1902 m. baigė Nesvyžiaus (Baltarusija) mokytojų seminariją. Iki 1906 m. dirbo mokytoju Polesėje (Baltarusija). 1907–1908 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1908–1911 m. už revoliucinę veiklą caro valdžios kalintas Minsko kalėjime [1, 3, 4]. 1912–1914 m. dirbo mokytoju Pinske (Baltarusija). Pirmojo pasaulinio karo metais buvo mobilizuotas į kariuomenę. 1918–1921 m. mokytojavo Kursko gubernijoje (Rusija). Nuo 1921 m. gyveno Minske, dėstė Baltarusių kultūros institute [6, 7, 8]. 1929–1956 m. buvo Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos vicepirmininkas. Antrojo pasaulinio karo metais gyveno Taškente (Uzbekija). Po karo sovietinėje Baltarusijoje buvo terorizuojamas. Palūžęs pradėjo rašyti valdžiai įtinkančius kūrinius, tapo oficialia figūra. J. Kolasas mirė 1956 m. rugpjūčio 13 d. Minske. Palaidotas Minsko karių kapinėse [3, 7, 8].
J. Kolasas buvo poetas, prozaikas, dramaturgas, vaikų rašytojas ir pedagogas, publicistas, literatūros kritikas, vertėjas. Rašė baltarusių kalba. Jo poezija ir proza, ypač ankstyvoji, laikoma klasikiniu baltarusių literatūros paveldu. J. Kolaso kūrybai būdinga tikroviškumas, liaudiškumas, yra tautosakos elementų. Rašytojas praplėtė baltarusių literatūros tematiką, žanrų ir stilių įvairovę, papildė baltarusių poeziją gamtos lyrika. Išleido eilėraščių rinkinį „Liūdesio dainos“ (1910), apsakymų rinkinius „Apsakymai“ (1912), „Gimtieji vaizdai“ (1914), „Gyvenimo pasakos“ (1921), „Pirmieji žingsniai“ (1925), „Gyvenimo platybėse“ (1926). Parašė poemas „Naujoji žemė“ (1923), „Symonas muzikantas“ (1925), „Žvejo troba“ (1947), psichologinių autobiografinių apysakų trilogiją „Kryžkelėse“ (1923–1954), apysakas „Polesės glūdumoje“ (1923), „Liūnas“ (1933), pjeses „Karas karui“ (1938), „Polesės giriose“ (1938). Išvertė į baltarusių kalbą A. S. Puškino poemą „Poltavą“, kai kuriuos T. Ševčenkos, P. Tyčinos, A. Mickevičiaus, R. Tagorės kūrinius. Į lietuvių kalbą J. Kolaso eilėraščiai pradėti versti XX a. ketvirtame dešimtmetyje. Apsakymų išspausdinta „Baltarusių prozos antologijoje“ (1949), išleista poezijos rinktinė „Oi jūs, godos godos…“ (1962), apysakų knyga „Gyvenimo platybėse. Liūnas“ (1980, vertė Emilija Liegutė) [3, 4].
Monografijos, skirtos J. Kolaso gyvenimui ir veiklai, lietuvių kalba išleistos nėra. Trumpą rašytojo biografiją galima perskaityti Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [4], Antano Rimvydo Čaplinsko leidinyje „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ [1], Kosto Korsako knygoje „Literatūriniai kontaktai“ [2], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [3], periodikoje. 2011 m. Minske išleista baltarusių poeto, vertėjo, J. Kolaso kraštiečio Mykolo Maliavkos (Мікола Маляўка) knyga „Колосаў абярэг: дзецям пра Якуба Коласа“ [7]. Tai poetiškas pasakojimas apie baltarusių literatūros klasiko gyvenimą ir kūrybą. Autorius remiasi J. Kolaso autobiografija, pateikia jį pažinojusių rašytojų ir artimų jam žmonių prisiminimų. Pasakojimą papildo ištraukos iš J. Kolaso įvairaus žanro kūrinių (apsakymų, apysakų, pjesių), retos fotografijos. Apie J. Kolasą rašoma leidiniuose Валерый Максімовіч „Нацыянальны космас класiкi: дыялог традыцый і наватарства ў творчасці Янкі Купалы і Якуба Коласа“ (Мiнск, 2008), „Беларуская савецкая энцыклапедыя“ [8], „Новая Российская энциклопедия“ [6] ir kt.
