidengtas 2013 m. lapkritį (Didžioji g. 31, ant Rotušės sienos, „Senamiesčio seniūnija“) (žr. Sostinė. – 2013, lapkr. 16, p. 6.; taip pat adresu).
TURISTINIAI MARŠRUTAI
Yra išleista keletas leidinių, kuriuose galima rasti turistinių maršrutų po Vilnių, jo senamiestį, gražiausius gamtos kampelius [1, 5, 10, 11].
Vilniaus miesto savivaldybė nemaža dirba turizmo srityje – pateikia informacijos apie Vilnių savo svetainėje, leidžia bukletus, žemėlapius, plokšteles, suvenyrus, CD ir kt. Savivaldybės pastangomis Vilniaus gotikiniai objektai yra įtraukti į „Europos plytinės gotikos kelio“ maršrutą.
2008 m. vasarą Vilniaus miesto savivaldybės administracija, įgyvendindama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos regioninės plėtros fondo iš dalies finansuojamą projektą „Vaizdingo automaršruto Vilniaus mieste ir apylinkėse sukūrimas“ parengė turistinį maršrutą keliaujantiems automobiliais sostinės svečiams bei vilniečiams po vaizdingiausias bei įdomiausias Vilniaus miesto ir jo apylinkių vietas. Maršrutą sudaro apie 80 km žiedas, kuriuo važiuojant galima aplankyti žymiausius Vilniaus centro ir apylinkių kultūros, istorijos ir architektūros paveldo objektus, pasigrožėti įspūdingomis panoramomis. Lankytinas vietas pasiekti ir pažinti padeda įrengti informaciniai kelio ženklai „Vaizdingas maršrutas”, nuorodos į lankytinus objektus, taip pat informaciniai stendai [12].
Vilniaus turizmo informacijos centro (VTIC) steigėja yra Vilniaus miesto savivaldybė. VTIC veiklą kuruoja Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros ir ugdymo departamento Turizmo ir miesto įvaizdžio skyrius. Pagrindinis VTIC biuras įsikūręs Vilniaus g. 22 [15]. Šiuo metu veikia keli Vilniaus turizmo informacijos centrai. Jie įsikūrę Vilniaus miesto Rotušėje (Didžioji g. 31), Vilniaus miesto geležinkelio stotyje (Geležinkelio g. 16) ir Vilniaus miesto savivaldybėje (Konstitucijos pr. 3). Turizmo informacijos centro svetainėje pateikiama duomenų apie Vilniaus istoriją, lankytinus miesto ir apylinkių objektus, ekskursijas bei kt. [15].
Daug įvairiapusiškos informacijos apie Vilnių rusų kalba yra interneto svetainėje „O Вильнюсе” [23].
Literatūra ir šaltiniai
1. Baškytė, Rūta. Vilniaus regioniniai parkai: [atgyja, vilioja, dabina] / Rūta Baškytė, Paulius Kavaliauskas. – Vilnius [i. e. Kaunas], 2002. – 84 p.: iliustr., žml. – Santr. angl. – Virš. aut. nenurodyti. – Bibliogr.: p. 79.
2. Byševska, Liudvika. 1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštis = Żurnal podróży do Wilna z roku 1786. – Vilnius, 2008. – 163, [1] p.: iliustr., žml. – Gretut. tekstas liet., lenk. – Bibliogr. išnašose.
3. Būčys, Žygintas. Pirmasis viešas muziejus Lietuvoje: [apie Vilniaus Senienų muziejų, veikusį 1855-1865 m. ]. – Bibliogr.: 47 pavad. / Būčys, Žygintas, Pivoras, Saulius // Kultūros barai. – 1996, Nr. 4, p. 66-70.
4. Juškevičius, Adomas. Vilnius ir jo apylinkės / Adomas Juškevičius, Juozas Maceika. – 3-iasis (fotografuotinis) leidimas. – Vilnius, 1991. – 6, X, 255 p., [1] atsk. žml. lap.: iliustr. – Orig. leid. duom.: Vilnius: Lietuvos Mokslo d-ja, 1937.
5. Ką pasakoja Vilniaus gatvės: kelionė po literatūrinį ir kultūrinį Vilnių. – Vilnius, 2001. – 67, [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 66.
6. Keršytė, Nastazija. Vilniaus istorijos ar miesto muziejus. Idėja ir problemos: [apie realaus ir virtualaus Vilniaus muziejaus kūrimą] . – Iliustr. – Lygiagr. liet., angl. // Lietuvos muziejai. – 2007, Nr. 3, p. 5-6.; Prieiga per internetą: <http://www.museums.lt/Zurnalas/2007_3/LM2007_5_6.pdf>.
7. Kirkor, Adam Honory (Kirkoras, Adomas Honoris). Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – 2-oji patais. ir papild. laida. – Vilnius, [2012]. – 326, [2] p.: iliustr. + 1 lap. Vilniaus plano, 1859. – Orig. antr.: Przechadzki po Wilnie i jego okolicach. – Bibliogr. išnašose. – R-klė: p. 316-324.
7a. Lietuvos aklųjų istorijos muziejus. – Vilnius, 2014. – 18 p.: iliustr.
8. Maceika, Juozas. Vadovas po Vilnių / Juozas Maceika, Pranas Gudynas. – Vilnius, 1960, p. 186-187.
9. Muziejiniai Vilniaus istorijos kontekstai = The museological context of Vilnius history: mokslinių straipsnių rinkinys. – Vilnius, 2008. – 175, [1] p.: iliustr.
10. Po Pavilnius: ekskursijos gamtininkams; Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras. – Vilnius, 1996. – 65, [2] p.: iliustr.
11. Tūrienė, Vilija. Dešimt Šventaragio mįslių: Vilniaus svečiams. – Vilnius, 1993. – 255, [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 254-255, [1].
12. Vaizdingas maršrutas automobiliu po Vilnių ir apylinkes. Vilniaus turizmo informacijos centras [interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2016-10-12]. Prieiga per internetą:
<http://www.vilnius-tourism.lt/wp-content/uploads/2011/11/LT-leidinys.pdf>.
13. Valentukevičius Juozas. Muziejus, atviras visiems. // Mūsų žodis. – 2012, Nr. 11, p. 20–22; Prieiga per internetą: <http://www.musuzodis.lt/mz/201211/str13.htm>.
14. Venclova, Tomas. Vilnius: vadovas po miestą. – Vilnius, [2001]. – 215, [1] p.: iliustr., faks., žml. – Objektų ir asmenvardžių r-klės: p. 203-214.
Šidlauskas, Algirdas. Knyga apie Vilniaus aurą: [recenzija]. – Santr. angl., p. 96. – Rec. kn.: Vilnius / Tomas Venclova. – Vilnius, [2001 ] // Kultūros barai. – 2002, Nr. 6, p. 85-90.
15. Vilnius. Vilniaus turizmo informacijos centras [interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2016-10-12]. Prieiga per internetą: <http://www.vilnius-tourism.lt/>.
16. Visi Vilniaus muziejai [interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2009-10-06]. Prieiga per internetą: <http://www.vilniausmuziejai.lt/visi_Vilniaus_muziejai.php>.
17. Dylewski, Adam. Wilno po polsku. – Warszawa, 2007. – 431, [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 411-414, 417 ir išnašose. – R-klės: p. 418-430.
18. Everatt, Joseph. Vilnius: a complete guide. – Vilnius, [2008]. – 263, [1] p.: iliustr. – R-klė: p. 261-263.
19. Vilnius: 100 memorable sites of Jewish history and culture. – 2nd ed. – Vilnius, 2006. – 51, [4] p.: iliustr., žml.
20. Vilnius in your pocket. In your pocket [interaktyvus] 1995-2009 [žiūrėta 2009-09-29]. Prieiga per internetą: <http://www.inyourpocket.com/city/vilnius.html>.
