Eimuntas Nekrošius

Eimuntas Nekrošius. Nuotr. iš kn.: Eimunto Nekrošiaus teatras: pokalbiai, recenzijos, straipsniai, 1991–2010. – Vilnius, 2012.

E. Nekrošius 1978 m. baigė teatro režisūros studijas Maskvos valstybiniame Anatolijaus Lunačiarsko teatro meno institute. 1978–1979 m. dirbo Kauno valstybiniame dramos teatre režisieriumi. 1979–1991 m. buvo Lietuvos valstybinio jaunimo teatro režisierius. 1993–1997 m. – Lietuvos tarptautinio teatro festivalio „LIFE“ režisierius. 1998 m. Vilniuje įsteigė Všį teatrą „Meno fortas“. 2012–2013 m. – Vinčencos teatro „Olimpico“ (Italija) meno vadovas [4, 5, 6].

Ankstyvieji E. Nekrošiaus spektakliai Š. Dileini „Medaus skonis“ (Lietuvos valstybinis jaunimo teatras, 1977 m.), S. Šaltenio „Duokiškio baladės“ (Kauno valstybinis dramos teatras, 1978 m.), A. Čechovo „Ivanovas“ (Kauno valstybinis dramos teatras, 1978 m.) išsiskyrė novatoriškais raiškos būdais, savitu pasaulio ir teatro suvokimu. Žymiausiems Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre pastatytiems spektakliams „Kvadratas“ (1980 m.), V. Korostyliovo „Pirosmani, Pirosmani…“ (1981 m.), K. Antanėlio roko operai „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1982 m.), Č. Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (1983 m.), A. Čechovo „Dėdė Vania“ (1986 m.), N. Gogolio „Nosis“ (1991 m.) būdinga režisūrinių įvaizdžių dramaturgija, sąsajos su esamuoju laiku, spektaklio, kaip meno kūrinio, autonomija, originalios, daugiareikšmės, emociškai paveikios metaforos ir įvaizdžiai. Bendradarbiaudamas su festivaliu „LIFE“ režisierius pastatė spektaklius A. Puškino „Mocartas ir Saljeris“ (1994 m.), A. Puškino „Don Chuanas“ (1994 m.), A. Puškino „Maras“ (1994 m.), A. Čechovo „Trys seserys“ (1995 m.), V. Šekspyro „Hamletas“ (1997 m.). „Meno forte“ pastatytuose spektakliuose V. Šekspyro „Makbetas“ (1999 m.), V. Šekspyro „Otelas“ (2000 m.), „Pradžia. K. Donelaitis. Metai“ (2003 m.), „Giesmių giesmė“ (2004 m.), J. V. Gėtės „Faustas“ (2006 m.), F. Dostojevskio „Idiotas“ (2009 m.) ieškoma naujų netradicinių režisūros ir scenografijos konceptualių sprendimų [2, 3].
Režisavo dramos spektaklių Italijoje, Rusijoje, operų – Lietuvoje ir užsienyje. E. Nekrošiaus spektakliai vieni pirmųjų iš Lietuvos parodyti užsienyje – 1984 m. tarptautiniame Belgrado teatro festivalyje „BITEF“, vėliau – daugelyje Europos šalių, Š. ir P. Amerikoje, Azijoje, Australijoje.
Sukurti vaidmenys kine: Tėvas „Neapykantos pamokose“ (1983 m., rež. A. Maciulevičius), Stasys Girėnas filme „Skrydis per Atlantą“ (1983 m., rež. R. Vabalas), Jis filme „Koridorius“ (1995 m., rež. Š. Bartas) [4, 5, 6].

