Seniūnijos plotas – 84,7 km². Seniūnijoje gyvena 787 gyventojai [12, 15].

Seniūnijos teritorijoje yra girininkija, Miškai užima 65 km² plotą. Poškonių seniūnijos teritorijoje yra du tvenkiniai, užimantys 0,29 km² plotą. Per seniūniją teka Gaujos upelis [12]. Yra G. Žagunio pasienio užkarda, pašto skyrius, Poškonių pagrindinė mokykla, įkurta 1923 m., vaikų darželis, parduotuvė, medicininis punktas, biblioteka. Pramonės įstaigų nedaug – veikia dvi lentpjūvės. Seniūnijoje yra 56 km vidaus kelių [14, 19]. 2008 m. buvo įrengtas Poškonių tvenkinio paplūdimys. Jame įrengtos pavėsinės, vaikų žaidimų kompleksas, laužavietės, persirengimo kabinos. Į paplūdimį nutiestas privažiavimo kelias [5].
80% Poškonių seniūnijos teritorijos užima Dieveniškių istorinis regioninis parkas, kita šio parko dalis yra Dieveniškių seniūnijoje (plačiau apie Dieveniškių regioninį parką žr. prie Dieveniškių seniūnijos) [13].

Apie Poškonių seniūniją rašoma Zdzislavo Palevičiaus sudarytame fotoalbume „Šalčininkų kraštas = Ziemia Solecznicka“ [13]. Apie Poškonių pilkapius galima rasti informacijos leidinyje „Atėję iš praeities … : Dieveniškių istorinis regioninis parkas“ [1].

Seniūnijoje yra X–XII a. Poškonių, Stakų, Paginių pilkapiai, paskelbti respublikinės reikšmės paminklais.
Poškonių pilkapynas yra 1 km nuo Poškonių kaimo, 10,4 km nuo Gaujos kranto. Pilkapynas datuojamas V-VI a. po Kristaus gimimo. Pilkapyną sudaro 24 pilkapiai, jų sampilai yra nuo 5 iki 12 m skersmens, 0,7 – 1, 2 m aukščio. Didžiausias sampilas yra 22 m skersmens, 1,8 m aukščio. Pilkapių pagrindus juosia akmenų vainikai. Mirusieji laidoti sudeginti. Kapuose rasta V-VI a. dirbinių [1, 6, 11].
100 m į vakarus nuo Dieveniškių-Poškonių plento galima apžiūrėti du įdomius archeologijos paminklus. Tai mitologiniai akmenys Jankelis ir Jankeliukas. Pasak legendos, tai du užkeikti muzikantai. Padavimuose mitologiniai akmenys paprastai laikomi suakmenėjusiais žmonėmis [6, 7, 13].

Seniūnijos centras – Poškonių kaimas, esantis 9 km į šiaurę nuo Dieveniškių Gaujos upės kairiajame krante. Gaujos upės ilgis – 93,5 km. 1977 m. užtvenkus upę, Poškonyse atsirado tvenkinys, kuris užima 25 ha. [6, 9].

Poškonių kaime yra 129 gyventojai [15].

Poškonių (Poškų, Poškaučiznos) kaimo pavadinimas kildinamas iš 1713 m. LDK dokumente įrašytos Jurgio Poškonio (Jerzy Paskaniec), seniausio šioje vietovėje gyvenusios šeimos palikuonio, pavardės [9, 19].

Literatūros apie Poškonių kaimą nėra daug. Apie Poškonis rašoma Stanislovo Buchavecko knygoje „Šalčios žemė“ [2], Broniaus Kviklio knygos „Mūsų Lietuva“ pirmajame tome [7]. Straipsnių apie Poškonis yra parašę istorikai Jovita Niūniavaitė-Lesienė ir Antanas Lesys [9]. Informacijos apie Poškonių kaimo architektūrą galima rasti knygoje „Dieveniškių apylinkių medinė architektūra“ [8], leidiniuose „Kultūros paminklų enciklopedija“ [6], „Visuotinė lietuvių literatūra“ [14].

Poškonių kaimas susikūrė per Valakų reformą. Istorijos šaltiniuose Poškonys pirmą kartą minimi 1713 m. LDK aktuose. Dokumente nurodytos 5 sodybų šeimininkų pavardės. Tarp jų nurodytas Poškonis (Paškanec) [8, 9]. Iki XVIII a. pab. kaimas priklausė Orlovciškių dvarui, kurį iki 1728 m. valdė J. M. Žemla, iki 1790 m. – Čechavičiai. XIX a. pr., naikinant baudžiavą, kaimas atiteko grafams Umiastovskiams [6, 9]. XIX a. vid. Poškonys priklausė Vilniaus gubernijai, Ašmenos apskričiai, Dieveniškių valsčiui. Svarbia gyvenviete kaimas tapo 1937 m., kai naujame mokyklos pastate įsikūrė lenkų pradžios mokykla. Sovietmečiu metais Poškonys buvo apylinkės centras, kolūkio centrinė gyvenvietė [2, 14, 18].

Gatvinis rėžinis Poškonių kaimas – architektūros paminklas. Architektūriniu ir istoriniu požiūriu vertingiausia yra senoji kaimo gatvė. Joje – išlikusios 23 sodybos, statytos XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Iš jų – 9 paminklinės, kurias sudaro 23 paminkliniai pastatai. Senosios sodybos įsikūrusios aukštoje tarp dviejų Gaujos upės intakų slėnių [6, 8, 13, 14]. Sodybų sklypai siauri (10-15 m), statmeni gatvei. Želdynų mažai. Daugumos pirkių, tvartų pamatai akmeniniai, surišti kalkių arba cemento skiediniu. Pirkių, svirnų, tvartų stogai dvišlaičiai, sienos yra iš tašytų pušinių rąstų [9].

Senosios mokyklos pastate yra įsikūrusi Dieveniškių regioninio parko direkcija. Ten pat veikia Poškonių etnografinis muziejus, kuriame sukaupta Dieveniškių krašto tradicinių amatų ir namų apyvokos daiktų muziejinė ekspozicija. Čia galima pamatyti XIX a. pab. – XX a. pradžios indus ir ūkio įrankius, surinktus Dieveniškių apylinkėse. Muziejuje veikia audimo staklių, lovatiesių, staltiesių, rankšluosčių ir rinktinių raštų juostų rinkinių ekspozicija. Audinių ekspozicija skirta supažindinti su audinių raštais, spalviniais deriniais bei audimo įrankiais [1, 3, 8].

Tarp senosios Poškonių mokyklos medinio pastato ir tvenkinio liaudies menininkai 1988 m. sukūrė akmeninių skulptūrų parką. Vėliau iškilo ir buvo pašventintas Poškonių kaimo kryžius [2, 9].

Keliaujantiems po šį kraštą ir Poškonių kaimą yra labai naudingas marštutas, pateikiamas geografo-kartografo Tado Šidiškio knygoje „Keliaukime po Pietryčių Lietuvą“ [16].

Įamžinant pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo žuvusio pasieniečio atminimą Vilniaus pasienio policijos rinktinės užkarda Poškonių kaime pavadinta Gintaro Žagunio vardu [10]. 2001 m. Gintaro Žagunio atminimui užkardoje buvo atidengta memorialinė lenta su bareljefu.

Kasmet, gegužės mėnesį, Poškonyse organizuojami tradiciniu tapęs renginys ,,Poezijos pavasarėlis“, kuris sukviečia eiles rašančius Šalčininkų rajono mokyklų moksleivius bei suaugusius krašto poetus. ,,Poezijos pavasarėlyje“ kasmet apsilanko bei savo kūrybą pristato nemažai garsių Lietuvos poezijos žodžio meistrų.

Spalio mėnesio pabaigoje Poškonių pilkapino teritorijoje vyksta renginys ,,Uždekime Vėlinių žvakę“ [4].

Poškonių biblioteka buvo įkurta 1954 metais. Poškonių bibliotekoje yra apie 8000 knygų ir periodinių leidinių [17]. Šiandien kraštotyros fondą sudaro 34 vnt., aprašyta 208 kortelių.

Literatūra ir šaltiniai

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2012