Rasų seniūnija / Rasos

Rasos – Vilniaus miesto dalis, einanti į pietryčius nuo Senamiesčio. Rasos įsikūrusios tarp Aušros Vartų, Didžiosios, Bokšto, Subačiaus gatvių ir Paupio, Markučių, Ribiškių, Liepkalnio ir Naujininkų buvusių priemiesčių.

Seniūnija užima 16,3 km2 plotą. Čia gyvena 10597 gyventojai [5].

Vietovardžio Rasos kilmė nėra žinoma. Manoma, kad tai yra hidroniminės kilmės vietovardis, kilęs iš kokio nors čia tekėjusio šaltinio vandenvardžio. Yra nuomonių, kad Rasos galėjo būti kažkada čia turėjusio žemes dvarininko pavardė. Istorikas Adomas Honoris Kirkoras Rasų pavadinimą sieja su deivei Ladai skirta pagoniška vasaros saulėgrįžos Rasos švente [7, 11, 19].

Girininkienė, Vida, Paulauskas, Algirdas. Rasos. - Vilnius, 1988. Knygos viršelis

Girininkienė, Vida, Paulauskas, Algirdas. Rasos. – Vilnius, 1988. Knygos viršelis

Apie Rasas paskelbta nemažai publikacijų. Gyvenvietės vietovardžio kilmę tyrinėjo kalbininkas Jonas Jurkštas leidinyje „Vilniaus vietovardžiai“ [7] ir archeologas Vykintas Vaitkevičius knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija“ [19]. Rasų maldos namai aprašyti Vilniaus Senamiesčio gidės Ginos Viliūnienės ir fotografo Raimondo Urbakavičiaus parengtoje knygoje „Vilniaus šventovės“ [21], kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygoje „Lietuvos bažnyčios“ [10], inžinieriaus Vytauto Šiaudinio knygoje „Vilniaus maldos namai“ [17], leidinyje „Barokas Lietuvoje“ [1]. Apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Rasų architektūrą rašoma architektūros istorikės Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės knygoje „Istorizmas ir modernizmas Vilniaus architektūroje“ [13], leidinyje „Vilnius, 1900–2012: naujosios architektūros gidas“ [22]. Apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Rasų urbanistiką rusų kalba rašoma poeto, prozininko, istoriko Leonido Michelevo (Леонид Михелев) knygoje „Русское Дворянское Собрание Литвы“ [27]. Apie Rasų gyvenamąjį kvartalą rašė architektė Viktorija Makauskaitė  [14].

1988 m. knygų serijoje „Lietuvos TSR kultūros paminklai“ išleista istorikų Vidos Girininkienės ir Algirdo Paulausko knyga „Rasos: svarbiausios žinios“ [3]. Knygoje išspausdinta kapinių steigimo istorija, suregistruoti čia palaidoti žymesni Lietuvos žmonės. Leidinyje yra abėcėlinė pavardžių rodyklė, antkapinių paminklų bei memorialinių lentų raidinė rodyklė, išspausdinti kapinių planai. Naujų žinių apie Rasų kapines, kolumbariumų, koplyčios statybą, pateikiama Vidos Girininkienės knygoje „Vilniaus kapinės“ [4]. Išnašose išspausdintas panaudotos literatūros sąrašas. Leidinyje galima pamatyti dailininko Aloyzo Janulio ir fotomenininko Vytauto Balčyčio padarytas žymesnių antkapinių paminklų, koplytėlių ir koplytstulpių nuotraukas. Vida Girininkienė ir Kšištof Tolkačevski 2016 m. išleido Rasų kapinių jubiliejui paminėti skirtą knygą „Rasų kapinėms 215 metų : Atminimo takais“ [4a] trumpai apžvelgia Rasų kapinių istoriją. Žinyne pateikti 268 asmenys, palaidoti Rasų kapinėse, bei kapinių žemėlapis.

Girininkienė, Vida, Tolkačevski, Kšištof. Rasų kapinėms 215 metų : atminimo takais. - Vilnius, 2016. Knygos viršelis.

Girininkienė, Vida, Tolkačevski, Kšištof. Rasų kapinėms 215 metų : atminimo takais. – Vilnius, 2016. Knygos viršelis.

Apie Rasų kapines rašoma žymaus XIX a. spaustuvininko, leidėjo, publicisto, archeologo, etnografo bei istoriko Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ [9], istoriko Adomo Juškevičiaus ir muziejininko, pirmojo

profesionalaus gido po Vilnių Juozo Maceikos parengtoje knygoje „Vilnius ir jo apylinkės“ [8], literatūrologo, publicisto Tomo Venclovos leidinyje „Vilnius“ [20], dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės leidinyje „Lietuva“ (Vilnius, 2006), Vilijos Tūrienės knygoje „Dešimt Šventaragio mįslių“ [18], leidiniuose „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas“ [12], „Ką pasakoja Vilniaus gatvės: kelionė po literatūrinį ir kultūrinį Vilnių“ (Vilnius, 2001).
Apie Rasas išleisti elektroniniai ištekliai „Rasų kapinės Vilniuje“ (Vilnius, 2003), „Studentams apie Lietuvą: Rasų kapinės“ (Vilnius, 2009).

Jackiewicz, Mieczysław. Wileńska Rossa. - Olsztyn, 1993. Knygos viršelis

Jackiewicz, Mieczysław.

Wileńska Rossa. – Olsztyn, 1993. Knygos viršelis

1990 m. Poznanėje lenkų kalba išleistoje Jano Ciechanovičiaus (Jan Ciechanowicz), Bogumilos Kosman ir Marcelio Kosmano knygoje „Na Wileńskiej Rossie“ (Poznań, 1990) aprašyta kapinių įkūrimo istorija, pateikiamos keliolikos čia palaidotų žymių vilniečių biografijos. 1993 m. išleista architekto restauratoriaus Edmundo Malachovičiaus (Edmund Małachowicz) knyga „Cmentarz na Rossie w Wilnie“ (Wrocław, 1993). Leidinyje išsamiai pateikti duomenys apie Rasose palaidotus žmones, aprašyti žymesni antkapiai. 1993 m. išleistas lietuvių literatūros ir kultūros populiarintojo Mečislavo Jackevičiaus (Mieczysław Jackiewicz) vadovas po Rasų kapines „Wileńska Rossa: przewodnik po cmentarzu“ [24]. Varšuvoje išleisti fotografijų albumai „Wileńska Rossa wiosną“ (Warszawa, 2004), „Wileńska Rossa: cztery pory roku“ [26]. Albumuose išspausdinti žymaus lenkų rašytojo Tadeušo Konvickio (Tadeusz Konwicki), gimusio Vilniuje, atsiminimai apie Rasas.
2006 m. žurnale „Tarp knygų“ paskelbta LNB Lituanikos skyriaus vyresniosios bibliografės Marijos Jacevič parengta Rasų kapinių bibliografija [6].

Istoriniuose šaltiniuose Rasos pirmą kartą paminėtos XVI a. Jų teritorija buvo didesnė, žemės plotai siekė net Aušros vartus. Tuomet čia buvo tik keletas gatvių, apstatytų nedideliais mediniais namais, stovėjo Šv. Jurgio cerkvė. Likusioje priemiesčio dalyje ošė miškai. Nuo XVIII a. Rasos minimos ir čia buvusio dvaro pavadinime (Inwentarz dworu za Ostrą Bramą na Rosie będącego, 1756 m.). 1769 m. pradėtos steigti Rasų kapinės. 1860 m. per šiaurinę Rasų priemiesčio dalį nutiesta Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio Vilniaus-Naujosios Vilnios atkarpa. XIX a. antroje pusėje prie geležinkelio įsikūrusiame restorane „Geležinė pirkelė“ rinkdavosi žymūs Vilniaus visuomenės veikėjai. Iš čia jie palydėdavo traukiniais į Sibirą vežamus politinius kalinius ir tremtinius. Antrojo pasaulinio karo metais Rasose vyko mūšiai. 1944 m. liepos 7 d. prie Vilniaus artėjant SSRS kariuomenei, per vadinamą Aušros Vartų karinę operaciją Armijos Krajovos būriai Rasų-Belmonto ruože mėgino veržtis į miesto centrą. Čia vyko kautynės ir su Vokietijos kariuomene. Vokiečių okupacijos metais Ribiškių Didžiojoje gatvėje vykdavo LKP Vilniaus pogrindinio komiteto posėdžiai [16].

