Kirvelis, Dobilas. Stepono Kairio, Vasario 16-osios Akto signataro, Lietuvos valstybės vizija. – Vilnius, 2018. Knygos viršelis
Įvairiuose šaltiniuose skirtingai nurodoma S. Kairio gimimo data. Šioje biogramoje remiamasi Gedimino Ilgūno monografija „Steponas Kairys“ [4]. S. Kairys mokėsi pas kaimo daraktorių, 1886–1887 m. lankė rusišką Kurklių valsčiaus pradinę mokyklą. 1889–1894 m. mokėsi Palangos progimnazijoje. 1898 m. baigė Šiaulių gimnaziją. 1898–1908 m. su pertraukomis studijavo inžinerinius mokslus Sankt Peterburgo technologijos instituto Mechanikos fakultete. Priklausė slaptoms studentų draugijoms. Nuo 1900 m. buvo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys. Buvo 1905 m. vykusio Didžiojo Vilniaus Seimo vykdantysis vicepirmininkas. 1907 m. – Rusijos II Valstybės Dūmos LSDP frakcijos sekretorius. 1908 m. baigęs studijas kartu su inžinieriumi Petru Vileišiu išvyko į Samaros guberniją (Rusija), vėliau į Sudžią (Ukraina). Projektavo geležinkelio tiltus. Dirbo inžinieriumi tiltų statybai iš Vilniaus į Melekesą perkeltoje Petro Vileišio metalo gaminių gamykloje. 1911 m. grįžo į Lietuvą. Iki 1918 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. Nuo 1916 m. priklausė Lietuvių politikų kuopai, su kitais politikos veikėjais vokiečių okupacijos įstaigoms parašė du memorandumus. 1916 m. kartu su Antanu Smetona ir Jurgiu Šauliu dalyvavo Trečiajame pavergtųjų tautų kongrese, 1917 m. – lietuvių konferencijose Lozanoje ir Berne, kur buvo svarstytos Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir įtvirtinimo prielaidos. Baigęs darbą Lietuvos Taryboje, S. Kairys buvo išrinktas Utenos apskrities savivaldybių Tarybos nariu, vėliau Utenos valdybos pirmininku. 1918 m. pabaigoje apsigyveno Kaune. Dirbo Prekybos ir pramonės ministerijoje. M. Sleževičiaus sudarytame ministrų kabinete 1919 m. balandžio-spalio mėn. vadovavo Tiekimo ir maitinimo ministerijai. 1920–1927 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys. Buvo Seimo Socialdemokratų frakcijos pirmininkas, Trečiojo Seimo vicepirmininkas. 1926 m. Gruodžio septynioliktosios perversmo metu S. Kairys buvo suimtas, kalintas Generaliniame štabe. 1923–1938 m. dirbo Kauno savivaldybės Vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus vedėju. Parengė Šiaulių miesto vandentiekio projektą. Nuo 1923 m. dėstė vandentiekio ir kanalizacijos kursą Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universiteto Technikos fakulteto studentams. Nuo 1939 m. buvo šio universiteto profesorius, 1941–1943 m. – universiteto Statybos fakulteto dekanas. 1940 m. už sanitarinių-ekologinių įrenginių statybą Kaune S. Kairiui suteiktas VDU garbės daktaro vardas. Inicijavo ir finansavo gimtojo Užunvėžių kaimo mokyklos statybą. 1942 m. S. Kairio iniciatyva LSDP organizavo nelegalią veiklą, leido pogrindinius laikraščius „Naujoji Lietuva“ ir „Lietuvos kelias“. Žydų genocido metu kartu su artimų bendraminčių šeimomis išgelbėjo porą žydų mergaičių. Jeruzalėje, Yad Vashem muziejuje holokausto istorijai atminti, Pasaulio Tautų Teisuolių alėjoje, galima pamatyti ir S. Kairio bei jo antrosios žmonos Onutės Leonaitės-Kairienės pavardes. 1943–1945 m. vadovavo Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK). 1944 m. vokiečių gestapui suėmus VLIK`o narius, gavęs dokumentus su Juozo Kaminsko pavarde, S. Kairys pasitraukė į Vakarus. 1944–1951 m. gyveno Vokietijoje. 1945 m. Viurtzburge atkūrė VLIK`ą. Aktyviai dalyvavo Tautos Fondo veikloje. Organizavo lietuvius inžinierius rengti Lietuvos ūkio atkūrimo programą, skatino dalyvauti atsikuriančio Socialistų Internacionalo (SI) veikloje. 1948 m. įsteigė LSDP Užsienio delegatūrą. 1951–1964 m. gyveno JAV kaip Juozas Kaminskas. Iki 1957 m. tęsė savo veiklą VLIK`e. S. Kairys mirė 1964 m. gruodžio 16 d. Niujorke. Urna su signataro palaikais buvo padėta Čikagos lietuvių tautinių kapinių kolumbariume. 1996 m. S. Kairio palaikai buvo pargabenti į Lietuvą ir palaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse žmonos Onos Leonaitės-Kairienės ir jos tėvo Petro Leono kape [4, 16, 21].
S. Kairys bendradarbiavo LSDP spaudoje ir kituose Lietuvos laikraščiuose. Yra išleidęs keletą knygų ir brošiūrų. Dėdės slapyvardžiu parašė ir išspausdino knygutes „Japonija“ (1906), „Japonų konstitucija“ (1906), „Kaip gyvena japonai dabar“ (1906), „Japonija seniau ir dabar“ (1906). Šios knygelės yra pripažintos pirmąja informacija lietuvių kalba apie Japoniją. Norėdamas geriau suprasti Lietuvos kaimo gyvenimą, parašė knygą „Kodėl išnyko baudžiava Lietuvoje“ (1908). Išleido vadovėlius „Garo katilų ir mašinų priežiūra“ (1905), „Miestų kanalizacija“ (1939), parengė leidinį „Išlaisvintos Lietuvos ūkis“ (1949) [16].
1957 m. Niujorke išleista Stepono Kairio autobiografinė knyga „Lietuva budo“ [9]. Pirmojoje leidinio dalyje spausdinami signataro vaikystės ir studijų metų atsiminimai. Antrojoje dalyje rašoma apie Lietuvos pramonę, žemės ūkį, lietuvių tautinį atgimimą, LSDP veiklą iki 1905 m.
1964 m. Niujorke išleista politiko atsiminimų knyga „Tau, Lietuva“ [11]. Knygoje aptariama 1905–1919 m. LSDP veikla. Leidinyje yra skyriai „Didysis Vilniaus Seimas“, „Vilniaus konferencija 1917 metais“, „Vilniaus įvykių sūkuriuose“, „Mano Vilnius“. Sudarytos vietovardžių ir asmenvardžių rodyklės.
Ilgūnas, Gediminas. Steponas Kairys. – Vilnius, 2002. Knygos viršelis
2002 m. Vilniuje išleista istoriko, kraštotyrininko, visuomenės ir politikos veikėjo Gedimino Ilgūno didelės apimties gausiai iliustruota monografija „Steponas Kairys“ [4]. Knygoje paskelbta istoriniais dokumentais, archyviniais šaltiniais, publicistika ir atsiminimais pagrįsta signataro biografija. Leidinyje pateikiamos svarbiausios S. Kairio gyvenimo ir veiklos datos, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės.
2018 m. Vilniuje išleista biofiziko, biokibernetiko, visuomenės ir politikos veikėjo Dobilo Kirvelio knyga „Stepono Kairio, Vasario 16-osios Akto signataro, Lietuvos valstybės vizija“ [16]. Gausiai iliustruotame leidinyje pateikiama profesoriaus S. Kairio biografija, aptariama politinė ir visuomeninė signataro veikla. Leidinio viršelyje – dailininko Adomo Varno sukurtas S. Kairio portretas.
Stražnickas, Juozas. Žygis: Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas. – Kaunas, 1999. Knygos viršelis
1999 m. Kaune išleista žurnalisto, redaktoriaus Juozo Stražnicko knyga „Žygis: Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas“ [21]. Knygoje aptariama politiko inžinerinė ir mokslinė veikla.
Apie S. Kairį rašoma „Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografiniame žodyne“ [5], „Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografiniame žodyne“ [6], „Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biografiniame žodyne“ [22], Lietuvos istorijai skirtuose leidiniuose „Socialdemokratai Lietuvos Respublikos seimuose“ [7], „Lietuvos Respublikos Steigiamojo ir Atkuriamojo Seimo nariai“ [10]. Trumpą signataro biografiją galima rasti „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [15], enciklopedijose „Lietuva“ [13], „Lietuvos istorija“ [14], „Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai“ [8], istoriko, diplomato Alfonso Eidinto ir politologo Raimundo Lopatos knygoje „Valstybės atkūrimo istorijos“ [3], inžinieriaus, istoriko Algimanto Liekio knygoje „Signatarai: Vasario 16“ [18], Algirdo Banevičiaus žinyne „111 Lietuvos valstybės 1918–1940 m. politikos veikėjų“ [1], teisininko Vytauto Maželio knygoje „Portretai“ [19], istoriko, diplomato Vytauto Petro Plečkaičio knygoje „Masonai“ [20], istorikės, publicistės Nastazijos Kairiūkštytės ir pedagogės, visuomenės veikėjos Almos Gudonytės knygoje „Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“ [12], poeto, eseisto, vertėjo, literatūrologo Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [23], inžinieriaus energetiko, istoriko Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [2].
Pirmą kartą S. Kairys į Vilnių su studentų grupe atvyko 1899 m. Aplankė Vilniaus Katedrą, Šv. Jono bažnyčią, pasivaikščiojo Vilniaus universiteto kiemeliuose, užkopė į Gedimino kalną [9]. 1902 m., dar būdamas Sankt Peterburgo technologijos instituto studentas, pusmetį dirbo Naujojoje Vilnioje buvusioje Poselio gamykloje, kad užsidirbtų pinigų tolesniam mokslui [4]. 1905 m. pradžioje įsitraukė į Vilniaus revoliucinę veiklą. Apsigyveno Šnipiškėse pas Lietuvos totorių, banko tarnautoją J. Jaks-Tyrį. Dalyvavo LSDP susirinkimuose, kūrė profesines darbininkų organizacijas. Kaip LSDP atstovas S. Kairys 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, buvo išrinktas Seimo vicepirmininku. Pirmąją dieną pirmininkavo posėdžiui, buvo Seimo nutarimų bendraautoris [4, 16, 21].
1911 m. grįžęs į Lietuvą, S. Kairys kartu su žmona baltarusių poete Aloyza Paškevič-Ciotka (1876–1916) apsigyveno Vilniuje, Pušų g. 11 (dabar Žvėryno seniūnija). Kairių namai tapo lietuvių ir baltarusių kultūros ir tautinio bei socialinio išsivadavimo židiniu, jų lyderių nuolatinio lankymosi vieta. Gyvendamas Vilniuje, S. Kairys labai jį pamilo. Gyvenimo pabaigoje rašytuose atsiminimuose yra pasakęs: „Vilniaus dvasia ir jo žmonės paliko manyje gilių, neišdildomų pėdsakų. Tai Lietuvos brangakmenis stebuklinguose gamtos rėmuose, išpuoštose vingiais raitytos ir sidabru žėrinčios Neries su sodriai žaliuojančia ir vėjo banguojama miškų juosta upės slėnyje“ [4, p. 79; 11, p. 295].
Iki 1916 m. S. Kairys dirbo Vilniaus miesto savivaldybėje, Kanalizacijos ir vandentiekio skyriuje. Buvo Vilniaus kanalizacijos projektavimo darbų pradininkas. Aktyviai dalyvavo Vilniaus visuomeniniame ir politiniame gyvenime. 1915 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Lietuvos draugiją nukentėjusiems nuo karo teikti teisių ir agronomijos pagalbą, dirbo Žvėryno ir Saltoniškių milicijos komisaru. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. buvo vienas iš Pohuliankos teatro patalpose (dabar Rusų dramos teatras) vykusios Lietuvių konferencijos organizatorių. Tais pačiais metais išrinktas į Lietuvos Tarybą, iki 1918 m. vasario 15 d. – jos pirmasis vicepirmininkas. Kartu su Mykolu Biržiška, Jonu Vileišiu ir Stanislovu Narutavičiumi sukūrė nepriklausomybės akto formulę. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą [4, 16].
1918 m. gruodžio mėnesį artėjant Raudonajai armijai, pėsčiomis pasitraukė iš miesto: „Šoninėmis Šnipiškių gatvėmis pasileidau Maišiagalos–Kauno kryptimi. Ir kai pagaliau įkopiau į Šeškinės kalno viršūnę, kažkas nematomas tapštelėjo man per petį. Atsigrįžau. Atsigrįžau atsisveikinti su Vilnium. Jau pradėjusiam melsva migla dengtis slėnyje dar galėjau matyti kaip ant delno gulintį Vilnių. Mūsų, taigi ir mano Vilnių su jo bažnyčių bokštais, dar rudavusiais namų pilkos masės stogais, perjuostą sidabriniu Neries diržu, iš vakarų ir rytų supamą Antakalnio, Žvėryno ir Vingio miškų. Iš slėnio manip sklido duslus nutilusio miesto alsavimas, tik protarpiais skrodžiamas bene Katedros varpų sidabrinio aidėjimo. Sustingau, tarsi įaugau į žemę. Gal ir ilgam nebematysiu. Ir tik dabar supratau, kas mane vertė dar kartą pasižiūrėti į Vilnių – ilgai puoselėtos mintys ir atsiminimai. Iš slėnio kalbėjo į mane visa spalvinga praeitis, įrašyta į išgriautų miestą supusių sienų likučius, į tylius gatvių užkampius, į aptrešusius seniai statytų namų fasadus, jų aptriušusius kadaise su meile statytus medinius laiptus, duris ir langų įrėminimus, […], į žmonių veidus ir jų būdą […]. Visa tai yra mano, ir visa tai turiu kartu su Vilnium palikti“ [11, p. 314]. Į Vilnių politikas nebesugrįžo.
2021 m. gegužės 1 d. Vilniuje, ant namo Totorių g. 3 (Senamiesčio seniūnija), minint Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrimo 125-ąsias metines, S. Kairio atminimui atidengta memorialinė lenta (skulpt. Leonas Pivoriūnas). Lentoje iškaltas politiko bareljefas ir įrašas: „Steponas Kairys / 1879–1964 / 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės Akto signataras / socialdemokratas / 1917–1918 metais šiame name gyveno, dirbo ir redagavo laikraštį „Darbo balsas“ [17, 24].
Vilniuje, Dvarčionyse (Antakalnio seniūnijoje), Stepono Kairio vardu pavadinta gatvė [2].
2018 m. Utenoje buvo atidengta paminklinė lenta, skirta pagerbti Steponą Kairį [16].
2002 m. išleistoje Gedimino Ilgūno knygoje „Steponas Kairys“ pateikiamas šaltinių ir literatūros sąrašas [4].
Literatūra ir šaltiniai
1. Banevičius, Algirdas. Steponas Kairys (1879–1964) // Banevičius, Algirdas. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 m. politikos veikėjų. – Vilnius, 1991. – P. 75–76.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Kairys Steponas (1879 01 03–1964 12 16): Nepriklausomybės akto signataras. – Portr., iliustr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 182.
3. Eidintas, Alfonsas. Kairys Steponas: [1879 01 02–1964 12 16, inžinierius, Vasario 16-osios Akto signataras] // Eidintas, Alfonsas, Lopata, Raimundas. Valstybės atkūrimo istorijos. – Vilnius, 2020. – P. 486–487.
4. Ilgūnas, Gediminas. Steponas Kairys. – Vilnius, 2002. – 454, [1] p., [32] iliustr.
5. Ilgūnas, Gediminas. Kairys Steponas. – Portr. // Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas. – Vilnius, 2007. – P. 304–307.
6. Ilgūnas, Gediminas. Kairys Steponas: (1920 05 15–1922 11 13). – Portr. // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas. – Vilnius, 2006. – P. 179–182.
7. Ilgūnas, Gediminas. Kairys Steponas. – Portr. // Socialdemokratai Lietuvos Respublikos seimuose. – Vilnius, [2006]. – P. 136–140.
8. Kairys Steponas (1879 01 03 – 1964 12 16). – Portr. // Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai. – Vilnius, 1998. – T. 1, p. 432–433.
9. Kairys, Steponas. Lietuva budo. – New York, 1957. – 416 p.: portr.
10. Kairys Steponas. – Portr. // Lietuvos Respublikos Steigiamojo ir Atkuriamojo Seimo nariai. – Vilnius, 2012. – P. 36.
11. Kairys, Steponas. Tau, Lietuva. – [Niujorkas], 1964 [Boston]. – 480 p.: portr.
12. Kairiūkštytė, Nastazija. Kairys Steponas: 1878 01 02 (1877 12 20)–1964 12 16: inžinierius, visuomenės, politikos veikėjas, publicistas: [biografija]. – Portr. // Gudonytė, Alma, Kairiūkštytė, Nastazija. Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. – Vilnius, 2009. – P. 126–130.
13. Kašauskienė, Vanda. Kairys Steponas. – Portr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 182.
14. Kašauskienė, Vanda. Kairys Steponas. – Bibliogr.: 2 pavad. // Lietuvos istorija. – Vilnius, 2011. – T. 1, p. 691.
15. Kašauskienė, Vanda. Kairys Steponas. – Portr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 9, p. 147; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/steponas-kairys/>.
16. Kirvelis, Dobilas. Stepono Kairio, Vasario 16-osios Akto signataro, Lietuvos valstybės vizija. – Vilnius, 2018. – 57, [2] p.: iliustr., faks., portr.; Prieiga per internetą: <http://dobilas.kirvelis.lt/files/Stp_KAIRIO_LIETUVOS_VIZIJA.pdf>.
17. Kirvelis, Dobilas. Vilniuje atidengiama atminimo lenta Signatarui Steponui Kairiui. – Iliustr. // Anykšta. – 2021, bal. 30, p. 5.
18. Liekis, Algimantas. Steponas Kairys: 1879–1964. – Portr. // Liekis, Algimantas. Signatarai: Vasario 16. – Vilnius, 1996. – P. 164–185.
19. Maželis, Vytautas. Steponas Kairys: (1879 12 20–1964 12 16). – Portr. // Maželis, Vytautas. Portretai. – Vilnius, 2006. – P. 101–102.
20. Plečkaitis, Vytautas Petras. Kairys Steponas. – Portr. // Plečkaitis, Vytautas. Masonai. – Vilnius, 2018. – P. 110–112.
21. Stražnickas, Juozas. Žygis: Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas. – Kaunas, 1999. – 344, [1] p.: iliustr., faks., portr.
22. Tamošaitis, Mindaugas. Kairys Steponas: IV vyriausybės tiekimo ir maitinimo ministras: (1919 04 12 – 1919 10 07). – Portr. // Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biografinis žodynas. – Vilnius, 2016. – P. 217–220.
23. Venclova, Tomas. Kairys Steponas (1879–1964). – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2017. – P. 210–211.
24. Vilkauskas, Kęstutis. Atminimo lenta Vasario 16-osios Akto signatarui Steponui Kairiui Vilniuje / Kęstutis Vilkauskas, Dobilas Kirvelis // Trakų žemė. – 2021, bal. 30, p. 3.
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2021