Nikodemas Švogžlys-Milžinas

Atsiminimai apie Milžiną: (kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas). – Kaišiadorys, 2006. Knygos viršelis

Atsiminimai apie Milžiną: (kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas). – Kaišiadorys, 2006. Knygos viršelis

Vos gimus Nikodemui, šeima išvyko į Rygą uždarbiauti. 1915 m. grįžo į Trebučius. 1918−1921 m. mokėsi Vilniaus dvasinėje seminarijoje. Iš trečiojo seminarijos kurso buvo pašalintas – vadovybei nepatiko jo lietuviškoji veikla. 1921 m. įstojo į Žemaičių dvasinę seminariją Kaune. 1922 m. perėjo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Teologijos skyrių, kurį baigė 1925 m. [10]. 1925 m. baigęs Kauno kunigų seminariją įšventintas kunigu. 1925−1927 m. − Molėtų mokyklos kapelionas. 1927−1930 m. − Kaišiadorių katedros vikaras, kurijos notaras ir mokyklos kapelionas. Buvo vienas iškiliausių Kaišiadorių vyskupijos dvasininkų. 1930−1934 m. klebonavo Kernavėje, 1934−1939 m.  Gegužinės klebonas. 1939−1953 m.  − Onuškio (Trakų r.) klebonas. 1953−1954 m.  − Kauno Įgulos bažnyčios klebonas, 1954−1959 m. − Bijutiškio klebonas. Nuo 1959 m. dirbo Kruonyje, Musninkuose (Širvintų r.), 1961–1967 m. – Kazokiškių, 1967–1968 m. – Paparčių, 1968–1979 m. – Kernavės, vėliau – Musninkų klebonas.  J. Basanavičiaus ir K. Būgos paskatintas užrašinėjo tautosaką, rinko tautodailės dirbinius ir senienas, steigė muziejėlius [6, 9].  Nuo 1979 m. rugpjūčio paskirtas Vievio rezidentu ir laikinu notaru. Rugpjūčio 28 d. apsigyveno Vievyje, Vilniaus g. 43. Mirė 1985 m. sausio 20 d. Vievyje. Palaidotas Kernavės bažnyčios šventoriuje.

Kunigas N. Švogžlys-Milžinas, pradėjęs plačią literatūrinę veiklą ir garbindamas senosios Lietuvos legendinius milžinus, pasirinko  Milžino slapyvardį. N. Švogžlys eilėraščius pradėjo kurti dar 1917 m. 1918 m. debiutavo spaudoje – „Aušros Vartų kalendoriuje“ buvo išspausdintas Nikodemo Švogžlio-Milžino eilėraštis „Gyvuok, Tėvyne“. Eiliavo lenkų, rusų, baltarusių, lotynų kalbomis. 1920 m. N. Švogžlys rašinėjo žinutes į kunigo Jono Skruodžio redaguojamą „Vilniaus garsą“.  Jo kūrybinis palikimas neįtikėtinai gausus. Nikodemą Švogžlį-Milžiną galima vadinti Lietuvos metraštininku. Jo kūryboje gausu istorinės medžiagos. Milžinas rinko faktus, sistemino juos ir perleidęs juos per savo požiūrį pateikė skaitytojui. Kunigas yra rašęs apie savo tėviškę. Straipsnis „Vilnietiški Švenčionys“ buvo spausdinamas žurnale „Mūsų Vilnius“ (1933). Jo kūryboje nesunku pastebėti pačią ryškiausią temą – meilę Vilniaus kraštui. Milžinas buvo karštas Vilniaus krašto patriotas.
Kita Milžino kūrybos tema  – Kernavė. Seniausioji Lietuvos sostinė jam brangi ne vien todėl, kad čia praleido daug metų. Kunigas garbino Kernavę, mylėjo, nes buvo netoli Vilniaus. Kernavė Milžinui tiko dėl puikios gamtos. Čia jis pasijuto esąs tikras Milžinas! [3, 5]. Kunigas Nikodemas Švogžlys visą savo gyvenimą paskyrė kūrybai. Pirmasis kruopščiai ištyrė ir aprašė Vilniaus arkivyskupijos ir Kaišiadorių vyskupijos bažnyčias bei parapijas, surinko ir aprašė jose dirbusių vyskupų ir kunigų biografijas. Publicistinio pobūdžio knygos apie Vilniaus bažnyčias „O šventasis Vilniau!“ (Marijampolė, 1940) pratarmėje N. Švogžlys rašė: „Šitą Vilniaus knygą parašiau be galo Vilnių mylėdamas ir džiaugdamasis lietuvių tautos Sostine […].  Ką rašiau, tai man meilė diktavo ir kvėpė mane begalinis Vilniaus grožis bei šventumas. Juk Vilniaus MIESTAS – tebuklingasis gamtos ir žmogaus rankų kūrinys“ (p. 7). Išleido dramą apie lenkų okupuotą Vilniaus kraštą „Vilniaus sūnūs“ (Kaunas, 1932), knygą „Vilniaus Aušros vartai“ (Marijampolė, 1940). Popiežiaus garbės prelato Stanislovo Kiškio knygoje „Kristaus pašauktieji“ spausdinama N. Švogžlio-Milžino rašytos atsiminimų knygos „Mano gyvenimo pasaka“ šešių knygų santrauka [4]. Periodikoje paskelbė bažnyčių archyvais ir kt. šaltiniais paremtų kraštotyros darbų. Be kelių spaudoje paskelbtų knygų tarpukario Lietuvoje, beveik visa Nikodemo Švogžlio-Milžino kūryba (apie 100 knygų, tarp jų kelios dramos) likusi rankraščiais. Rankraštinis palikimas saugomas Kaišiadorių vyskupijos kurijoje ir bažnyčiose [9].

Kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino gyvenimas ir kūryba. – Kaunas, 2001. – Knygos viršelis

Kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino gyvenimas ir kūryba. – Kaunas, 2001. Knygos viršelis

2001 m. buvo išleista monografija „Kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino gyvenimas ir kūryba“ [5]. Tekstų autoriai: Anelė Dzekunskaitė, Ona Kopūstienė, Jonas Laurinavičius, Kazys Misius, A. Remeikaitė, Lina Vilimaitė. Knygą išleido Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla, parengė Julė Kilčiauskienė. Leidinys buvo iškilmingai pristatytas Širvintų savivaldybės bibliotekoje. Nemažai apie šį žymų žmogų yra parašęs publicistas, kraštotyrininkas Jonas Laurinavičius. Jis yra parengęs knygą „Milžinas: (kun. Nikodemas Švogžlys (1899–1985): jo gyvenimas, kraštotyrinė, publicistinė ir humanistinė veikla“ (Kaišiadorys, 1990). J. Laurinavičius buvo pažįstamas su tuometiniu Onuškio parapijos klebonu Nikodemu Švogžliu-Milžinu. Jis rašo, kad klebonas Nikodemas buvo jo vaikystės dienų didžiausias autoritetas. J. Laurinavičius ilgai brandino svajonę parašyti savo ir surinkti kitų atsiminimus apie kunigą Švogžlį-Milžiną. 2006 m. išleista J. Laurinavičiaus sudaryta knyga „Atsiminimai apie Milžiną“  [2]. Apie kunigą Nikodemą Švogžlį-Milžiną rašoma serijos „Lietuvos valsčiai“ monografijose „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“ (Vilnius, 2005), „Onuškis“ (Vilnius, 2017), Stanislovo Kiškio knygoje „Kristaus pašauktieji“ [4], Jono Laurinavičiaus parengtuose leidiniuose „Kaišiadorių krašto žmonės“ (Kaišiadorys, 2002) ir „Atminties ženklai: publikacijos iš „Gimtinės” mėnraščio, 1989−2009“ (Kaunas, 2013), knygose „Tai buvo mūsų kelias:  Trakų krašto knygnešiai ir daraktoriai“ (Vilnius, 2004), gydytojos literatės Almos Šlamaitės „Molėtų krašto šviesuoliai“ (Vilnius, 2009) ir kt. Apie tai, kaip kunigas išgelbėjo nuo mirties kelis žydus, nacių okupacijos metais dirbdamas Onuškyje, rašoma leidinyje „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ (Vilnius, 1997, sąs. 1). Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko pamokslų rinkinyje  „Šviesi vilties žvaigždė“ spausdinamas pamokslas, pasakytas laidojant kunigą Nikodemą Švogžlį-Milžiną [11]. Informacijos apie šią iškilią asmenybę galima rasti enciklopedijose, periodinėje spaudoje, internete.

Kunigo N. Švogžlio gyvenimas susijęs su  keliomis Vilniaus apskrities vietomis. Jis yra gimęs dabartiniame Švenčionių rajone, mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, dirbęs Onuškyje (Trakų r.), Musninkuose (Širvintų r.), nuo 1979 m. –  Vievyje (dabar Elektrėnų savivaldybė). 1930−1934 m. ir 1968−1979 m. klebonavo Kernavėje.
Suprato kunigas Nikodemas Kernavės vertę vos tik įžengęs. Štai ką jis rašė savo kūrinyje „Mano gyvenimo pasaka“ Kernavei skirtoje dalyje: „Kernavę mes randame pačioje gražiausioje ir įdomiausioje Lietuvos vietovėje. Netoli sostinės Vilniaus – tik 50 km. Netoli didvyriškųjų Trakų – tik 30 km. Netoli Vilniaus pafrontės – jinai čia pat. Ir netoliese srauniosios Neries… Kernavė yra tenai, kur senų senovėje buvo pirma pirmapradė Lietuvos žemių bei kunigaikštysčių sostinė… Kernavė buvo tenai, kur dabar reikėjo nors pavėluoto tautinio atgimimo, kur reikėjo atgaivinti senovės istoriją bei garbę ir kur priderėjo vainikuoti Kernavę vėl kunigaikštiškuoju vainiku“  [5, p. 66]. Ir jis tai darė. Šitas apleistas, lenkiška dvasia persisunkęs tamsus bažnytkaimis pamažu tapo jo brangiausiąja vieta, jo pasididžiavimu ir malda. „[…] čia esu širdies rojuje“, – rašė kunigas tame pačiame kūrinyje [4, p. 235].
Kernavėje Milžinas pastatydino parapijos namus, Geležinio Vilko paminklą, daugybę kryžių, organizavo „Vilnijos“ korporacijos šventes. Talkininkavo mokytojui Juozui Šiaučiūnui, kuris rinko krašto praeities eksponatus ir kūrė vietos mokyklos muziejų. Užėjus naciams, Milžinas gelbėjo buvusius sovietų pareigūnus ir žydus. 1968−1979 m. antrą kartą paskirtas į Kernavę, Milžinas zakristijoje įrengė kraštotyros muziejų. Jame buvo įvairių liaudies buities, bažnytinio meno bei krašto istorijos eksponatų, XVII a. Kernavės bažnyčios metrikų knyga ir kt. [7].
2000 m. Nikodemas Švogžlys-Milžinas buvo apdovanotas „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“.

Švogžlys-Milžinas buvo prisimintas 2010 m. Širvintų rajono savivaldybės viešojai bibliotekai įgyvendinant projektą „Gyvent smagiau keliaujant Širvintų krašto literatūriniais takais“. Vyko renginys Kernavės bibliotekoje. Nuo 2011 m. iki 2013 m. Širvintų viešoji biblioteka vykdė projektą „Apie žodį – išlekiantį ir sugrįžtantį“. Projekto metu atidengtos paminklinės lentos iškiliems Širvintų krašto žmonėms.

2012 m. kovo mėnesį Kernavėje, J. Šiaučiūno g. 3, ant bibliotekos pastato buvo atidengta memorialinė lenta Nikodemui Švogžliui-Milžinui atminti. Lentoje iškaltas įrašas: „Kunigui, rašytojui Nikodemui Švogžliui atminti“. / (Augenijaus Baravyko PĮ „Baltoji savingė)“ [1].

Kunigo, rašytojo 100-osioms gimimo metinėms žurnale „Tarp knygų“ buvo paskelbta Nikodemo Švogžlio-Milžino bibliografija [8].

Literatūra ir šaltiniai

1. Apie žodį – išlekiantį ir sugrįžtantį: [apie Širvintų VB projektą, kurio vykdymo metu  atidengtos atminimo lentos  iškiliems Širvintų krašto žmonėms, tarp jų ir I. Šeiniui].   – Iliustr. // Krašto naujienos. – 2012, vas. 10, p. 2.
2. Atsiminimai apie Milžiną: (kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas). – Kaišiadorys, 2006. – 95, [1] p. įsk. virš.
3. Kairytė, Birutė. Nepaprasto žmogaus gyvenimo kelias. – Iliustr. // Širvintų kraštas. – 2012, geg. 26, p. 7.
4. Kiškis, Stanislovas. Kristaus pašauktieji. – Kaišiadorys, 1996, p. 233–251.
5. Kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino gyvenimas ir kūryba. – Kaunas, 2001. – 199, [1] p.: iliustr., faks.
6. Laurušas, Juozas. Švogžlys-Milžinas Nikodemas. – Bibliogr.: 1 pavad.  // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 500.
7. Misius, Kazys. Kraštotyrininkas, publicistas kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas. – Iliustr. // Musninkai. Kernavė. Čiobiškis. – Vilnius, 2005. – P. 1137–1141.
8. Sukanka 100 metų, kai gimė eseistas, publicistas Nikodemas Švogžlys-Milžinas (1899-1985): [bibliografija] // Tarp knygų. – 1999, Nr. 2, p. 46.
9. Švogžlys-Milžinas Nikodemas // Visuotinė lietuvių enciklopedija . – Vilnius, 2013. – T. 23, p. 386.
10. Švogžlys Nikodemas-Milžinas (1899−1985). Kaišiadorių muziejus. [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2014-06-05]. Prieiga per internetą: <http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=%C5%A0vog%C5%BElys_Nikodemas-Mil%C5%BEinas>.
11. Vasiliauskas, Kazimieras. Prie kunigo Švogžlio-Milžino karsto: [Kazimiero Vasiliausko pasakytas pamokslas laidojant kunigą Nikodemą Švogžlį- Milžiną] // Vasiliauskas, Kazimieras. Šviesi vilties žvaigždė. –  Vilnius, 2001. –  P. 23–30.

Parengė: Vyta Matukaitienė (Širvintų SVB), 2014

Dalintis straipsniu: