Architekto Vytauto Nasvyčio brolis. Algimantas Nasvytis 1936–1939 m. mokėsi Vilkaviškio pradžios mokykloje. 1939 m. su šeima apsigyveno Vilniuje. 1939–1940 m. lankė Vilniaus Petro Vileišio pradžios mokyklą, 1940–1946 m. mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo I-ojoje berniukų gimnazijoje. 1952 m. Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) baigė architektūros studijas, įgijo dailininko-architekto specialybę. 1952–1954 m. dirbo Respublikinėse architektūros dirbtuvėse, 1955–1959 m. – Mokslinėse restauracinėse gamybinėse dirbtuvėse, 1959–1961 m. – Vilniaus miesto vykdomojo komiteto kontoroje. 1961–1990 m. – Miestų statybos projektavimo instituto projektų vyr. architektas. 1965 m. suteiktas nusipelniusio LTSR statybininko vardas, 1982 m. – LTSR liaudies architekto vardas. Nuo 1978 m. dirba Vilniaus Gedimino technikos universitete. 1983 m. A. Nasvyčiui suteiktas docento vardas, 1993 m. – profesoriaus vardas. 1988 m. buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. 1988–1990 m. – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pirmojo seimo tarybos narys. 1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministras. 1993–1996 m. vadovavo Lietuvos architektų sąjungai. Nuo 1993 m. dirba UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“ [3, 5, 6].
A. Nasvytis vienas ir kartu su broliu V. Nasvyčiu suprojektavo daugybę Vilniaus pastatų, parengė sostinei skirtų urbanistinių projektų. Sukūrė Dailininkų kūrybos namų (dabar Palangos gintaro muziejus) interjerą (su V. Nasvyčiu ir S. Ramuniu, 1958 m.), paminklo-biusto profesoriui Dionizui Rudzinskui, Dotnuvoje, šalia Lietuvos žemdirbystės instituto, architektūrinę dalį (su V. Nasvyčiu ir skulpt. Antanu Milkintu, 1959 m.), žurnalisto L. Prūseikos antkapinį paminklą Čikagoje (su V. Nasvyčiu ir skulpt. K. Bogdanu, 1963 m.), S. Dariaus ir S. Girėno antkapinį paminklą Kauno Aukštųjų Šančių kapinėse (su V. Nasvyčiu ir skulpt. V. Mačiuika, 1968 m.), parodų ekspozicijų [3, 5, 6].
A. Nasvyčio nuopelnai Lietuvos architektūrai ir jos kultūrai įvertinti: 1965 m. ir 1971 m. Lietuvos valstybine premija, 1983 m. SSSR valstybine premija, 1991 m. Olimpinio komiteto prezidento A. Samarančo prizu, 1998 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi ir Lietuvos architektų sąjungos Architektūros riterio ordinu, 2000 m. Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 2003 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
2006 m. už nuopelnus Vilniaus architektūrai architektas A. Nasvytis apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle [2].
2010 m. A. Nasvytis apdovanotas aukso medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ [1].
2016 m. vasario 9 d. už Vilniaus miesto garsinimą, kūrybinę veiklą A. Nasvyčiui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas [8].
1939 m. pabaigoje Nasvyčių šeima apsigyveno Vilniuje. „Miestas įsiminė visam laikui. Jis turėjo labai daug specifinės gyvybės. Labiausiai stebino ne jo pastatai, o toji niekur nepatirta atmosfera: spalvos, žmonių apranga, gatvių ritmas, daugkalbystė, jaukumas… <…> Mus, vaikus, ypač traukė Vokiečių gatvė. Ji buvo pati įspūdingiausia. Tai miesto prekybos širdis, judriausioji, gyvybingiausioji arterija. Krautuvėlė prie krautuvėlės. Prekyba vyko per du aukštus… Ateidavom su broliu čia piešti“, – prisiminė architektas pirmuosius įspūdžius, patirtus sostinėje [3, p. 30].
Nasvyčiai iš pradžių buvo apsistoję Vilniaus įgulos karo ligoninės patalpose, 1940 m. įsikūrė Žygimantų g. 9-ame name. A. Nasvytis 1939–1940 m. mokėsi Vilniaus Petro Vileišio pradžios mokykloje (Gedimino pr. 18), 1940 m. ją baigęs, įstojo į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją (dabar A. Jakšto g. 9), vėliau tęsė mokslus buvusiame Jėzuitų vienuolyno pastate, šalia Šv. Kazimiero bažnyčios (dabar Vilniaus jėzuitų gimnazija, Augustijonų g. 5). 1946–1952 m. studijavo architektūrą Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Baigęs studijas keletą metų dirbo Vilniuje įsikūrusiose Respublikinėse architektūrinėse dirbtuvėse, Mokslinėse restauracinėse gamybinėse dirbtuvėse. Nuo 1978 m. buvo Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Urbanistikos katedros dėstytojas. Nuo 1993 m. – UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“ 11 kūrybinės grupės projektų vadovas [3, 5, 6].
Žymiausius projektus Vilniuje A. Nasvytis parengė kartu su broliu dvyniu architektu V. Nasvyčiu. Pagal Nasvyčių projektus Vilniuje pastatyta: „Neringos“ kavinė (1959 m.) ir viešbutis (1960 m.), LR Seimo rūmai (1981 m.), viešbutis „Lietuva“ (dabar „Reval hotel Lietuva“, 1983 m.), rekonstruoti Lietuvos centrinis paštas (1969 m.) ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras (1981 m.) [3, 7, 9]. Kiti svarbesni A. Nasvyčio sostinėje įgyvendinti projektai: Buities rūmai Ukmergės g. (su A. Samukiene, 1976 m.), Baltasis tiltas per Nerį su kavine (su J. Fišeriu, 1995 m.), SEB banko rūmų Gedimino prospekte rekonstrukcija (su A. Buču, 1996 m.), „Volkswagen“ ir „Audi“ autosalonai Ukmergės g. (su kitais architektais, 1998 m.), buv. „Vilniaus“ viešbučio Gedimino prospekte rekonstrukcija (dabar prekybos centras; su A. E. Paslaičiu, G. Paslaičiu, T. Balčiūnu, O. Kiznyte, 2004 m.), daugiabutis gyvenamasis namas Jakšto g. (su O. Kiznyte, I. Alistratovaite, 2006 m.), LR Seimo posėdžių salės (II rūmai) kompleksas (su V. Nasvyčiu, A. Gudaičiu, J. Balkevičiumi, A. Burba, 2007 m.). Parengė Vilniaus centro detalųjį planą (su V. Brėdikiu, V. E. Čekanausku, 1964 m., 1972–1973 m.), Neries dešiniojo kranto suplanavimo ir užstatymo projektą (1965 m.), Vilniaus miesto erdvės kompozicijos ir silueto formavimo pasiūlymus (1974 m.), dabartinės Nepriklausomybės aikštės projektą (1984 m.), Vilniaus Naujamiesčio raidos programą (su R. Pakalniu, R. Druskiene, 1999 m.). Sukūrė Lietuvos nacionalinio dramos teatro (su V. Nasvyčiu ir S. Ramuniu, 1952 m.), Lietuvos Ministrų tarybos pirmininko kabineto (dabar Lietuvos mokslų akademijos prezidento kabinetas) ir Respublikinio fizinės kultūros ir sporto kabineto pirmininko kabineto interjerus (su V. Nasvyčiu ir S. Ramuniu, 1956 m.). 1965 m., 1970 m., 1975 m., 1980 m., ir 1985 m. buvo Dainų švenčių vyriausiasis dailininkas. Suprojektavo rašytojos Žemaitės paminklo architektūrinę dalį Gedimino pr. skvere (su V. Nasvyčiu ir skulpt. P. Aleksandravičiumi, 1970 m.), Karaliaus Mindaugo paminklo architektūrinę dalį (su R. Krištopavičiumi, I. Alistratovaite, skulpt. R. Midvikiu, 2003 m.) [3, 5, 6].
A. Nasvytis apie Vilnių yra pasakęs: „Vilniaus – seno miesto – pavyzdys rodo darną tarp gamtos ir urbanistinės aplinkos. Jei mes žavimės naujaisiais rajonais – Žirmūnais, Lazdynais, tai daugiausia tik landšafto dėka …“ [10].
2007 m. apie A. Nasvyčio ir jo brolio, architekto Vytauto Nasvyčio (1928–2016) gyvenimą ir veiklą išleista architekto Algimanto Mačiulio monografija „Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai“ [3]. Knygoje pristatyti svarbiausi architekto projektai, išspausdintas svarbiausių A. Nasvyčio gyvenimo ir kūrybos datų, taip pat literatūros ir šaltinių sąrašas, yra pavardžių rodyklė.
Apie architektą rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [5], leidiniuose „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ [6], „Lietuva“ [4], periodikoje. Yra informacijos internete.
Algimantas Nasvytis mirė 2018 m. liepos 27 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
2022 m. pavasarį, remiantis 2019 m. gruodžio 4 d. Nr. 1-313 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu, viena iš buvusių bevardžių Šnipiškių seniūnijos gatvių buvo pavadinta Algimanto Nasvyčio vardu.
Literatūra ir šaltiniai
1. Apdovanoti menininkai už nuopelnus Vilniaus kultūrai: [informacija]. – Iliustr. // 7 meno dienos. – 2010, bal. 30, p. 9.
2. Daumantas, Margiris. Šv. Kristoforo statulėlės surado naujuosius savininkus. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2006, gruod. 21 – 2007, saus. 3 (Nr. 22), p. 4-5.
3. Mačiulis, Algimantas. Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. – Vilnius, [2007]. – 311, [1] p.: iliustr., faks., portr. – Bibliogr.: p. 306-307.
4. Mačiulis, Algimantas. Nasvytis Algimantas. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 887-888.
5. Mačiulis, Algimantas. Nasvytis Algimantas. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2009. – T. 16, p. 82.
6. Nasvytis Algimantas // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 812.
7. Nasvytis, Algimantas, Nasvytis, Vytautas. Trilogai apie Vilniaus architektūrą: [pokalbis su architektais Algimantu ir Vytautu Nasvyčiais / kalbėjosi] Tomas Sakalauskas. – Iliustr. // Švyturys. – 1984, Nr. 3, p. 26-29.
8. A. Nasvytis – Vilniaus garbės pilietis. – Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2016, vas. 11-17, p. 11.
9. Petrulis, Vaidas. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai: dvi asmenybės – viena Architektūra // Archiforma. – 2007, Nr. 1, p. 50-59.
10. Vilniaus gyvybės ir grožio versmės: pokalbis prie apskritojo stalo: [pokalbyje dalyvavusio Algimanto Nasvyčio pasisakymas p. 24]. – Iliustr. // Kultūros barai. – 1972, Nr. 6, p. 20-25.
Parengė: Aušra Asauskienė, 2009; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2018