1907–1908 m. J. Kolasas gyveno Vilniuje. Buvo vienas svarbiausių Vilniaus baltarusių kultūrinio gyvenimo asmenybių. Dirbo baltarusių savaitraštyje „Naša niva“, vadovavo laikraščio Literatūros skyriui. Vilniuje išspausdino savo pirmąjį eilėraštį „Mūsų gimtasis kraštas“, išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Liūdesio dainos“ ir apsakymų rinkinį „Apsakymai“. Dvi jo poemos „Naujoji žemė“ dalys („Dėdė Vilniuje“ ir „Ant Pilies kalno“) buvo skirtos jo mylimam miestui, Lietuvos sostinei. 1908–1911 m. rašytojas kalintas Minsko kalėjime. 1911 m. apsigyveno Baltarusijoje, bet ryšių su Vilniumi nenutraukė. 1913–1915 m. vasaros atostogas praleisdavo Pavilnyje pas žmonos gimines (namas neišliko). 1941 m. karo išvakarėse lankėsi Vilniuje ir Lietuvoje. Po karo palaikė aktyvius kūrybinius kontaktus su Lietuvos rašytojais A. Žukausku, V. Pranckumi-Žilioniu, L. Gira, V. Mykolaičiu-Putinu, A. Venclova, E. Matuzevičiumi [4, 5].
2017 m. lapkričio 9 d. Vilniuje, ant Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pastato sienos (Pylimo g. 26/1, Senamiesčio seniūnija), kur 1907 m. buvo įsikūrusi laikraščio „Naša niva“ redakcija, J. Kolaso atminimui atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas lietuvių ir baltarusių kalbomis: „Šiame pastate 1907 m. gyveno ir dirbo baltarusių poetas Jakubas Kolasas“ [5].
Vilniuje, Naujosios Vilnios seniūnijoje, Jakubo Kolaso vardu pavadinta gatvė.
Baltarusijoje, Minske, įkurtas Valstybinis literatūrinis-memorialinis Jakubo Kolaso muziejus, veikia Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos Centrinė mokslinė Jakubo Kolaso biblioteka. Rašytojo vardu pavadintas Vitebsko Nacionalinis akademinis dramos teatras [6].
Literatūra ir šaltiniai
1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Kolasas Jokūbas: baltarusių rašytojas (1882 11 03–1956 08 13). – Portr., iliustr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 204.
2. Korsakas, Kostas. Mūsų artimas balsas: [apie baltarusių rašytoją Jakubą Kolasą] // Korsakas, Kostas. Literatūriniai kontaktai. – Vilnius, 1987. – P. 542–544.
3. Lapinskienė, Alma. Kolas Jakub. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 10, p. 361.
4. Venclova, Tomas. Kolas Jakub. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2017. – P. 212–213.
5. Vilniuje atidengta atminimo lenta baltarusių poetui J. Kolasui. – Portr., iliustr. // Tautinių bendrijų naujienos. – 2017, Nr. 4, p. 10–11.
6. Колас Якуб. – Bibliogr.: 3 pavad. // Новая Российская энциклопедия. – Москва, 2011. – T. 8(2), p. 46–47.
7. Маляўка, Мікола. Колосаў абярэг: дзецям пра Якуба Коласа. – Мінск, 2011. – 213, [3] p.: iliustr., portr.
8. Пшыркоў, Юльян. Колас Якуб. – Portr., iliustr. – Bibliogr.: 28 pavad. // Беларуская савецкая энцыклапедыя. – Мiнск, 1972. – T. 10, p. 51–54.
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2018