Rasose gyvenamųjų namų nedaug. 1898 m. Vilniaus žemės banko vadovas filantropas Juozapas Montvila iš Veronikos Ziberg-Plater nusipirko žemes tarp geležinkelio, Rasų ir Drujos gatvių. Sklype buvo nutiestos stačiais kampais susikertančios Balstogės, Vitebsko, Mielagėnų, Švenčionių, Gervėčių gatvės. 1898–1902 m. prie gatvių buvo statomas gyvenamųjų namų kvartalas, vadinamas Rasų kolonija, skirtas vidutinio sluoksnio Vilniaus inteligentams: gydytojams, teisininkams, architektams, bankų ir savivaldybės tarnautojams. Sekdamas Anglijos pavyzdžiu, Juozapas Montvila pasiūlė vilniečiams ekonomiško tipo būstus. Ekonomiškesniems butams pastatytas dviaukštis korpusas, sudarytas iš 18-os vienodų blokuotų sekcijų (1898 m, architektas Vladislovas Stipulkovskis, Švenčionių g. 1–35). Daugiausiai statyta dvibučių sodybinio pobūdžio namukų. Pagal Vladislovo Stipulkovskio projektą dešimt tokių namų išliko prie giluminių kolonijos gatvelių (Vitebsko g. 9-11). 1899–1900 m pagal architekto Augusto Kleino projektus pastatyti penki dviejų aukštų keturbučiai namai ir aštuoni vienaukščiai kotedžai (Švenčionių g. 8, Baltstogės g. 4, 10 ir kt.). Šalia Rasų kolonijos pagal 1903 m. Augusto Kleino sudarytą projektą iškilo dviaukštė prabangi generolo majoro Aleksandro Mušnikovo vila (P. Višinskio g. 27). Dabar Rasų kolonijos namai priklauso Senamiesčio seniūnijai [13, 22, 27].
2007 m. Rasų gatvėje pastatytas naujas prestižinis šešiolikos individualių gyvenamųjų namų kvartalas „Rasų slėnis“, pripažintas geriausiu šiuolaikinės progresyvios architektūros ir gamtos dermės pavyzdžiu [14]. Šalia statomas aštuoniolikos dviejų ir trijų aukštų individualių gyvenamųjų namų kvartalas „Rasų namai“. „Rasų namų“ pastatai išsiskiria originalia skandinaviška minimalistine architektūra.

Rasose yra vertingų architektūros paminklų. Už buvusios Vilniaus miesto sienos, ant vadinamojo Išganytojo kalno, dabartinės Subačiaus gatvės teritorijoje stovi Viešpaties Dangun Žengimo (Misionierių) bažnyčia (Subačiaus g. 28). 1640–1650 m. šioje vietoje buvo triaukščiai LDK didiko, Vilniaus vyskupijos sufragano Jeronimo Sanguškos renesanso rūmai. 1686 m. čia apsigyveno misionierių vienuoliai. 1730 m. pastatyta Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia. 1739–1744 m. ir 1751 m. pagal misionieriaus Jono Šreterio projektą pastatyti vienuolyno pastatai. 1750–1754 m. Misionierių bažnyčia pagal architekto Jono Kristupo Glaubico projektą buvo rekonstruota. Vieta, kurioje iškilo bažnyčia su vienuolynu, misionierių buvo pavadinta Išganytojo kalnu. Vienuolių valdose buvo du vaismedžių sodai, angliškas sodas pasivaikščiojimams, penki tvenkiniai, čia tekėjo šaltiniai, todėl miestiečiai kalną, ant kurio stovėjo vienuolynas, vadindavo „rojumi“. Buvusiuose Sanguškų rūmuose įvairiu laiku veikė Vilniaus vyskupijos kunigų seminarija, buvo viena didžiausių Vilniaus vienuolynų bibliotekų, vyskupijos spaustuvė. 1839 m. vienuolyne buvo įrengtas kalėjimas, jame kalinti 1830–1831 m. ir 1838–1839 m. sukilimų dalyviai. XX-ojo šimtmečio viduryje bažnyčia uždaryta, vėliau jos patalpose įrengtos Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų saugyklos. 1993 m. bažnyčia perduota Vilniaus vyskupijos kurijai, jos patalpomis laikinai naudojasi Lietuvos nacionalinis muziejus [1, 17, 21].

Rasų gatvės pradžioje 1694 m. seserys vizitės įkūrė moterų vienuolyną. 1756 m. pagal architekto Juozapo Polos projektą seserims pastatyta ir pašventinta vėlyvojo baroko Švč. Jėzaus Širdies (Vizičių) bažnyčia (Rasų g. 6). Tai vienintelė iš Lietuvos katalikų bažnyčių, pastatyta pagal graikiškojo kryžiaus planą. Vienuolyno pastatai buvo baigti XVIII a. 3-iame ketvirtyje. Vartus, vedančius į bažnyčios šventorių suprojektavo inžinierius Teodoras Narbutas, vėliau tapęs garsiu Lietuvos istoriku. Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje įvairiu laiku lankėsi Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai Augustas II ir Stanislovas Augustas, taip pat Rusijos caras Pavlas I. 1934 m. vienuolyno pastate kurį laiką gyveno šventoji Faustina Kovalska ir dailininkas Eugenijus Kazimirovskis, nutapęs šv. Faustinos vizijomis paremtą Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Bažnyčią ir vienuolyno pastatus sovietų valdžia nusavino, įrengė ten kalėjimą. Šiuo metu Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia grąžinta kurijai, bet stovi uždara. Buvusio vizičių vienuolyno pastatuose veikia Vilniaus pataisos namai [1, 17, 21].

1994 m. priešais Rasų kapines pagal architektų Mariaus Šaliamoro ir Vytauto Nasvyčio projektą pastatyta Naujoji apaštalų bažnyčia (Rasų g. 11) [15, 18].

Seniūnijos teritorijoje veikia Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus (Subačiaus g. 124, Markučiai), yra Rasų (Rasų g.) ir sentikių kapinės.

