Seniūnijos plotas – 25 000 ha, gyventojų skaičius – 2700 [22].

Seniūnijos teritorijoje yra Aukštadvario regioninis parkas (parko dalis), Gėjaus telmologinis draustinis, Taučionių geomorfologinis draustinis [22]. Seniūnijoje yra Onuškio vidurinė mokykla, Onuškio vidurinės mokyklos Vaickūniškių pradinio ugdymo skyrius, Onuškio vaikų darželis, Onuškio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė, Trakų rajono kultūros rūmų filialai Onuškyje ir Dusmenų kaime, paštas Onuškyje [22, 23]. Seniūnijoje veikia 2 bibliotekos: Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Onuškio ir Dusmenų filialai.

Onuškio parapijoje yra dirbęs garsus kunigas, visuomenės veikėjas, rašytojas ir kraštotyrininkas Nikodemas Švogžlys-Milžinas (1899–1985) [1]. Memuaruose jis yra aprašęs 1939–1944 metus Onuškyje [23]. Onuškio seniūnijoje, Pajautų kaime, gimęs žurnalistas, kraštotyrininkas, rašytojas, laikraščio „Kaišiadorių aidai“ redaktorius Jonas Laurinavičius (g. 1938), šiam kraštui paskyręs 6 leidinius: „Milžinas (Kun. N. Švogžlys)” [14], „Iš Pajautų kaimo” [11], „Onuškio bažnyčia” [15], „Dusmenų bažnyčia” [10], „Jukniškių akmenys: Trakų krašto padavimai” [12], sudaręs ir redagavęs knygelę „Atsiminimai apie Milžiną: (kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas)” [1]. Rašytojo 70-mečio proga yra išleista J. Kundroto knyga „Pilnatvė” [5], kurioje pateikiami J. Laurinavičiaus atsiminimai, aptariami gyvenimo ir kūrybos bruožai, yra nemažai nuotraukų. Dusmenų kaime yra gimęs skulptorius Juozas Lebednykas (g. 1947), kurio skulptūrų yra ir Onuškyje [28]. Kurį laiką Onuškyje gyveno ir turėjo čia savo dirbtuvę skulptorius Lionginas Virbickas (1932–2012).

Onuškio miestelio pavadinimas kilęs nuo vokiško vardo Hanuso, kurio lietuviškas atitikmuo būtų Anusas. Pasakojama, kad dvaro trobesiai XV – XVI a. esą pastatyti ant baudžiauninko Anuso (Hanuso) žemės. Apie tai rašoma Broniaus Kviklio leidinyje „Mūsų Lietuva“ [6].

Laurinavičius J. Onuškio bažnyčia. – Kaišiadorys, 1999. Knygos viršelis

Onuškis. – Vilnius, 2017. Knygos viršelis

2017 m. „Lietuvos valsčių“ serijoje išleista didelės apimties knyga apie Onuškį ir jo apylinkes „Onuškis” [23]. Leidinys skirtas Onuškio 500 metų jubiliejui ir kelioms kitoms žymioms Lietuvos datoms. Monografijoje aprašyta Onuškio, Grendavės, Dusmenų, Žilinų ir Vytautavos apylinkių gamta, svarbiausi šio krašto istorijos raidos etapai, parapijų, kaimų, giminių istorijos, partizanų kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės, tremtinių atsiminimai, švietimas ir kultūra, papročiai, tradicijos, Onuškio krašto kalbos ypatybės, tarmės ir tautosakos lobiai, įamžinti žmonės, kurie paliko šiame krašte ryškius pėdsakus. Nemaža vietos knygoje skirta Onuškio miesteliui. Keliuose  straipsniuose rašoma apie jo istoriją. Spausdinamas straipsnis apie Onuškio bažnyčią, mokyklą, kultūros namus, 1939 m. įsteigtą vaikų darželį ir kt.  Leidinys gausiai iliustruotas istorinėmis bei dabarties nuotraukomis, brėžiniais, žemėlapiais.
Apie Onuškio krašte draudžiamą spaudą platinusius knygnešius ir lankytinas vietas, susijusias su šia švietėjiška veikla, rašoma leidinyje „Tai buvo mūsų kelias“ – sudarytoja Jadvyga Kulikienė [25]. Onos Voverienės knygoje „Lietuvos laisvės kovos karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas“ pasakojama apie Onuškyje ir jo apylinkėse vykusias partizanų kovas, šiame valsčiuje gimusį legendinį partizanų vadą Vaclovą Voverį-Žaibą [27]. 
Onuškio istorinė, architektūros ir urbanistikos raida nuo seniausių laikų iki šių dienų išsamiai išnagrinėta Algimanto Miškinio monografijos „Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės“ antrojo tomo „Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ pirmojoje knygoje [18]. Apie Onuškio bažnyčią rašoma taip pat  Broniaus Kviklio knygoje „Lietuvos bažnyčios“ [7].  Yra išleistas žurnalisto Jono Laurinavičiaus leidinys „Onuškio bažnyčia“ [15]. Apie Onuškį rašoma visose lietuviškose enciklopedijose. 