Už kūrybinę veiklą E. Nekrošiui 1983 m. įteikta LTSR valstybinė premija, 1987 m. – TSRS valstybinė premija. 1988 m. įteiktas laikraščio „Politiki“ prizas už geriausią režisieriaus darbą (Belgradas, Jugoslavija). 1991 m. apdovanotas Taorminos menų komiteto (Italija) ir Europos teatro sąjungos specialiuoju prizu už nuopelnus teatro menui. 1994 m. apdovanotas Lietuvos teatro sąjungos prizu geriausiam metų režisieriui. 1994 m. įteikta Baltijos Asamblėjos premija, Taorminos menų komiteto ir Europos teatro sąjungos Naujosios teatro realijos premija. 1995 m. apdovanotas festivalio „Baltijskij dom“ prizu už geriausią režisieriaus darbą (Sankt Peterburgas, Rusija). 1996 m. įteikta Ubu premija už geriausią sezono spektaklį, parodytą Italijoje. 1997 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. 1997 m., 1999 m., 2004 m. apdovanotas prizu „Auksinė kaukė“ už geriausius užsienio spektaklius, parodytus Rusijoje. 1998 m. apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, Lietuvos teatro sąjungos prizu geriausiam metų režisieriui. 1999 m. įteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės premija, 1999 m. – festivalio „Kontakt“ premija už geriausią spektaklį (Torunė, Lenkija), 2001 m. – Konstantino Stanislavskio tarptautinio visuomeninio labdaros fondo premija už žymų indėlį į pasaulio teatro meno raidą, apdovanotas festivalio „Mess“ prizais už geriausią spektaklį ir geriausiam režisieriui (Sarajevas, Bosnija ir Hercogovina). 2003 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi, įteikta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija „Geriausiems sezono profesionalaus teatro menininkams“. 2005 m. įteiktas Lietuvos apdovanojimų „LT Tapatybė 2004“ garbės raštas „Už Lietuvos teatro kultūros sklaidą“. 2007 m. apdovanotas Italijos kritikų asociacijos prizu už geriausią užsienio spektaklį, parodytą Italijoje. 2008 m. įteikta Nacionalinė pažangos premija. 2008 m. įteiktas Ubu apdovanojimas už geriausią praėjusio sezono užsienietišką spektaklį, parodytą Italijoje, XVI tarptautinio Stambulo teatro festivalio garbės prizas. 2009 m. apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. 2012 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, 2013 m. – Auksiniu scenos kryžiumi už spektaklio „Dieviškoji komedija“ režisūrą. 2013 m. suteiktas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaro vardas. 2007 m. Sankt Peterburgo teatro festivalis (Rusija) buvo skirtas E. Nekrošiaus garbei ir pavadintas „Visas Nekrošius“. Italijoje yra daugiausiai premijų gavęs užsienio režisierius [4].

2010 m. balandžio 15 d., minint Kultūros dieną, už nuopelnus Vilniaus miesto kultūrai režisierius E. Nekrošius apdovanotas Žygimanto Augusto medaliu [1].

Nekrošius su pertraukomis Vilniuje gyveno nuo 1971 m., kai įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), dramos aktorių kursą. Po poros metų kurso vadovės režisierės Dalios Tamulevičiūtės paragintas išvyko į Maskvą studijuoti režisūros. Baigęs studijas iki 1991 m. dirbo Lietuvos valstybiniame dramos teatre režisieriumi. 1993–1997 m. buvo Lietuvos tarptautinio teatro festivalio „LIFE“ režisierius. Nuo 1998 m. buvo Všį teatro „Meno fortas“ meno vadovas, režisierius [2, 4]. Yra gyvenęs Šeškinės mikrorajone.

Eimunto Nekrošiaus teatras: pokalbiai, recenzijos, straipsniai, 1991–2010. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

2002 m. Vilniuje išleista teatrologės, humanitarinių mokslų daktarės Ramunės Marcinkevičiūtės knyga „Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių“ [2]. Leidinyje analizuojamas pirmasis režisieriaus kūrybos etapas – spektakliai, pastatyti Kauno dramos ir Jaunimo teatruose 1977–1991 m. Pirmoje monografijos dalyje autorė apžvelgia E. Nekrošiaus kūrybą plačiame lietuvių ir pasaulio teatro kontekste. Antroje dalyje spausdinami R. Marcinkevičiūtės užrašai iš spektaklio „Dėdė Vania“ repeticijų, pokalbiai su režisieriumi ir aktoriais, E. Nekrošiaus amžininkais. Knygoje pateikta santrauka anglų kalba, režisieriaus teatrografija ir filmografija. Yra asmenvardžių rodyklė. Leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis iš Jaunimo teatro, Teatro, kino ir muzikos muziejaus archyvų, E. Nekrošiaus asmeninio archyvo.

