Seniūnijos plotas – 118,6 km², joje gyvena 2102 gyventojai [12, 18].

Seniūnijoje yra: dvi vidurinės mokyklos, pagrindinė mokykla, vaikų darželis, pašto įstaiga, 3 maldos namai, kultūros namai, vaistinė, parduotuvės, turgus, 3 bibliotekos (Turgelių, Tabariškių, Skinymų) [3, 11].
Seniūnijoje veikia du muziejai – Turgelių P. Bržostovskio mokykloje kraštotyrinis muziejus ir liaudies menininkės Anos Krepštul muziejus Tabariškių mokykloje [20, 21]. Veikia ansamblis „Turgelianka“ ir meno kolektyvas „Bžostoviane“ [16].

Turgelių seniūnijos teritorijoje yra daug įdomaus kultūros paveldo. Tai: Merkinės dvaro sodybos liekanos (Paulavo respublika), Baltasis dvaras Pamerkyje, Tabariškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir varpinė, XX a. pradžioje dvarininkų Koreckių statyta cerkvė Mikniškėse, Tabariškių XVIII a. dvaro svirnas, Vilkiškių medinis dvaras, Turgelių piliakalnis ir kt. [10,18,19].
Prie Merkio yra Turgelių piliakalnis, esantis kaimo pakraštyje, kelio į Šalčininkus vakarinėje, Merkio kairinėje kranto kyšulyje. Iš šiaurės juosia upė ir jos slėnys, iš rytų – kelias, iš pietų – dirbamas laukas [1, 10].

18 metų (1932–1950) Turgelių parapijoje, dirbo kunigas Juzefas Obrembski (Józef Obrębski). Turgelių seniūnijoje, Tabariškių kaime, gyveno ir kūrė žinoma liaudies menininkė Ana Krepštul (Anna Krepsztul).

Apie Turgelių seniūniją galima paskaityti knygoje „Tūkstantmečio knyga“ [11], įdomios informacijos galima rasti Mečislavo Machulako knygose (Mieczysław Machulak) „W stronę Solecznik“ [20] ir ,,W dolinie Mereczanki” (Połaniec, 2014), Zdislavo Palevič sudarytame fotoalbume „Šalčininkų kraštas = Ziemia Solecznicka“ [17]. Apie Turgelių krašto kultūros paveldą rašoma „Kultūros paminklų enciklopedijoje“, Ingridos Semaškaitės knygoje „Dvarai“ (Vilnius, 2008), Vygando Račkaičio knygoje „Ten kur Merkys“ (Vilnius, 1980) ir kt.
Norintiems pakeliauti po Turgelių kraštą, gali būti naudinga informacija iš Tomašo Kšyvickio (Tomasz Krzywicki) knygos lenkų kalba „Litwa: przewodnik“ [19], arba Mečislavo Jackevič (Mieczysław Jackiewicz) knygos „Wędrówki po Litwie: praktyczny przewodnik turystyczny“ (Warszawa, 2004). Taip pat turistui gali pasitarnauti informacija iš knygos „Litwa piękna nieznajoma” (Vilnius, 2003).
Straipsnių apie Turgelių krašto mokyklų kūrimąsi ir reorganizacija yra parašę mokytojai Jovita Niūniavaitė-Lesienė ir Antanas Lesys laikraštyje „Voruta“ (2007 m.).

Seniūnijos centras – Turgeliai yra 18 km į šiaurę nuo Šalčininkų. Kaimą iš trijų pusių supa upė Merkys [16,17].

Turgelių kaime 2011 m. gyveno 588 gyventojai [12].

Kraštotyrininkas Bronius Kviklys pateikia dvi versijas vietovės vardo kilmės. Pasakojama, kad ši vietovė pradėjusi kurtis prie kelio iš Vilniaus į Gudijos miestus. Juo keliaudavę nemažai pirklių. Šioje vietoje buvo pastatyta karčema su nakvynės namais, pradėjo veikti turgelis. Taigi ir gyvenvietė buvo Turgeliais pavadinta. Antra versija siejama su kai kuriais senosios lietuvių tikybos papročiais bei tikėjimu pomirtiniu gyvenimu. Manoma, kad mūsų proseniai neturėjo piktajai dvasiai pavadinimo. Buvusi žinoma ,,vėlinio“ ar ,,velinio“ sąvoka, visa kas lieka gyva iš žmogaus po mirties. Vėlinius lietuviai gerbdavę visada, bet ypač vėlų rudenį, švęsdami derliaus nuėmimą ir dėkodami dievams už dovanas. Šiam reikalui jie suvažiuodavę į religinio pobūdžio susirinkimus, vadinamus ,,velinio turgelius“ [4, 5, 20].
Apie Turgelius rašoma Aurelijos Arlauskienės, Lucijos Jurgelevič, Ramunės Šmigelskytės-Stukienės knygoje „Povilas Ksaveras Bžostovskis – Paulavos respublika“ (Vilnius, 2014).

Apie Turgelių istoriją ir architektūrą rašoma architekto, istoriko Algimanto Miškinio knygoje „Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybes“ [8], Broniaus Kviklio knygose, istoriko Stanislovo Buchavecko „Šalčios žemė“ ir Mečislavo Machulako (Mieczysław Machulak) „W stronę Solecznik“ [20]. Įdomių dokumentų, susijusių su Turgelių bažnyčia, galima rasti dailės istoriko, dailininko Vlado Drėmos knygoje „LDK miestai ir miesteliai: iš Vlado Drėmos archyvų“ [2]. Nemažai įvairių smulkių leidinių apie bažnyčios gyvenimą, istoriją išleista Turgelių bažnyčios pastangomis. Tai yra: kalendoriai, lankstinukai, bažnyčios kronika, plokštelės ir pan.
Algimanto Miškinio manymu, dabartinio miestelio vietoje gyvenvietė ėmusi kurtis prie anksčiau atsiradusios karčemos ir ten pat besirinkusių turgelių. Turgeliai iš dalies užfiksuoti 1613 m. LDK žemėlapyje, o tai liudija, kad XVI-XVII a. sandūroje jie buvo laikomi miesteliu. XVII a. dokumentuose apie Turgelius beveik nėra medžiagos. 1898 m. dvarininkė Kobylskienė pastatydino miestelyje mokyklą, kurioje rusų kalba mokėsi per 50 vaikų. 1903 m. Turgeliai gavo miestelio statusą. 1908 m. miestelyje leista rengti turgų. Prasidėjus kovoms už Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimą, Turgelių apylinkėse anksčiausiai pasirodė Raudonosios Armijos divizijos daliniai. Pradėjo veikti sukurtas revkomas. 1919 m. apylinkėse stovėjo lenkų kavalerija. 1920 m. įsteigtas Turgelių valsčius. Generolui L. Želigovskiui dovanotas šalia buvęs Andriškių dvaras su 225 ha žemės. 1921 m. įsteigta taupomoji skolinamoji kasa. Be valsčiau vadybos miestelyje buvo pradinė mokykla, policijos skyrius; 1931 m. atidaryta vaistinė. Veikė 5 krautuvės, kelios užeigos, dukart per mėnesį rinkosi turgus. 1940 m. vasarą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Turgeliuose buvo įkurtos komjaunimo ir pionierių organizacijos. Nacių okupacijos metu valsčius priskirtas 1942 m. sudarytai Eišiškių apskričiai. Antrojo pasaulinio karo metais netoli Turgelių Andrejevo (Andrikių) dvare, hitlerininkai buvo įrengę karo belaisvių stovyklą. 1944 m. valsčiaus dvareliuose pradėjo stovyklauti Armijos Krajovos būriai 1942 m. Turgelių apylinkėse pradėjo lankytis baltarusių raudonieji partizanai. Sovietmečiu Turgeliai priskirti Šalčininkų rajonui, buvo apylinkės ir kolūkio centras [1, 8, 13, 20].

Turgelių kaimo herbas

2011 m. gruodžio 29 d. Šalčininkų rajono savivaldybės taryba patvirtino Turgelių herbą. Turgelių herbo motyvai susieti su LDK veikėjo Povilo Ksavero Bžostovskio įkurta Paulavo respublika, gyvavusia Turgelių apylinkėse XVIII a. antroje pusėje. Turgelių herbe pavaizduota lūžusi kolona, apjuosta vynuogėmis. Kolonos simbolikos reikšmės susijusios su teisingumu, geranoriškumu, humanizmu, išmintimi ir triumfu. Tai P. K. Bžostovskio idėjų simbolis. Vynuogės simbolizuoja atgimimą, vaisingumą, gyvybę. Raudona lūžusi kolona su aplink ją apsivijusiomis auksinėmis vynuogėmis simbolizuoja istorinio paveldo atgaivinimą ir įprasminimą. Sidabrinė skydo spalva yra aliuzija į pro Turgelių apylinkes tekantį Merkį. Turgelių herbo etalono autorius dailininkas Juozas Galkus [15].
Gyvenvietė iš pat pradžių įgavo radialinį planą. Gatvių forma liudija, kad šešios gatvės, suėjusios į sudėtingos formos artimo išplatintai gatvei pavidalo aikštę, sudarė raiškų radialinį planą. Tarp gatvių vyravo viena tiesi, kiaurai aikštę praeinanti Vilniaus-Šalčininkų kelyje, į kurią iš šiaurės ir vakarų bei iš rytų ir pietryčių įėjo dar po dvi gatves. 1880 m. Turgeliuose leista statyti sinagogą.

Dabar Turgeliuose veikia Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia [7]. 1837 m. buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Istorizmo laikotarpio, vyraujančių neobaroko ir neoklasicizmo bruožų. Ji stovi prie Tabariškių, Akmenynės, Rudaminos ir Jašiūnų kelių sankryžos. Sienos raudonų plytų ir tamsios granito skaldos mūro. Dar 1799 m. grafas kunigas Povilas Bžostovskis naujos bažnyčios statybai paskyrė 20 000 zlotų. 1896-1897 m. parengtas naujos mūrinės bažnyčios projektas (archit. Aleksejus Polozovas), pagal kurį 1900-1909 m. senąją bažnyčią padidinus, buvo pristatyti 2 bokštai su frontonu, šonine nava, apside. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią 1930 m. konsekravo arkivyskupas Romualdas Jalbžikovskis [2, 4, 9]. Įdomių dokumentų susietu su Turgelių bažnyčia galima peržiūrėti Vlado Drėmos knygoje ,,LDK miestai ir miesteliai: iš Vlado Drėmos archyvų“ [2]. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje yra saugomi dailės kūriniai: Bažnyčios fasado nišoje yra XVIII a. „Klūpančio šventojo“ ir XIX a. Angelo skulptūros. Bažnyčią puošia vertingi XIX a. paveikslai ,,Šv. Juozapas“ ir ,,Šventoji šeima“ [10].

Duomenys rodo, kad 1630 m. Turgelių kapinėse stovėjo medinė apleista koplyčia. Kapinių vidurinėje dalyje ant stačiakampės laiptuotos betono pakylos pastatytas paminklas – įžambiai nukirstu viršumi apskrita kolona ant pjedestalo [10, 19]. Priešais kapinių vartų, kalnelyje stovi dvarininkų Kobylinskių šeimos memorialinė koplyčią. Pastatyta 1850 m. Tai rotondinio tūrio statinys, su dviem žemesniais stačiakampiais priestatais. Rotondą gaubia kupolas, užbaigtas kvadratiniu bokšteliu, o priestatai dengti dvišlaičiais stogeliais. Jos fasadų kompozicijoje dominuoja vėlyvojo klasicizmo formos, tačiau vietinė statybinė medžiaga – lauko akmenys papildo liaudiška išraiška. Dabar koplyčia priklauso Turgelių bažnyčiai, nenaudojama [6, 10].
Turgelių kapinėse yra palaidotas Vilniaus universiteto profesorius, 1816-1822 m. rektorius, teisininkas, ekonomistas fiziokratas Simonas Malevskis (1759–1832).

Nuo 1964 m. gruodžio Turgelių P.K. Bžostovskio vidurinėje mokykloje pradėjo veikti kraštotyros muziejus. Jo pradininkas buvo mokyklos mokytojas Alfredas Rutkovskis su mokiniais ir vietiniai gyventojai. 2010 m. atnaujintos kraštotyros muziejaus patalpos ir ekspozicija [20, 21].

2012 m. spalio 6 d. atidengtas paminklas LDK valstybės veikėjui, publicistui, kunigui Povilui Ksaverui Bžostovskiui, Paulavos respublikos įkūrėjui [22].

Pirmoji Turgelių miestelio biblioteka buvo įkurta 1940 m. Pirmas bibliotekininkas – Georgijus Čakovas. Biblioteka aptarnauja 16 gyvenviečių, daugiau negu 600 vartotojų. Turgelių bibliotekos fonduose sukaupta apie 15 tūkstančių įvairių spaudinių [14]. Kasmet bibliotekoje vyksta įvairūs renginiai ir rengiamos knygų parodos, susietos su gimtojo krašto pažinimu. Kraštotyros fondo dydis 48 vnt. Įrašų skaičius kraštotyros kartotekoje – apie 200 aprašų.

Literatūra ir šaltiniai

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2013, 2016