Pranas Sližys: dirigentas, vargonininkas, kompozitorius. – Vilnius, 2018. Knygos viršelis

1924–1928 m. P. Sližys mokėsi Traupio (Anykščių r.) pradinėje mokykloje, vėliau – Panevėžio berniukų gimnazijoje. 1933–1937 m. savarankiškai vargonininkavo Leliūnų (Utenos r.) parapijoje. Suorganizavo 60 dalyvių mišrų chorą, jį išmokė sudėtingesnių mišių ir giesmių. 1934 m. Kaune lankė K. Kavecko vadovaujamus vargonininkų ir chorvedžių kursus. 1935–1936 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1937–1941 m. Kauno konservatorijoje studijavo vargonavimą, chorvedybą ir kompozicijos teoriją. Jo dėstytojai buvo žymūs to meto muzikai: Jonas Žukas, Nikodemas Martinonis, Jonas Bendorius, Algirdas Kačanauskas, Juozas Gruodis, Vincas Bacevičius. Studijuodamas dvejus metus buvo „Kauno audinių“ choro chormeisteris, dainavo vyrų kvartete. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, studijas teko nutraukti. 1939–1945 m. P. Sližys dirbo Ukmergės mokytojų seminarijoje ir Antano Smetonos valstybinėje gimnazijoje muzikos mokytoju, vadovavo moksleivių chorams, vargonininkavo Ukmergės Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Nuo 1945 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1956 m., 1958 m., 1967 m. ir 1968 m. buvo Baltijos respublikų studentų dainų švenčių „Gaudeamus“ dirigentas. 1960 m., 1963 m., 1965 m. ir 1970 m. – respublikinių dainų švenčių dirigentas. P. Sližys mirė 2004 m. vasario 15 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Saltoniškių kapinėse [1, 5].

1955 m. P. Sližiui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas. 1995 m. chorvedys apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Vargonininkui buvo suteiktas Lietuvos kompozitorių sąjungos garbės nario vardas [1, 5].

P. Sližys harmonizavo apie 40 lietuvių liaudies dainų chorams („Ar aš ne vyšnelė“, „Nudavė močiutė“, „Gieda gaideliai“, „Bėg upelė“ ir kt.), parašė lyrinių dainų. Sukūrė mišioms skirtus kūrinius „Laiškai šventajam Kazimierui“, „Mišios šventųjų Petro ir Povilo garbei“, „Mišios šventojo Kazimiero garbei“, „Mišios Lietuvos Krikšto 600-osioms metinėms“, giesmes „Prie sidabrinių ežerų“ (eil. Kazio Inčiūros), „Švč. Šiluvos Mergelei Marijai“, „Marija, palaimink Tėvynės jaunimą“ (eil. Simo Račiūno), „Vyturėlio giesmė“ (eil. Kastyčio Matulionio), „O, Dieve mano“ (dedikuota kardinolui Vincentui Sladkevičiui), bažnytinę kantatą mišriam chorui ir solistui „Altorių tyloje“.
Kompozitoriaus dainos „Negrįš ta diena, kur praėjo“ (eil. Kazio Jakubėno, 1940 m.), „Gimtinės beržai“ (eil. Pauliaus Širvio, 1955 m.), „Gegelė“ (eil. Eduardo Mieželaičio, 1967 m.) bei giesmė „O Kristau“ buvo įvertintos respublikinių konkursų premijomis.
P. Sližys sudarė humoristinių lietuvių liaudies dainų rinkinį „Nesigirk, svainiuk“ (1960 m.), išleido kūrinių rinktines „Mišios, giesmės, dainos“ (1995 m.), „Tave, Dieve, garbinam“ (2000 m.) [1, 5, 8].

