1918 m. savarankiškai pasirengęs, įstojo į Viekšnių progimnaziją. 1922–1926 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1926–1929 m. studijavo literatūrą Kauno universitete, Kauno meno mokykloje lankė Justino Vienožinskio studiją. 1929–1933 m. studijavo Paryžiaus nacionalinėje taikomosios dailės mokykloje bei įvairiose privačiose studijose. 1930–1932 m. Nacionalinėje dailės ir amatų konservatorijoje studijavo freską. Mokėsi Aleksandros Ekster (Aleksandra Exter), Andrė Loto (Andre Lhote), Kolarosio (Colarossio), Juliano akademijose Paryžiuje. 1932–1935 m. dalyvavo „Ars“ menininkų grupės veikloje. 1933 m. grįžęs į Lietuvą, A. Gudaitis ėmėsi visuomeninės veiklos. 1935 m. kartu su kitais įkūrė Lietuvos dailininkų sąjungą, buvo jos valdybos narys [3, 5, 11]. 1940–1941 m. dėstė Vilniaus dailės mokykloje, nuo 1941 m. – Vilniaus dailės akademijoje (sovietmečiu – Vilniaus dailės institutas ir LTSR dailės institutas). 1947 m. suteiktas profesoriaus vardas. Mirė 1989 m. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse, šeimos kapavietėje (žr. adresu).
A. Gudaičio palikimas įvairus ir spalvingas. Gudaitis nutapė natiurmortų, peizažų, portretų, sukūrė piešinių, plakatų, scenovaizdžių, parengė interjero projektų. Jo paveikslams būdingi sodrių kontrastingų spalvų deriniai, liaudies meno motyvai. Vėlesnio laikotarpio kūryboje daug simbolinių, alegorinio turinio paveikslų. Žymesni kūriniai: „Motina su vaiku“ (1933), „Moteris su vaisiais“ (1933), „Moteris su paukščiu“ (1966), „Žmonės žiūri į žvaigždes“ (1973), „Namelis Viekšniuose“ (1933), triptikas M. K. Čiurlioniui atminimui (1961–1962), „Trys Petronėlės“ (1964–1965), „Sūnus palaidūnas“ (1973), ciklas „Žmonės ir gyvuliai“ ir kt.
Sovietmečiu Maskvoje buvo išleistas dailininko tapybos darbų albumas rusų kalba „Антанас Гудайтис“ (Москва, 1979), parengtas Valentino Lebedevo (Лебедев Валентин). 1987 m. išleistas didelės apimties A. Gudaičio „Reprodukcijų albumas“, sudarytas jo dukters dailėtyrininkės Eglės Kunčiuvienės [5]. Išleista keletas dailininko parodų katalogų. Ypač minėtinas dailininko 100-osioms gimimo metinėms skirtos parodos, veikusios Vilniuje 2004 m., katalogas [6]. Katalogo sudarytoja ir teksto autorė – menotyrininkė dr. Jolita Mulevičiūtė.
Apie dailininką išleista eseisto, menotyrininko Tomo Sakalausko knyga „Antanas Gudaitis: septyni vakarai su dailininku“ [10]. Tai turiningų pokalbių knygą, kurioje autoriaus klausimai ir dailininko atsakymai atskleidžia A. Gudaičio gyvenimą ir kūrybą, požiūrį į meną, susitikimus su žymiais menininkais. Knygoje daug nuotraukų, (dalis jų – žymaus fotografo Algimanto Kunčiaus), dailininko paveikslų reprodukcijų. Yra skyrius „Svarbiausi Antano Gudaičio gyvenimo ir kūrybos faktai“. 1973 m. menotyrininkė Ingrida Korsakaitė parengė knygą apie A. Gudaičio piešinius [9]. A. Gudaičio kūryba išsamiai nagrinėjama filosofo, dailės istoriko Antano Andrijausko straipsniuose [1, 2]. Apie kūrybą rašoma leidinyje „100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų“ (Vilnius, 2000), menotyrininko Vido Poškaus knygoje „Menininko dirbtuvė: 42 istorijos“ (Vilnius, 2017). Trumpą dailininko biografiją rasime „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [11], Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [3].
Spaudos ir kultūros darbuotojas Jonas Čekys atsiminimų knygoje „Knygos kūrėjų talkoje“ (Vilnius, 1995) prisimena A. Gudaičio bendradarbiavimą su leidykla atrenkant ir išleidžiant meno leidinius. Draugystę su dailininko dukra Egle Kunčiuviene ir susitikimus su profesoriumi prisimena prozininkė Ema Mikulėnaitė knygoje „Gyvenimas ir dvi novelės“ (Vilnius, 2013).
Vilniuje A. Gudaitis gyveno 1940–1989 m. Pirmą kartą į Vilnių atvyko 1939 m. spalį kartu su žurnalistų grupe [6]. Pokalbiuose su menotyrininku T. Sakalausku dailininkas pasakojo, kad tuomet užlipęs ant Gedimino kalno, padarė kelis eskizus ir „iš karto užsikrėtė Vilniaus dvasia“ [10].
Apie šį miestą dailininkas yra sakęs: „Vilnius, priešingai Kauno smulkiai komercinei dvasiai, yra paliestas kelių didžiųjų stilių bangų. Jo architektūroje daug kur jaučiama aukštų dvasinių polėkių ir didingumo. […] Vilniuje visų pirma vyrauja skoninga architektūra, kuri, jungdamasi su aplinka, kartais duoda nuostabių dalykų” [10, p. 147].
A. Gudaičio kūryboje yra tapybos darbų, eskizų skirtų Vilniaus miestui: „Senasis Vilnius“, „Senojo Vilniaus motyvas“, „Vilniaus peizažas“, „Šv. Onos bažnyčia“, „Vilniaus Katedra“, „Bernardinų bažnyčia Vilniuje“ ir kt. Dailininkas yra sukūręs iki šiol esančią dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro uždangos emblemą – laivelį [6].
1940 m. su šeima persikėlęs į Vilnių, apsigyveno Kaštonų gatvėje (sovietmečiu – Zigmo Angariečio g.), gražiame secesiniame name, statytame 1913 m. pagal Boleslovo Stankevičiaus projektą (namas įtrauktas į kultūros vertybių registrą). A. Gudaičio studija buvo įrengta antrame aukšte. Tai buvo ne tik darbo vieta, bet ir susitikimų, diskusijų, parodų peržiūrų vieta.
A. Gudaitis testamentu savo paveikslus – apie 200 tapybos darbų ir 400 piešinių, etiudų bei eskizų – paliko Lietuvos dailės muziejui su sąlyga, kad po dailininko mirties prie dirbtuvės Vilniaus Gedimino prospekte, Žemaitės skvere, būtų pastatyta galerija, kurioje būtų eksponuojami jo darbai. Po dailininko mirties buvo svarstomi įvairūs A. Gudaičio testamentinės valios įgyvendinimo būdai. Tačiau iki šiol darbai nepradėti. Kaip pasakojo A. Gudaičio testamento vykdytoja, jo dukra Eglė Kunčiuvienė, 1998 m. Dailės muziejus paskelbė konkursą galerijai statyti. 2004 m., minint A. Gudaičio šimtmetį, galerijos projektas buvo parengtas ir suderintas [7]. Deja, netrukus sklypo plano projektavimą užprotestavo Aplinkos ministerija, ir darbai sustojo. Galerijos statybos sprendimo vis dar ieškoma. Šiuo metu A. Gudaičio kūriniai saugomi apleistoje dirbtuvėje, kurią 1954 m. dailininkas savo lėšomis, pagal architekto Eduardo Budreikos projektą, pasistatė namo kieme [4]. 2014 m. vėl buvo sugrįžta prie galerijos klausimo. Pasak Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio, galeriją tikimasi įsteigti dabartiniame Lietuvos medicinos bibliotekos pastate Kaštonų gatvėje 7 [8].
2004 m. Lietuvos dailės muziejuje Radvilų rūmuose buvo parengta paroda „Išsilaisvinimas“, skirta dailininko 100-osioms gimimo metinėms paminėti [6, 7], sukurtas ir šiam jubiliejui skirtas filmas „Antanas Gudaitis. Prisiminimų tiltais“ [6]. Vilniaus Pylimo galerija rengia A. Gudaičio tapybos konkursus (pirmasis įvyko 2012 m.). 2014 m. liepos 29 d. čia vyko A. Gudaičio 110-ųjų gimimo metinių paminėjimas ir jo vardo tapybos konkurso nugalėtojų apdovanojimas.
2004 m. liepos 29 d., minint A. Gudaičio 100-ąsias gimimo metines, Lietuvos dailininkų sąjungos rūpesčiu ant namo, kuriame gyveno dailininkas, Vilniuje, Kaštonų g. 5 (Naujamiesčio seniūnija), buvo atidengta memorialinė lenta (skulpt. Leonas Žuklys) [7].
Vilniuje yra A. Gudaičio vardo gatvė (Panerių seniūnija) [3].
Minint dailininko gimimo jubiliejus, žurnale „Tarp knygų“ buvo spausdinamos A. Gudaičio bibliografijos. Naujausia paskelbta minint 90-ąsias gimimo metines („Tarp knygų“, 1995, Nr. 5).
Literatūra ir šaltiniai
1. Andrijauskas, Antanas. Antano Gudaičio ekspresyvumas kaip modernios lietuvių tautinės tapybos mokyklos raidos reiškinys = Expressivity of Antanas Gudaitis as a Phenomenon of the Development of Lithuanian Painting School. – Iliustr. // Logos. – 2010, Nr. 64, p. 144-160.
2. Andrijauskas, Antanas. Kauno meno mokykla ir trys XX a. tautinės tapybos mokyklos tapsmo gairės: Vienožinskis, Samuolis, Gudaitis. – Santr. angl. // Moderniosios Lietuvos dailės ištakos: Kauno meno mokykla. – Vilnius, 2008. – P. 9-60.
3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Gudaitis Antanas (1904 07 29–1989 04 20): dailininkas, profesorius. – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga. – Vilnius, 2011. – P. 142.
4. Domeikaitė, Audrė. Dailininko Antano Gudaičio palikimo istorija: 23 metai nesusikalbėjimo ir neveiklumo: [interaktyvus]. 2008 [žiūrėta 2015-05-05]. Prieiga per internetą: <http://www.15min.lt/naujiena/kultura/renginiai/dailininko-antano-gudaicio-palikimo-istorija-23-metai-nesusikalbejimo-29-226643>.
5. Gudaitis, Antanas. Reprodukcijų albumas = Альбом репродукций . – Vilnius, 1987. – 239 p.: iliustr.
6. Išsilaisvinimas (Antano Gudaičio kūrybos retrospektyvinė paroda) (2004; Vilnius). Išsilaisvinimas = Liberation: Antanas Gudaitis, 1904-1989: jubiliejinės kūrybos parodos katalogas, 2004 m. liepos 5 d. – gruodžio 5 d., Vilnius. – Vilnius, 2004. – 68 p.: iliustr.
7. Kalpokaitė, Vlada. Vilniaus skvere – kultūros klasikų ir verslo jungtuvės. – Iliustr. // Respublika. – 2004, rugpj. 5, p. 14
8. Ketinama rekonstruoti Radvilų rūmus ir įkurti A. Gudaičio galeriją: [interaktyvus]. 2015 [žiūrėta 2015 05 22]. Prieiga per internetą: <http://www.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/ketinama-rekonstruoti-radvilu-rumus-ir-ikurti-agudaicio-galerija-609568#.VT-fQiHtlHw>.
9. Korsakaitė, Ingrida. Antanas Gudaitis: piešiniai. – Vilnius, 1973. – 110 p.: iliustr.
10. Sakalauskas, Tomas. Antanas Gudaitis: septyni vakarai su dailininku. – Vilnius, 1989. – 287, [1] p.: iliustr.
11. Žilinskienė, Nijolė. Gudaitis Antanas. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2005. – T. 7, p. 253.
Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2015