Ribiškės

Ribiškėmis vadinamas kalvotas raguvotas plotas už Markučių, anapus geležinkelio. Vietovė priklauso Rasų seniūnijai. Ribiškių ribos driekiasi iki Pavilnio, Minsko plento, Rasų. Ribiškių kalvyną kerta vadinamasis Juodasis kelias iš miesto link Aukštojo Pavilnio.

Ribiškės – hibridinis vietovardis su slaviška šaknimi ir lietuviška priesaga. 1622 m. Vilniaus miesto vaitas Tomas Bildžiukevičius (Tomasz Bildziukiewicz) šioje vietovėje buvusio palivarko žemėje iškasė tvenkinius, prileido žuvų ir vietovę pavadino Ribiškėmis (lenk. ryba – žuvis) [7]. Vėliau vietovardis Ribiškės dėl baltarusių kalbos įtakos dažnai būdavo rašomos Hrybiszki, nuo žodžio grybas.

Apie Ribiškes rašoma XIX a. spaustuvininko, leidėjo, publicisto, archeologo, etnografo bei istoriko Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ [8], dailės istoriko, dailininko, muziejininko Vlado Drėmos knygoje „Dingęs Vilnius“ [4], muziejininko Rimgaudo Ryliškio parengtame leidinyje „Markučiai: Vilnios slėnis“ [10], gamtosaugininkės Rūtos Baškytės ir geografo kartografo Pauliaus Kavaliausko knygoje „Vilniaus regioniniai parkai: atgyja, vilioja, dabina“ [3], kultūrologės Nijolės Balčiūnienės knygoje „Abipus Neries“ [1], leidinyje „Vilniaus miesto saugomos teritorijos“ [9].
Ribiškės minimos Tomo Zano prisiminimuose [1, 10]. Profesoriaus Jozefo Franko, aktyviai dalyvavusio Vilniaus kultūriniame gyvenime, „Atsiminimuose apie Vilnių“ minimas XIX a. buvęs Ribiškių restoranas, aprašoma vietovės gamta [5].

Istoriniuose šaltiniuose Ribiškės minimos jau XV a. Iki XVII a. vietovė buvo vadinama Lukėnais. Lenkų istorikės Marijos Lovmianskos teigimu, 1621 m. Ribiškių palivarką nusipirko Vilniaus miesto vaitas Tomas Bildžiukevičius. XIX a. populiarioje literatūroje ir to meto Markučių palivarko ribų su Ribiškių žemės valda planuose nurodoma, kad Ribiškės priklausė grafų Potockių giminei [10]. Įžymusis Vilniaus paveldo tyrėjas, meno istorikas Vladas Drėma rašo, kad Ribiškės (Grybiškės) kadaise priklausė Vilniaus magistratui. Tai buvęs nedidelis dvarelis tarp nuostabių kalvų, kurį XIX a. pradžioje apsukrus vertelga Oliveris perstatė į priemiestinį restoraną. Ribiškėse buvusiame restorane anuomet posėdžiaudavusi masonų organizacija [4].

XIX a. pradžioje į Ribiškes Pilies kalno papėde, palei Vilnios upę, per Botanikos sodą ėjo studentų takai. Ribiškių kalvas mėgo poeto Adomo Mickevičiaus amžininkai filomatai ir filaretai [1, 10]. 1838 m. Ribiškėse studentai supylė pilkapį Vilniaus universiteto chemijos profesoriaus Andriaus Sniadeckio atminimui. Iki 1859 m. pilkapio viršūnėje stovėjo profesoriui skirtas kryžius [10].

1930 m. Ribiškių apylinkėse buvo rastas didžiausias pinigų lobis Lietuvoje – daugiau nei 50 kg aukštos prabos istorinio sidabro lydinių. Lobį sudarė Lietuvos ilgieji (apie 500 vienetų), Didžiojo Naugardo rubliai (8 vienetai) ir Kijevo grivinos (18 vienetų). Lydiniai, suvynioti po dešimt į audeklą, buvo variniame inde. Šiuo metu Ribiškėse rasti pinigai saugomi Vilniaus universiteto muziejuje [6].

Ribiškėse gyvenamųjų namų yra nedaug. Prie kalvoto reljefo prigludę pavienės sodybos su mažais tvenkiniais [1, 11].

Ribiškių valstybinis kraštovaizdžio draustinis (žr. adresu) priklauso Pavilnių regioniniam parkui. Ribiškių erozinio kalvyno paviršius savo išsidėstymu primena didžiulę vėduoklę. Čia kartojasi keterėti gūbriai, kalvų viršūnės, o tarp jų sausadugnių klonių prarajos. Reliktinės ledyninio reljefo formos atsirado dėl intensyvios erozijos procesų prieš 1,3-1,2 tūkstančius metų. Ribiškių draustinio teritorijoje natūralių vandens telkinių nedaug – kalvyną beveik per vidurį perskrodžia baltiškuosius laikus menantis Kaukysos upelis ir keli nedideli upokšniai. Ribiškėse didelė augalų bendrijų ir rūšių įvairovė. Čia yra senų brandžių ąžuolynų, šaltiniuotų pievų su retomis augalų rūšimis, auga spalvingos žemuminių pievų bendrijos, įsikūrusios upelių pakrantėse [ 3, 9].

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnienė, Nijolė. Ribiškės. – Iliustr. // Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries. – Vilnius, 2008. – P. 61-62.
2. Balčiūnienė, Nijolė. Pėsčiųjų maršrutu palei Vilnią: [apie Vilnios slėnio apylinkes: Leoniškes, Belmontą, Ribiškes]. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2008, saus. 4, p. 20.
3. Baškytė, Rūta. Ribiškių labirintai. – Iliustr. // Baškytė, Rūta, Kavaliauskas, Paulius. Vilniaus regioniniai parkai: atgyja, vilioja, dabina. – Vilnius, 2002. – P. 17-18.
4. Drėma, Vladas. Grybiškės. – Iliustr. // Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius = Lost Vilnius. – Vilnius, 1991. – P. 366.
5. Frankas, Jozefas. Atsiminimai apie Vilnių. – Vilnius, 2001, p. 50, 533.
6. Gricius, Vytautas. Vilniaus Ribiškių lobis: iš VU Mokslo muziejaus. – Iliustr. // Spectrum. – 2010, Nr. 1, p. 32-33.
7. Jurštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 14-15.
8. Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – Vilnius, 1991, p. 129-131.
9. Ribiškių valstybinis kraštovaizdžio draustinis (Pavilnių RP). – Iliustr. // Vilniaus miesto saugomos teritorijos. – Vilnius, 2009. – P. 13-14.
10. Ryliškis, Rimgaudas. Ribiškės. – Iliustr. // Ryliškis, Rimgaudas. Markučiai: Vilnios slėnis. – Vilnius, 2010. – P. 10-12.
11. Umbražiūnas, Kazimieras. Po tapybiškas Ribiškių apylinkes. – Iliustr. // Vakarinės naujienos. – 1987, rugs. 12, p. 2.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016