Šalčininkų rajonas
Šalčininkų rajonas, dėl per jį tekančios upės dažnai vadinamas Šalčios kraštu, yra Lietuvos pietryčiuose, arti sostinės Vilniaus. Rajonui tenka ilgiausia respublikos sienos dalis – pietuose ir rytuose jis ribojasi su Baltarusija. Sieną ilgina Dieveniškių kyšulys. Jo jungimosi su likusia Lietuvos ir Šalčininkų rajono teritorija ,,sąsmaukoje“ vos 2,5 km atstumas tarp Baltarusijai priklausančių žemių. Rajonas ribojasi su kitais trimis Lietuvos rajonais. Šiaurinėje pusėje yra Vilniaus rajonas. Šiaurės vakaruose neilga administracinė riba jungia Šalčininkų ir Trakų rajonus. Vakarų pusėje kaimynas – Varėnos rajonas [1]. Administracinis centras – Šalčininkai, 42 km nutolę nuo Vilniaus [17].
1939 m. sovietų valdžiai atėjus, Šalčininkų rajoną prijungė prie Baltarusijos. 1944 m. Šalčios žemė buvo suskirstyta į Eišiškių ir Šalčininkų rajonus, kurių teritorija ir šiandien liko beveik tokia pati [16]. 1962 m. šie rajonai buvo sujungti, rajono centru tapo Eišiškių miestelis. 1972 m. centrą perkėlus į Šalčininkus, pavadintas Šalčininkų rajonu [8]. Šiandien Šalčininkų rajonas suskirstytas į 13 seniūnijų: Akmenynės, Baltosios Vokės, Butrimonių, Dainavos, Dieveniškių, Eišiškių, Gerviškių, Jašiūnų, Kalesninkų, Pabarės, Poškonių, Šalčininkų ir Turgelių [2, 11].
Rajono plotas – 1491,4 km² arba 15,3 % Vilniaus apskrities teritorijos [6, 15]. Miškai užima 43,77 % rajono ploto (miškingumas 1,5 karto didesnis negu vidutiniškai Lietuvoje). Ryškiausias Šalčininkų rajono miškų bruožas – jaunas jų amžius ir nedidelė rūšinė medžių įvairovė. Didžiausias miškų masyvas – Rūdninkų giria, susidedanti iš 23 miškų, kurių didžioji dalis priklauso šiam rajonui [12, 13].
Miestai ir gyvenvietės užima 2,21 % Šalčininkų rajono ploto, pramonės, transporto įmonės, keliai – 2,41 %, vandenys – 1,74 %, rajone dominuoja žemdirbystės plotai – 44,71 %, kitos paskirties plotai – 5,16 % [15].
2011 m. Šalčininkų rajone gyveno 34 544 gyventojai: 79,5 % – lenkų, 10,4 % – lietuvių, 5,0 % – rusų, 2,9 % – baltarusių, 1,2 % – kitų tautybių. Gyventojų sudėtis pagal lytį: 18 161 moterų, 16 383 vyrų [9].
Šalčininkų rajone yra 12 valstybinių gamtos draustinių. Žymiausi saugomi gamtos paveldo objektai yra šie: Rėžių akmuo, akmuo ,,Mokas“, Cegelnios akmuo, Kaniūkų akmuo, Šaltinių akmuo, Gribiškių ąžuolas, Stakų ąžuolas [4]. Siekiant išsaugoti Dieveniškių apylinkių gamtos ir kultūros paveldo vertybes, vertingą etnokultūros palikimą, 1992 m. Šalčininkų krašto teritorijoje buvo įsteigtas Dieveniškių istorinis regioninis parkas [6].
Rajone veikia: 25 bendrojo lavinimo mokyklos (iš jų 15 gimnazijų), 4 papildomo ugdymo mokyklos (Šalčininkų Stanislavo Moniuškos menų mokykla, Eišiškių muzikos mokykla, Jašiūnų muzikos mokykla, Eišiškių A. Ratkevičiaus sporto mokykla ir Dieveniškių žemės ūkio mokykla), 11 ikimokyklinių įstaigų, Šalčininkų Vaikų globos namai, Šalčininkų specialioji mokykla [15].
Rajone veikia meno kolektyvai, puoselėjantys krašto kultūrą ir tradicijas. Tai dainų ir šokių ansambliai „Solčanie“, „Eišiščane“, „Znad Merečanki“, „Rudničanie“, „Turgelianka“. Taip pat veikia vaikų šokių grupės „Smile“ ir „Braškės“ [2]. Jau tradicija tapo kai kurios šventės: Užgavėnės, „Poezijos pavasarėlis“, Joninės, „Daina prie Šalčios“, Žolinė, „Jaunimo vasara“, Derliaus šventė, „Uždekime Vėlinių žvakelę …“, Šv. Andrejaus šventė [15].
