O. Baliukonytė gimė 1948 m. kovo 16 d. (ne birželio 1 d., kaip užrašyta dokumentuose) Kančėnuose [5]. 1965 m. baigė Daugų (Alytaus r.) vidurinę mokyklą. Nuo 1965 m. poetė gyveno ir dirbo Vilniuje. 1965–1970 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1970–1988 m. dirbo žurnalo „Moksleivis“ korektore, vėliau literatūros skyriaus vedėja, 1992–1995 m. – savaitraščio „Dialogas“ apžvalgininke, 1998–2000 m. – savaitraščio „Dienovidis“ vyr. redaktoriaus pavaduotoja. Nuo 1975 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė. 2000 m. ir 2001 m. surengė personalines tapybos darbų parodas [1, 8, 10].
Onė Baliukonė išleido eilėraščių knygas „Laukinės vaivorykštės“ (1971), „Viltis“ (1976), „Iš kelio dulkių“ (1982), „Tėve mūsų gyvenime“ (1986), „Vaduok“ (1992), „Bokštai“ (1996), „Elgetaujanti saulė“ (1998), „Neregio sodai“ (2001), „Akmuva“ (2003). O. Baliukonytės „poezijos šerdis – atviras ir aštrus iki kraštutinumo ribinių jausenų išgyvenimas“ [6]. Sukurta ir Vilniui skirtų eilėraščių. Parašė esė „Kelionės fragmentai“ (1987), „Ant sapnų tilto“ (2003), pasaką „Kopų karalienė“ (2006). Sudarė atsiminimų rinkinį „Širdies neatskiriamasis: Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mūsų atsiminimuose“ (2002), parengė Kazimiero Vasiliausko ir dailėtyrininkės Zitos Žemaitytės laiškų rinkinį „Iki švytėjimo: monsinjoro Kazimiero Vasiliausko laiškai“ (2004). Išvertė iš rusų kalbos Beinsos Douno knygą „Mokytojas kalba“ (1997) [1, 4, 8].
1983 m. O. Baliukonytė tapo tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ laureate, 1996 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureate. 1998 m. už kūrybinę veiklą apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės premija, 2003 m. poetei įteikta Pauliaus Širvio literatūrinė premija, 2004 m. – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2006 m. – literatūrinė „Varpų“ premija [1, 8, 10].
2002 m. už knygos „Širdies neatskiriamasis: monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mūsų atsiminimuose“ sudarymą poetė apdovanota Vilniaus klubo ir Vilniaus televizijos literatūrine premija [1, 3].
Apie O. Baliukonytę rašoma „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ [9], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [10], leidiniuose „Lietuva“ [8], „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ [1], „Kas yra kas. Lietuvos moterys“ [3], „Daugai“ (Alytus, 2004), žurnalisto Leono Peleckio-Kaktavičiaus „Žodi, kuris esi“ (Šiauliai, 2007), literatūrologo Vytauto Vanago „Lietuvių rašytojų sąvade“ [13], Mildos Ivanauskienės „Literatų gatvė“ [6] ir kt. Apie poetės kūrybinę veiklą galima paskaityti literatūrologės prof. Viktorijos Daujotytės monografijoje „Šokėja virš liepto per prarają“ [5]. Pirmoje knygos dalyje aptariamas asmenybės formavimosi kelias, analizuojami poezijos rinkiniai („Laukinės vaivorykštės“, „Viltis“, „Iš kelio dulkių“, „Tėve mūsų gyvenime“, „Vaduok“, „Bokštai“, „Elgetaujanti saulė“, „Neregio sodai“), rinktinė „Akmuva“, knyga vaikams „Kopų karalienė“. Antroje leidinio dalyje atskleidžiama poetės kūrybos pradžia, perspausdinamas pluoštas pačių ankstyviausių eilėraščių, monografijos autorės recenzijos, pastebėjimai, straipsniai. Leidinys iliustruotas poetės tapybos darbų fragmentais.
O. Baliukonytės autobiografinėje eseistikos knygoje „Ant sapnų tilto“ (Vilnius, 2003) sudėtos aktualiausios poetės mintys apie pasaulį, gyvenimą ir kūrybą, atsakymai į įvairių leidinių klausimus, straipsniai apie jai brangius poetus, dialogas su savo alter ego, atskleidžiantis slapčiausias autorės sielos gelmes. Apie poetės kūrybą taip pat rašoma V. Daujotytės knygose „Asmeniniai kursai“ [4], „Parašyta moterų“ (Vilnius, 2001), „Moters dalis ir dalia“ (Vilnius, 1992), lietuvių literatūros istorijos ir kritikos leidiniuose, taip pat periodikoje [7]. Yra informacijos internete.