21. Аграновский, Генрих. Вильнюс: по следам Литовского Иерусалима: памятные места еврейской истории и культуры : путеводитель / Генрих Аграновский, Ирина Гузенберг. – Вильнюс, [2011] (Вильнюс : Сапну сала). – 655, [1] p.: iliustr., faks., portr., žml. – Virš. aut.
nenurodyti. – Bibliogr. : p. 646-651. – R-klės: p. 620-645.
Lietuvos Jeruzalės keliais: [recenzija] / Domininkas Burba. – Bibliogr.: 5 pavad. – Rec. leid.:
Вильнюс: по следам Литовского Иерусалима / Генрих Аграновский, Ирина Гузенберг.Вильнюс: Государственный еврейский музей им. Виленского Гаона, [2011] // Šiaurės Atėnai. – 2011, rugpj. 26, p. 9; Prieiga per internetą: <http://www.satenai.lt/?p=11153>.
22. Аграновский, Генрих. Литовский Иерусалим: краткий путеводитель по памятным местам еврейской истории и культуры в Вильнюсе / Генрих Аграновский, Ирина Гузенберг. – Вильнюс, 1992. – 71 p., [7] iliustr. lap: iliustr.
23. O Вильнюсе [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 2016-10-11]. Prieiga per internetą: <http://www.vilnius.skynet.lt/index.html>.
24. Луцкевiч, Лявон. Вандроўкi па Вiльнi. – Вiльня, 1998. – 157, [2] p.: iliustr. – R-klė, 147-148.
Parengė Nijolė Sisaitė (VAVB), 2008; 2016; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2024
Vilniaus praeitis apipinta daugybe legendų, padavimų, mitų. Jų rinkiniai pradėti leisti gana vėlai. Vilniaus padavimų ir legendų knyga „Podania i legendy Wileńskie“ buvo išleista 1925 m. Vilniuje lenkų kalba. Knygą parengė gydytojas, istorikas Vladislavas Zahorskis (Władysław Zahorski, 1858–1927). V. Zahorskis domėjosi Vilniaus praeitimi, pats rinko legendas ir po kiekviena jų užrašė, iš kur ji sužinota. Ši knyga buvo išversta į lietuvių kalbą ir išleista 1931 metais Kaune. Kaip rašoma knygos „Vilniaus padavimai“ pratarmėje, „Vilniaus padavimus, „sekdamas d-ru Zahorsku parašė P. Vingis“. Šiuo slapyvardžiu pasirašė visuomenės veikėjas, publicistas, leidėjas Pranas Žukauskas (1892–1957). Knygoje pateikiamos 39 Vilniaus legendos. Tarp jų ir garsios legendos apie kunigaikščio Gedimino sapną, Barboros Radvilaitės ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto meilę ir kt. Šios knygos leidimas, pavadinimu „Vilniaus legendos“, buvo pakartotas 1990 ir 1991 metais Vilniuje.
2015 m. Rusijos mokslų akademijos Slavistikos institutas išleido profesionaliai parengtą, iliustruotą leidinį „Вильнюсские предания и легенды“ [19]. Knygoje spausdinami 45 Vilniaus padavimai ir legendos nuo pagonybės laikų iki XX a. pradžios. Kaip teigiama anotacijoje, sudarant leidinį buvo remtasi V. Zahorskio lenkišku 1925 m. išleistu Vilniaus legendų rinkiniu ir jų vertimu į lietuvių kalbą, išleistu 1931 m. (išvertė P. Vingis). Knygos pradžioje spausdinamas vertėjos Marijos Zavjalovos „žodis“. Jame pateikiama informacijos apie Vladislavą Zahorskį ir P. Vingį ir jų išleistus padavimus, rusiško leidinio sudarymo principus. Taip pat pateikiamas vertėjos straipsnis apie daugianacionalinio Vilniaus atspindį Zahorskio/Vingio padavimuose ir Tomo Venclovos straipsnis „Vilniaus mitologija“.
Knygoje „Ežeras ant milžino delno” (Vilnius, 1995) spausdinamas padavimas „Vilnius ant gėlių”.
Žinomų lietuvių bei lenkų istorikų ir rašytojų Alberto Kojalavičiaus-Vijūko, Teodoro Narbuto, Vladislavo Zahorskio, Juzefo Ignaco Kraševskio, Vaižganto, Vytauto Misevičiaus ir kt. užrašytos legendos apie senąjį Vilnių, jo bažnyčių, vienuolynų, altorių ir paveikslų sukūrimo istorijos sudėtos į knygą „Vilniaus legendos“ ir „Legendy Wileńskie“ (Vilnius, 1998). Daugelį apdovanojimų pelnė Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, dailininko Broniaus Leonavičiaus sudaryta ir įspūdingai iliustruota knyga „Vilniaus legendos. Siaubūnas. Lizdeika. Geležinis vilkas. Vilniaus įkūrimas“ (Vilnius, 2005) [17].
Serijoje „Gražiausios Lietuvos legendos“ išleista „Vilniaus legenda“ (Vilnius, 2007), papasakota Dainiaus Juozėno, iliustruota dailininko Antano Gudonio ir „Vilniaus siaubūnas“ (Vilnius, 2009), papasakota Albinos Varnienės, iliustruota Linos Kusaitės.
Literatūrinių padavimų apie Vilniaus praeitį parašė išeivijos rašytojas, žurnalistas Paulius Jurkus. Jo knygose „Ant Vilnelės tilto: Vilniaus legendos” (Chicago, 1968) ir „Kai Vilniaus liepos žydi: Žibunto sakmės apie Vilnių ” (Brooklyn (N.Y.), 1985) yra literatūriškai apdoroti su Vilniumi susiję padavimai bei pasakojimai (sakmės). Antroje knygoje yra 10 legendinių pasakojimų, suskirstytų į du skyrius. Į šiuos istorinius pasakojimus įdėta gana daug autoriaus vaizduotės.
Pirmieji grožinės literatūros tekstai apie istorinę ir kultūrinę Vilniaus praeitį parašyti XVI amžiuje. 2001 m. Vilniuje išleista knyga „Vilniaus pasveikinimas = Gratulatio Vilnae: XVI–XVIII amžiaus tekstų rinkinys“, kurią sudaro XVI–XVIII a. tekstai, daugiausia rašyti lotynų, lenkų kalbomis ir tik vienas kitas – lietuviškai [13].
Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje buvo rastas XVIII a. lenkų kalba parašytas kūrinėlis „Bukolikos, arba piemenų eilės apie Vilnių. Dešimt eklogų“. Kūrinio autorius nenurodytas. Šio kūrinio pagrindu išleista knyga „Bukolikos, arba Piemenų eilės apie Vilnių. X eklogų = Bukolika, abo Wiersz pasterski o Wilnie. Eklog X“ (Vilnius, 2002). Kaip teigia viena iš leidinio rengėjų, literatūros tyrinėtoja Eugenija Ulčinaitė, „Vilniaus bukolikos“ turi panašumų su Vergilijaus bukolikomis. Tačiau jų siužetas gana originalus ir netikėtas. Vilniaus apylinkėse, prie upės, medžių pavėsyje susirinkę piemenys kalbasi apie Vilniaus miesto įkūrimą, pasakoja Gedimino sapną, kunigaikščio žygius ir kt.