Šalčininkų krašto skaitytojus aptarnauja Šalčininkų rajono savivaldybės viešoji biblioteka (žr. adresu) ir jos 25 kaimo filialai.
Rajone veikia 13 bažnyčių kuriose yra išsaugota nemažai molbertinės tapybos, taikomosios dailės, interjero meno kūrinių [7]. Taip pat veikia trys cerkvės. Priskaičiuojama apie 270 kultūros paminklų [10, 15]. Iš jų įtraukti į Kultūros vertybių registrą: 144 dailės, 2 urbanistikos kompleksai, apie 40 archeologijos, 14 architektūros, 7 istorijos paminklai [3, 14]. Žymiausi krašto kultūros paminklai yra Jašiūnų Balinskių dvaras, Vagnerių rūmai Šalčininkuose, Merkinės dvaro sodybos liekanos, Gornostajiškių dvaras, Norviliškių vienuolynas, Eišiškių piliavietė ir kt.
Kai kurie Šalčininkų rajono lankytini objektai:
MUZIEJAI
Baltosios Vokės miestelio kraštotyros muziejus (Baltoji Vokė, Vilniaus g. 10, Baltosios Vokės kultūros namai, „Baltosios Vokės seniūnija“).
Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijos kraštotyros muziejus „Atmintis“ (Eišiškės, Jono Pauliaus II g. 26, „Eišiškių seniūnija“).
Jašiūnų Balinskių dvaro rūmai (Jašiūnai, J. Sniadeckio g. 2, ,,Jašiūnų seniūnija”).
Jašiūnų „Aušros“ vidurinės mokyklos istorijos ir etnografijos muziejus (Jašiūnai, J. Sniadeckio g. 8, „Jašiūnų seniūnija“).
Jašiūnų 1-osios vidurinės mokyklos kraštotyros muziejus (Jašiūnai, M. Balinskio g. 16, „Jašiūnų seniūnija“).
Turgelių Povilo Ksavero Bžostovskio vidurinės mokyklos kraštotyros muziejus (Turgeliai, Vilniaus g. 27, „Turgelių seniūnija“).
Tabariškėse gimusios tautodailininkės Anos Krepštul muziejus (Tabariškės, Tabariškių pagrindinė mokykla, „Turgelių seniūnija“).
PAMINKLAIS Šalčininkų rajone pagerbti šie žmonės:
Povilas Ksaveras Bžostovskis – LDK valstybės veikėjas, publicistas, vertėjas, kunigas, garsios Paulavos Respublikos įkūrėjas (∆ Merkinės k., Turgelių seniūnija).
Jonas Paulius II – popiežius (∆ Šalčininkai, ,,Šalčininkų seniūnija“), (Δ Kalesninkai, „Kalesninkų seniūnija“), (∆ Eišiškės, ,,Eišiškių seniūnija), (∆ Butrimonys, ,,Butrimonių seniūnija“).
Konstantinas Kalinauskas – 1863–1864 m. sukilimo Lietuvoje ir Baltarusijoje vienas vadų, baltarusių publicistas, poetas (Δ Šalčininkai).
Adomas Mickevičius – lenkų ir lietuvių poetas (Δ Šalčininkai).
Stanislovas Rapolionis – evangelikų teologas, senosios lietuvių raštijos kūrėjas, gimęs netoli Eišiškių (Δ Gornostajiškės, „Eišiškių seniūnija“).
Motiejus Valančius – vyskupas, rašytojas (Δ Dieveniškių bažnyčios šventorius, „Dieveniškių seniūnija”).
Gintaras Žagunis – pasienietis, nepriklausomos Lietuvos gynėjas (Δ Krakūnai, „Dieveniškių seniūnija“).
PAMINKLINĖMIS LENTOMIS Šalčininkų rajone įamžinti šie žmonės:
Jonas Paulius II – popiežius (Eišiškės, „Eišiškių seniūnija“).
Mykolas Sopočka – kunigas, palaimintasis (Tabariškės, „Turgelių seniūnija“).
Gintaras Žagunis – pasienietis, nepriklausomos Lietuvos gynėjas (Poškonys, „Poškonių seniūnija“).
Boleslovas Kajetanas Kolyško – 1863 m. Sausio sukilimo dalyvis (Butrimonys, Butrimonių seniūnija).
Tadeuš Gura (Tadeusz Góra) – Lenkijos sklandytojas, karo lakūnas (Šalčininkėliai, Šalčininkų seniūnija).
ISTORIJOS IR KITI PAMINKLAI
Paminklas-kryžius XVIII–XIX a. čia veikusiems basųjų karmelitų ordino vienuoliams, atidengtas 2004 m. spalio 31 d. karmelitų vienuolyno įkūrimo 300-ųjų metinių proga (Kalesninkai, kaimo aikštė, „Kalesninkų seniūnija“).
Paminklas 1863 metų sukilėliams Rūdninkuose („Jašiūnų seniūnija“).
Paminklas, įamžinantis 1863–1864 m. sukilimo dalyvius (∆ Eišiškės, Eišiškių seniūnija).
Paminklas Antrojo pasaulinio metu, 1944 m. sausio 29 naktį, Rūdninkų girios sovietų partizanų nužudytiems Kaniūkų kaimo gyventojams, pastatytas 2004 m. (Kaniūkai, „Gerviškių seniūnija“).
Paminklas 1944 m. balandžio 9 d. nacių baudžiamojo dalinio nužudytiems Gumbo kaimo gyventojams, pastatytas 1984 m. sudeginto kaimo vietoje („Gerviškių seniūnija“).
Paminklas Eišiškių ir jų apylinkių gyventojams, kurie 1939–1959 m. žuvo, buvo ištremti arba priversti palikti gimtuosius kraštus, atminimui (∆ Eišiškės, Eišiškių seniūnija).
Atgimimo kryžius, pastatytas 1990 m. (Gerviškės, prie Šalčininkų-Eišiškių plento, „Gerviškių seniūnija“).
Šalčininkų krašte leidžiami laikraščiai:
„Šalčios žinios“ (rusų k. „Вести Шальчи“), „Шальчя“ (rusų k.). Kiekvieną ketvirtį Šalčininkų rajono savivaldybė leidžia informacinį leidinį „Informacinis biuletenis“ (lenkų k. „Biuletyn informacyjny“).
Vienas žymiausių Šalčios žemės kraštotyrininkų buvo Juozas Lebionka (1918–2005), kurio straipsniai buvo spausdinami laikraščiuose.
Literatūra ir šaltiniai
1. Buchaveckas, Stanislovas. Šalčios žemė. – Vilnius, 1992. – 280, [2] p., [3] žml. lap.
2. Keliaukime po Šalčininkų kraštą: turizmas, kraštotyra. – Šalčininkai, 2006. – 30 p.
3. Kultūros vertybių registras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-05-10]. Prieiga per internetą: <http://195.182.68.156/registrai/>.
4. Lietuvos gamta. Saugomos teritorijos. – Kaunas, 2004, p. 198-203.
5. Lietuvos gamtinė įvairovė: Šalčininkų rajonas. – Vilnius, 1998. – 25 p., įsk. virš.: iliustr., žml.
6. Lietuvos saugomos teritorijos. – Kaunas, 2006, p. 152-155.
7. Misius, Kazys. Šalčininkų dekanatas, Turgelių dekanatas, Varėnos dekanatas: [apie Šalčininkų rajono bažnyčias] // Misius, Kazys, Šinkūnas, Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. – P. 543-548, 573-578, 580-581.
8. Stravinskas, Vincentas. Šalčininkų rajonas. – Iliustr. // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1988. – T. 4, p. 151-152.
9. Šalčininkų rajono savivaldybė // Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. – Vilnius, 2013. – P. 274-280; Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
10. Šalčininkų kraštas = Ziemia Solecznicka: [fotoalbumas]. – Vilnius, 2006. – 230, [2] p.: iliustr.
11. Šalčininkų kraštas = Ziemia Solecznicka = Šalčininkai land: informacinis leidinys. – Vilnius, 2000. – 30 p.: iliustr.
12. Šalčios krašto miškai. – Vilnius, 2003. – 39, [9] p.: iliustr.
13. Šalčininkų miškų urėdija. – Vilnius, 2003. – 16 p.: iliustr.
14. Šalčininkų rajonas: [apie kultūros paveldo vertybes]. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 214-266.
15. Šalčininkų rajono savivaldybė [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-05-10]. Prieiga per internetą: <http://www.salcininkai.lt>.
16. Machulak Mieczysław. W stronę Solecznik. – Krosno, 2007. – 359 p., [20] iliustr. p: iliustr., žml.
17. Rejon Soleczniki = Šalčininkai region. – Kaunas, 2003. – 15, [1] p.: iliustr., žml.
Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2008, 2016