1815 m. rugsėjo 10 ar 12 d. (tiksli diena iki šiol nėra nustatyta) šešiolikmetis jaunuolis iš nedidelio Naugarduko miestelio (dabar – Baltarusija), baigęs Naugarduko dominikonų mokyklą, atvyko studijuoti į Vilnių [14, 16]. Tuo metu Vilnius buvo vienas gražiausių Europos miestų, garsėjęs savo universitetu ir kultūra. Įstojo į Vilniaus universteto Fizikos ir matematikos fakultetą, į universiteto Mokytojų seminariją. Po metų perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. 1817 m. universitete kartu su savo bičiuliais įkūrė slaptai veikusią Filomatų („mokslo mylėtojų“) draugiją, kurios tikslas buvo skiepyti moralės principus, tėvynės meilę, skatinti mokslo pamėgimą. A. Mickevičius vadovavo draugijos literatūros ir moralės mokslų skyriui. Filomatai domėjosi krašto istorija, liaudies kūryba, rašė istorinėmis temomis, poetizavo Lietuvos praeitį. Iš pradžių draugija buvo atsiribojusi nuo politikos, vėliau buvo iškeltas siekis atgauti politinę nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos [9, 28]. 1819 m. baigęs Vilniaus universitetą, A. Mickevičius dirbo mokytoju Kauno apskrities mokykloje (dabar – Kauno jėzuitų gimnazija). Dėstė literatūrą, poetiką, retoriką, gramatiką, senovės ir visuotinę istoriją, moralės mokslą, gamtos ir politinę teisę, buvo mokyklos bibliotekos vedėju [13, 14, 27]. Prieš išvykdamas dirbti į Kauną, naujausiais duomenimis 1820 m. rugpjūtį, Tuhanovičių dvare (Naugarduko apskritis) A. Mickevičius sutiko merginą, kurios atvaizdas lydėjo jį visą gyvenimą [13]. Jos įvaizdis ryškus daugelyje poeto kūrinių. Tai buvo Marija Vereščak (Maria Wereszczakówna) (1799–1863). A. Mickevičiaus ir Marijos (dažnai vadinamos Marile) meilės istorijai nemaža vietos skiria visi poeto biografai. Ir gyvendamas Kaune, A. Mickevičius lankydavosi Vilniuje, vykdavo į filomatų susirinkimus. 1823 m. spalį už šią veiklą kartu kitais draugijos nariais buvo suimtas ir pusei metų įkalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyne įrengtame kalėjime. Laidavus Vilniaus universiteto istorijos prof. J. Leleveliui, buvo paleistas iš kalėjimo. Beveik pusmetį laukė bylos sprendimo. Gubernatoriaus įsakymu poetas turėjo išvykti į tremtį Rusijoje. 1824 m. spalio 25/ lapkričio 6 d. visam laikui paliko Lietuvą ir jau niekada čia nesugrįžo.
Pirmiausia apsigyveno Sankt Peterburge, vėliau – Maskvoje, Odesoje, nuo 1829 m. – Vakarų Europoje. Sužinojęs apie 1831 m. sukilimą Lenkijoje, A. Mickevičius ketino jame dalyvauti. Tačiau jam atvykus į tuomet Vokietijai priklausiusį Poznanės kraštą, sukilimas jau buvo numalšintas. Tai buvo vienintelis kartas, kai poetas lankėsi dabartinės Lenkijos teritorijoje [18]. 1832 m. įsikūrė Paryžiuje. Dalyvavo lenkų bei lietuvių politinių emigrantų veikloje. 1848 m. išvyko į Romą, kur norėdamas padėti italams, suorganizavo lenkų legioną kovai su Austrija. Grįžęs į Paryžių, 1849 m. redagavo demokratinės krypties laikraštį „La Tribune de Peuples“ („Tautų tribūna“), kuriame ragino kurti revoliucinę tautų sąjungą. Kilus Krymo karui, 1855 m. nuvyko į Turkiją organizuoti lenkų dalinių kovai su Rusija. Mirė 1855 m. lapkričio 26 d., kaip manoma, nuo choleros epidemijos Konstantinopolyje (dabar – Stambulas). Buvo palaidotas Paryžiuje. 1890 m. poeto palaikai pervežti į Krokuvą (Lenkija) ir iškilmingai perlaidoti Vavelyje, šalia Lenkijos karalių [13, 18].
1822 m. Vilniuje, Juozapo Zavadskio spaustuvėje, buvo išleistas pirmasis Adomo Mickevičiaus poezijos rinkinys „Poezye Adama Mickiewicza“ („Adomo Mickevičiaus poezija“), kurį sudarė baladės ir romansai, ir autoriaus įžanga apie romantinę poeziją. 1823 m. išėjo antrasis šio rinkinio tomas, į kurį įėjo poema „Gražina“ ir draminės poemos „Vėlinės” dvi dalys (II ir IV). Šios knygos, kuriose vaizduojama Lietuvos praeitis, davė pradžią lenkų romantizmui, jos laikomos savotišku romantizmo manifestu, o A. Mickevičius yra vienas žymiausių romantizmo atstovų pasaulio literatūroje [13, 18, 27]. 1826 m. Maskvoje buvo išleistas A. Mickevičiaus lyrikos tomelis „Krymo sonetai”. 1828 m. Peterburge išspausdinta poema „Konradas Valenrodas”, lietuvių ir prūsų žygių istorinė sakmė. 1832 m. parašyta „Vėlinių” III dalis. 1832 m. Paryžiuje išleistas europinę šlovę autoriui pelnęs publicistikos veikalas „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“, o 1834 m. pasirodė ryškiausias poeto kūrinys – epinė poema „Ponas Tadas, arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje“ [12, 28].
Leidinių apie Adomo Mickevičiaus gyvenimą ir kūrybą, ypač lenkų kalba, išleista labai daug. Visose poeto biografijose rašoma ir apie ryšį su Vilniumi. Vien šiai temai skirta Rimanto Šalnos, Vilniaus universiteto bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejaus vedėjo, parengta nedidelės apimties knygelė „Adomas Mickevičius Vilniuje = Adam Mickiewicz w Wilnie“ (Vilnius, 2001, 2003, 2007) [16, 17]. Lietuvoje išleistas publicisto Ježio Survilo (Jerzy Surwiło) leidinys lenkų kalba „Wileńskimi śladami Adama Mickiewicza“ [29]. Vilniaus laikotarpis aprašomas Arnoldo Piročkino knygoje „Devyneri Adomo Mickevičiaus metai: biografinė apybraiža“ [13], išleistas ir šios knygos vertimas į lenkų kalbą [27]. Gidės Liudos Matonienės knygoje „Vilnius: meilės stotelės: romantiškasis miesto žemėlapis“ (Vilnius, 2017) yra skyrius „Adomas Mickevičius ir jo mūzos”.
Apie A. Mickevičiaus pėdsakus Vilniuje rašoma Juzefo Šostakovskio (Józef Szostakowski) leidinyje „Wilno i okolice: przewodnik literacki“ („Vilnius ir apylinkės: lieratūrinis vadovas“) (Wilno, 2012). Šio miesto įtaka poeto kūrybai atsispindi Jono Riškaus studijoje „Adomas Mickevičius ir Lietuva“ [14], albume „Adomas Mickevičius Lietuvoje = Adam Mickiewicz na Litwie“ [12]. Apie A. Mickevičių rašoma leidinyje „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ (Vilnius, 2009), filologės Valentinos Brio knygoje „Поэзия и поэтика города: Wilno – Vilnius“ [33] ir daugelyje kitų leidinių.
Apie pastatą, kuriame įsikūręs poeto muziejus, remiantis archyvų dokumentais, rašoma istorikės, menotyrininkės Mortos Baužienės knygoje „Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus” (Vilnius, V., 2012, p. 71-72). Vertingos, senąja spauda paremtos informacijos apie poeto ryšius su filomatais, kalinimą (p. 656-663), Adomo Mickevičiaus muziejų Vilniuje (p. 567-574), paminklo statymo peripetijas (p. 690-695) ir kt. pateikiama Dariaus Pocevičiaus knygoje „100 istorinių Vilniaus reliktų“ (Vilnius, 2016).
Apie poeto vardu pavadintos Vilniaus apskrities bibliotekos Mickevičianos fonde saugomus kūrinius ir jų viešinimą rašoma šios bibliotekos darbuotojos Kazakevičiūtės-Bankauskienės straipsnyje, išspausdintame „XXVII knygos mėgėjų metraščio” 6-me tome [5a].
Kaip ir daugelis kitų to meto Lietuvos romantikų, A. Mickevičius skelbėsi esąs kilme lietuvis, tautybe – lenkas (gente lithuanus, natione polonus). „Aš tautybės lenkas esu, bet manyje viskas lietuviška“. Laikė Lietuvą savo Tėvyne. Poema „Ponas Tadas“ prasideda panašiai kaip Lietuvos himnas: „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą“ [10, p. 105]. Lietuvos sostinėje, herojiškos kovų už laisvę praeities apgaubtame mieste, brendo poeto talentas. Lietuvoje pragyventi devyneri metai buvo labai reikšmingi poeto gyvenimui ir kūrybai. Jaunuolio asmenybę ir talentą brandino herojiška Gedimino miesto praeitis, Vilniaus architektūros menas, to meto žymių dailininkų (P. Smuglevičiaus, J. Rustemo ir kt.) kūryba. Vilniuje išleisti pirmieji poezijos tomai, sukurti kūriniai, garsinantys Lietuvos praeitį. Poetas aktyviai dalyvavo slaptai veikusios filomatų draugijos veikloje. Už šią veiklą pateko į kalėjimą ir turėjo visam laikui palikti Lietuvą. Šios šalies likimas visą gyvenimą jaudino poetą, audrino jo vaizduotę [14, p. 15, 79]. Varšuvoje veikiančio Adomo Mickevičiaus literatūros muziejaus nuolat veikiančioje ekspozicijoje gana plačiai atspindėtas poeto gyvenimas Vilniuje [26].
Didelė dalis A. Mickevičiaus kūrybos įvairiais motyvais yra susijusi su Vilniumi. Vienas pirmųjų poeto kūrinių yra 1817 m. parašytas (išspausdintas 1818 m.) klasicistinio stiliaus eilėraštis apie Vilnių „Miesto žiema“ [14]. Jame žiemos peizažo fone vaizduojamas nerūpestingas ponijos gyvenimas. Vilnius minimas ir poemėlėje „Bulvė“, kurią poetas skaitė filomatų susirinkime 1819 metais. Apmąstant žmonijos ir atskirų tautų likimą, Vilnius minimas kaip neatskiriama Europos gyvenimo dalis [14].
Viename žymiausių A. Mickevičiaus kūrinių, dramoje „Vėlinės“, ryškūs Vilniaus motyvai. Kūrinio pratarmėje rašoma apie skaudžius XIX a. pradžios įvykius, carinės valdžios vykdytus Vilniaus universiteto studentų ir mokinių kalinimą ir trėmimus. Vilniuje vyksta „Vėlinių“ III dalies prologo ir VIII scenos veiksmas [14]. Čia atsispindi Vilniaus studentų slaptos anticarinės organizacijos byla. Trijų III dalies scenų veiksmas vyksta Aušros Vartų gatvėje esančiame bazilijonų vienuolyne, tuo metu paverstame valstybiniu kalėjimu. Šių scenų veikėjai – istoriškai tikri asmenys, kartu su poetu kalinti jo bičiuliai filomatai. Dramoje vaizduojami ir kai kurie Vilniaus universiteto profesoriai, kiti to meto Vilniaus žmonės [14]. Kaip pažymi literatūros kritikai, Vilniaus bazilijonų vienuolynas yra vienas iš pasaulio architektūros paminklų, įamžintų literatūroje žymaus romantizmo atstovo kūrinyje. Vienuolyno celė, kurioje kalėjo poetas, vadinama A. Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“ herojaus Konrado vardu. „Vėlinėse“ taip pat minimas dominikonų vienuolynas, kur irgi buvo kalinamas patriotiškai nusiteikęs Lietuvos jaunimas. Poemoje „Konradas Valenrodas“ vaizduojamas Šventaragio slėnis – senovės lietuvių apeigų vieta Vilniuje [14]. Vilnius minimas ir baladėje „Trys Budriai“ [14].
Vilniaus vaizdai šmėkščioja poemoje „Ponas Tadas“. Čia vaizduojami 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo įvykiai ir žmonės. Ypač romantiškas ir gyvas pasakojimas apie tai, kaip sukilėlių vado Jokūbo Jasinskio kovotojams pasitraukus iš Vilniaus, miestą išgelbsti vienintelis patrankos šūvis [14]. Poemoje vaizdingai perpasakojama Vilniaus įkūrimo legenda, iškyla ryški Didžiojo kunigaikščio Gedimino, sapnavusio geležinį vilką, asmenybė [14]. Kūrinio ketvirtos knygos pradžioje A. Mickevičius rašė: „Čia geležinį vilką jis sapne regėjo. / Ir kai dievų valia sapnu tuo paaiškėjo, / Pastatė Vilniaus miestą; giriom apsisupęs, / kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės […]. / Iš to medžioklės sapno mūs tėvai patyrė, / Kad Lietuvai reiks nuolat geležies ir girių“ [10, p. 105].
Iš devynerių (1815–1824 m.) A. Mickevičiaus Lietuvoje pragyventų metų beveik septyneri prabėgo Vilniuje. Išlikę prisiminimų, kad poeto bute Paryžiuje iki pat gyvenimo pabaigos kabėjo graviūra, vaizduojanti Vilniaus bulvarą, einantį nuo Neries krantų pro arsenalą į Antakalnį [14, p. 16]. Sakėsi mylėjęs tik tris miestus: Naugarduką, Vilnių ir Romą [12, p. 13].
Su poeto vardu susiję keletas Vilniaus pastatų. Kai kurie iš jų nėra išlikę. Pirmoji gyvenamoji vieta, kur gyveno tik penkias dienas, buvo Bukštos name pas Michnevičių, Vilniaus ar tuometinėje Uosto (dabar Pamėnkalnio) gatvėje stovėjusiame name. Dabar šioje vietoje yra Salomėjos Nėries gimnazija [16]. Iš ten persikėlė ir iki 1817 m. gyveno pas savo bendrapavardį, bet ne giminaitį, Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto dekaną, kunigą Juozapą Mickevičių, kuris šelpdavo neturtingus studentus. Spėjama, kad butas buvęs Vilniaus universiteto patalpose (Pilies g. 11), netoli kiemo, dabar vadinamo Adomo Mickevičiaus vardu [12, 9, 16]. Nuo 1817 m. gegužės iki universiteto baigimo 1819 m. A. Mickevičius kartu su savo vaikystės draugu, irgi baigusiu Naugarduko mokyklą, Janu Čečiotu gyveno netoli Katedros stovėjusiame, dabar neišlikusiame proseminarijos name [16].
Adomo Mickevičiaus atminimo įamžinimas Vilniuje ir Vilniaus apskrityje
(žr. virtualias parodas „Adomo Mickevičiaus gyvenimo pėdsakais Vilniuje” adresu; „Adomo Mickevičiaus atminimo ženklai Vilniuje” adresu).
Viename iš namų, kuriame gyveno A. Mickevičius, veikia Vilniaus universiteto Adomo Mickevičiaus muziejus (Bernardinų g. 11, Senamiesčio seniūnija) [20]. Muziejus įsikūręs XVII–XIX a. pastate, kuris išlikęs beveik nepasikeitęs nuo poeto laikų. Čia A. Mickevičius buvo kurį laiką apsistojęs 1819–1820 metais [24]. Vėliau, 1822 m. balandį-birželį, gavęs atostogų dėl pablogėjusios sveikatos, gyveno pas matematikos profesorių Tomą Žickį, Čia gyvendamas poetas rūpinosi savo pirmosios knygos leidimo reikalais, redagavo poemą „Gražina“ [13, 17]. Vilniuje įvairiais būdais įamžintas A. Mickevičiaus atminimas: veikia du muziejai, atidengtos 6 memorialinės lentos, pastatyti du paminklai, A. Mickevičiaus vardu pavadinta biblioteka, gimnazija, gatvė, vienas iš senojo Vilniaus universiteto kiemų.
Tiksli šio muziejaus įkūrimo data nežinoma. Manoma, kad jis galėjo būti įsteigtas jau XIX a. antroje pusėje, galbūt 1898 m. – minint A. Mickevičiaus 100-ąsias gimimo metines ar 1899 metais [16]. Dar viena tikėtina muziejaus įkūrimo data – 1911 metai, kai Peterburge ėjusio leidinio „Kwartalnik Litewski“ redaktorius ir leidėjas Janas Konradas Obstas persikėlė iš Peterburgo į Vilnių. Nusipirkęs šį senamiesčio namą, jis čia atrado marmurinę paminklinę lentą su užrašu lenkų kalba: „Čia buvo rašoma „Gražina“, 1822 m.“ [7, p. 386]. J. Obstas atsivežė iš Perteburgo daug muziejinių vertybių, grafikos kūrinių, porceliano. Jis norėjo surinkti kolekciją daiktų ir graviūrų, kuriuos A. Mickevičius aprašė poemoje „Ponas Tadas“. Buvo sukaupęs apie 400 eksponatų, vien tik A. Mickevičiaus atvaizdų buvo šimtas. Jų ekspozicija veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Vėliau eksponatai buvo išsklaidyti po įvairias vietas.
1907 m. Javorovskis padovanojo muziejui kelis poeto daiktus – riešutmedžio stalelį ir kėdę, kuriais šis naudojosi mokytojaudamas Kaune. 1929 m. viešėjęs Vilniuje A. Mickevičiaus anūkas dr. Liudvikas Goreckis padovanojo muziejui krėslą, kuris buvo poeto nuosavybė gyvenant Paryžiuje [16, p. 28]. Šie daiktai iki šiol yra vieni vertingiausių muziejaus eksponatų.
Minint 100-ąsias poeto mirties metines, muziejus buvo restauruotas ir iškilmingai atidarytas 1955 m. lapkričio 27 dieną. Nuo tada jis yra Vilniaus universiteto bibliotekos žinioje [16]. 1983 m. liepos 1 d. buvo atidaryta atnaujinta ekspozicija. Minint 200-ąsias poeto gimimo metines 1998 m. oficialiai atidaryta Poezijos menė. Pirmame muziejaus aukšte įrengta Filomatų salė [16, 17].
Prie memorialinio muziejaus Bernardinų g. 11 pastato jau XIX a. buvo balto marmuro lenta su užrašu lenku kalba „Čia buvo rašoma „Gražina“, 1822“ [7, p. 386]. Antrojo pasaulinio karo metais lenta dingo. 1955 m., minint 100-ąsias A. Mickevičiaus mirties metines, restauravus muziejų buvo pritvirtinta memorialinė lenta poeto atminimui [7, p. 386]. Dabar esančioje memorialinėje lentoje užrašas lietuvių ir lenkų kalbomis skelbia: „Šiame name 1822-XII gyveno / Adomas Mickevičius / Čia buvo redaguojama poema „Gražina“ „W domu tym XII-1822 mieszkał / Adam Mickiewicz / Tu był redagowany poemat „Grażyna“ [24].
Virš namo Bernardinų g. 11 vartų 1919 m. buvo pritvirtinta paminklinė lenta su užrašu lenkų kalba: “Tu mieszkał Mickiewicz 1822“ („Čia gyveno Mickevičius 1822“) [16]. Sovietmečiu pritvirtinta lenta su užrašu rusų ir lietuvių kalbomis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1996 m. lapkritį, šioje vietoje pritvirtinta jau trečioji paminklinė lenta dabar jau su užrašu lenkų ir lietuvių kalbomis: „Vilniaus universitetas / Namas, kuriame gyveno Adomas Mickevičius / Dom, w którym mieszkał Adam Mickiewicz“ [16].
2009 m. gegužės 29 d. Vilniuje atidarytas A. Mickevičiaus muziejus. Konrado celė (Aušros Vartų g. 7A, Senamiesčio seniūnija). Jis veikia neseniai pastatytame, šalia bazilijonų vienuolyno esančiame, pastate [21]. Yra dvi ekspozicijos. Viena įrengta kaip kalėjimo kameros replika, kitoje – fotostenduose pateikta informacija apie A. Mickevičiaus gyvenimą Vilniuje, filomatų ir filaretų bylą. Patalpoje ant sienos pritvirtinta ir prieškarinė, Konrado celėje kabėjusi, paminklinė lenta su lotynišku užrašu iš „Vėlinių“ III dalies prologo. Muziejaus ekspozicijos autorė – Varšuvos A. Mickevičiaus literatūros muziejaus bendradarbė Jolanta Pol. Dabartinė Konrado celės ekpozicija tik simboliškai žymi tarpukariu nemaža diskusijų kėlusios Konrado celės vietą [21].
Išlikę archyviniai dokumentai ir amžininkų atsiminimai liudija, kad bazilijonų vienuolyne tuo metu paverstame kalėjimu, A. Mickevičius kalėjo 1823–1824 m. Papirkę sargybinius, naktimis poeto kameroje rinkdavosi jo bičiuliai filomatai. A. Mickevičius vėliau aprašė šiuos įvykius 1832 m. sukurtos draminės poemos „Vėlinės“ III dalyje. Kadangi bazilijonų vienuolyno pastatas buvo ne kartą pertvarkomas, ilgainiui pradėta diskutuoti dėl vietos, kur buvo kamera, kurioje kalėjo poetas.
Tarpukario metais, pažymint filomatų bylos šimtmetį, spaudoje vyko diskusijos dėl šios patalpos, vadinamos Konrado cele, tikslios vietos. 1921 m. Vilniaus universiteto architektūros prof. Julijušas Klosas (Juliusz Kłos), remdamasis archyviniais dokumentais, nustatė, kad ji buvusi įrengta vienuolyno pietų korpuso rytiniame gale, antrajame pastato aukšte. Su šia nuomone nesutikęs Baltarusių mokslo draugijos pirmininkas Antonas Luckevičius, išleido brošiūrą „Prawda o „Celi Konrada“ (Wilno, 1923), kurioje argumentuotai bandė įrodyti, kad celė nėra išlikusi, nes ji buvusi nugriautoje pastato dalyje. Trečiajame XX a. dešimtmetyje prof. J. Kloso nustatytoje, taip pat literatūros prof. Stanislavo Pigonio (Stanisław Pigoń) archyvinės medžiagos tyrimais patvirtintoje patalpoje, buvo atidengta paminklinė lenta su lotynišku užrašu iš „Vėlinių“ III dalies: „D. O. M. Gustavus / obiit M.D.CCC.XXIII / calendis Novembris / Hic natus est / Conradus / M.D.CCC.XXIII / Calendis Novembris“ (liet. „Dievui Geriausiajam, Didžiausiajam. Gustavas mirė 1823 lapkričio 1. Čia gimė Konradas 1823 lapkričio 1“ [12, p. 117]. Šiuos žodžius poemos „Vėlinės“ herojus kalinys anglimi užrašė ant kalėjimo sienos. Čia turima galvoje romantiškojo personažo, įsimylėjėlio Gustavo literatūrinė mirtis. Jis, kaip ir filomatas Adomas, tampa kovotoju už savo tautos laisvę ir pasivadina poemos „Konradas Valenrodas“ pagrindinio veikėjo vardu [7, 25].
Nuo 1927 m. visą tarpukario laikotarpį Konrado celėje kiekvieną savaitę vykdavo plačiai pagarsėję Lenkų literatų draugijos organizuojami Literatūriniai trečiadieniai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, bandyta vėl atgaivinti šią prieškario tradiciją. 1992 m. birželį Konrado celėje suorganizuotame pirmajame po karo renginyje dalyvavo ir poetas Česlavas Milošas, aktyvus Literatūrinių trečiadienių dalyvis tarpukario metais [29].
1987 m. bazilijonų vienuolynas buvo iš esmės perstatytas. Vienuolyno pastatas dabar yra privatizuotas. Jame atidarytas viešbutis „Pas bazilijonus“, o legendinėje tarpukario metų Konrado celėje įrengtas viešbučio kambarys [21].
A. Mickevičiui skirta ekspozicija įrengta Markučių dvaro muziejuje Vilniuje (Subačiaus g. 124).
Virš durų, vedusių į anksčiau šioje vietoje buvusį bazilijonų vienuolyną (Aušros Vartų g. 7A, Senamiesčio seniūnija) yra memorialinė lenta. Pirmą kartą prie šio namo fasado ji buvo pritvirtinta 1970 m. [7]. Užrašas tuo metu buvo lietuvių ir rusų kalbomis. 1992 m. lapkričio 2 d. Lenkijos ambasados Lietuvoje iniciatyva buvo atidengta nauja atminimo lenta su užrašu lietuvių ir lenkų kalbomis: „Šiame pastate nuo 1823-X -23 iki 1824- IV- 21 / kartu su kitais filomatais buvo kalinamas / Adomas Mickevičius / Čia vyksta „Vėlinių“ III dalies veiksmas“ / W tym budynku od 23-X-1823 do 21-IV- 1824 był więziony wraz z innymi filomatami Adam Mickiewicz / tu rozgrywa się akcja „Dziadów“ części III“ [2, 32].Minint 100-ąsias A. Mickevičiaus mirties metines, 1955 m. rudenį prie Vilniaus universiteto, virš į Adomo Mickevičiaus kiemą vedančių vartų, ant pastato Pilies g. 13 (anksčiau – Pilies g. 11, Senamiesčio seniūnija) buvo atidengta paminklinė lenta pažymint, kad 1815–1819 m. didysis poetas studijavo Vilniaus universitete [19]. Kaip buvo įprasta sovietmečiu, užrašas lentoje buvęs lietuvių ir rusų kalbomis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pritvirtinta paminklinė lenta su užrašu lietuvių ir lenkų kalbomis: „Čia, Vilniaus / universitete, 1815–1819 metais, / studijavo / Adomas Mickevičius / Tu, na uniwer- / sytecie Wileńskim, / w latach 1815–1819 / studiował / Adam Mickiewicz“ [12, p. 138].
Šv. Jono g. 4 (Senamiesčio seniūnija) yra paminklinė lenta su užrašu lietuvių ir lenkų kalbomis, kur rašoma, kad čia, įžymaus lenkų spaustuvininko Juozapo Zavadskio įsteigtoje spaustuvėje 1822 m. birželį pirmąkart buvo išspausdintas A. Mickevičiaus rinkinys „Baladės ir romansai“. Paminklinė lenta atidengta 1999 m. lapkritį [17, 22].
Memorialine lenta pažymėtas namas Literatų g. 5 (Senamiesčio seniūnija). Čia 1823 m., atvykęs iš Kauno per mokinių atostogas, A. Mickevičius buvo apsistojęs pas savo draugą Kazimierą Piaseckį,. Namas tuo metu priklausė K. Piaseckio tėvams. Pastatas nuo XIX a. yra gerokai pasikeitęs. Kuriame kambaryje gyveno poetas, nėra tiksliai nustatyta. Žinoma tik, kad jo kambario langai išėjo į gatvę. Manoma, kad čia A. Mickevičius rašęs ir rengęs spaudai poemas „Gražina“ ir „Vėlinių“ II ir IV dalis. Čia rinkdavosi filomatai. Šiame bute 1823 m. spalio 23-osios naktį poetas buvo suimtas už veiklą filomatų draugijoje. Tarpukario metais kiemo įvažiavimo arkos frontone buvo įmūryta paminklinė lenta su užrašu lenkų kalba: „W tym domu mieszkał Adam Mickiewicz 1823” (liet. „Šiame name gyveno Adomas Mickevičius 1823“). Tai vienintelė išlikusi originali, niekada nuo tarpukario metų nepakeista, paminklinė lenta A. Mickevičiui. 1953 m. iš abiejų įvažiavimo į kiemą šonų buvo pritvirtintos dar dvi memorialinės lentos su to paties turinio įrašu lietuvių ir rusų kalbomis [7, p. 364; 25].
Memorialinė lenta pritvirtinta prie namo Didžiojoje g. 22 (tarpukariu – Didžioji g. 46) (Senamiesčio seniūnija). Čia poetas laikinai buvo apsigyvenęs ponios Johanos Macevičienės, Kaune gyvenusios Karolinos Kovalskos sesers, namuose, išėjęs iš kalėjimo bazilijonų vienuolyne [12, 17]. Iš čia jis visam laikui išvyko iš Lietuvos. Užrašas memorialinėje lentoje lietuvių ir lenkų kalbomis skelbia: „1824 XI 6 (X 25) / iš šių namų išvyko ištremtas į Rusiją / Adomas Mickevičius / visam laikui palikdamas Vilnių“ / „Z tego domu / wyjechał w dniu 6.XI (25.X) 1824 r. zesłany do Rosji / Adam Mickiewicz / opuszczając Wilno na zawsze“ [24].
Artėjant A. Mickevičiaus išvykimo iš Lietuvos šimtmečiui tarpukario metais prie šio namo buvo atidengta memorialinė lenta su užrašu lenkų kalba. Po karo ji buvo sunaikinta [16, 29]. Minint poeto 200-ąsias gimimo metines, 1998 m. gruodžio 19 d., Juozapo Montvilos lenkų kultūros fondo Lietuvoje (Fundacja Kultury Polskiej na Litwie im. J. Montwiłła) iniciatyva, buvo atidengta nauja paminklinė lenta su tarpukario metais buvusiu užrašu dar papildžius jį vertimu į lietuvių kalbą. Lentoje prie užrašo įkomponuotas jauno poeto bareljefas, sukurtas pagal Bernardo Žiuljeno (Bernard Julien) piešinį iš Diukarmė (Ducarme) litografijos (skulpt. Andžejus Zubkovas (Andrzej Zubkow) [32].
Vilnius daugiau kaip šimtą metų laukė viešoje erdvėje pastatyto paminklo Adomui Mickevičiui. Būta daug bandymų jį pastatyti, tačiau nei vienas nebuvo įgyvendintas iki galo. Iš amžininkų korespondencijos aiškėja, kad minčių tai padaryti buvo praėjus vos trejiems metams po A. Mickevičiaus mirties. 1858 m. kelis paminklo projektus buvo pateikęs garsus to meto skulptorius Henrikas Statleris (Henryk Stattler), 1854 m. sukūręs poeto skulptūrą iš natūros. Deja, paminklo idėja tuo metu nebuvo realizuota [29].
Ketinimų įamžinti poeto atminimą Vilniuje kilo artėjant 100-osioms Adomo Mickevičiaus gimimo metinėms 1898 m. Buvusios LDK žemėse, tuo metu carinės Rusijos imperijos teritorijoje, buvo uždrausta net uždarose patalpose pagerbti A. Mickevičių, žmogų, dalyvavusį anticarinės filomatų organizacijos veikloje ir už tai kalėjusį, savo kūryba skleidusį Tėvynės laisvės idėjas. Teko ieškoti išeities. Buvo keli projektai. Nutarta pastatyti paminklą biustą Šv. Jono – buvusioje universiteto – bažnyčioje. Buvo veikiama griežčiausios konspiracijos sąlygomis. Kreiptasi į poeto sūnų Vladislavą Mickevičių, kad šis raštu prašytų Šv. Jono bažnyčios kleboną Kazimierą Pacinką leisti pastatyti savo tėvui paminklą. Šis prašymas labai pravertė vėliau teisinantis priekabiaujančiai rusų administracijai. Komiteto paminklui pastatyti pastangomis pavyko gauti Krokuvoje skulptoriaus Marcelijaus Guiskio (Marceli Guyski) Paryžiuje iš bronzos nuliedintą A. Mickevičiaus biustą – kaip pagrindinį paminklo elementą. Paminklo projektą sukūrė Tadas Stryjenskis (Tadeusz Stryjeński). Stanislavas Jarockis (Stanisław Jarocki) ant vario skardos nutapė Aušros Vartų Marijos paveikslą. Deja, poeto jubiliejui (1898 m. gruodžio 24-ajai) paminklo nespėta užbaigti. Montavimo bažnyčioje darbai prasidėjo tik 1899 m. gegužę. Paminklo vieta pasirinkta bažnyčios pietinėje navoje, kur per pamaldas mėgdavęs stovėti studentas Adomas Mickevičius. Paminklas padarytas iš smiltainio, marmuro ir bronzos. Vyrauja renesanso formos, yra ir baroko elementų. Paminklas – trijų aukštų. Apačioje – juodo marmuro lentoje įrašas lenkų kalba „Adamowi Mickiewiczowi 1798-1898“. Aukščiau įkomponuotas sarkofagas ant liūto kojelių. Virš jo nišoje tarp dviejų kolonų – bronzinis poeto biustas. Virš kolonų – dirbtinio marmuro frizas. Virš jo ovale, aprėmintame lauro lapais, Aušros Vartų Marijos paveikslo kopija. Apačioje šone įrašas – „Biust dłuta Pr. M. Guyskiego. Architektura T. Stryjeńskiego“ (liet. „Skulptorius Pr. M. Guiskis, architektas T. Strijenskis“), o kitoje pusėje – „Wykonał Jan Rudnicki w Warszawie“ (liet. „Darbus atliko J. Rudnickis Varšuvoje“) [4; 7, p. 540, 544; 29]. Lėšų paminklui skyrė bankininkas ir mecenatas Juozapas Montvila [2]. Paminklas-biustas buvo be jokių iškilmių atidengtas Sekminių proga 1899 m. birželį.
Tarpukario metais Vilniuje kelis kartus bandyta statyti paminklą A. Mickevičiui [7a]. 1924 m., minint poeto ištrėmimo iš Vilniaus 100-ąsias metines, buvo sudarytas 10 žmonių paminklo statybos komitetas, kurį sudarė miesto valdžios atstovai, universiteto profesoriai, dvasininkai, dailininkai ir kt. Komiteto pirmininku buvo liūdnai pagarsėjęs Vilniaus krašte generolas Liucjanas Želigovskis. Buvo parengti nuostatai – „Statut Głównego Komitetu Budowy Pomnika Adama Mickiewicza w Wilnie“ (Wilno, 1924), išleisti garsaus spaustuvininko Juozapo Zavadskio spaustuvėje. Išspausdinti aukų rinkimo lapai su kreipimusi į visuomenę (jų pavyzdžių yra VAVB „Mickevičianos“ fonde). Paminklo statybai aukojo įvairių socialinių sluoksnių vilniečiai [29].
Buvo paskelbtas paminklo konkursas, kurį laimėjo skulptoriaus iš Varšuvos, 1923–1925 m. dirbusio Vilniaus universiteto Menų fakultete, Zbignevo Pronaškos (Zbigniew Pronaszko) projektas. Tai turėjo būti moderniškų tam laikui formų, avangardistinio pobūdžio paminklas, kur Didysis poetas, pasak J. Slovackio, kaip lietuvių Dievas, įsikūręs tamsių pušų ramovėje [29]. 1924 m. buvo sumontuotas 12, 5 m aukščio būsimo paminklo maketas iš pušinių lentų ir pastatytas dešiniajame Neries krante, sovietmečiu buvusių Sporto rūmų vietoje. Yra išlikusi šio paminklo nuotrauka, daryta garsaus fotografo Jano Bulhako [29]. Vilniečiai labai kritiškai žiūrėjo į šį paminklą, kūrė pajuokiančius kupletus. Tačiau lenkų meno istorijoje jis laikomas vienu ryškiausiu tarpukario kūrinių [29]. 1939 m. gegužę paminklo maketą nunešė patvinę Neries vandenys [2, 15, 29].
1925 m. buvo numatyta statyti paminklą poetui Rotušės aikštėje. Paskelbtas konkursas, kurį laimėjo talentingo skulptoriaus Stanislavo Šukalskio (Stanisław Szukalski), gyvenusio Kalifornijoje, projektas. Tačiau inkų ir actekų meno bruožų turinti, gana ekscentriška kompozicija nebuvo priimtina vilniečiams [15, 29].
1931 m. buvo paskelbtas A. Mickevičiaus paminklo tuometinėje Ožeškienės g. (dabar Vinco Kudirkos aikštė) konkursas. Jame dalyvavo garsūs Lenkijos skulptoriai K. Dunikovskis, A. Medeiskis, T. Tolvinskis. Pirmąją premiją laimėjo 1932 m. lenkų skulptoriaus Henriko Kunos (Henryk Kuna) projektas. Ant 17 m aukščio postamento turėjo stovėti 6 m aukščio poeto statula. Postamentą 3 eilėmis turėjo juosti 12 reljefinių plokščių, vaizduojančių „Vėlinių“ scenas. Viršuje turėjo būti 4 plokštės su iškaltais kaukiniais veidais [7, p. 490]. Paminklas turėjo būti atidengtas 1935 metais. Tačiau dėl įvairių priežasčių nepavyko paminklo užbaigti. Skulptorius tespėjo iškalti Varšuvoje 12 granito plokščių su bareljefais, vaizduojančiais scenas iš „Vėlinių“. Septynios iš jų buvo atgabentos į Vilnių [7, p., 490; 29].
Menotyrininkės, meno istorikės Rasos Antanavičiūtės monografijoje „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse: 20 a. pirma pusė“ (Vilnius, 2019) yra skyrius
„Adamo Mickiewicziaus paminklo projektas“ [tarpukario metais] (p. 204-227).
Šeštajame ir septintajame XX a. dešimtmečiuose lietuvių skulptoriai Vidmantas Stanelis ir Petras Deltuva sukūrė A. Mickevičiaus skulptūras, kurias buvo ketinama pastatyti Vilniuje. Tačiau nei vienas iš šių sumanymų nebuvo įgyvendintas [29, p. 90, 92].
Tik 1984 m. balandžio 18 d. kairiajame Vilnios krante, aikštėje tarp Bernardinų ir Šv. Mykolo bažnyčių ansamblių (Maironio g., Senamiesčio seniūnija) buvo pastatytas paminklas A. Mickevičiui, sukurtas skulptoriaus Gedimino Jokūbonio (1927–2006). Paminklo architektas – Vytautas Čekanauskas, darbus atliko akmens meistras Jonas Valeška [7, p. 491; 15, 29]. Paminklo kompoziciją sudaro monumentali rusvo granito 4,50 m aukščio skulptūra ir neaukštas (0,57 m) stačiakampio formos postamentas. Poetas vaizduojamas susimąstymo akimirką stovintis pasirėmęs į neaukštą, horizontaliai perdalytą koloną, kurios dvi dalys simbolizuoja poeto gyvenimą tėvynėje ir tremtyje, priklausomybę lenkų ir lietuvių kultūroms. Veidas mąslus, akys beveik užmerktos [7, p. 491]. „Norėjau, kad nebūtų ir pernelyg buitiškas (kaip kad Krokuvoje, Varšuvoje), vaizdavaus jį poetišką, romantišką, susijaudinimo akimirką“, – yra sakęs skulptorius G. Jokūbonis [15]. 1995 m. pagal skulptoriaus sumanymą, už šio monumento buvo įkomponuotos tarpukaryje kurto skulptoriaus Henriko Kunos paminklo A. Mickevičiui bareljefinės plokštės „Vėlinių” motyvais [7, p. 490; 25, 29].
Dviejų aukštų mūrinio namo Vilniuje, Pušų g. 29 (Žvėryno seniūnija) fasadą puošia A. Mickevičiaus, generolo T. Kosciuškos ir kompozitoriaus S. Moniuškos betoniniai biustai. Namas pastatytas 1912 m. ir priklausė agronomui, „Liutnios“ draugijos nariui Šimonui Renigeriui. Visos skulptūros yra kopijos. Manoma, kad A. Mickevičiaus biustas nukopijuotas nuo 1912 m. Burbiškių dvaro parke (Radviliškio r.) stovinčios poeto statulos (skulpt. Kazimieras Ulianskis). Kartu pažymima, kad „jis it du vandens lašai panašus į varinį poeto biustą, esantį Krokuvos universitete“ (žr.: Pocevičius, Darius. Šimtas istorinių Vilniaus reliktų. V., 2016, p. 480).
Poeto vardas iškaltas skulptūroje „Vienybės medis“ (skulpt. Tadas Gutauskas), kurioje minima 100 iškiliausių visų laikų Lietuvos asmenybių. Skulptūra pastatyta Vilniaus Vingio parke (Vilkpėdės seniūnija) 2009 m. liepos 6-ąją, švenčiant Lietuvos tūkstantmetį.
1989 m. dailininkas grafikas Rimtautas Gibavičius (1935–1993) Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto (Universiteto g. 5, Senamiesčio seniūnija) atriume sukūrė sgrafitą „Istoriniai portretai“ su žymių Lietuvos žmonių, taip pat universiteto profesorių ir auklėtinių portretais. Šiame kūrinyje įamžintas ir A. Mickevičius. Jo portrete romantizuota judesio ekspresija atskleidžia A. Mickevičiaus epochą ir kūrybos dvasią. Prie poeto kojų parkritusio jaunuolio figūra simbolizuoja nuslopintus sukilimus. Verbų puokštė suteikia savitą Vilniaus krašto koloritą [6, 19]. Prie portreto originalo kalba įrašytos pirmosios eilutės iš A. Mickevičiaus „Pono Tado“: „Litwo! Ojczyzno moja! Ty jesteś jak zdrowie“ („Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą“).
1919 m. A. Mickevičiaus vardas buvo suteiktas vienam iš senojo Vilniaus universiteto, kuriame mokėsi poetas, kiemų (Pilies g. 13). Filologijos fakultete yra Adomo Mickevičiaus auditorija – 119-oji.
1955 m., pažymint Adomo Mickevičiaus 100-ąsias mirties metines, tuometinei Vilniaus miesto viešajai bibliotekai (dabar – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka) (Trakų g. 10, Senamiesčio seniūnija) buvo suteiktas poeto vardas. Tai tapo tapo akstinu pradėti plačią „Mickevičianos“ veiklą – kaupti spaudinių fondą, rengti teminius renginius ir t. t. [8].
Dailininkai yra sukūrę Adomui Mickevičiui ir šiai bibliotekai skirtų kūrinių. Bibliotekoje yra yra skulptoriaus Eriko Varno sukurtas poeto biustas, skuptoriaus Romo Kvinto A. Mickevičiaus skulptūra, dailininko Romo Dalinkevičiaus sienos pano „Naugarduko pilies vaizdai”. Įsigyta nemažai tapybos ir grafikos darbų Mickevičiaus tema. 1980 m. keramikas Bronius Baliulevičius sukūrė terakotos medalį, kurio averse įrašas „Adam Mickevič“, o reverse – „A. MICKEVIČIAUS BIBLIOTEKA VILNIUJE“. 1998 m. Lietuvos monetų kalykloje buvo nukaltas žalvario medalis su A. Mickevičiaus profiliu averse ir įrašu – „A. Mickevičiaus biblioteka“ – reverse. Šio kūrinio autoriai – dailininkas Valdas Jurevičius ir skulptorius Giedrius Paulauskis.
Dailininkas Algimantas Švažas yra sukūręs bibliotekos ekslibrisą, į kurį įkomponuotas A. Mickevičaius profilis (1966).
Bibliotekos rūsio menę nuo 1998 m. puošia tautodailininko iš Dzūkijos Vytauto Šibailos dešimties medžio raižinių ciklas „Pono Tado“ motyvais.
Bibliotekoje sukaupta per 40 meno kūrinių kolekcija mickevičianos tema.
1989 m. tuometinei Vilniaus 11-ajai vidurinei mokyklai (dabar – Vilniaus Adomo Mickevičiaus licėjus) (Kruopų g. 11, Senamiesčio seniūnija) buvo suteiktas Adomo Mickevičiaus vardas [23].
Tarpukariu A. Mickevičiaus vardu buvo vadinama centrinė Vilniaus gatvė (dabar –Gedimino prospektas), o šiuo metu – šios gatvės tęsinys Žvėryne [18].
Be Vilniaus miesto A. Mickevičiaus gyvenimas yra susijęs dar su keliomis Vilniaus apskrities vietovėmis.
Biografinėje literatūroje yra duomenų, kad 1818 m. per Kalėdas A. Mickevičius lankėsi Šalčininkuose pas anksčiau Vilniaus universitete studijavusį kunigą Povilą Hrinaškevičių (Paweł Hrynaszkiewicz) [28, p. 58]. Kai 1821 m. ištekėjusi už grafo L. Putkamerio, poeto mylimoji Marija Vereščak gyveno netoli Šalčininkų buvusiame Baltininkų dvare, A. Mickevičius dažnai lankydavosi Šalčininkuose pas tą patį kunigą P. Hrinaškevičių. Čia laukdavo mylimosios laiškų, kuriuos iš Baltininkų atveždavo pasamdytas paštininkas. Šalčininkų pakraščiu tekėjusi Šalčia buvo mėgstamiausia A. Mickevičiaus ir Marijos susitikimo vieta [3].
Kartu su kitais filomatais poetas yra ne kartą lankęsis Jašiūnuose (Šalčininkų r.) pas Vilniaus universiteto rektorių, astronomą, prof. Janą Sniadeckį (1756-1830) [3; 14, p. 58].
Šalčininkuose yra du paminklai Adomui Mickevičiui. Vienas pastatytas 1998 m. vietos visuomenės iniciatyva minint 200-ąsias poeto gimimo metines. Paskelbus paminklo konkursą, jo nugalėtojais tapo skulptorius Bronislovas Vyšniauskas ir jo sūnus – architektas Rimvydas Vyšniauskas [1]. 1998 m. gruodžio 19 d. paminklas buvo iškilmingai atidengtas Šalčininkų savivaldybės aikštėje. Pustrečio metro aukščio bronzinė skulptūra stovi ant balto lanko pjedestalo, simbolizuojančio vaivorykštę. Joje įrašyta paskutinė A. Mickevičiaus baladės „Romantika“ („Romantyczność“) eilutė lietuvių ir lenkų kalbomis: „Miej serce i patrzaj w serce / Žvelgk širdimi į širdį“ [1].
Aukštadvaryje (Trakų r.), šlaite prie tvenkinių, iki šiol auga Adomo Mickevičiaus vardu vadinamas ąžuolas. Pasakojama, kad poetas dažnai lankydavosi Malevskiams priklausiusiame dvare, pas savo bičiulį filomatą Pranciškų Malevskį (1800–1870) ir mėgdavo pasėdėti šio ąžuolo pavėsyje [3].
2006 m. spalio 20 d. Vilniuje, Antakalnyje buvo atsodinta vadinamoji Mickevičiaus guoba, kuri čia augo poeto laikais. Renginys vyko žurnalisto Ježio Survilo (Jerzy Surwiło, 1941–2009) iniciatyva (Žr.: Dzisiewicz, Alicja. „Trochę Wilna z Mickiewiczem na tle“ (Vilnius, 2019, p. 152-153).
2008 m. poeto vardas buvo grąžintas tarpukario metais A. Mickevičiaus vardu vadintai Dieveniškių (Šalčininkų r.) vidurinei mokyklai lenkų dėstomąja kalba.
Viena pirmųjų A. Mickevičiaus bibliografijų išleista tarpukariu Vilniuje. Ją penkerius metus rengė ir 1924 m. išleido iš Krokuvos kilęs, mokytojavęs ir Vilniaus gimnazijose, pedagogas, spaudos darbuotojas Liudvik Stoliaževič (Stolarzewicz, Ludwik, 1891–1960). Bibliografiją sudaro dvi knygos „Bibljografja mickiewiczowska“ (Wilno, 1924) ir „Bibljografja pism Mickiewicza“ (Wilno, 1924). Beje, pastarojoje nurodomi ir vertimai į lietuvių kalbą (p. 165-166).
Maskvoje išleista poeto vertimų į rusų kalbą bibliografija „Библиография русских переводов произведений Адама Мицкевича“ (Москва, 1956). Po metų išleistas didelės apimties, Rusijos Mokslų Akademijos darbuotojų kolektyvo, bedradarbiaujant su Lenkijos Mokslų akademija, parengtas veikalas „Адам Мицкевич в русской печати, 1825–1955: библиографические материалы“ (Москва; Ленинград, 1957). Jame – 2683 bibliografiniai įrašai, kelios rodyklės: pavardžių, vertėjų, antraščių (rusiškų ir lenkiškų), dalykų ir kt.
Sovietmečiu Lietuvoje išleistos dvi Adomo Mickevičiaus bibliografijos rodyklės. Tai bibliografo Vlado Žuko parengta rekomenduojamos literatūros rodyklė „Adomas Mickevičius“ (Vilnius, 1956) ir bibliografijos rodyklė „Adomas Mickevičius: bibliografinė rodyklė (literatūra lietuvių kalba)“ [11]. Pastaroji parengta tuometinės Lietuvos TSR valstybinės respublikinės (dabar – Lietuvos nacionalinė biblioteka) ir Vilniaus A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos (dabar – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka) darbuotojų jėgomis. Bibliografijos rodyklėje be kitos informacijos apie poetą ir jo kūrybą yra skyriai „Paminklo statymas Vilniuje“ (p. 78-81), „Memorialinis muziejus Vilniuje“ (p. 93-94).
Literatūra ir šaltiniai
1. Antrasis Lietuvoje paminklas Adomui Mickevičiui: [apie 200-osioms poeto metinėms pastatytą paminklą Šalčininkuose] // Lietuvos aidas. − 1998, gruod. 2, p. 15.
2. Baužienė, Morta. Garsaus poeto atminimui įamžinti prireikė daugybės metų. − Iliustr. // Lietuvos rytas. − 2005, lapkr. 19, priedas „Sostinė”, p. 8.
3. Danilevičius, Eugenijus. Maršrutai iš Vilniaus. −Vilnius, 1975, p. 49-57, 66.
4. Drėma, Vladas. Vilniaus Šv. Jono bažnyčia. – Vilnius, 1997, p. 230-232.
5. Jastrunas, Mečislavas (Jastrun, Mieczysław). Adomas Mickevičius: poeto laikas ir asmenybė. − Kaunas, 1994. − 511, [2] p.
