Baigė Vilkijos progimnaziją. 1926–1930 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. Nuo 1924 m. bendradarbiavo tarpukario Lietuvos periodikoje − „Lietuvos ūkininke“, „Literatūros žurnale“, „Dienovidyje“, „Lietuvoje“, „Lietuvos žiniose“, „Arimuose“, kur skelbė eilėraščius, apsakymus, politines ir kelionių apybraižas, literatūros kritikos ir publicistikos straipsnius [1, 3, 14]. Žymiausi kūriniai − romanai „Frank Kruk“, „Žemė maitintoja“, „Meisteris ir sūnūs“, novelių rinkiniai „Saulėlydis Nykos valsčiuje“, „Kasdienės istorijos“, kūriniai vaikams „Cukriniai avinėliai“, „Nemuno šalies pasakos“ [4, 5, 9].
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą tapo Komunistų partijos nariu ir aktyviu sovietų valdžios ir jos vykdomos politikos Lietuvoje rėmėju. Prasidėjus SSRS – Vokietijos karui su šeima pasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą [3, 14]. Nuo 1944 m. gyveno Vilniuje. Deja, rašytojo gyvenimas ir veikla pokario metais dar nėra pakankamai ištirti. Rašytojas Gasparas Aleksa, remdamasis liudininkų pasakojimais (aktorės Kazimieros Kymantaitės, rašytojo Jono Mačiulio, sovietų kalinės iš Kupiškio Onos Klevinskaitės-Aleksienės, Veliuonos krašto gyventojų Aleksandros Sadauskaitės-Veverskienės, Julijono Veličkos) ir Lietuvos Ypatingajame archyve esančiomis rašytojų Kazio Jakubėno ir Kazio Borutos bylomis bei LKP CK partinio archyvo Petro Cvirkos asmens byla, teigia, kad Petras Cvirka yra tragiško likimo tėvynainis. Nėra aiškios ir jo ankstyvos mirties aplinkybės, sulaukus vos 38 metų. Gali būti, kad „KGB pasirinko stalinistinį metodą, kaip atsikratyti rašytoju – prieš mirtį išaukštinti, o paskui tuoj pat sunaikinti“ (žr. G. Aleksos 2019 m. paskelbtą publikaciją adresu).
P. Cvirka mirė Vilniuje 1947 m. gegužės 2 d. Palaidotas Rasų kapinėse [8, 10]. Antkapinis paminklas sukurtas 1950 m. (skulpt. Juozas Kėdainis). Antkapį sudaro kapavietę dengiančios kelių pakopų granito plokštės ir ant postamento stovintis paminklas. Akmeniniame paminkle įkomponuotas bronzinis bareljefinis P. Cvirkos portretas, šalia iškalta lauro šakelė [10].
Apie P. Cvirkos gyvenimą ir kūrybą yra išleistos monografijos: Petro Bražėno „Petras Cvirka“ [3], Juozo Jasaičio „Petras Cvirka“ [9], „Petras Cvirka – mūsų amžininkas“ [5],leidinys „Petras Cvirka literatūros moksle ir kritikoje“ [4], taip pat išleisti „Atsiminimai apie Petrą Cvirką“ [1].
Nuo 1944 m. iki mirties P. Cvirka gyveno Vilniuje. 1944 m. liepos 23 d. laiške žmonai Marijai, likusiai iki karo pabaigos gyventi Maskvoje, rašė: „… pusė Vilniaus sugriauta, ir praeis dešimtmečiai, kol jį bus galima atstatyti. … Vilnius, nors ir sužalotas, nors ir paliestas kančių – gražus. Puikus, šlovingas gimtosios šalies gražuolis – Vilnius“ [1, p. 486, 640]. 1945–1947 m. gyveno Rašytojų sąjungos, įsikūrusios Vilniuje, tuometinėje Sniadeckių g. 6 (dabar − K. Sirvydo g. 6) rūmų rytiniame korpuse [8, 13].
1959 m. Tauro kalno šlaite, P. Cvirkos vardu vadinamoje aikštėje, pastatytas skulptoriaus Juozo Mikėno ir architekto Vladislovo Mikučianio sukurtas bronzinis Petro Cvirkos paminklas [2, 11, 12]. Pasak rašytojo biografo, literatūros kritiko Petro Bražėno, šis paminklas šiandien jau yra tvirtai įaugęs į Vilniaus peizažą ir vilniečių sąmonę. Įaugęs neįprastais savo gabaritais, plačia jį gaubiančia aikštės erdve, gal ir pasąmonėje slypinčiu suvokimu, kad nieko panašaus net daug didesnėje, visą Lietuvą gaubiančioje erdvėje nėra. Šiandien toks teiginys – gal ir per kategoriškas, bet kai jis, vieno žymiausių mūsų skulptorių – Juozo Mikėno – sukurtas, atsistojo dar karo griuvėsių nebaigusio valyti Vilniaus centre, buvo santykinai dar didesnis, įspūdingesnis ir… vienišesnis [3, p. 7].
2021 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus miesto savivaldybės Taryba (meras Remigijus Šimašius) priėmė sprendimą rezoliuciją (Nr. 289-30), kuria pritarė, kad Petro Cvirkos paminklas turi būti nukeltas ir teisės aktų nustatyta tvarka perduotas Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn. 2021 m. lapkričio 19 d. paminklą nuo postamento nuėmė savivaldybės įmonės „Grinda“ darbuotojai. Planuojama, kad paminklui bus skirta erdvė Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje – buvusioje areštinėje greta Gedimino kalno.
XX a. amžiaus 7 dešimtmečio pradžioje Vilniuje, prie Rašytojų rūmų nusklembto kampo buvo pritvirtinta memorialinė lenta, skelbusi, kad šiame pastate gyveno P. Cvirka [7]. Šiandien šios lentos nebėra. Po rūmų rekonstrukcijos ji saugoma Rašytojų sąjungoje [13].
Netrukus po P. Cvirkos mirties, po 1947 m. rašytojo vardu buvo pavadinta Vilniaus miesto aikštė, besiribojanti su dabartinėmis Pylimo ir Pamėnkalnio gatvėmis (Naujamiesčio seniūnija) [6].
1974 m. išleista išsami, bibliografų Valerijos Vilnonytės ir Algimanto Lukošiūno parengta „Petro Cvirkos bibliografija“, apimanti 1924–1970 m. laikotarpį [15].
Literatūra ir šaltiniai
1. Atsiminimai apie Petrą Cvirką. − Vilnius, 1969. – 657, [3] p.: iliustr.
2. Bražėnas, Petras. Paminklas. Žmogus. Menininkas: [esė Petro Cvirkos 80-mečiui] // Pergalė. – 1989, Nr. 3, p. 149-162.
3. Bražėnas, Petras. Petras Cvirka. − Vilnius, 1998. − 421, [1] p. − Santr. angl. − Bibliogr.: p. 410-414 (131 pavad.).
4. Petras Cvirka literatūros moksle ir kritikoje. − Vilnius, 1977. − 354 p. − Pavardžių r-klė: p. 349-352. − Bibliogr.: p. 346-348.
5. Petras Cvirka − mūsų amžininkas. − Vilnius, 1979. − 256 p.: iliustr. − Bibliogr.: p. 251–254.
6. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės. − Vilnius, 2000, p. 29–30, 125, 126, 316.
7. Čerbulėnas, Klemensas. Rašytojų sąjungos rūmai / Čerbulėnas, Klemensas, Šlekys, Jonas. – Iliustr. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1, p. 425–426.
8. Jablonskienė, Audronė. Dvylika metų su Petru Cvirka ir pusė amžiaus – be jo. − Iliustr. // Respublika. − 1999, vas. 23, p. 30; vas. 25, p. 22.
9. Jasaitis, Juozas. Petras Cvirka. − Kaunas, 1989. − 156, [1] p.: iliustr.
10. Juodienė, Birutė. P. Cvirkos kapas / Juodienė, Birutė, Krasnovas, Aleksandras. – Iliustr. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1, p. 404.
11. Mačiuika, Vytautas. Paminklai kultūros veikėjams // Mačiuika, Vytautas. Rinktiniai raštai. − Vilnius, 1997. − T. 1, p. 212–224.
12. Petro Cvirkos paminklas P. Cvirkos g. − Iliustr. // 300 kultūros paminklų. − Vilnius, 1980. − P. 57.
13. Rašytojų laiškai: J. Paukšteliui – 100, P. Cvirkai – 90, J. Baltušiui – 90. − Iliustr. // Naujoji Romuva. − 1999, Nr. 2, p. 17–24.
14. Skeivys, Rimantas. Cvirka Petras. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. − Vilnius, 2003. – T. 4, p. 245–246.
15. Vilnonytė, Valerija. Petras Cvirka: bibliografija 1924-1970 / Vilnonytė, Valerija, Lukošiūnas, Algimantas. − Vilnius, 1974. − 631 p.
Parengė: Daiva Kiminaitė (VAVB), 2009, 2021