1511 m. minimas Onuškio dvaras [23]. Leidinyje „Trakų krašto gamtos ir kultūros paveldas” rašoma, kad Onuškio dvaro atsiradimas nebuvo atsitiktinis, nes kai kurių istorikų nuomone, būtent šioje teritorijoje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas XV a. buvo apgyvendinęs totorius, kurie turėjo saugoti kelią į Trakus [4]. Šalia dvaro netrukus atsirado gyvenvietė, kuri sparčiai augo ir 1534 metų inventoriuje jau vadinta miesteliu. Šis miestelis labai nukentėdavo įvairių karų ir didikų tarpusavio vaidų metu. Tačiau per visas tas negandas jis išsaugojo aikštę su apie ją stovinčiais pastatais [4]. 1524 m. dvare leista kurti miestelį, kuriam suteikta privilegija rengti turgus ir laikyti karčemas (pakartota 1567 m.). 1683 m. – rengti turgus ir du prekymečius. 1562 m. Onuškis degė, nukentėjo nuo 1654–1667 metų karo. Nuo 1777 m. čia veikė pradinė mokykla. XIX a. Onuškis tapo valsčiaus centru [23]. Tarpukario metais Onuškio aikštėje vykdavo Kipro Petrausko šventės, mugės, kermošiai, aplinkui esančiuose namuose veikė smuklės, arbatinės, kromeliai [22].

Onuškio seniūnijos herbas

Onuškis niekada neturėjo istorinio herbo. 2012 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dekretu patvirtino Onuškio seniūnijos herbą, kurį sukūrė dailininkė Laima Ramonienė, o herbo pagrindu tapo Onuškio vidurinės mokyklos mokytojo dailininko Vydo Kasperavičiaus eskizo idėja. Herbe pavaizduota sidabrinė sidabražolė su trimis auksiniais lapeliais žaliame fone [23]. 

Onuškio miestelis įdomus savo architektūra. Onuškio senoji dalis – urbanistikos paminklas; valstybės saugoma: gatvių tinklas, aikštės planas ir jos tūrinė erdvinė kompozicija, užstatymo fragmentai, viso miestelio panorama [18, 23].
Architektūros paminklas – klasikinė Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia (statyta 1823–1829 m.) ir šventoriaus vartai [23]. B. Kviklys knygoje „Lietuvos bažnyčios“ rašo, kad Onuškio bažnyčia „yra anos epochos klasicistinis paminklas“ [7, 23]. Bažnyčios vidų dekoravo savamokslis dailininkas, dievdirbys Jonas Gregoravičius (1912–2008).
Apie 1939–1942 m. Onuškio bažnyčioje klebonavusį žymų kraštotyrininką, bažnyčios istoriką, publicistą, humanistą Nikodemą Švogžlį-Milžiną rašė J. Laurinavičius [14].

1993 m. Onuškio bažnyčios šventoriuje buvo perlaidotas, tremtyje Sibire miręs, žymus kraštietis, Lietuvos signataras, lietuvybės skleidėjas, knygnešių globėjas Donatas Malinauskas (1869–1942), ilgą laiką gyvenęs Jankovicų dvare netoli Onuškio [17, 19]. Bažnyčios šventoriuje yra pastatytas paminklas Donatui Malinauskui [21].
Onuškio bažnyčios šventoriuje pastatyta skulptūra „Šv. Marija“ (skulpt. Juozas Lebednykas).

Onuškio miestelio bibliotekos istorijos puslapiai 1937–1997. – Trakai, 1998. Knygos viršelis

Yra išspausdinta  kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino atsiminimų apie kunigavimą Onuškyje 1939–1940 m. [23].
„De tuis donis tibi Domine offero“ – „Iš tavo dovanų Tau, Viešpatie, aukoju“. Tokį užrašą skaitome Onuškio bažnyčios frontone. Padavimą apie šią bažnyčią užrašė ir išleido knygelėje „Jukniškių akmenys: Trakų krašto padavimai“ Jonas Laurinavičius [9].
Jonas Laurinavičius yra sukūręs eilėraščių ciklą „Onuškis, K. Petrausko aikštė“, kuriame rašo: „Vai, Onuškio aikšte ! Tu mūsų didybė! / Tu džiaugsmas ir skausmas, tu mūs atgaiva. / Tu mūsų istorija, mūs kasdienybė, / Kuri niekados juk nebuvo lengva!/”  [16].