Akmenynės seniūnija

Rytinėje Šalčininkų rajono savivaldybės dalyje yra nedidelė Akmenynės seniūnija. Seniūnijos centras Akmenynė yra 11 km į š. r. nuo Šalčininkų [9]. Seniūnijoje yra 22  kaimai. Didžiausios gyvenvietės: Akmenynė (280 gyv.), Kurmelionys (72 gyv.), Žaltūnai (72 gyv.) [10, 11].

Seniūnijos plotas – 54 km². Seniūnijoje gyvena 822 gyventojai [9, 11].

Šiandien Akmenynėje veikia pagrindinė mokykla, kultūros namai, biblioteka, paštas [13, 14].

Kaimui pavadinimą davė upelis Akmena. XX a. buvo vadinamas Kamena, o kaimas Kamenka (lenkiškai Kamionka) [2, 9].

Akmenynės gyvenvietė žinoma nuo XVIII a. Dvarvietė priklausė Veržbavičiams. 1866 m. Akmenynėje gyveno 146 gyventojai, o palivarke – 36 gyventojai (27 katalikai ir 9 žydai). Dvaro katalikų koplyčia priklausė Turgelių parapijai [5, 15]. 1910-1911 m. Akmenynės dvaro pastatai su žemėmis tapo Elenos Renigerienės nuosavybe. 1922 m. Akmenynės dvaras su Zacišių palivarku ir miškais sudarė 338,93 ha ploto. 1940 m. balandį prasidėjo Akmenynės dvaro žemių nusavinimas [1, 15]. 1941 m. birželio 15 d. dvaro šeimininkas Liudvikas Renigeris (1860) buvo represuotas, ištremtas į Sibirą. Tremties vietos nepasiekė, nes įgrūstas į gyvulinį vagoną pakeliui užduso ir buvo išmestas iš traukinio. Elena Renigerienė likusi be šeimos mirė [1].

1920-1939 m. kaime veikė lenkų mokykla, o 1940-1943 m. lietuvių mokykla. Sovietmečiu Akmenynės kaimas tapo apylinkės ir „Akmenynės“ kolūkio centru. Kaime ir anapus Akmenos upelio buvo pastatyti nauji gyvulių ir pašarų laikymo pastatai, pradėti melioracijos darbai. Veikė lenkų-rusų mokykla, lopšelis-darželis. 1959 m. buvo 177, 1970 m. – 205, 1979 m. – 226, 1989 m. – 229 gyventojai [1, 14, 15].

Prie Šalčininkų – Turgelių kelio stovi medinė Akmenynės  Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia [8, 16, 17].  Turgelių bažnyčios vizitacijoje 1830 m. minima unitų bažnyčia su kunigu. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje caro valdžia vykdė Lietuvos rusinimo politiką. Akmenynės senieji gyventojai prisimena senelių pasakojimus, kad jų koplyčią taip pat norėta reorganizuoti į cerkvę. Sužinoję tikintieji naktį išardė koplyčią, lentas ir kitas statybines medžiagas išsinešė į namus. Buvusio statinio vietoje išarė žemę ir pasėjo avižas. Atvykęs uriadnikas rado šviežiai suartą žemę [1]. 1928 m. pastatyta dabartinė Akmenynės bažnyčia. 1945 m. buvo įkurta parapija [6]. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios įdomi architektūra. Aukšta, vienanavė, fasadinėje pusėje turi išsikišusį keturkampį bokštą. Jame yra pagrindinės durys į pastatą. Bažnyčios interjeras kuklus, bet turi kelis dailės paminklus. 1834 m. Andriaus Valinavičiaus nutapytas paveikslas „Marija Skausmingoji“,  2 medinės XIX a. angelų skulptūros, 4 XIX a. alavo žvakidės, 4 vartų geležiniai ornamentuoti kryžiai [2, 4, 7].

Baltarusijos pasienyje, 0,5 km nuo Kurmelionių kaimo yra Kurmelionių piliakalnis. Įrengtas daubų juosiamoje kalvoje. Piliakalnio aikštelėje rasta senovės gyvenvietės liekanų, lipdytinės brūkšniuotosios, lygiosios ir grublėtosios keramikos [3 ].

Akmenynės seniūnijos skaitytojus aptarnauja Šalčininkų savivaldybės viešosios bibliotekos Akmenynės kaimo filialas [12].

Literatūra ir šaltiniai

  1. Akmenynė – tai kampelis Lietuvos // Šalčios žinios. – 2004, rugpj. 6, p. 6-7.
  2. Buchaveckas, Stanislovas. Šalčios žemė. – Vilnius, 1992, p. 190-191.
  3. Daugudis, Vytautas. Kurmelionių piliakalnis. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 229.
  4. Kviklys, Bronius. Akmenynė. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės parapijos bažnyčia. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. – Chicago, 1986. – T. 5: Vilnius arkivyskupija, d. 2: Vilniaus provincijos bažnyčios, p. 109-111.
  5. Kviklys, Bronius. Vilniaus apskritis; Turgelių apylinkės. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 206.
  6. Misius, Kazys. Šalčininkų dekanatas: [apie Šalčininkų Šv. Petro bažnyčią, p. 547] // Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. – P. 543-548.
  7. Patašius, Algimantas. Akmenynės bažnyčios dailės kūriniai. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 215.
  8. Semaška, Algimantas. Šalčininkų rajonas; Akmenynė. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: turizmo žinynas: miestai ir rajonai – jų pažintinis lobynas: 1030 lankytinų vietovių aprašymai nuo seniausių laikų iki naujausių amžių. – Vilnius, 2007. – P. 439.
  9. Šalčininkų kraštas = Ziemia Solecznicka: [fotoalbumas]. – Vilnius, 2006, p. 184-191.
  10. Šalčininkų kraštas = Ziemia Solecznicka = Šalčininkai land: informacinis leidinys. – Vilnius, 2000, p. 28-29.
  11. Šalčininkų rajono savivaldybė: [Akmenynės seniūnija, p. 274] // Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. – Vilnius, 2013. – P. 274-280; Prieiga per internetą: < http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519 >.
  12. Šalčininkų rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Akmenynės kaimo filialas [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-08-23]. Prieiga per internetą: < http://salcininkuvb.lt/lt/apie-mus1/filialai/185-akmenynes-k-biblioteka >.
  13. Šalčininkų rajono seniūnijos. Akmenynės seniūnija [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-08-23]. Prieiga per internetą: < http://www.salcininkai.lt/lit/Akmenynes-seniunija/246 >.
  14. Vaitkevičius, Vykintas. Akmenynė // Visuotinė Lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2001. – T. 1, p. 233-234.
  15. Lesys Antanas, Niuniavaite-Lesiene Jovita. Echa Kamionki: [apie Akmenynės kaimą]. – Iliustr. // Tygodnik Wileńszczyzny. – 2005, 31 marca – 6 kwietnia (Nr. 13)
  16. Machulak, Mieczysław. Kamionka (lit. Akmenynė). – Iliustr. // Machulak, Mieczysław. W stronę Solecznik. – Krosno, 2007. – P. 219, 220.
  17. Machulak, Mieczysław. Kamionka (lit. Akmenyne). Akmenynės seniūnija. – Iliustr. // Machulak, Mieczysław. W dolinie Mereczanki. – Połaniec, 2014. – P. 155-172.

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2009, 2016