Rasų mikrorajone yra vienos seniausių ir žymiausių kapinių Lietuvoje – Rasų kapinės, įkurtos XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. XVIII a. Vilniuje tarp Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios ir Aušros Vartų stovėjo Šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčia ir kapinės. 1783 m. Vilniaus miesto magistrato nutarimu dalis kapinių ploto buvo atimta ir užstatyta namais. 1800 m. vietoj Šv. Juozapo ir Nikodemo parapijos įsteigta Misionierių vienuolyno bažnyčios parapija. Misionierių kunigai rūpinosi naujų kapinių steigimu. 1801 m. gegužės 6 d. pašventintos Senosios Rasų kapinės. Pirmasis vilnietis, palaidotas Rasose, buvo Vilniaus miesto burmistras Jonas Mileris. XIX a. pradžios šaltiniuose kapinės vadintos Misionierių arba Rasų vardais. XIX a. viduryje, uždarius Misionierių bažnyčią, išliko tik Rasų pavadinimas.
1802 m. ir 1806 m. kapinėse pastatyti du klasicistiniai kolumbariumai. Apytikriu paskaičiavimu abiejuose kolumbariumuose palaidoti 273 žmonės, tarp jų buvo Vilniaus universiteto profesorius Džonas O‘Konoras (1760–1802), Vilniaus teatro aktorė Antanina Fišer (1824–1840), vienas 1831 metų sukilimo Lietuvoje vadovų Gabrielis Oginskis (1784–1842), Vilniaus universiteto istorijos profesorius Tomas Husaževskis (1732–1807), dailininkas Pranciškus Smuglevičius (1746–1807), filosofijos istorikas Vladislovas Horodiskis (1885–1920). Nuo laiko sunykęs pietinis kolumbariumas nugriautas 1937 m., šiaurinis – 1957 m. Juose buvę palaikai palaidoti dviejose bendrose duobėse.
1814 m. prie kapinių prijungtas Literatų kalnelis. 1812–1820 m. visa teritorija apjuosta mūrine tvora. Šalia pastatytas sargo namelis (rekonstruotas 1883 m., restauruotas 2000 m.). Senosios tvoros vakarinė dalis yra išlikusi kapinių šiaurinėje ir rytinėje pusėje (rytinė dalis rekonstruota 2002 m.), o naujai atstatytos tvoros viduryje nuo Rasų gatvės pusės yra išlikusi senųjų vartų į kapines vieta.
1841–1850 m. Misionierių vienuolyno vizitatoriaus Juozapo Bagdonavičiaus ir Vilniaus universiteto ekonomikos profesoriaus Jono Vaškevičiaus pastangomis tarp abiejų kolumbariumų pastatyta neogotikinė raudonų plytų koplyčia (architektai Tomas, Bronislovas ir Stanislovas Tišeckiai). Koplyčios rūsyje palaidoti Misionierių bažnyčios vizitatorius Juozapas Bagdonavičius (1787–1846), Vilniaus kapitulos prelatas Antanas Niemekša (1825–1878), Vilniaus Katedros prelatas Juozas Bovkevičius (m. 1868), fleitistas Artūras Turčinskis (m. 1898). 1888 m. Vilniaus gydytojo Hilarijaus Raduškevičiaus lėšomis pastatyta neogotikinė mūrinė varpinė (architektas Julijonas Januševskis).
1847 m. šalia kapinių vakarinės dalies palaidoti Antakalnio karo ligoninėje mirę kariai. Naujosios kapinės buvo apkastos grioviu, už kurio laidojo savižudžius. Nuo XX a. pradžios ši kapinių dalis vadinama Našlaičių kapinėmis. Čia be dvasinės ir pasaulietinės valdžios žinios buvo laidojami ir neturtingiausi Vilniaus gyventojai. 1863 m. sukilimo metu Rasų kapinėse buvo slepiami ginklai.
1912 m. šalia Senųjų kapinių kitapus Sukilėlių gatvelės įrengtos Naujųjų Rasų kapinės. Naujųjų Rasų šiaurės vakarinėje dalyje palaidoti 1919–1921 m. žuvę Lenkijos kariai ir legionieriai, kuriems atminti pastatytas betoninis obeliskas, 1920–1921 m. kovose už Vilnių žuvę Lietuvos kariuomenės kariai, Vilniuje žuvę 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai. 1942 m. partizanams atminti pastatytas koplytstulpis – Sukilėlių kryžius (1994 m. atstatytas; architektė Monika Kijauskienė). 1995 m. kapavietėje įrengta memorialinė lenta (architektės Živilė Mačionienė, Monika Kijauskienė). Rasų gatvėje, prie Senųjų kapinių pagrindinių vartų palaidoti 1919–1920 ir 1944 m. žuvę Lenkijos kariai. Memorialo cente palaidota Lenkijos maršalo Jozefo Pilsudskio motina Marija Pilsudska ir Jozefo Pilsudskio širdis. Jozefo Pilsuldskio palaikai palaidoti Krokuvoje.
Rasų kapinės įtrauktos į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas – 10384). Čia ilsisi Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai Lietuvos atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius (1851–1927), teisininkas Jonas Vileišis (1872–1942), žymūs dailininkai Pranciškus Smuglevičius (1745–1807), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911), Antanas Gudaitis (1904–1989), Antanas Kučas (1909–1989), istorikai Joachimas Lelevelis (1786–1861), Euzebijus Slovackis (1772–1814), Eustachijus Tiškevičius (1814–1873), „Vilniaus albumo“ leidėjas Jonas Kazimieras Vilčinskis (1808–1885), advokatas, bibliofilas Tadas Stanislovas Vrublevskis (1858–1925), teisininkas Mykolas Romeris (1880–1945), architektai Julijus Klosas (1881–1933), Antanas Vivulskis (1877–1919), Sigitas Benjaminas Lasavickas (1925–1998), kino režisierius Raimondas Vabalas (1937–2001), rašytojai Vladislavas Sirokomlė (1823–1862), Liudas Gira (1886–1946), Petras Cvirka (1909–1947), Petras Vaičiūnas (1890–1959), Kazys Boruta (1905–1965), Vincas Mykolaitis-Putinas (1892–1967), Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (1852–1916), kompozitoriai Mikas Petrauskas (1873–1937), Juozas Tallat-Kelpša (1888–1949), operos solistas Kipras Petrauskas (1885–1968), kiti žymūs Lietuvos veikėjai.
Rasų kapinėse yra daug meniškų antkapinių paminklų. Rasų antkapius kūrė skulptoriai Jokūbas Rosinskis, Juozapas Andriuškevičius, Juozapas Horbacevičius, Juozapas Kozlovskis. Boleslovas Jacunskis, Jonas Arasimovičius, Leopoldas Vasilkovskis, Zigmantas Otas, Juzefas Gardeckis. Kapinėse yra nemažai žymių Lietuvos skulptorių Rapolo Jakimavičiaus, Juozo Zikaro, Gedimino Jokūbonio, Petro Aleksandravičiaus, Juozo Kėdainio, Broniaus Pundziaus, Vlado Vildžiūno darbų. Rasose palaidotų žymių žmonių kapai įtraukti į Kultūros vertybių registrą [3,  12,  18].
1998 m. spalio 24 d. Vilniaus gydytojų federacija „Už gyvybę“  Rasų kapinių Angelų kalnelyje pastatė simbolinį antkapinį paminklą Negimusiems kūdikiams – abortų aukoms [2].
2007 m. spalio 29 d. Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis Rasose pašventino simbolinį kapą kenotafą, įamžinantį sovietų okupacijos aukomis tapusių trijų Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarų Kazio Bizausko, Prano Dovydaičio ir Vlado Mirono atminimą.
Šiandien Rasų kapinėse nebelaidojama, jų kaip Lietuvos panteono vaidmenį perėmė Antakalnio kapinės.

1999 m. ant namo Turgelių g. 8, minint pedagogo, sporto organizatoriaus Prano Žižmaro penkiasdešimt penktąsias mirties metines, atidengta memorialinė lenta.

2017 m. gruodžio 16 d. ant namo Vitebsko g. 1, kur 1907–1921 m. gyveno rašytojai ir publicistai, broliai Stanislavas ir Juzefas Mackevičiai (Stanisław Cat- Mackiewicz ir Józef Mackiewicz) buvo atidengta memorialinė lenta (žr. adresu).

Rasų mikrorajonas įsikūręs Rasų-Ribiškių kalvyno vidurinėje dalyje. Kalvyne gausu raguvų ir griovų. Daugelis dabartinių Rasų gatvių eina buvusių raguvų dugnu. Rasų-Ribiškių kalvynas apaugęs mišriais miškais, tarp miškų įsiterpę gyvenamųjų namų kvartalai [16].

Apie Rasas rašoma grožinėje literatūroje. 1860 m. apsilankymą Rasų kapinėse prisimena mokytojas Andrius Ryliškis knygoje „Fragmentai iš praeities miglų“ (Čikaga, 1974, T. 1). Vilniuje tarpukario metais gyvenusi lenkų etnografė Marija Znamerovska-Priuferova (Maria Znamierowska-Prüfferowa) knygoje „Vilnius, miestas arčiausia širdies“ pasakoja atsiminimus apie Rasų kapines, Misionierių ir Vizičių bažnyčias Antrojo pasaulinio karo metais [23]. Janas Bulhakas, žymiausias XX a. pirmosios pusės Vilniaus fotomenininkas, turėjęs literatūrinių gabumų, ne tik fotografavo, bet ir rašė savo kelionių užrašus. Lietuviškai yra išleista jo knyga „Vilniaus peizažas: fotografo kelionės“ (Vilnius, 2006). Joje randame originalių minčių apie Vilnijos kraštovaizdį, taip pat ir apie Rasas. Apie gyvenimą Rasų apylinkėse tarpukario metais vaizdingai pasakojama teatrologės ir dramaturgės  Gražinos Mareckaitės atsiminimų knygoje „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ (Vilnius, 2013), taip pat jos atsiminimuose „Rasų priemiesčio romantika“, spausdinamuose žurnalistės, gidės Gabijos Lunevičiūtės knygoje „Vilniaus atminties punktyrai“ (Vilnius, 2020).

Rasoms eiles paskyrė poetai Antanas Miškinis (rink. „Poezijos posme gyvi“), Leonardas Gutauskas (rink. „Urbo kalnas“), Jurgis Kunčinas (rink. „Liepų ratas“), Vladas Mozūriūnas (rink. „Vilniaus etiudai“, „Didžioji gatvė“), Apolinaras Petras Bagdonas (rink. „Nemirštančios godos“), Robertas Keturakis (rink. „Poezijos pavasaris“), Kazys Bradūnas (rink. „Prie vieno stalo“, „Lietuvos istorija poezijoje“), Gražutė Šlapelytė-Sirutienė (rink. „Vilnijos atgarsiai“), Alė Rūta (rink. „Taip ir praeina sekmadienis“, „Be tavęs“), Aidas Marčėnas (rink. „Dievų taupyklė“), Kazimieras Pūras (rink. „Dienų palydos“), Petronėlė Banaitienė (rink. „Ten, sidabro vingy“), Ignė Puplesytė (rink. „Mano Sintautai“), Vladas Vaitkevičius (rink. „Šešėly krintančios žvaigždės“).