XIX a. pradžioje lenkų kalba išleista F. Šahino (Szahino) Sokolo „Dūmos apie Vilniaus pilį“, T. Litynskio trys eiliuoti laiškai, O. Petraškevičiaus (Pietraszkiewicz) „Svajojimas prie Gedimino pilies griuvėsių“ ir kt. [7]. Memuarų apie XIX a. Vilnių yra palikęs Vilniaus vyskupas Adomas Stanislovas Krasinskis (Adam Stanisław Krasiński, 1810–1891) – literatas, aktyvus to meto kultūros veikėjas, 1863 m. sukilimo tremtinys. Pirmą kartą jo atsiminimai „Wspomnienia biskupa wileńskiego“ („Vilniaus vyskupo atsiminimai“) buvo išspausdinti XX a. pradžioje Krokuvoje 1900 (ar 1901) m. Praėjus daugiau kaip šimtui metų, 2013 m. pasirodė vyskupo „Atsiminimų“ vertimas į lietuvių kalbą“, moksliškai parengtas istorikės Aldonos Prašmantaitės. Atsiminimuose rašoma ir apie Vilnių: apie senojo Vilniaus universiteto profesorius, apie pijorus Vilniuje, Vilniuje gimusį politinį veikėją, literatą, publicistą, meno ir literatūros istoriką, kritiką Julijoną Klačko (Julian Klaczko – tikrasis vardas – Jehuda Lejb), apie susitikimą su Adomo Mickevičiaus amžininku, padariusiu poetui nemažą įtaką, filosofu, mistiku Andriejumi Tovianskiu (1799–1878, Andrzej Towianski).
XIX a. antroje pusėje parašytas vienas pirmųjų draminių kūrinių apie Vilnių – Aleksandro Fromo-Gužučio 4 veiksmų „istorijos drama“ „Gedimino sapnas“ (Ryga, 1910). Čia Vilnius vaizduojamas kaip sakrali vieta, o miesto įkūrimas kaip dievų valios įvykdymas, įkūnijnantis gėrį ir grožį [10].
1918–1919 m. miesto gyvenimo atkarpa vaizdžiai aprašyta to meto įvykių liudininko, rašytojo Vaižganto publicistikoje „Vokiečių okupuotan Vilniun sugrįžus 1918 metais“ ir „Vilniaus laikotarpis, 1918–1919 m.“, spausdinamoje Vaižganto „Raštų“ 10 tome (Vilnius, 1999).
Tarpukario metais lietuvių poetai rašė apie Vilnių pakylėtai, romantiškai. Iliustruotoje poezijos antologijoje „Mūsų Vilniaus poezija“ (Kaunas, 1932) spausdinamos to meto poetų Salio Šemerio, Petro Babicko, Fausto Kiršos, Petro Vaičiūno ir kt. autorių eilės, kuriose Vilnius vadinamas gražiausiais žodžiais, poetizuojama miesto praeitis [5]. Vilniuje tuo metu gyvenusių poetų Onos Miciūtės, Albino Žukausko, Juozo Kėkšto eilėraščiuose daug liūdesio, skausmo, nutylėjimų, nes Vilnius jiems buvo ne poetinė vizija, o kasdienio gyvenimo realybė [6]. Lenkų užgrobto Vilniaus gyvenimą aprašė ir Kazys Puida savo romane „Geležinis vilkas“ (Kaunas, 1927). Suromantinta miesto istorinė praeitis atgyja Bernardo Brazdžionio parašytoje giesmėje „Kunigaikščių miestas“ (Kaunas, 1939).
Vokiečių okupacijos metais išėjo Kazio Bradūno pirmoji poezijos knygelė „Vilniaus varpai“ (Vilnius, 1942). Vėliau, jau gyvendamas Amerikoje, poetas išleido eilėraščių knygą „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio“ (1981). Vilnius kaip sakralus miestas vaizduojamas XX a. lietuvių rašytojų Maironio, Balio Sruogos, Antano Škėmos, Petro Vaičiūno, Juozo Grušo, Justino Marcinkevičiaus dramose [10]. Minėtini keli istoriniai romanai Vilniaus tema. Viduramžių Vilnius aprašytas A. Telšio romane „Žveng žirgelis“ (Vilnius, 1985). Vilniaus krašto užgrobimo laikotarpis atsispindi Alfonso Bieliausko romane „Vilniaus kalneliai“ (Vilnius, 1986). Istorinių romanų – Anieliaus Markevičiaus „Deimanto ugnis“ (Vilnius, 1986) ir Juozo Šikšnelio „Įvykių horizontas“ (Kaunas, 2007) veiksmas vyksta Vilniuje. Išeivijos rašytojas Juozas Kralikauskas yra parašęs istorinius biografinius romanus „Įkaitę Vilniaus akmenys“ (Vilnius, 1991) ir „Martynas Mažvydas Vilniuje“ (Chicago, 1976).
Nemažai kūrinių Vilniaus miestui skyrė lietuvių poetai Antanas Jonynas, Vladas Mozūriūnas, Antanas Miškinis, Antanas Venclova, Albinas Žukauskas, Janina Degutytė, Stasys Anglickis, Eduardas Mieželaitis. Jų, taip pat kitų poetų eilės apie Vilnių, sudėtos į sovietmečiu išleistą rinkinį „Vilniaus mūrai“ (Vilnius, 1973) [12].
1982 m. išėjo nedidelio formato eilėraščių knygelė „Vilniaus mozaika“, į kurią sudėti įvairių kartų lietuvių poetų eilėraščiai ir poemų fragmentai.
2008 m. išleista Aido Marčėno sudaryta poezijos rinktinė „Iš Vilniaus į Vilnių“. Pasak knygos sudarytojo, „Sapno miestas. Nebesanti Šiaurės Jeruzalė, nebetapsiantys Šiaurės Atėnai“ atsiveria skaitytojui iš 62-jų čia skelbiamų lietuvių poetų kūrinių, jų vaizdų, vizijų, refleksijų [9].
2011 m. Vilniuje pradėtas leisti kasmetinis jaunųjų poetų, prozininkų ir fotografų kūrybos almanachas „Literatūrinės Vilniaus slinktys“. Jis yra savotiškas 2008 m. išleistos poezijos rinktinės „Iš Vilniaus į Vilnių“ tęsinys. „<…> almanacho tekstuose vyrauja Vilniaus įvaizdis, kuris keisčiausiais rakursais pateikiamas skirtingų autorių“ (Šiaurės Atėnai. 2011, liep. 15, p. 9; žr. adresu). Anot vieno iš almanacho iniciatorių ir sudarytojo, poeto Aivaro Veiknio, „Vilniuje prasideda visos slinktys: istorinės, geografinės, filosofinės, kultūrinės, dvasinės“ („Literatūrinės Vilniaus slinktys. Vilnius, 2011). Viena pagrindinių almanacho koncepcijų – sutelkti jaunųjų poetų, prozininkų ir fotografų darbus apie Vilnių.
2009 m. Austrijoje, serijoje „Europa erlesen“, buvo išleista grožinės literatūros kūrinių apie Vilnių antologija vokiečių kalba „Vilnius“ (Klagenfurt, 2009). Rinktinėje spausdinami poezijos ir prozos kūriniai, versti iš 12 kalbų – lenkų, baltarusių, rusų, latvių, lietuvių ir kt. kalbų. Pateikiama garsioji Vilniaus įkūrimo legenda, Maironio, Henriko Nagio, Sigito Gedos, Juditos Vaičiūnaitės, Jurgos Ivanauskaitės, Ričardo Gavelio, Mariaus Ivaškevičiaus ir daugelio kitų lietuvių autorių kūriniai apie Vilnių ar kūrinių ištraukos. Antologija pradedama austrų poeto H. C. Artmano (Artmann) (1921–2000) eilėraščiu „Pro „Lietuvos“ viešbučio langą“ („Aus einem fenster des hotel lietuva…“), o užbaigiama Tomo Venclovos tekstu „Gražesnis nei Florencija“.
Pateikiama informacijos apie kiekvieną autorių, nurodomi šaltiniai, iš kurių spausdinami kūriniai. Antologija labai profesionaliai parengė, parašė baigiamąjį žodį „Post scriptum” ir išvertė kai kuriuos kūrinius iš lietuvių kalbos austrų literatūros kritikas, eseistas, vertėjas Kornelijus Helis (Cornelius Hell). Už profesionaliai į užsienio kalbą išverstus kūrinius, lietuvių literatūros populiarinimą užsienyje Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ir Kultūros ministerija 2010 m. paskyrė K. Heliui Šv. Jeronimo premiją.