Poetė gyveno keliose Vilniaus vietose: Lazdynuose, Baltupiuose, Viršuliškėse, Pašilaičiuose, Šeškinėje. Nepamėgo nė vieno rajono. Niekur nesijautė namie. Mylėjo tik senąjį Vilnių, svajojo nors apie kampą jame. Apie Vilniaus senamiestį yra pasakiusi: „nuostabiausias gyvas paveikslas – visas Vilniaus senamiestis kaip ant delno… Ant delno – Čiurlionio „Karalių pasakoje“ laikomas stebuklingas miestas…“ [5, p. 48].
Vilniuje, Literatų gatvėje (Senamiesčio seniūnija), sienoje tarp 6 ir 8 namų, kartu su daugelių kitų literatų pagerbta ir poetė Onė Baliukonytė (Baliukonė). Tapytoja Vida Sevrukienė dedikavo jai savo kūrinį su citata iš poetės eilėraščio [6].
2012 m. Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyr. bibliografė kraštotyrai Lina Vasiliauskaitė parengė O. Baliukonės bibliografijos rodyklę [2]. Bibliografijoje abėcėlės tvarka suregistruota rašytojos kūryba, literatūriniai straipsniai, atsiminimai, sudaryti, parengti darbai, pokalbiai, pasisakymai, vertimai, recenzijos, literatūra apie Onę Baliukonę, eilėraščiai, skirti poetei. Bibliografijos rodyklėje – 458 įrašai.
1998 m. balandį žurnale „Tarp knygų“ buvo paskelbta O. Baliukonytės bibliografija [11]. 2008 m. balandį žurnale „Tarp knygų“ išspausdintas papildytas poetės bibliografijos sąrašas [12].
O. Baliukonytė mirė 2007 m. lapkričio 20 d. Vilniuje. Palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje [1].
Literatūra ir šaltiniai:
1. Baliukonė Onė // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 16.
2. Ona Baliukonytė (Onė Baliukonė): [bibliografijos rodyklė] / sudarytoja Lina Vasiliauskaitė. – Alytus, 2012. – 30 p.: iliustr.; Prieiga per internetą: <https://bit.ly/3xXpJPf>.
3. Baliukonytė, Onė. – Portr. // Kas yra kas. Lietuvos moterys. – Kaunas, 2007. – P. 41.
4. Daujotytė, Viktorija. Onė Baliukonė: tarp akmenų ir akmuvų // Daujotytė, Viktorija. Asmeniniai kursai. – Vilnius, [2017]. – P. 249–261.
5. Daujotytė, Viktorija. Šokėja virš liepto per prarają: Onės Baliukonės kūryba. – Vilnius, 2008. – 260, [2] p.: iliustr., portr.
6. Ivanauskienė, Milda. Onė Baliukonė. – Iliustr. // Ivanauskienė, Milda. Literatų gatvė. – Vilnius, 2004. – P. 176–177.
7. Januškauskienė, Aldona. O mes ją visada Onute vadinom…: [apie O. Baliukonės vaikystę, tėviškę, santykį su artimaisiais, daile ir muzika bei kūrybinę prigimtį pasakoja jos sesuo A. Januškauskienė / kalbėjosi] Onutė Bradūnienė. – Iliustr. // Nemunas. – 2013, Nr. 15, p. 10–11.
8. Satkauskytė, Dalia. Baliukonytė Onė. – Portr. // Lietuva. – Vilnius, 2010. – T. 2, p. 149.
9. Satkauskytė, Dalia. Baliukonytė Onė. – Bibliogr.: 2 pavad. // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 43.
10. Satkauskytė, Dalia. Baliukonytė Onė. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2002. – T. 2, p. 503; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/one-baliukonyte/>.
11. Sukanka 50 metų poetei Onei Baliukonytei: [biobibliografija] // Tarp knygų. – 1998, Nr. 4, p. 45.
12. Sukanka 60 metų, kai gimė poetė Onė Baliukonytė (Baliukonė; 1948–2007): [bibliografija] // Tarp knygų. – 2008, Nr. 4, p. 44–45.
13. Vanagas, Vytautas. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius, 1996, p. 492.
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2021