Marcinkevičiūtė, Ramunė. Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių. – Vilnius, 2002. Knygos viršelis

2012 m. Vilniuje išleista teatrologės, humanitarinių mokslų daktarės Rasos Vasinauskaitės sudaryta knyga „Eimunto Nekrošiaus teatras: pokalbiai, recenzijos, straipsniai, 1991–2010“ [3]. Leidinyje pristatomi režisieriaus 1991–2010 m. Lietuvoje pastatyti dramos spektakliai ir jų kritinė refleksija. Knygoje paskelbti pokalbiai su E. Nekrošiumi, skirtingų kartų ir šalių kritikų straipsniai, geriausiai atspindintys režisieriaus teatro sampratą ir jo spektaklių repeticijų kaitą. Leidinyje išspausdinta santrauka anglų kalba, svarbiausių gyvenimo datų, svarbiausių apdovanojimų, 1991–2010 m. režisuotų spektaklių sąrašai. Yra asmenvardžių rodyklė.
Apie E. Nekrošiaus gyvenimą ir kūrybinę veiklą rašoma enciklopediniuose leidiniuose „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ [4], „Lietuva“ [5], „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ [6]. Apie režisieriaus darbą Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre galima paskaityti „Lietuvių teatro istorijoje“ [9]. Interviu su E. Nekrošiumi išspausdinti žurnalisto Svajūno Sabaliausko-Geladuonio knygoje „Atviri pokalbiai su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais“ [8], žurnalisčių Gailutės Jankauskienės ir Jolantos Kryževičienės sudarytame leidinyje „Sėskim ir pakalbėkim: 30 radijo interviu“ [7].
1999 m. Niujorke išleista teatrologės, visuomenininkės Liudvikos Apinytės Popenhagen knyga anglų kalba Nekrošius and Lithuanian theatre“ [10].
2013 m. Maskvoje išleista teatrologės, menotyros mokslų daktarės, Sankt Peterburgo valstybinės teatro meno akademijos profesorės Olgos Malcevos knyga rusų kalba „Театр Эймунтаса Някрошюса: поэтика“ [11].

2002 m. išleistoje Ramunės Marcinkevičiūtės knygoje „Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių“ išspausdinta Jolantos Garlaitės sudaryta režisieriaus 1977–1991 m. bibliografija [2].
2012 m. išleistoje knygoje „Eimunto Nekrošiaus teatras: pokalbiai, recenzijos, straipsniai, 1991–2010“ paskelbta režisieriaus 1991–2010 m. bibliografija [3].

E. Nekrošius mirė 2018 m. lapkričio 20 d. Vilniuje. Palaidotas Šiluvos (Raseinių r.) miestelio kapinėse.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Apdovanoti menininkai už nuopelnus Vilniaus kultūrai. – Iliustr. // 7 meno dienos. – 2010, bal. 30, p. 9.
2. Marcinkevičiūtė, Ramunė. Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių. – Vilnius, 2002. – 423, [5] p.: iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr.: p. 398-417 ir išnašose. – Asmenvardžių r-klė: p. 418-422.
3. Eimunto Nekrošiaus teatras: pokalbiai, recenzijos, straipsniai, 1991–2010. – Vilnius, 2012. – 319, [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 304-311 ir išnašose. – Asmenvardžių r-klė: p. 314-319.
4. Nekrošius Eimuntas. – Portr. // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 281-282.
5. Nekrošius Eimuntas. – Portr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 905-906.
6. Nekrošius Eimuntas. – Portr., iliustr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2009. – T. 16, p. 206-207.
7. Nekrošius, Eimuntas. Aš nesu kompromiso žmogus: pokalbis su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi] / kalbino Jolanta Kryževičienė, Gailutė Jankauskienė. – Nuotr. // Sėskim ir pakalbėkim: 30 radijo interviu. – Vilnius, 2007. – P. 160-172.
8. Nekrošius, Eimuntas. Eimuntas Nekrošius: su režisieriumi kalbėtasi 2014 metų rugsėjį „Meno forte“] / kalbėjosi Svajūnas Sabaliauskas-Geladuonis. – Portr. // Sabaliauskas-Geladuonis, Svajūnas. Atviri pokalbiai su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais. – Kaunas, 2015. – P. 246-252.
9. Eimuntas Nekrošius Jaunimo teatre. – Iliustr. – Bibliogr.: 89 pavad. // Lietuvių teatro istorija. – Vilnius, 2006. – Kn. 3, p. 131-143.
10. Apinytė Popenhagen, Ludvika. Nekrošius and Lithuanian theatre. – New York, 1999. – XIV, [1], 180 p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 157-172 ir išnašose. – Vardų, vietovardžių ir dalykų r-klė: p. 173-180.
11. Мальцева, Ольга. Театр Эймунтаса Някрошюса: поэтика. – Москва, 2013. – 302, [2] p.: iliustr., portr. – Bibliogr. išnašose. Prieiga per internetą: <https://bit.ly/2S1MiS4>.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2017; 2018

Dalintis straipsniu: