Gražina Marija Mareckaitė

Gražina Mareckaitė. Nuotr. iš kn.: Lietuvių teatro istorija. – Vilnius, 2006. – Kn. 3, p. 533.

Gražina Mareckaitė. Nuotr. iš kn.: Lietuvių teatro istorija. – Vilnius, 2006. – Kn. 3, p. 533.

G. Mareckaitė mokėsi Vilniaus Antano Vienuolio [1, 8] ir Salomėjos Nėries vidurinėse mokyklose [6]. 1956–1961 m. studijavo Vilniaus universitete lietuvių filologiją. 1961–1965 m. dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“ Literatūros skyriuje. 1965–1969 m. buvo Vilniaus Jaunimo teatro Literatūros skyriaus vedėja, 1976–1980 m. – Šiaulių dramos teatro vyriausiosios režisierės padėjėja literatūros klausimams. 1970–1976 m. Liaudies meno rūmų Repertuaro-dramaturgijos skyriaus vedėja, respublikos liaudies teatrų vizitatorė. 1981–1990 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto Menotyros sektoriuje, 1990–2002 m. – Kultūros ir meno institute, 2002–2010 m. Kultūros, filosofijos ir meno institute. 1998–1999 m. buvo žurnalo „Teatras“ redaktorė [2, 3, 9]. Gražina Mareckaitė yra aktyvi Vilniaus istorinio paveldo gynėja [7].

Teatrologė parengė skyrius knygoms „Lietuvių tarybinis dramos teatras: 1957–1970“ (1987 m.), „Lietuvių teatro istorija: 1929–1935“ (2000 m.), „Lietuvių teatro istorija: 1935–1940“ (2002 m.), „Lietuvių teatro istorija: 1970–1980“ (2006 m.), „Lietuvių teatro istorija: 1980–1990“ (2009 m.). Sudarė straipsnių rinkinį „Modernus teatras“ (su teatrologe Ramune Marcinkevičiūte; 1995 m.), teatro kritikos straipsnių rinkinį „Gyvenimo teatras“ (2001 m.), parengė studiją „Laisvoji zona: Juozo Glinskio teatras“ (2002 m.), parašė monografiją „Romantizmo idėjos lietuvių teatre: nuo XIX iki XXI amžiaus“ (2004 m.). Paskelbė teatro istorijos, teorijos ir kritikos, literatūros kritikos, publicistikos straipsnių lietuvių ir užsienio spaudoje. Sukūrė ir inscenizavo pjeses dramos ir lėlių teatrams „Sutemų sakmės“ (1982 m.), „Berniukas su balandžiu“ (1987 m.), „Eglės namai“ (1987 m.), „Cecilijos kelionė“ (1992), „Raganos“ (1992 m.) [3, 9].
Parašė biografinę knygą „Debesų karžygys: legenda apie Praną Žižmarą“ (2007 m.), novelių knygą „neIšmaniųjų metas“ [6].

Mareckaitė, Gražina. Šiapus ir anapus Vilniaus vartų: veidai ir vaizdai. – [Vilnius], 2013. knygos viršelis

Mareckaitė, Gražina. Šiapus ir anapus Vilniaus vartų: veidai ir vaizdai. – [Vilnius], 2013. Knygos viršelis

2009 m. Vilniuje buvo išleista G. Mareckaitės atsiminimų knyga Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“. 2013 m. išleistas antrasis papildytas šios knygos leidimas [8]. Knygoje išspausdinti autentiški autorės pasakojimai, iš tėvų girdėtos ar pačios patirtos istorijos apie šeimos, kaimynų, bendraamžių – žinomų ir nežinomų žmonių – gyvenimą prieškario ir pokario Vilniuje, Rasų ir Pavilnio apylinkėse. Leidinys iliustruotas G. Mareckaitės šeimos, garsių Vilniaus fotografų Jano Bulhako (Jan Bułhak), Tiburcijaus Chodzkos (Tyburcy Chodźko), Ipolito Cieškos, Juozapo Čechavičiaus (Józef Czechowicz), brolių Čyžų, Stanislavo Flerio (Stanisław Filibert Fleury), Jurgio Hopeno (Jerzy Hoppen), Abdono Korzono, Raimondo Paknio, Sofijos Urbonavičiūtės-Subačiuvienės darytomis nuotraukomis.
Pagal šią knygą 2015 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje vyko arbatvakaris „Senojo Vilniaus ikonos“ [10].

2016 m. už knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ G. Mareckaitė apdovanota Vilniaus klubo premija [11].

G. Mareckaitė – trečiosios vilniečių kartos atstovė, žymaus Vilniaus krašto sporto organizatoriaus, mokytojo, skautų vadovo Prano Žižmaro dukterėčia. Augo Rasų apylinkėse, gyveno Balstogės ir Mielagėnų gatvių sankirtoje, žaidė Rasų kapinėse, Pavilnio kalvose. „Romantiškas Rasų priemiestis man reiškia visą vaikystę. Čia viskas išvaikščiota, išbėgiota, už geležinkelio driekėsi begaliniai žaidimų plotai, įskaitant ir Rasų kapines. Aš augau pokario negandose, tarp griuvėsių ir degėsių, tarp ašarų ir netekčių, tarp surūdijusių skardų ir atpleišėjusios faneros, tarp medaliais žvangančių atvykėlių […] Tačiau augau ir geltonų jurginėlių atvašynuose, laiminga ir saugi tarp tėčio, mamos, tetų, bobulės, pusseserių, kiemo draugų, triušio, katino ir šuns“, – rašė G. Mareckaitė minėtoje atsiminimų knygoje [1, p. 318; 8, p. 62].
Dabar teatrologė gyvena Naujamiestyje, Jono Basanavičiaus gatvėje: „Mano kelias iš namų į miestą prasideda nuo Jono Basanavičiaus gatvės viršaus. Iš čia atsiveria kasdien kitoks, kaskart gražesnis vaizdas. Saulėje, lietuje, žaibuose, snieguose, mėnesienoje, žydrame, pilkame, rausvame, purpuriniame, mėlyname, juodame fone […] priklausomai nuo metų ir paros laiko, nuo oro, apšvietimo, planetų išsidėstymo gatvės perspektyvoje stiebiasi ir dunkso Vilniaus bokštai. Tie bokštai – mano stabilumo garantas, tartum seni pažįstami ar giminės, amžinai gyvi seneliai ir proseneliai. Juos matydama tvirčiau jaučiu žemę po kojomis: štai jie, visi savo vietoje, kad ir kas atsitiktų – jie čia“ [1, p. 340; 8, p. 187].

Gražina Marija Mareckaitė: bibliografijos rodyklė. – Vilnius, 2021. Knygos viršelis

Gražina Marija Mareckaitė: bibliografijos rodyklė. – Vilnius, 2021. Knygos viršelis

Apie G. Mareckaitę rašoma enciklopediniame leidinyje „Lietuva“ [3], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [9], knygose „Lietuvių teatro istorija: 1929–1935“ [4], „Lietuvių teatro istorija: 1970–1980“ [5]. Interviu su teatrologe publikuotas žurnalistės, Vilniaus miesto gidės Gabijos Lunevičiūtės knygoje „Vilniaus atminties punktyrai“ [1] ir kt. Yra straipsnių periodikoje ir internete.

2017 m. kino režisierius Vytautas Damaševičius apie G. Mareckaitę sukūrė dokumentinį filmą iš portretų ciklo „Vilniečiai“ [9].

2021 m. Vilniuje išleista knyga „Gražina Marija Mareckaitė: bibliografijos rodyklė“ [2]. Leidinį sudarė Sigita Dagienė. Bibliografijos rodyklė apima laikotarpį nuo pirmosios recenzijos 1960 m. iki 2021 metų. Rodyklėje – 674 įrašai. Bibliografijos rodyklė pradedama sudarytojos pratarme. Knygoje spausdinamas G. Mareckaitės straipsnis, kuriame teatrologė trumpai apžvelgė savo kūrybinę ir visuomeninę veiklą, pateikė svarbiausias gyvenimo datas. Leidinį sudaro 10 skyrių: Grožinė literatūra; Teatrologija; Literatūros kritika; Teatro, kino, televizijos recenzijos, anonsai; Publicistika, pokalbiai, esė; Vertėja; Leidinių sudarytoja, redaktorė; Literatūra apie Gražiną Mareckaitę; Garso ir vaizdo įrašai; Spektakliai. Sudaryta asmenvardžių rodyklė.

G. Mareckaitė mirė 2022 m. rugsėjo 11 d. Palaidota Vilniaus Rokantiškių kapinėse šalia savo tėvų.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Lunevičiūtė, Gabija. Gražina Mareckaitė: Rasų priemiesčio romantika. – Portr., iliustr. // Lunevičiūtė, Gabija. Vilniaus atminties punktyrai. – Vilnius, 2020. – P. 310–341.
2. Gražina Marija Mareckaitė: bibliografijos rodyklė. – Vilnius, 2021. – 127, [1] p.: portr.
3. Mareckaitė Gražina Marija. – Portr. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 689.
4. Gražina Mareckaitė. – Portr. // Lietuvių teatro istorija. – Vilnius, 2000. – Kn. 1, p. 8.
5. Gražina Mareckaitė. – Portr. // Lietuvių teatro istorija. – Vilnius, 2006. – Kn. 3, p. 533.
6. Mareckaitė, Gražina. neIšmaniųjų metas: [novelės]. – Vilnius, 2016, p. 35–39.
7. Mareckaitė, Gražina. „Per mane eina demarkacinė linija“: teatrologė, dramaturgė, publicistė Gražina Mareckaitė – tikra vilnietė, Gedimino sostapilyje gimė, augo, gyvena: [pokalbis / užrašė] Audrius Musteikis. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2009, bal. 29, p. 14–15.
8. Mareckaitė, Gražina. Šiapus ir anapus Vilniaus vartų: veidai ir vaizdai. – [Vilnius], 2013. – 190 p.: iliustr., faks., portr.
9. Mareckaitė Gražina Marija // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2008. – T. 14, p. 261; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/grazina-mareckaite/>.
10. Vilkišiūtė-Pukėnienė, Julija. Vilnietiškas pasibuvimas: lietuviškas arbatvakaris pagal Gražinos Mareckaitės knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“. – Iliustr. // 7 meno dienos. – 2015, saus. 9, p. 4.
11. Vilniaus klubo premija. Lietuvos leidėjų asociacija [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2022-06-02]. Prieiga per internetą: <https://lla.lt/lt/veikla/premijos/vilniaus-klubo-premija/item/62-vilniaus-klubo-premija>.
12. Voverienė, Ona. Su šermukšnio rykšte…: apie dramaturgę ir teatrologę Gražiną Mareckaitę // XXI amžius.– 2001, rugs. 19, p. 7.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2022

Dalintis straipsniu: