Apie Kernavės istoriją literatūros yra nemažai. Besidomintiems šia tema įdomi gali būti pirmoji monografija apie Kernavę. Monografijos autorius – talentingas publicistas, kraštotyrininkas, memuaristas kunigas Nikodemas Švogžlys Milžinas (1899-1985). Jis be galo mylėjo Kernavę, ilgus dešimtmečius rinko apie ją medžiagą. Monografiją apie Kernavę kunigas N. Švogžlys Milžinas parašė 1941 m. pavasarį. Tai didelio formato apie 300 puslapių, ranka rašytas ir gražiai įrištas veikalas. Monografiją sudaro 5 dalys: 1-a apie seniausius Kernavės laikus, 2-a apie Mindaugo viešpatavimo metų Kernavę ir jos nykimą, 3-a – Kernavė iki 1918 m., 4-a – Lietuvos respublikos laikų Kernavė, 5-a – įvairūs rašiniai iš spaudos apie šios gyvenvietės istoriją. Monografija saugoma Kaišiadorių vyskupijos kurijoje [11].

Musninkai. Kernavė. Čiobiškis. – Vilnius, 2005. Knygos viršelis

Gausios, vertingos informacijos apie Kernavę galima rasti 2005 m. „Versmės“  leidyklos išleistoje stambioje kraštotyros monografijoje „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“ (iš serijos „Lietuvos valsčiai“). Knyga skiriama Lietuvos tūkstantmečiui  (1009-2009), Lietuvos Valstybės – Karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 m. jubiliejui  (1253-2003), Kernavės 725-osioms metinėms (1279-2004). Tai pirma „Lietuvos  valsčių“ serijos knyga, kurioje aprašoma net trijų seniūnijų (iki 1995 m. – apylinkių)  vietovių praeitis ir dabartis. Dalis šios knygos publikacijų skirta Kernavės istorijai.  Kernavės miestas XIII-XIV a. apžvelgiamas istoriko Manvydo Vitkūno straipsnyje,  Edvardo Gudavičiaus straipsnyje – Kernavės žemė ir valsčius iki 1564-1566 m. administracinės reformos, Kernavė nuo jos vardo paminėjimo iki 1931 m. aprašyta istoriko Algirdo Baliulio straipsnyje. Nepriklausomybės kovos 1919-1920 m. Kernavės apylinkėse atsispindi Gintauto Surgailio straipsnyje. Monografijoje dauguma straipsnių pagrįsti įvairia literatūra, archyviniais ir kitais šaltiniais, kurie atsispindi mokslinei vartosenai reikalingose nuorodose [13].

Vėlius, Gintautas. Kernavės miesto bendruomenė XIII – XIV amžiuje. – Vilnius, 2005. Knygos viršelis

Kernavės istorija besidomintiems svarbi Gintauto Vėliaus monografija „Kernavės miesto bendruomenė XIII-XIV amžiuje“. Šis veikalas – autoriaus daugelio metų archeologinių tyrinėjimų vienoje pirmųjų Lietuvos sostinių – Kernavėje, rezultatas. Knygoje aptariamas Kernavės viduramžių paminklų kompleksas, aprėpiantis penkių piliakalnių gynybinę sistemą, miestą ir kapinyną. Svarbiausias darbo šaltinis – viduramžių Kernavės kapinynas, kapai ir įkapės, kurių analizė atskleidė unikalią, deją, tik šimtmetį egzistavusią miestietišką kultūrą [17]. Apie archeologinius kasinėjimus Keranvėje rašoma 2014 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistoje,  gausiai iliustruotoje knygoje „Architektas Sigitas Lasavickas“ (Vilnius, 2014).

Kernavės herbas

Laisvojo miesto teises ir herbą (prie griūvančio miesto vartuose stovintį riterį) Kernavė  gavo iš Stanislovo Augusto 1792 m. gegužės 25 dieną. Herbe tikriausiai norėta  įprasminti ir garsią vietovės praeitį, politines realijas. Griūvantis miestas, irstantys  vartai, tai tarsi griūvanti valstybė. Kai Kernavė gavo laisvojo miesto teises ir herbą,  krašte jau šeimininkavo Rusijos kariuomenės palaikomi reformų ir naujų miestų  priešininkai. Savivalda buvo panaikinta, ilgam užmirštas ir miesto herbas. Šiuo metu naudojamas Kernavės herbas atkurtas pagal vienintelį išlikusį Lietuvos Metrikos piešinį. Herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1998 m. balandžio 17 dieną [5].

1. Alekna, Algirdas. Čia mūsų žemė: [apie Kernavės pilį] // Voruta. – 1992, liep. 29, p. 5-6.
2. Baranauskas, Tomas. Lietuvos valstybės ištakos. – Vilnius, [2000], p. 58-59, 61, 65, 133-134, 174, 197.
3. Kernavė. – Iliustr. – Vilnius, 1972. – 433, [1] p., [16] iliustr. lap.: iliustr., žml., gaid.
4. Kernavė. – Iliustr. // Lietuvių enciklopedija. – Boston (Mass), 1957. – T. 11, p. 390-393.
5. Kernavė. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 2004. – [D. 2], p. 95-97.
6. Kernavė. – Iliustr. // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1968. – T. 2, p. 125-126.
7. Kernavė: [padavimas apie Kernavę]. // Pasakojimai apie Lietuvos miestų ir miestelių vardų kilmę. – Vilnius, 1991. – P. 7-8.
8. Kudaba, Česlovas. Kernavė. – Iliustr. // Kudaba, Česlovas. Nerimi. – Vilnius, 1985, P. 132-135.
9. Kviklys, Bronius. Kernavė: Kernavės apylinkės. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 2, p. 522-530.
10. Latvis, Henrikas. Livonijos kronikos / Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė. – Vilnius, 1991, p. 173.
11. Laurinavičius, Jonas. Monografija apie Kernavę: [apie kunigo N. Švogžlio-Milžino 1941 m. parašytą monografiją] . – Iliustr. // Širvinta. – 1989. – rugpj. 1, p. 3.
12. Luchtanas, Aleksejus. Kernavė. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 9, p. 759-760.
13. Musninkai. Kernavė. Čiobiškis. – Vilnius, 2005. – 1292, [11] p.: iliustr., faks., nat., portr., žml.
14. Sirokomlė, Vladislavas. Kelionė iš Dūkštų į Kernavę. // Sirokomlė, Vladislavas. Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą. – Vilnius, 1989, P. 138-150.
15. Tiškevičius, Konstantinas. Kernavė. // Tiškevičius, Konstantinas. Neris ir jos krantai. – Vilnius, 1992, P. 257-267.
16. Tuškevičienė, Neringa. Konstantino Tiškevičiaus ekspedicijos Nerimi 150 m. jubiliejus ir Širvintų rajone. – Iliustr. // Širvinta. – 2007, birž. 30, p.1-2.
17. Vėlius, Gintautas. Kernavės miesto bendruomenė XIII-XIV amžiuje. – Vilnius, 2005. – 111, [1] p. : iliustr.
18. Luchtanas, Aleksiejus. Kernavė. – Iliustr. – Angl. // Lithuanian archaelogy: investigations and findings. – [Vilnius], 1998, P. 22-23.

Parengė: Vyta Matukaitienė (Širvintų SVB), 2009; 2016

Apie Kernavės miestelį rašoma enciklopedijose, urbanistikos, architektūros istorijai skirtuose leidiniuose, Kultūros vertybių registre, kurį rengia Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos <http://kvr.kpd.lt/heritage/>.

Kernavėje rasta pirmųjų mūsų eros amžių pastatų. Tai buvę nedideli – 3,5×3,5 ploto  pastatai, jų karkasas stulpinės konstrukcijos. Kampuose įkasti į žemę 20-25 cm skersmens rąstai. Nuo jų kas 38-39 cm statyti 8-10 cm skersmens rąsteliai, kurie buvo perpinti šakomis ir apkrėsti moliu. Žemai nusvirę stogai buvo dvišlaičiai arba keturšlaičiai. Nedidelė, 40-45 cm įgilinta į žemę ugniavietė buvo prieš pastatą [1].

1. Kernavė: [apie rastus pirmųjų mūsų eros amžių pastatus, p. 12-13; apie Kernavės pilį, p. 28-29, 49; apie Kernavės miestelio linijinį planą, p. 70]. // Lietuvos architektūros istorija: nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio: monografija. – Vilnius, 1987. – T. 1. – 382 p. – Santr.: rus., angl.
2. Kernavės Remerių mauzoliejinė koplyčia. – Iliustr. // Lietuvos architektūros istorija: nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio: monografija. – Vilnius, 1994. – T. 2, p. 439-440.
3. Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia: laisvoji enciklopedija [interaktyvus] 2007 [žiūrėta 2016-11-21]. Prieiga per internetą: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Kernav%C4%97s_ba%C5%BEny%C4%8Dia>.
4. Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia: Širvintų dekanatas. – Iliustr. // Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas. – Vilnius, 2006. – P. 320-325.
5. Kultūros vertybių registras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos [interaktyvus] 2006-2008 [žiūrėta 2016-11-21]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/>.
6. Kviklys, Bronius. Kernavė: [apie pirmąją medinę Kernavės bažnyčią, p. 525-526]. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Boston (Mass), 1991. – T. 2, p. 525-526.
7. Levandauskas, Vytautas. Kernavės koplyčia. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 277.
8. Levandauskas, Vytautas. Remerių mauzoliejinė koplyčia: Kernavės miestelis. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 281-282.
9. Luchtanas, Aleksiejus. Kernavė: architektūra. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 9, p. 760.
10. Luchtanas, Aleksejus. Kernavės senųjų bažnyčių šventorius ir kapinės. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 280-281.
11. Miškinis, Algimantas. Kernavė: [apie Kernavę, p. 20, 22, 105, 219, 242, 276, 370, 382, 409]. // Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 2002. – T. 2, d. 1: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. – 556 p.: iliustr., žml. – Santr. angl., rus., vok.
12. Nevčesauskienė, Nijolė. Kernavės bažnyčios dailės kūriniai. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 282-283.
13. Paškevičiūtė, Ilona. Medinė statyba Lietuvoje: [apie Kernavės gyvenvietę, pilį, p. 276-278]. // Lietuva iki Mindaugo. – Vilnius, 2003. – P. 271-280.
14. Patašius, Algimantas. Skulptūra „Nukryžiuotasis“. „Marija Škaplierinė“. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 282-283.

Parengė: Vyta Matukaitienė (Širvintų SVB), 2009; 2016

(Apie architektūros objektus žr. sk. „Urbanistika ir architektūra“).

Kernavė. – Vilnius, 1960. Knygos viršelis

Kiekvieną sezoną Kernavę aplanko tūkstančiai turistų. Daugiausia Kernavė būna kaip  sudėtinė maršruto po senąsias Lietuvos sostines (Vilnius–Trakai–Kernavė) dalis. Apie 10  % visų turistų yra užsieniečiai.

Vitkūnas, Jonas. Kernavė: vadovas po Kernavę ir Kernavės archeologijos ir istorijos muziejų – rezervatą. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

Informacijos apie Kernavės lankytinus objektus, tarp jų ir jau anksčiau minėtus architektūros paminklus, galima rasti Lietuvos turistams skirtuose leidiniuose [2, 8, 9]. Vienas senesnių yra gausiai iliustruotas istoriko Romualdo Šalūgos leidinys „Kernavė“ (Vilnius, 1960). Sovietmečiu dar buvo išleistas Juozo Vercinkevičiaus leidinukas „Kernavė“ [14].
Be respublikinių leidinių turistams yra išleistas Jono Vitkūno (virš.  aut. nenurodytas) vadovas po Kernavę ir Kernavės archeologijos ir  istorijos muziejų-rezervatą „Kernavė“ [15]. Sigito Platūkio fotografijos ir  leidybos agentūra FLA šį leidinį parengė glaudžiai bendradarbiaudama su Kernavės archeologijos ir istorijos muziejumi. Leidinys skiriamas muziejaus įkūrimo 70-osioms metinėms.
Širvintų rajono savivaldybė turistams yra išleidusi knygelę „Širvintos naujų galimybių kraštas“, kurioje turistams nurodytos ir Kernavės lankytinos vietos. Taip pat išleisti lankstiniai „Kernavė“, „Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas“. Informacijos apie Kernavę turistai randa Kernavės turizmo informacijos centro leidžiamuose leidiniuose: lankstiniuose, skrajutėse.

Kernavės archeologinė vietovė (Kernavės kultūrinis rezervatas) turi tarptautinį pripažinimą: Kernavė išgarsinta pasauliniu mastu, ją 2004 m. įtraukus į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą [13, 16].

Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas. – Kaunas, 2005. Knygos viršelis

Tarp Kernavės lankytinų objektų Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas, įkurtas 1989 m. Tai unikalus  archeologijos, istorijos ir gamtos paminklų kompleksas, apimantis 196,2 ha teritoriją.  Pažintį su rezervatu tikslinga pradėti nuo apžvalgos aikštelės, esančios už bažnyčios,  šalia medinės koplytėlės. Aikštelėje įrengtas stendas su paminklų išsidėstymo  schema, trumpu jų aprašymu [10, 12]. (Šiuo metu muziejus restauruojamas).

 Vienas iš išraiškingiausių rezervato akcentų – piliakalniai. Vienas iš jų –  Mindaugo sostas, anksčiau vadintas Pilies kalnu. Nuo jo į pietus – nupjauto kūgio formos Aukuro piliakalnis, ant kurio, manoma, stovėjusi pilis. Nesunkiai  atskiriamas Smailiakalnis, arba Lizdeikos kalnas, išsiskiriantis smailia viršūne.  Didžiausias yra Pilies kalnas. Kernavės piliakalniai įrašyti į Kultūros vertybių  registrą [3, 5, 11].

Kernavės klebono, monsinjoro Česlovo Krivaičio iniciatyva parapijos administraciniame pastate buvo įkurtas Bažnytinių reliktų muziejus [1].

Literatūra ir šaltiniai

1. Bažnytinių reliktų muziejus: Kernavė [interaktyvus]. 2007 [žiūrėta 2016-11-21]. Prieiga per internetą: <http://www.sirvintos.info/Articles/View/49.html>.
2. Krupickas, Rimantas. Širvintijos paneriais: [apie Kernavės lankytinas vietas, p. 35-36]. – Iliustr. // Krupickas, Rimantas. Paskui rasos lašą. – Kaunas, 2007. – P. 35-40.
3. Kultūros vertybių registras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos [interaktyvus] 2006-2008. [žiūrėta 2016-11-21]. Prieiga per internetą: <http://195.182.68.155/heritage/>.
4. Kurgonienė, Birutė. Kernavėje pašventintas paminklas Vytautui Didžiajam. – Iliustr. // Širvinta. – 2003, lapkr. 5, p. 2.
5. Luchtanas, Aleksejus. Kernavės piliakalniai, piliavietė ir gyvenvietės. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 277-281.
6. Milius, Vacys. Musninkų, Kernavės ir Čiobiškio kapinės. – Iliustr. // Milius, Vacys. Musninkai. Kernavė. Čiobiškis. – Vilnius, 2005. – P. 882-891.
7. Muziejai: Bažnytinių reliktų muziejus: Privatus Jono Pijoro muziejus „Armonika“:Širvintų rajono savivaldybė [interaktyvus]. 2006 [žiūrėta 2016-11-21]. Prieiga per internetą: <http://www.sirvintos.lt/index.php?id=997>.
8. Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: turisto žinynas: miestai ir rajonai – jų pažintinis lobynas: 1030 lankytinų vietovių aprašymai nuo seniausių laikų iki naujausių žinių. – Vilnius, [2008], p. 492-494.
9. Semaška, Algimantas. Po Lietuvą: knyga visiems norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą. – Vilnius, [2002], p. 534-537.
10. Svarbiausios saugomos teritorijos: [Kernavės valstybinis kultūrinis rezervatas, p. 50-53]. – Iliustr. // Lietuvos saugomos teritorijos: informacinis leidinys – žinynas. – Kaunas, 2006. – P. 33-56.
11. Širvintų rajono piliakalniai: [Kernavė, Kernavės seniūnija, p. 38-45]. – Iliustr., žml. // Lietuvos piliakalniai: atlasas. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 34-55.
12. Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus. Lietuvos muziejai [interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2016-11-21]. Prieiga per internetą: <http://www.muziejai.lt/Sirvintos/kernaves_archist_muziejus.htm>.
13. Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas: UNESCO saugomas pasaulio paveldo objektas. – Kaunas, 2005. – [20] p., įsk. virš. :iliustr., žml.
14. Vercinkevičius, Juozas. Kernavė: svarbiausios žinios. – Vilnius, 1988. – 23 [1] p.: iliustr.
15. Vitkūnas, Jonas. Kernavė: vadovas po Kernavę ir Kernavės archeologijos ir istorijos muziejų rezervatą. – Vilnius, 1999. – 72 p.: iliustr. – Virš. aut. Nenurodytas. – Gretut. tekstas liet., angl. – Bibliogr.: p. 65-70.
16. State Cultular Rezerve of Kernavė: archaeoological site protected by UNESCO. – [Kaunas], 2005. – [20] p., įsk. virš. : iliustr., žml.

Parengė: Vyta Matukaitienė (Širvintų SVB), 2009; 2016

Kernavė apipinta legendomis ir padavimais. Viename iš padavimų pasakojama, kad tuos kalnus (piliakalnius) supylė žmonės labai seniai, galbūt dar buvo vergija. Kas kepurėmis, kas saujomis nešiojo. Ir dabar ten yra požeminis tunelis, kuris tęsiasi, kaip pasakojama, iki Trakų ežero. Ir kaip numatyta senų žmonių, sako, kad kada sukaks du tūkstančiai metų, tada iš to tunelio išeis kariuomenė ir kad tada jau bus pabaiga pasaulio. Kariuomenė jau atsistos – nauja valdžia iš tų kalnų, iš to požemio…Pasakoja, kad Kernavė buvo labai didelis miestas. Čia buvusi sostinė. Ant pirmojo kalno stovėjo pilis. Sako, pilies grindys buvo aukso smiltimis išbarstytos [5]. Knygoje „Ežeras ant milžino delno” (Vilnius, 1995) spausdinamas padavimas „Kernavės ir Natokų milžinai”.

Vėliūtė, Rūta Gabrielė. Viena diena Kernavėje. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

Vaikams ir jaunimui skirtoje Rūtos Gabrielės Vėliūtės knygoje „Viena diena Kernavėje“ žaismingai pasakojama Lietuvos viduramžių miesto Kernavės istorija, atskleidžiamas miestelėnų gyvenimas – amatai, karybos menas, pasaulėžiūra [12].

Jaunimui, besidominčiam Lietuvos, Kernavės praeitimi, labai patrauklūs JAV lietuvių prozininko Juozo Kralikausko istoriniai romanai [6].

Jankūnas, Edmundas. Laumgunda. – Panevėžys, 1998. Knygos viršelis

Bene daugiausiai dėmesio Lietuvos praeičiai, Kernavei skiria  prozininkai: Vytautas Alantas dviejų dalių istoriniame romane „Šventaragis“ [1, 2], Jonas Laucė istoriniame  romane apie Vytautą Didįjį, valstybininką ir karvedį, XV-XVI  a. sandūroje kūrusį ir stiprinusį LDK galybę. Knyga skirta  tūkstantmečio galingiausiam ir iškiliausiam Lietuvos valdovui  didžiajam kunigaikščiui Vytautui pagerbti [7].Apie Lietuvos valdovus Gediminą ir Mindaugą istoriniuose romanuose rašo rašytojas Jonas Užurka [9, 10]. Visų paminėtų istorinių romanų  puslapiuose yra to meto Kernavės aprašymų.

Daug kas rašė apie Kernavės istorinę praeitį, apie jos gamtą, tapė tos gamtos paveikslus, tačiau tie žmonės buvo ne kernaviškiai. Edmundas Jankūnas – pirmasis kernaviškis, išleidęs legendų ir istorinių novelių apie Kernavę rinkinį „Laumgunda“ [3].

1. Alantas, Vytautas. Šventaragis: istorinis romanas. – Vilnius, 1998. – T. 1. – 298, [3] p.
2. Alantas, Vytautas. Šventaragis: istorinis romanas. – Vilnius, 1998. – T. 2. – 452, [3] p.
3. Jankūnas, Edmundas. Laumgunda: istorinės legendos ir novelės apie Kernavę. – Panevėžys, 1998. – 84 p.: iliustr.
4. Karčiauskas, Mykolas. Kernavė: [eilėraštis] // Karčiauskas, Mykolas. Galūksnė. – Vilnius, 1991. – P. 12-13.
5. Kernavė: [padavimai] . – Iliustr. // Žemės atmintis: lietuvių liaudies padavimai. – Vilnius, 1999. – P. 48-51.
6. Kralikauskas, Juozas. Titnago ugnis: istoriniai romanai. –  2-asis leid. – Vilnius,1993. – 493, [1] p.
7. Laucė, Jonas. Mirštančių dievų kerštas: istorinis romanas. – Vilnius, [2002]. – 630, [2] p.
8. Lygutaitė-Bucevičienė, Stasė. Vėjas Kernavėje: [eilėraštis] // Lygutaitė-Bucevičienė, Stasė. Rožė viduržiemio naktį. – Vilnius, 1991. – P. 47.
9. Užurka, Jonas. Gediminas – nevainikuotas karalius: trijų dalių istorinis romanas. – Vilnius, 2004. – 422, [2] p. – (Lietuvos tūkstantmečio programos leidinys).
10. Užurka, Jonas. Mindaugas – karališkasis kraujas: dviejų dalių istorinis romanas. – Vilnius, 2007. – 455, [1] p.
11. Vaičiūnaitė, Judita. Kernavė: [eilėraštis] // Vaičiūnaitė, Judita. Šešėlių laikrodis. – Vilnius, 1990. – P. 16-18.
12. Vėliūtė, Rūta Gabrielė. Viena diena Kernavėje. – Vilnius, 2007. – 31, [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 31.
13. Bernatowicz, Feliks Aleksander Geisztowt. Pajauta Lizdeiko duktė, arba Lietuva XIV metašimtyj: istoriškas romanas sulietuvino Jonas Montvila. – Chicago, III., 1911. – 468 p. – Orig. antr.: Pojata corka Lezdejki, albo Litwini w XIV wieku.
14. Czeczot, Jan (1796-1847) (Čečiotas, Janas). Giesmelės apie senovės lietuvius iki 1434 metų = Spiewki o dawnych Litwinach do roku 1434 / Jonas Čečiotas; iš lenkų kalbos vertė Regina Koženiauskienė. – Vilnius, 1994. – 281, [2] p. :iliustr., faks.

Parengė: Vyta Matukaitienė (Širvintų SVB), 2009; 2016

1940 m. Kernavėje įsteigtas klubas – skaitykla. Kernavės biblioteka įsteigta 1951 m. Pirmoji bibliotekininkė buvo Honorata Astanauskienė. Daug metų (nuo 1952 m. iki 1998 m. )  bibliotekininke dirbo Regina Jurkevičiūtė-Jurkevičienė. Kernavės biblioteka aptarnauja 25 kaimus. Bibliotekos skaitykloje vartotojams skirtos 6 darbo vietos [1].

1. Kernavės biblioteka. Širvintų r. savivaldybės viešoji biblioteka [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2016-11-21]. Prieiga per internetą: <http://sirvintuvb.lt/>.

Parengė: Vyta Matukaitienė (Širvintų SVB), 2009; 2016