Rasų seniūnijoje veikia Vilniaus m. savivaldybės centrinės bibliotekos Dzūkų biblioteka (Dzūkų g. 37). Biblioteka įkurta 1951 m. Kraštotyros fondas 52 egz.

Literatūra ir šaltiniai

1. Barokas Lietuvoje. – Vilnius, 1996, p. 130-131, 138-140.
2. Budvytienė, Giedrė. Rasose, Angelų kalnelyje, marmurinis paukštis priglobė negimusių kūdikių sielas: [apie paminklo, skirto negimusiems kūdikiams atminti, atidengimą] // Kauno diena. – 1998, spal. 24, p. 1, 14.
3. Girininkienė, Vida. Rasos: svarbiausios žinios / Vida Girininkienė, Algirdas Paulauskas. – Vilnius, 1988. – 93 p.: iliustr.
4. Girininkienė, Vida. Rasos. – Iliustr. – Bibliogr.: 38 pavad. // Girininkienė, Vida. Vilniaus kapinės. – Vilnius, 2004, p. 64-114.
4a. Girininkienė, Vida; Tolkačevski, Kšištof. Rasų kapinėms 215 metų: atminimo takais: [informacinis žinynas]. – Vilnius, 2016. – Iliustr.
5. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-09-01]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
6. Jacevič, Marija. Literatūra apie Vilniaus Rasų kapines: [bibliografija]. – Iliustr. // Tarp knygų. – 2006, Nr. 11, p. 22-25.
7. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 33.
8. Juškevičius, Adomas. Rasų kapinės / Adomas Juškevičius, Juozas Maceika. – Iliustr. // Juškevičius, Adomas, Maceika, Juozas. Vilnius ir jo apylinkės. – Vilnius, 1991. – P. 186-193.
9. Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – Vilnius, 1991, p. 177-193.
10. Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. – T.5: Vilniaus arkivyskupija. – D.1: Istoriniai bruožai. Vilniaus miesto bažnyčios. – Chicago, 1985, p. 364-365, 377-379, 405-413.
11. Kviklys, Bronius. Rasos // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 151-152.
12. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 399-421.
13. Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Istorizmas ir modernizmas Vilniaus architektūroje. – Vilnius, 2000, p. 118-120.
14. Makauskaitė, Viktorija. Rasų kvartalas. – Iliustr. – Santr. angl. // Archiforma. – 2007, Nr. 1, p. 28-29.
15. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015, p. 143-151.
16. Rasos // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2011. – T. 19, p. 565.
17. Šiaudinis, Vytautas. Vilniaus maldos namai. – Vilnius, 2001, p. 108-109, 112-113, 153.
18. Tūrienė, Vilija. Rasų kapinės. – Iliustr. // Tūrienė, Vilija. Dešimt Šventaragio mįslių: Vilniaus svečiams. – Vilnius, 1993. – P. 114-131.
19. Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006, p. 36-37.
20. Venclova, Tomas. Vilnius: vadovas po miestą. – Vilnius, 2007, p. 170-173.
21. Viliūnienė, Gina. Vilniaus šventovės: istorija, legendos, asmenybės, dabartis / tekstų autorė Gina Viliūnienė, fotografijos Raimondo Urbakavičiaus. – Vilnius, 2012, p. 158-169.
22. Vilnius, 1900 – 2012: naujosios architektūros gidas. – Vilnius, 2011, p. 24, 38.
23. Znamierowska-Prüfferowa, Maria. Vilnius, miestas arčiausia širdies. – Vilnius, 2009, p. 86-89, 108-112.
24. Jackiewicz, Mieczysław. Wileńska Rossa: przewodnik po cmentarzu. – Olsztyn, 1993. – 239 p.: iliustr. + 1 sulankst. žml. – Bibliogr.: p. 204-205. – R-klė: p. 197-203.
25. Mały leksykon wileńskiej Rossy. – Wilno, [2002]. – 62, [1] p.: iliustr.
26. Wileńska Rossa: cztery pory roku / zdjęcia G-M Studio; tekst Mieczysław Jackiewicz; wspomnienia Tadeusz Konwicki. – Warszawa, 2005. – 116 p.: iliustr.
27. Михелев, Леонид. Русское Дворянское Собрание Литвы. – Вильнюс, 2006, p. 15-16.

Parengė: Danutė Šitel, Vida Raišienė (Vilniaus m. SCB Dzūkų biblioteka), 2009; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016