2018 m. Vilniuje išleista knyga „Pranas Sližys: dirigentas, vargonininkas, kompozitorius“ [1]. Leidinyje spausdinami interviu su maestro, pateikiama P. Sližio biografija. Aptariama dirigento kūrybinė veikla, publikuojami dainininkų, kolegų, muzikologų straipsniai apie P. Sližio darbus ir kūrybą, spausdinami Ukmergės gimnazijos, Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos buvusių moksleivių, Vilniaus universiteto akademinio choro dainininkų, vargonininko artimųjų prisiminimai. Yra asmenvardžių rodyklė.
P. Sližys buvo vienintelis kompozitorius sovietinėje Lietuvoje, kūręs liturginę bažnytinę muziką, todėl nebuvo įtrauktas į Lietuvos chorų veiklai skirtus leidinius. Apie dirigentą rašoma muzikologo Boleslovo Zubricko knygoje „Pasaulio lietuvių chorvedžiai“ [8], „Muzikos enciklopedijoje“ [4], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [6], enciklopediniame leidinyje „Lietuva“ [2], poeto, literatūrologo, publicisto, vertėjo Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [7], periodikoje [3]. Yra informacijos internete [5]. Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomas Prano Sližio dokumentų asmeninis fondas.

1945 m. P. Sližys apsigyveno Vilniuje. 1945–1948 m. mokėsi tuometinės Vilniaus konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Konrado Kavecko muzikos klasėje. Iki 1948 m. dirbo Vilniaus universiteto studentų choro chormeisteriu, 1946–1947 m. – Vilniaus Arkikatedros vargonininkas, 1946–1949 m. – choro vadovas. 1948–1975 m. buvo Vilniaus valstybinio universiteto mišriojo choro meno vadovas ir dirigentas. P. Sližys buvo įtrauktas į ištremiamų Lietuvos piliečių sąrašą. 1949 m. Vilniaus geležinkelio stotyje buvo įsodintas į traukinio vagoną, tačiau tuometinio LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininko Justo Paleckio iniciatyva liko Lietuvoje. Dirigentas vadovavo vaikų chorams Vilniaus miesto dešimtmetėje muzikos mokykloje ir Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. Nuo 1962 m. dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1961–1965 m. vadovavo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos vyrų chorui „Elektronika“. 1966–1975 m. buvo Vilniaus universiteto Estetinio lavinimo katedros vedėjas, nuo 1971 m. – docentas. Išėjęs į pensiją, 1977–1983 m. vargoninkavo ir vadovavo Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios chorui. 1989 m. įkūrė Vilniaus Arkikatedros Bazilikos didįjį mišrųjį chorą, iki 1992 m. jam vadovavo. 1998 m. buvo II Pasaulio lietuvių dainų šventės Vilniuje dirigentas, dainų švenčių rengimo komisijų narys, meno mėgėjų kolektyvų konsultantas [1, 4, 8].

2021 m. vasario 16 d. Vilniuje, ant namo D. Poškos g. 26 (Žvėryno seniūnija), P. Sližio atminimui atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas: „Šiame name 1965–2004 / gyveno ir kūrė / Pranas Sližys / 1915–2004 / Vilniaus universiteto choro dirigentas / kompozitorius / vargonininkas. / Gyvenimą ir veiklą / jis paskyrė Dievui / žmogui ir Tėvynei (žr. adresu).

Literatūra ir šaltiniai

1. Pranas Sližys: dirigentas, vargonininkas, kompozitorius. – Vilnius, 2018. – 263, [1] p.: iliustr., faks., portr.
2. Sližys Pranas. – Portr. // Lietuva. – Vilnius, 2015. – T. 4, p. 299–300.
3. Sližys, Pranas. Lietuviškos dainos sparnais: pokalbis su maestro Pranu Sližiu / kalbėjosi] Aleksandras Šidlauskas. – Portr. // Muzikos barai. – 2011, Nr. 5/6, p. 28–29.
4. Sližys Pranas. – Portr. // Muzikos enciklopedija. – Kaunas, 2007. – T. 3, p. 371–372.
5. Pranas Sližys. Pasaulio anykštėnų bendrija [interaktyvus]. 2006 [žiūrėta 2022 02 23]. Prieiga per internetą: <https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=340>.
6. Sližys Pranas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2012. – T. 22, p. 77; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/pranas-slizys-1/>.
7. Venclova, Tomas. Sližys Pranas. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2017. – P. 414.
8. Zubrickas, Boleslovas. Sližys Pranas. – Portr. // Zubrickas, Boleslovas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai. – Vilnius, 1999. – P. 565–566.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2022