Serijoje „Europa erlesen” anksčiau išleistos grožinės literatūros antologijos apie Berlyną, Vieną, Budapeštą, Sankt-Peterburgą, Dubliną ir kt. Europos miestus.
2010 m. Vilniuje, R. Paknio leidykloje išleista nuotraukų ir tekstų apie Vilnių rinktinė „Vilnius: miesto portretas” (Vilnius, 2010). Tai turintis istorinės bei meninės vertės leidinys, kuriame pateikiami nedidelės apimties 84 lietuvių ir užsienio autorių (istorikų, rašytojų, poetų, menotyrininkų, keliautojų ir kt.) tekstai apie Vilnių, iliustruoti 26 šiuolaikinių ir praeities fotografų nuotraukomis. Leidinio sudarytojas Raimondas Paknys, taip pat dailininkas Izaokas Zibucas. Knygoje taip pat pateiktos tekstų ir iliustracijų autorių biogramos. Yra cituojamų leidinių sąrašas. Išleistas taip pat šios knygos vertimas į anglų kalbą „Vilnius: portrait of a city: anthology of photographs and text“ (Vilnius, 2010).
Daug eilėraščių Vilniui yra paskyrę Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Aidas Marčėnas, Almis Grybauskas ir kiti lietuvių poetai. Skaitydamas poetės Marijos Katiliūtės (Lacrimos) sonetų rinkinį „O Vilniau, Vilniau!“ (Vilnius, 1997), skaitytojas tarsi keliauja po gerai pažįstamas, poetei brangias Vilniaus vietas: Gedimino kalną, senamiestį, universitetą, gražiausias bažnyčias. Kaip pažymi literatūrologė Violeta Kelertienė, „Vilnius, pasirodo, be galo talpus ir turtingas simbolis, stimuliuojantis vaizduotę, pasiduodantis daugybei variacijų, toks pat įvairus kaip pasaulis“ [4]. Toks miestas yra Juditos Vaičiūnaitės poezijoje (rinkiniuose „Pilkas šiaurės namas“, „Žemynos vaikai“ ir kt.). J. Vaičiūnaitės poezijoje nors Vilnius ir šventas miestas, bet visada natūralus, su savo grožiu, bjaurastimi ir beprasmybe. Literatūros profesorė Viktorija Daujotytė yra parašiusi studiją „Vieninteliam miestui. Juditos Vaičiūnaitės Vilnius“ (Vilnius, 2009), kurioje stengiamasi praskleisti poetinį Vilniaus vaizdinį J. Vaičiūnaitės kūryboje.
Vilnius visada gyvas Tomo Venclovos kūryboje. Jo poezijoje Vilnius nėra sustingęs tame laike, kada poetas atsisveikino su miestu prieš emigruodamas, jis nuolat besikeičiantis [11]. 2009 m. birželio 3 d. T. Venclova Varšuvos karalių rūmuose skaitė paskaitą „Vilnius kaip nostalgijos objektas”, kurioje pabrėžė, kad „[…] turbūt labiausiai Vilnių ženklina faktas, kad jis beveik visada yra nostalgijos objektas. Vilniaus tekstą paprastai kuria žmonės, atskirti nuo savo miesto, todėl labai jautrūs jo kasdienybės smulkmenoms…” [15].
Minėtini ir prozos kūriniai Vilniaus tema. Jurgio Kunčino romane „Tūla“ (Vilnius, 1993)‚ Antano Ramono „Balti praėjusios vasaros debesys” (Vilnius, 1991) aprašomas šiandieninis nepagražintas Vilniaus gyvenimas. Veiksmas dažniausiai vyksta senamiestyje ar miesto centre. Prozininkų kūrybos herojai sėdi kavinėse, vaikšto gatvėmis, bendrauja šnekamąja kalba. Čia sutiksi ir narkomaną, ir prostitutes, ir valkatą… Veikėjus supanti aplinka dažniausiai netvarkinga, apleista. Ypatingą vietą Vilnius užima vilniečio prozininko Ričardo Gavelio kūryboje, ypač jo romanuose „Vilniaus pokeris“ (Vilnius, 1989), „Vilniaus džiazas“ (Vilnius, 1993) ir kt. [14].
Žymios lietuvių prozininkės, vilnietės Jurgos Ivanauskaitės romanų veiksmas irgi dažniausiai vyksta Vilniuje. Jos kūrinių herojai tarsi nejaučia virš savęs Vilniaus praeities ir kultūros auros. Jos kūryboje daug intymumo, emocinės įtampos, atvirų meilės scenų. Rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusio trijų dalių romano „Silva rerum” veiksmas vyksta XVII a. barokiniame Vilniuje. Nuo 2011 m vasaros Vilniaus turizmo informacijos centras pradėjo rengti ekskursijas po Vilnių romane „Silva rerum“ aprašytomis istorinėmis vietomis. Ekskursijos maršrutą parengė ir pirmąją ekskursiją vedė pati knygos autorė. Savito žanro kūrinį sukūrė žinomas žurnalistas Andrius Tapinas. Tai yra jo fantastinis romanas arba stimpankas apie Vilnių „Vilko valanda“ (Vilnius, 2013) ir jo tęsinys „Maro diena“ (Vilnius, 2015). Romane meistriškai maišomi tikri faktai su išgalvotais, tikri vardai su sukurtais, pasakojama istorija, kokios Vilnius dar neturėjo. Ginos Viliūnės romanas „Vilniaus Madona“ (Vilnius, 2014) siekia atskleisti ne tik daugiausiai sostinei nusipelniusio kunigaikščio Aleksandro ir jo mylimosios Elenos istoriją, bet ir išnarplioti iki šiol neatskleistas miesto paslaptis. Profesionali gidė, savo aistra laikanti Vilnių ir jo istoriją sako, kad Aleksandras buvo kunigaikštis, kuris labai daug dėmesio skyrė Vilniui. Išleistas taip pat G. Viliūnės romanas apie XVI a. Vilnių „Magdalė, smuklės merga“ (Vilnius, 2016).
Angelė Mičiūnienė, vienos iš Vilniaus vidurinių mokyklų mokytoja, yra sudariusi apžvalginį ir informacinį leidinį „Ką pasakoja Vilniaus gatvės: kelionė po literatūrinį ir kultūrinį Vilnių“ (Vilnius, 2001). Knygelėje primenamos su rašytojais susijusios miesto vietos, sustojama prie memorialinėmis lentomis pažymėtų pastatų, paminklų žodžio meistrams, cituojami sostinei skirti poezijos kūriniai. Leidinys iliustruotas Vilniaus Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos moksleivių piešiniais. Autorė taip pat yra parengusi individualią programą „Literatūrinis Vilnius“ (Vilnius, 1996), kurioje nemaža vietos skiriama ir Vilniaus temai lietuvių tautosakoje ir grožinėje literatūroje.
Apie Vilnių rašė ir rašo ne tik lietuvių autoriai, bet ir įvairių tautų ir šalių rašytojai. Vilniaus įvaizdis ryškus žydų rašytojų kūryboje. 1935 m. Kaune buvo išleista tuometinio Vytauto Didžiojo universiteto Semitologijos katedros vedėjo Nachmano Šapiros knyga „Vilnius naujojoj žydų poezijoj“. Žydų literatūros klasiko Mošės Kulbako poema „Vilnius“ (Vilnius, 1997) išversta į daugelį kalbų. Tarpukario metų spauda rašė, kad „tai pats giliausias ir gražiausias kūrinys apie mūsų miestą“ [2].
Žymaus žydų visuomenės veikėjo, gydytojo Jokūbo Vygodskio ,gyvenusio Vilniuje, duktė Aleksandra Bruštein (1884–1968) savo trilogijos pirmoje dalyje „Kelias eina į tolį…“ (Vilnius, 1958), pasakoja apie vaikystę, prabėgusią XX a. pradžios Vilniuje.
Lietuvių kalba išleistoje Abraomo Karpinovičiaus (Qarpinovis, Avraham (1918–2004) novelių rinktinėje „Paskutinis Vilniaus pranašas“ (Vilnius, 1998) pasakojama apie tarpukario Vilniaus kasdieninį žydų gyvenimą, pabrėžiant, kad Vilnius – tai nuėjusi į praeitį Lietuvos Jeruzalė.
Literatūros kritikai teigia, kad Vilniuje gyvenęs rašytojas, kino scenaristas ir režisierius Efraimas Sevela (g. 1928) savo kūriniuose įspūdingai perteikia šio miesto istorinį koloritą, kuria įspūdingą unikalaus, „nuostabaus grožio ir nepaprasto likimo“ miesto, jo architektūros panoramą [20].
Grigorijaus Kanovičiaus, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę išvykusio gyventi į Izraelį, bet palaikančio nuolatinius ryšius su Lietuva, knygose atkuriama Lietuvos, taip pat Vilniaus žydų bendruomenės istorija ir patirtis, konkretūs žmonės. Pasak literatūros kritiko P. Bražėno, G. Kanovičiaus vaizduojami žydai turi tik praeitį ir atmintį, bet neturi Ateities [1].
Pokario Vilnius atsispindi Vilniuje gimusio Chonos Leibovičiaus (Хона Лейбовичюс) apsakymų knygoje „Чаепитие с попугаем: вильнюсские рассказы“ ([Вильнюс], [2021]).
2017 m. į lietuvių kalbą išversta Anos Halberstadt (Anna Halberstadt) poezijos knyga „Vilniaus dienoraštis“ („Vilnius Diary“, 2014), kurioje nemažai eilėraščių skirta autorės gimtajam miestui.
Plačią, beveik 350 metų lenkų literatūros, išleistos Vilniuje ir apie Vilnių, apžvalgą pateikė Stanislavas Cyvinskis (Cywinski) tarpukario metais pasirodžiusioje knygoje „Wilno i ziemia Wileńska” [18]. čia rašoma apie Jano Kochanovskio, Anos Mostovskos, Julijaus Slovackio ir kt. autorių kūrybą [17].
1931–1936 m. žymus lenkų fotografas Janas Bulhakas (Jan Bulhak), gyvendamas Vilniuje, išleido 9 sąsiuvinius vaizdingu žodžiu parašytų savo užrašų iš kelionių po Vilnių ir Vilniją. Užrašai iliustruoti meniškomis autoriaus nuotraukomis. Juose emocingai aprašytas Vilniaus peizažas, vaizdingos miesto apylinkės. Keturi iš šių sąsiuvinių (I, III, VIII-IX) buvo išversti į lietuvių kalbą ir išleisti atskira knyga „Vilniaus peizažas: fotografo kelionės“ (Vilnius, 2006).
Apie Vilnių rašė ir žinomas lenkų poetas, Nobelio premijos laureatas Česlavas Milošas (Czesław Milosz), gyvenęs tarpukario Vilniuje, mokęsis senajame universitete. Savo eilėraščiuose jis atkuria jaunystės miesto vaizdus. Ypač tai ryšku poemoje „Miestas be vardo“ (1969).
Pavilnyje gimęs ir prieškariu gyvenęs lenkų rašytojas ir kino režisierius Tadeušas Konvickis (Konwicki, 1926–2015) daugelyje kūrinių rašo apie savo gimtąjį miestą, mini Vilniaus kraštą.
Romenas Gari (Romain Gary) – prancūzų rašytojas, režisierius, gyvenęs Vilniuje 1917–1923 m., savo autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ (Vilnius, 1999) pasakoja ir apie gyvenimą Vilniuje.
Vilnius – ne vieno šių dienų užsienio rašytojų kūrinių veiksmo vieta. Į lietuvių kalbą išverstas britų rašytojo Stephen Collishaw romanas „Paskutinė mergina“ (Vilnius, 2005), kuriame autorius tikroviškai aprašė Vilniaus paeities ir dabarties momentus, atskleidė šviesiąsias ir tamsiąsias miesto puses. Jo romanas alsuoja meile miestui, kuriame autorius praleido tik vienerius metus.
Vilniaus miesto istoriją, jos žmones įamžino atsiminimų autoriai. Kiekvienuose atsiminimuose randame dalelytę istorijos su beletristikos elementais, be kurių atpasakoti įvykiai būtų tik sausa kronika. Įvairiais laikotarpiais parašyti Stanislavo Morawskio, Jozefo Franko, Liudviko Čarkovskio (Ludwik Czarkowski), Rapolo Mackonio, Jeronimo Cicėno, Mato Valeikos, Pranės Makariūnienės, Ježio Survilo (Jerzy Surwila), Audronės Girdzijauskaitės, Gražinos Mareckaitės ir daugelio kitų, gyvenusių ar gyvenančių Vilniuje, atsiminimai apie šį miestą. Ypač įdomūs yra Vilniaus universiteto prof. gydytojo Jozefo Franko (Frank Joseph) (1771–1842) atsiminimai apie XIX amžiaus Vilnių, universitetą, įžymius to meto mokslo, kultūros žmones, su kuriais autoriui teko bendrauti. J. Frankas aprašė įvairių tautinių, socialinių visuomenės grupių gyvenimą, pagyvindamas pasakojimą anekdotais, linksmomis, tragiškomis ar pikantiškomis scenomis. Atsiminimai buvo parašyti prancūzų kalba. XX a. pr. į lenkų kalbą su kai kuriais teksto praleidimais juos išvertė W. Zahorskis, o lietuviškas atsiminimų vertimas iš originalo kalbos „Atsiminimai apie Vilnių“ pasirodė tik 2001 m.
Jaunystės metus Vilniuje aprašė lenkų rašytojas memuaristas, gydytojas, XIX a. studijavęs Vilniaus universitete, buvęs filomatas S. Moravskis (Morawski) (1802–1853) savo atsiminimų knygoje „Kilka lat młodości mojej w Wilnie (1818–1825)“ (liet. „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: atsiskyrėlio atsiminimai (1818–1825)“. Autorius prisimena studijas senajame universitete XIX a. pirmoje pusėje, tuo metu Vilniuje vykusius maskaradus, aukštuomenės vakarus, juose dalyvavusius asmenis, pateikia daugelio žmonių, palikusių pėdsaką istorijoje, charakteristikas. Nors ir subjektyviai pavaizdavęs tuometinį Vilniaus miesto gyvenimą, jis pateikia gyvo istorijos liudytojo pasakojimą. Knyga pirmą kartą buvo išleista lenkų kalba Varšuvoje 1924 m. Į lietuvių kalbą S. Moravskio atsiminimai išversti 2004 metais (vertė Reda Griškaitė, eiliuotus tekstus – Regina Koženiauskienė).
XIX a. pirmosios pusės Vilniaus ir Lietuvos dvarų gyvenimą, to meto politinius ir kultūrinius įvykius aprašė rašytoja ir dailininkė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (1815–1869), gimusi Vilniuje. Jos prisiminimai „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ buvo išleisti 1928 m. Vilniuje lenkų kalba. Tik 2005 m. ši knyga išversta į lietuvių kalbą.
Yra įdomių atsiminimų apie XIX a. II pusės Vilnių. Tai Liudviko Čarkovskio (Ludwik Czarkowski, 1855–1928), gydytojo, bibliotekininko, kraštotyrininko, visuomenės veikėjo, vieno iš Vilniaus mokslo bičiulių draugijos steigėjų, atsiminimai. Pirmiausia jie pasirodė lenkų kalba netrukus po autoriaus mirties, o lietuviškai 2020 m. išleisti Lietuvos istorijos instituto straipsnių rinkinio „Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius” 3 dalyje. Tais pačiais 2020 m. išleista ir atskira L. Čarkovskio atsiminimų knyga „Vilnius, 1867–1875“ (Vilnius, 2020), papildyta to paties laikotarpio žymaus fotografo Juozapo Čechavičiaus (Józef Czechowicz, 1818–1888) miesto ir apylinkių nuotraukomis. Į šiuos atsiminimų puslapius sudėti pensione ir mokykloje autoriaus patirti įspūdžiai, miesto ir apylinkių aprašymai bei daugybė kitų unikalių istoriografinių bei kasdienio miesto gyvenimo faktų. Nuostabą kelia tuometinio Vilniaus vaizdų, spalvų ir gyventojų kasdienybės aprašymai. Atsiminimai parašyti gyvai, papildyti netikėtais, sodriais liudijimais.
Žurnalistas Jeronimas Cicėnas (1909–1987) knygoje „Vilnius tarp audrų“ aprašė 20 metų trukusios Vilniaus ir Vilniaus krašto okupacijos laikotarpį, krašto gyventojų lenkinimą, miesto grąžinimo Lietuvai dienas. Autorius buvo visų įvykių liudytojas, todėl atsiminimuose daug faktų, skaičių, pavardžių, išlikusių atmintyje ar paimtų iš istorinių šaltinių, spaudos. Knyga buvo išleista 1953 m. Čikagoje, o 1993 m. perleista Lietuvoje.
Literato Rapolo Mackonio (1900–1982) atsiminimų knygos „Amžiaus liudininko užrašai“ (Vilnius, 2001) pirmojoje dalyje, pavadintoje iš Maironio pasiskolintais žodžiais „Be ryto naktis“, pasakojama apie 1919-1939-uosius, lenkų okupacijos metus – vienus tamsiausių Vilniaus istorijoje. „Kiek galėdamas tą laikotarpį atpasakojau ne kaip abstraktų, bet kaip su lietuvių tautos gyvenimu organiškai susijusį Vilniaus istorijos dvidešimtmetį, pasibaigusį sostinės atgavimu“, – rašė autorius knygos pratarmėje.
Vilnietis, dabar gyvenantis Prancūzijoje prof. Tadeušas Kovzanas (Tadeusz Kowzan) savo knygoje „Ślady pamięci: moje dwadzieścia dwa lata w Wilnie“ (Bydgoszcz, 2008) pasakoja apie gyvenimo metus tarpukario Vilniuje.
Amerikiečių istorikė ir rašytoja Lucy Davidovič (Dawidowicz) prisiminimų knygoje „Iš tos vietos ir laiko“ (Vilnius, 2003) pirmoje dalyje pasakoja, kaip ji atvykusi į 1938 m. Vilnių studijuoti, pamilsta šį miestą ir jo žmones. Vilnius knygos puslapiuose – tai jidiš kultūros Vilnius, Rytų Europos žydų gyvensenos sostinė, matoma žydės užsienietės akimis. Išlikę kraupių Antrojo pasaulinio karo įvykių liudininkų prisiminimų.
Minėtina rašytojos, vertėjos Marijos Rolnikaitės knyga apie Vilnių Antrojo pasaulinio karo metais, Vilniaus getą „Turiu papasakoti“ (Vilnius, 1963).
Prisiminti sovietmečio laikus padeda jau nepriklausomybės metais išleista, gyvai ir patraukliai parašyta žurnalistės Ingos Liutkevičienės knyga „Déjà vu. Vilnius, 1974–1990: knyga apie vilniečių gyvenimą, miesto paslaptis pagal paskutinio sovietmečio Vilniaus mero Algirdo Vileikio pasakojimą“ (Vilnius, 2012). „Miestai gyvena ilgiau už santvarkas ir už mus, žmones“, – teigia leidinio įžangoje buvęs ilgametis miesto vadovas.
Pokario Vilnių vaizdingai aprašo čia sovietmečiu gimęs, kelis dešimtmečius Londone gyvenantis žurnalistas ir vertėjas Samas Josmanas (Sam Yossman) (kartu su Inga Liutkevičiene) biografinėje knygoje „Šaltojo karo samdinys” (Vilnius, 2016). Skyriuje „Vaikis iš senamiesčio kiemo“ jis pasakoja apie savo gyvenimą Vilniuje.
2005 m. Vilniuje vyko tarptautinis detektyvinės literatūros festivalis „Vilniaus alibi”. Dauguma rašytojų sutiko specialiai festivaliui parašyti po detektyvo žanro apsakymą. Į knygą „Vilniaus alibi: detektyviniai apsakymai“ (Vilnius, 2005) įtraukti septynių detektyvų autorių iš Skandinavijos ir Baltijos šalių kūriniai. Spausdinami lietuvių Raido Dubrės, t. y. Juozo Šikšnelio, ir Birutės Mackonytės, taip pat švedų (Arne Dahl, t. y. Jan Arnald), danų (Leif Davidsen), suomių (Leena Lehtolainen), estų (Eeva Park) ir latvių (Janis Ivars Stradinis (Stradiņš) rašytojų kūriniai. Visi apsakymai ir novelės yra vienaip ar kitaip susiję su Vilniumi – veiksmo vieta, žmonėmis ar įvykiais. Kūriniai pateikiami originalo kalba ir lietuviškai. Knygos pradžioje spausdinama Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktoriaus Teppo Heiskanen pratarmė, o pabaigoje yra knygos autorių biogramos švedų ir lietuvių kalbomis. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Artėjant pirmojo Lietuvos valstybės paminėjimo 1000-mečiui, 2007 m. buvo organizuotas pirmasis Vilniaus moksleivių publicistinių rašinių pilietine patriotine tematika konkursas. Geriausi konkursiniai sostinės moksleivių rašiniai apie gimtąjį miestą, taip pat išsami informacija apie konkursą išspausdinta rinkinyje „Jaunieji Vilniaus balsai“ (Vilnius, 2007). Daugelis konkurso dalyvių pasirinko temą „Kuo man brangus Vilnius“. Rašiniuose apmąstoma miesto istorija, reiškiami asmeniniai įspūdžiai apie šiandieninį sostinės gyvenimą.
2008 m. įamžinti savo įspūdžius apie Vilnių literatūrine forma buvo skatinami visi gyventojai. Ambasadorių programos projektas „Haiku Vilniui“ paskatino rašyti japonų haiku žanro kūrinius – trieilius, skirtus Vilniaus miestui. Geriausi projekto dalyvių trieiliai eilėraščiai buvo išleisti leidinyje „Haiku Vilniui knyga= Haiku for Vilnius book“ (Vilnius, 2008).
Vadovaujant Vilniaus universiteto mokslininkams pradėti kurti interaktyvūs Vilniaus literatūros žemėlapiai. Ši idėja įgyvendinama vykdant projektą „Literatūros geografija: tekstų teritorijos ir vaizduotės žemėlapiai“. Jau sudaryti Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino, Č. Milošo, A. Ramono, J. Brodskio ir Döblino kai kurių kūrinių interaktyvūs žemėlapiai (žr. adresu). Pateikiama autoriaus biografija, informacijos apie kartografuojamo kūrinio struktūrą ir siužetą, interaktyvus žemėlapis, kūrinio citatų.
Rašantieji apie Vilnių yra skatinami įvairiomis premijomis. 1996 m. pirmą kartą buvo įteikta literatūrinė premija autoriams, savo kūriniuose garsinantiems Vilniaus miestą. Šios premijos laureatais tapo poetė Judita Vaičiūnaitė ir rašytojas Jurgis Kunčinas [3].
2000 m. buvo įsteigta Vilniaus televizijos literatūrinė premija. 2002 m. ji buvo pavadinta Vilniaus klubo ir Vilniaus televizijos literatūrine premija. Premija skiriama už lietuvių rašytojų kūrinius, vaizduojančius Vilniaus miestą ir jo žmones. Ji teikiama kiekvienų metų pradžioje [16]. Vilniaus klubo ir Vilniaus televizijos literatūrinė premija buvo įteikta Ričardui Gaveliui (2000), Emilijai Liegutei (2001), Onei Baliukonei (2002), Vidmantei Jasukaitytei (2003), Marcelijui Martinaičiui (2005) [16].
Tapo tradicija vykstant Poezijos pavasariui apdovanoti Vilniaus mero prizu (nuo 2008 m. vadinama Mero premija) poetus už eilėraščius apie Vilnių.
Literatūra ir šaltiniai
1. Bražėnas, Petras. Vilniaus įvaizdis žydų rašytojų kūryboje. – Santr. rus. // Meninis tekstas suvokimas, analizė, interpretacija. – 2000, Nr. 2: tarptautinės mokslinės konferencijos „Filologinė grožinio teksto analizė ir interpretacija” medžiaga, p. 155-159.
2. Bukontas, Alfonsas. Žodyje išsaugotas miestas: [apie poeto M. Kulbako kūrybą] // Kulbakas Mošė. Vilnius: [poema]: jidiš, lietuvių, anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų kalbomis. – Vilnius, 1997. – P. 8-9.
3. Godunavičienė, Jadvyga. Vilnius – širdyse, posmuose, drobėse. Trys šių metų laureatai: [taip pat apie literatūrinės premijos įteikimą už Vilniaus miesto garsinimą savo kūryboje J. Vaičiūnaitei ir J. Kunčinui]. – Portr. // Vakarinės naujienos. – 1996, rugs. 27, p. 6.
4. Kelertienė, Violeta. Vilnius literatūrinėje vaizduotėje. – Bibliogr. išnašose str. gale // Kelertienė, Violeta. Kita vertus…: straipsniai apie lietuvių literatūrą. – Vilnius, 2006. – P. 178-192.
5. Kubilius, Vytautas. Vilnius: [miesto tema ir romantizmo tradicijos] // Kubilius, Vytautas. Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje. – Vilnius, 1993. – P.91-98.
6. Lapinskienė, Alma. Romantinė tradicija Vilniaus tarpukario literatūroje. – Santr. lenk. – Bibliogr. išnašose // Literatūra. – T. 34, sąs. 1 (1996), p. 10-19.
7. Lebionka, Juozas. Romantinės literatūros pirmtakai Lietuvoje: [apie kūrinius lenkų k. išleistus Vilniuje ir apie Vilnių] // Devynioliktan amžiun įžengus. (Senoji Lietuvos literatūra; kn. 3). – Vilnius, 1994. – P. 42-64.
8. Liubertaitė, Pranciška. 100 haiku Vilniui. – Vilnius, 2008. – 100, [1] p.
9. Marčėnas, Aidas. Sudarytojo žodis: iš sapnuojančio į nubudusį: [apie poezijos rinktinę „Iš Vilniaus į Vilnių“] // Iš Vilniaus į Vilnių : rinktinė poezija. – Vilnius, 2008. – P. 333-335.
10. Martišiūtė, Aušra. Sakralaus ir demoniško miesto vaizdiniai lietuvių dramaturgijoje: [Vilniaus vaizdavimas poetinėse dramose] // Literatūra. – 2006, 48 (1), p. 44-58. Prieiga per internetą:
<http://www.google.lt/search?hl=lt&q=sakralaus+ir+demoni%C5%A1ko&btnG=Google+Paie%C5%A1ka&meta=lr%3Dlang_lt.>.
11. Mitaitė, Dalia. Vienintelis miestas: [Vilnius T. Venclovos kūryboje] // Mitaitė, Dalia. Tomas Venclova: biografijos ir kūrybos bruožai. – Vilnius, 2002.- P. 157-168.
12. Rostovaitė, Tatjana. Dainos, odės, etiudai…: [apie poezijos rinktinę „Vilniaus mūrai“ V., 1973] // Pergalė. – 1974. – Nr. 5, p. 164-167.
13. Ulčinaitė, Eugenija. Vilnius XVI-XVIII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės literatūroje // Vilniaus pasveikinimas = Gratulatio Vilnae : XVI-XVIII amžiaus tekstų rinkinys. – Vilnius, 2001. – P. 21-71.
14. Valantiejus, Algimantas.Literatūra ir sociologija prie kasdienybės stalo: [Vilniaus tema R. Gavelio kūryboje] // Bliuzas Ričardui Gaveliui. – Vilnius, 2007. – P. 295-311.
15. Venclova, Tomas. Vilnius kaip nostalgijos objektas: skiriu V. V. Ivanovui // Kultūros barai, 2009, Nr. 9, p. 20-28.
16. Vilniaus klubo ir Vilniaus televizijos literatūrinė premija [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-10-17]. Prieiga per internetą: <http://www.rasytojai.lt/archyvas/inner7c76.html?id=169&sritis=apdovanojimai&dalis=apdovanojimailietuvos&archyve=0>.
17. Zaborskaitė, Vanda. Vilniaus legendos kitaip: [apie B. Leonavičiaus sudarytą knygą „Vilniaus legendos. Siaubūnas. Lizdeika. Geležinis vilkas. Vilniaus įkūrimas“ // Literatūra ir menas. – 2005, rugs. 9, p. 5.
18. Cywiński, Stanisław. Literatura w Wilnie i Wilno literaturze. – Iliustr. – Lenk. // Wilno i ziemia Wileńska. – Wilno, 1930. – T. 1, p. 73-106.
19. „Вильнюсские предания и легенды. – Москва, 2015. – 215, [1] p.: iliustr., portr. – Bibliogr. išnašose.
20. Янковски, Анджей. Bильнюс и Каунас в творчестве Эфраима Севелы. – Santr. angl. – Bibliogr.: 8 pavad. ir išnašose // Respectus philologicus. – Nr. 13(18) (2008), p. 57-63.
Parengė Danguolė Dainienė, Nijolė Sisaitė (VAVB), 2008; 2016
Vilniaus bibliotekų istorija ir dabartis aprašyta daugelyje leidinių. Kaip rodo knygotyros specialistų tyrimai, seniausioji Vilniuje biblioteka įsteigta 1557 m. prie Evangelikų reformatų sinodo [11].
Vienos seniausių Lietuvoje ir Rytų Europoje Vilniaus universiteto bibliotekos užuomazga buvo XVI a. Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto sukaupta knygų kolekcija. Vėliau ją papildė kitų mokslininkų ir didikų dovanotos knygos. Tai buvo pagrindinė ir turtingiausia valstybės viešoji biblioteka, kuri kartu su Vilniaus universitetu 1832 m. caro įsakymu uždaryta, o fondai išdalyti kitoms organizacijoms. Po kelerių metų vėl suorganizuota Viešoji biblioteka, pergyvenusi karus ir krašto okupacijas, tapo reikšmingu dabartinio Vilniaus universiteto padaliniu. Apie šią biblioteką parašyta bene daugiausia knygų ir straipsnių įvairiomis kalbomis [1, 15]. Vienuolynų, taip pat ir Vilniaus, bibliotekų veikla plačiai išnagrinėta Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų prof. Arvydo Pacevičiaus studijoje, kurioje rašoma, kad bibliotekas turėjo 9 Vilniaus ir 14 Vilniaus vyskupystės vienuolynų: bernardinų, bazilijonų, dominikonų ir kt. Lenkų istorikė M. B. Topolska konstatuoja, kad XIX a. pradžioje vien Vilniaus vienuolynuose buvo sukaupta 38 000 tomų. Bibliotekomis naudojosi ir mokyklos, kurios gyvavo prie vienuolynų. XIX a. carinės valdžios pastangomis vienuolynų bibliotekos buvo galutinai sunaikintos. V. Biržiškos teigimu „po 1863 m. uždarytų vienuolynų bibliotekos sudarė pagrindą vėlesnės Viešosios bibliotekos, į kurią apie 1867 m. pateko maždaug 26 vienuolynų bibliotekos“ [9].
XX a. pradžioje, kylant nacionalinio išsivadavimo judėjimui Lietuvoje, kūrėsi įvairios draugijos – dažniausia nacionaliniu pagrindu. To meto bibliotekų istoriją tyrinėjo žymūs knygotyrininkai L. Vladimirovas, K. Sinkevičius, G. Raguotienė. Didžiausius fondus turėjo Vilniaus mokslo bičiulių biblioteka [15]. Lietuvių mokslo draugijos bibliotekai savo sukauptas kolekcijas dovanojo lietuviai rašytojai, visuomenės veikėjai. Veikė Lietuviškų knygynėlių, Lietuvių katalikų blaivybės, „Vilniaus aušros“ draugijų bibliotekos. „Ryto“ draugija, labai aktyviai veikusi lenkų okupacijos metais, įsteigė ir išlaikė daugiau 100 skaityklų, kurios kartu buvo ir nelegalios lietuviškos mokyklos [8, 10]. Apie didžiausius fondus turėjusią Vilniaus mokslo bičiulių biblioteką 1932 m. knygelę išleido M. Brenšteinas (Brensztejn) [16]. Vertingos informacijos apie Vilniaus bibliotekas tarpukario metais rasime periodinio leidinio „Ateneum Wileńskie“ 8-ajame tome [18]. Čia straipsnių autoriai rašo apie Vilniaus universiteto bibliotekos fondus ir atskiras kolekcijas, mokslo draugijų, sinodo knygų rinkinius. Apie Valstybinio archyvo biblioteką išleista R. Menickio knygelė [17]. Nuo 1926 m. Vilniuje veikė turtinga valstybinė Viešoji Vrublevskių biblioteka, išaugusi iš bibliofilo Tado Vrublevskio kolekcijos [13]. Valstybinės ir viešosios bibliotekos statusą turėjo Vilniaus Stepono Batoro universiteto ir pedagoginė bibliotekos. 1892–1940 m. veikė Strašūno viešoji biblioteka, priklausiusi Vilniaus žydų bendruomenei [3]. Miesto savivaldybei priklausiusių dviejų viešųjų bibliotekų fondai buvo skurdūs [11].
Naujų žinynų apie visas dabar veikiančias Vilniaus bibliotekas, deja, nėra. Vadovas skaitytojams „Vilniaus bibliotekos“ išleistas 1966 m., „Didžiosios Vilniaus bibliotekos: skaitytojo vadovas“ – 1983 m. [2, 5]. Atskiri leidiniai supažindina su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo, Lietuvos technikos, Lietuvos aklųjų, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešąja bibliotekomis [4, 6, 7, 14]. Apie aukštųjų mokyklų, kolegijų bibliotekas informaciją randame jų internetinėse svetainėse. Vilniaus bibliotekose sukaupti turtingi ir unikalūs knygų fondai, tačiau jų saugojimui ir patogiam naudojimui kartais nesudarytos reikiamos sąlygos [12]. Specialiai bibliotekoms statytuose pastatuose įsikūrusios Nacionalinė Martyno Mažvydo, Lietuvos aklųjų (nuo 1996 m., archit. Andrius Gediminas Gudaitis), Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) biblioteka (nuo 2000 m., pastato rekonstrukcijos projektą parengė tuometinė VGTU Architektūros profesorė Elena Nijolė Bučiūtė kartu su archit. Lada Markejevaite). 2013 m. vasarį Saulėtekio alėjoje 5 pradėjo darbą naujas Vilniaus universiteto bibliotekos padalinys – Nacionalinis atviros prieigos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras – didžiausia ir šiuolaikiškiausia biblioteka Lietuvoje (archit. Rolandas Palekas). Kitos didžiosios bibliotekos dirba jų reikmėms pritaikytuose senuose įstaigų, vienuolynų pastatuose, o miesto viešosios dažnai prisiglaudusios gyvenamųjų namų ar parduotuvių plotuose. Nevykdomi pagal planą numatyti Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos rekonstrukcijos darbai.
Mieste veikia 30 viešųjų (priklausančių Kultūros ministerijai) bibliotekų [14]. Beveik kiekvienoje seniūnijoje veikia Vilniaus miesto savivaldybės viešosios bibliotekos filialas. Jų šiuo metu yra 26. Dauguma Vilniaus miesto savivaldybės viešosios bibliotekos filialų kol kas neturi gerų darbo sąlygų. Šioms bibliotekoms tiesiogiai vadovauja Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka (Žirmūnų g. 6). Ši biblioteka buvo įsteigta 1971 m. Nuo 2012 m. vyko bibliotekos renovacijos darbai (žr. adresu). 2014 m. po rekonstrukcijos atidaryta moderni, renovuota, šiuolaikiškomis technologijomis aprūpinta biblioteka (žr. adresu).
Literatūra ir šaltiniai
1. Butkevičienė, Birutė. Vilniaus universiteto biblioteka = Vilnius University Library. – 2-asis papild. leid. – Vilnius, 2005. – 43, [1] p. : iliustr., faks.
2. Didžiosios Vilniaus bibliotekos: skaitytojo vadovas. – Vilnius, 1983. – 139 p.: iliustr.
3. Knygotyra: enciklopedinis žodynas. – Vilnius, 1997. – 413, [1] p.: iliustr.
4. Kuolienė, Jadvyga. Lietuvos aklųjų biblioteka / Kuolienė, Jadvyga, Januševičienė, Rasa. – 2-asis papild. leid. – Vilnius, 2006. – 35, [1] p., [4] iliustr. lap.
5. Lietuvos didžiosios bibliotekos = Biggest libraries in Lithuania. – Vilnius, 1997. – 42 p.
6. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka = Martynas Mažvydas National Library of Lithuania . – Vilnius, 2005. – 23, [2] p., įsk. virš.
7. Lietuvos technikos biblioteka = Lithuanian Technical Library: [rekl. leid.]. – Vilnius, 1992. – 13 p.: iliustr.
8. Martinkėnas, Vincas. Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais. – Vilnius, 1989. – 155, [2] p., [8] iliustr. lap.: iliustr.
9. Pacevičius, Arvydas. Vienuolynų bibliotekos Lietuvoje 1795-1864 metais: dingęs knygos pasaulis. – Vilnius, 2005. – 311, [1] p.: iliustr., faks
10. Raguotienė, Genovaitė. Spaudą atgavus: knyga ir skaitytojas 1904-1918 Lietuvoje. – Vilnius, 1996. – 349, [2] p., [12] iliustr. lap.: iliustr.
11. Sinkevičius, Klemensas. Lietuvos TSR bibliotekų istorija (ikitarybinis laikotarpis): mokymo priemonė bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybės studentams. – Vilnius, 1982. – 121 p.
12. Sinkevičius, Klemensas. Lietuvos TSR bibliotekų istorija, 1940-1980. – Vilnius, 1983. – 256 p.
13. Viliūnas, Giedrius. Literatūrinis gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940): [informacinis-mokomasis leidinys]. – Vilnius, 1998. – 182, [2] p.: iliustr., faks.
14. Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešajai bibliotekai – 50. – Vilnius, 2000. – 105 p.: iliustr.
15. Vladimirovas, Levas. Apie knygas ir bibliotekas: straipsnių rinkinys. – [Vilnius], 2002. – 288, [1] p.
16. Brensztejn, Michał. Biblioteka towarzystwa przyjaciół nauk w Wilnie: 1907-1931. – Wilno, 1932. – 20 p.
17. Mienicki, Ryszard. Bibljoteka archivum państwowego w Wilnie: [odbitka z księgi zbiorowej ”Bibljoteki Wileńskie”. Rocznik VIII ”Ateneum Wileńskiego”. – Wilno, 1932. – 5 p.
18. Łysakowski, Adam. Bibljoteki w Wilnie. – Iliustr. // Wilno i zemia Wileńska. – Wilno, 1930. – T. 1 p. 117-125.
Parengė Aušra Asauskienė (VAVB), 2008; 2016