5a. Kazakevičiūtė-Bankauskienė, Asta. Adomo Mickevičiaus asmenybės atspindžiai Vilniaus apskrities viešosios bibliotekos veikloje: [apie bibliotekos Mickevičianos fonde saugomus kūrinius ir jų viešinimą]. – Iliustr. – Bibliogr.: 3 pavad. // XXVII knygos mėgėjų metraštis. – Kaunas, 2004-. – [T.] 6, p. 153-159.
6. Korsakaitė, Ingrida. Rimtautas Gibavičius. – Vilnius, 1995, p. 91-99.
7. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. −T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 238, 364, 490-491, 521, 540, 545.
7a. Mažeikienė, Ilona. Trys Adomo Mickevičiaus paminklų projektai tarpukario Vilniuje. – Iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr. str. gale // Vilnius kaip dailės mokymo ir sklaidos centras. – Vilnius, 2003. – P. 109-119.
8. Mickevičiana. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka [interaktyvus]. 2005 [žiūrėta 2009-12-18]. Prieiga per internetą: <http://www.amb.lt/lt/apie_mus/mickeviciana>.
9. Adomo Mickevičiaus pėdsakais po Vilnių: skiriama didžiojo lenkų poeto Adomo Mickevičiaus gimimo 200-osioms metinėms. − [Vilnius, 1998]. − 1 lankstinys (8 p.): iliustr., žml.
10. Mickiewicz, Adam (Mickevičius, Adomas). Ponas Tadas, arba, Paskutinis antpuolis Lietuvoje: bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų. − 4-asis leid. − Vilnius, 1998, p. 105.
11. Adomas Mickevičius: bibliografinė rodyklė (literatūra lietuvių kalba). − Vilnius, 1981. − 118, [1] p. − Spausdintų A. Mickevičiaus kūrinių vertimų rodyklė: p. 107-108. − Pavardžių rodyklė: p. 109-117.
12. Adomas Mickevičius Lietuvoje = Adam Mickiewicz na Litwie: albumas. −Vilnius, 1999. − 150, [2] p.: iliustr., portr., faks. − Gret. tekstas liet., lenkų.
13. Piročkinas, Arnoldas. Devyneri Adomo Mickevičiaus metai : biografinė apybraiža. − Iliustr. − Vilnius, 1995. − 396, [3] p. : iliustr., portr. − Bibliogr.: p. 390-393.
14. Riškus, Jonas. Adomas Mickevičius ir Lietuva. − Vilnius, 1996. −185, [1] p. − Bibliogr. išnašose. − Asmenvardžių r-klė: p. 183-[186].
15. Sakalauskas, Tomas. Iš žodžio – į akmenį: [apie skulpt. Gedimino Jokūbonio paminklą Vilniuje]. – Iliustr. // Literatūra ir menas. – 1984, spalio 13, p. 8-9.
16. Šalna, Rimantas. Adomas Mickevičius Vilniuje = Adam Mickiewicz w Wilnie. – Vilnius, 2003. – 31, [1] p.: iliustr., faks. − Gretut. tekstas liet., lenk. − Bibliogr.: p. 31 (13 pavad.).
17. Šalna, Rimantas. Adomas Mickevičius Vilniuje = Adam Mickiewicz w Wilnie / Rimantas Šalna, Wojciech Piotrowicz. – Vilnius, 2007. – 88, [8] p. : iliustr. Gretut. tekstas liet., lenk.
18. Venclova, Tomas. Mickevičius Adomas. – Iliustr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 124-125.
19. Vilniaus universitetas fotografijose. – Vilnius, 2004, p. 106, 225, 159, 233.
20. Vilniaus universiteto Adomo Mickevičiaus muziejus. Lietuvos muziejai [interaktyvus]. 2005 [žiūrėta 2008-09-13]. Prieiga per internetą: <http://www.muziejai.lt/Vilnius/Mickevicius_muz.htm>.
21. Vorobej, Teresa. „Dvasia be vietos, ar vieta be dvasios”: [apie ekspozicijos „Konrado celė” atidarymą atstatytame Bazilijonų vienuolyno sparne]. − Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. − 2009, birž. 4-10, p. 5. 22. Bajor, Alwida Antonina. Pomniki pięknej przeszłości: wczoraj w Wilnie odsłonięto tablicę pamiątkową ku czci znanego wydawcy i księgarza Józefa Zawadzkiego. − Iliustr. // Kurier Wileński. – 1999, 3 listopada, p. 1.
23. Barska B. Imienia Wielkiego Adama: [apie A. Mickevičiaus vardo suteikimo iškilmes buv. Vilniaus 11-ajai vid. mokyklai]. – Iliustr. // Czerwony Sztandar. – 1989, 3 listopada.
24. Dylewski, Adam. Wileńskie tropy Mickiewicza. − Iliustr. // Dylewski, Adam. Wilno po polsku. – Warszawa, 2007. – P. 165-179.
25. Kudirko, Jadwiga. Adam Mickiewicz „Litwo! Ojzyzno moja”. − Iliustr. // Kudirko, Jadwiga. Wilno w ich życiu, Litwa w ich twórczości. − Wilno, 2003. − P. 5-18.
26. Adam Mickiewicz. 1798-1855. Muzeum literatury im. Adama Mickiewicza [w Warszawie] [interaktyvus]. 2005 [žiūrėta 2011-10-20]. Prieiga per internetą: <http://muzeumliteratury.pl/adam-mickiewicz-1798-1855/>.
27. Piročkinas, Arnoldas. Litewskie lata Adama Mickiewicza. − Warszawa, 1998. − 421, [1] p., [4] iliustr., portr. lap.: iliustr. − Bibliogr. išnašose.
28. Sudolski, Zbigniew. Alma Mater Vilnensis: Wilno IX 1815 – IX 1819; Narodziny Gustawa: Wilno VII 1821 – IX 1822; „Ośle zatrudnienia“: Kowno Wilno IX 1822 – VII 1823; Process, czyli „szały Achillesa litewskiego“: Wilno – Kowno V 1823 – XI 1824. – Iliustr. // Sudolski, Zbigniew. Mickiewicz: opowieść biograficzna. – Warszawa, 1995. – P. 35-66, 99-160.
29. Surwiło, Jerzy. Wileńskimi śladami Adama Mickiewicza . −Wilno, 1993. − 95 p.: iliustr., portr.
30. Uczczono wydawcę i księgarza: [uroczyste odsłonięcie tablicy ku czci znanego wydawcy i księgarza wileńskiego J. Zawadzkiego] – Iliustr. // Magazyn Wileński. − 1999, nr 11, p. 15.
31. Werowska, Danuta. Finalne akordy Roku Mickiewiczowskiego: 200-lecie urodzin A. Mickiewicza: [taip pat apie memorialinės lentos atidengimą A. Mickevičiui Didžiojoje g. 22]. − Iliustr. // Kurier Wileński. − 1998, 22 grudnia, p. 6.
32. Wileńskie mury pobazilianskie i − „Improwizacja“: [apie memorialinės lentos atidengimą ant bazilijonų vienuolyno (Aušros Vartų g. 7A) 1992 m. lapkričio 2 d.].−Iliustr. // Kurier Wileński. – 1992., 4 listopada, p. 2.
33. Брио, Валентина. Поэзия и поэтика города: Wilno – Vilnius. – Москва, 2008, p. 16-21, 42-51.
Parengė: Modesta Tamkutė, Nijolė Sisaitė (VAVB), 2010