Florijonas gimė apie 250 m. Cetyje (dabar Zeiselmaueris, Austrija) [7]. Jo gyvenimas sutapo su krikščionių persekiojimo laikotarpiu. Pasak legendos, Florijonas buvo romėnų karinis valdininkas, Diokletiano laikais nukankintas už Kristaus mokslo išpažinimą. Jo kultas populiarus Austrijoje, Bavarijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Pasakojama, kad Florijonas buvo romėnų karys, kuris gyveno Manteme. Žinodamas, kad Akvilinas Diokletiano persekiojimų metu suėmė keturiasdešimt krikščionių Lince, jis norėjo pasiaukoti prisiimdamas jų likimą. Tačiau prieš įžengdamas į miestą, jis sutiko keletą karių, kuriems pasisakė esąs krikščionis. Tada buvo jų suimtas ir nuvestas pas jų vadą, kuris nuteisė jį mirti. Florijonas buvo nuplaktas ir, pririšus jam prie kaklo akmenį, paskandintas Enso upėje, Austrijoje. Nuosprendis buvo įvykdytas 304 m. gegužės 4 d. Jo kūną vėliau rado ir palaidojo moteris, kurios vardas Valerija. Jo kapo vietoje prie Linco buvo pastatyta bažnyčia ir vienuolynas, iš pradžių priklausę benediktinams, vėliau juos perėmė Laterano kanauninkai. 1183 m. vyskupas Egidijus kelias Florijono relikvijas pervežė į Krokuvą, kur karalius Kazimieras jo garbei pastatė baziliką. Florijonas – Aukštutinės Austrijos ir Lenkijos globėjas [3].
Šv. Florijono diena (gegužės 4) Lietuvoje buvo minima iki II-ojo Pasaulinio karo, o atkūrus nepriklausomybę ji vėl tapo ugniagesių ir gelbėtojų profesine švente. Šią dieną Vilniuje rengiami gaisrininkų pasirodymai, orkestrų koncertai.
Apie šventąjį Florijoną nėra daug rašoma. Trumpai galima paskaityti enciklopedijose [1, 2]. Apie jo garbinimą LDK laikais yra minima Mindaugo Paknio sudarytoje knygoje „Šventieji vyrai, šventosios moterys: šventųjų gerbimas LDK XV-XVII a.“ [5]. Menotyrininkė Marija Kuodienė tyrinėjo šv. Florijono skulptūras lietuvių liaudies mene, jas aprašė knygoje „Lietuvos mūrinės koplytėlės: architektūra ir skulptūra“ [4].
Išsamiau apie šventąjį Florijoną galima paskaityti lenkų kalba. Lenkijoje išleista Kazimiero Dobrovolskio (Kazimierz Dobrowolski) knyga apie šio šventojo garbinimą – „Dzieje kultu św. Floriana w Polsce do połowy XVI wieku“ (Warszawa, 1923). Apie šį šventąjį rašoma Lenkijoje išleistuose Jaroslavo ir Joannos Šarek (Jarosław Szarek, Joanna Szarek) „Polscy patroni. Kocham Polskę“ (Kraków, 2014), taip pat Gabrielio Turovskio (Gabriel Turowski) „Ilustrowany leksykon polskich świętych, błogosławionych i sług Bożych” (Kraków, 2011). Šv. Florijono gyvenimas aprašytas Vojcecho Jablonovskio (Wojciech Jabłonowski ) knygoje „O świętym Florianie… i nie tylko“ (Warszawa 2007), taip pat šio autoriaus apysakoje „ Floriańskie ścieżki“ (Sandomierz, 2012). Yra lenkiškų straipsnių internete [8].
Lietuvoje šv. Florijonas laikomas gelbėtoju nuo gaisro. Jis vaizduojamas kaip romėnų karys, su šalmu arba kepure ant galvos. Vienoje rankoje laiko vėliavą, kitoje – kibirėlį. Šalia stovi degantis namelis arba bažnyčia, ant kurios šventasis pila vandenį. Jo statulėlės statomos ant stulpo. Paminklai su šv. Florijonu būdavo statomi prie sodybų bei miestelių aikštėse. Daug Florijono statulėlių yra Žemaitijoje [2, 4], Raguvos miestelyje (Panevėžio r.).
Vilniuje, Ateities g. 17 (Fabijoniškių seniūnija) prie Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 3-osios komandos pastato, 1996 m. gegužės 3 d. buvo atidengtas ąžuolinis paminklas šv. Florijonui, ugniagesių globėjui (skulpt. Henrikas Orakauskas) [6].
2015 metais prie Paberžės ugniagesių komandos būstinės (Vilniaus g. 63) pastatytas paminklas gaisrų sergėtojui ir ugniagesiui globėjui Šv. Florijonui. Skulptūra buvo pagaminta Tarnove (Lenkija). Paminklo postamentą ir akmeninį cokolį pagamino Paberžės ugniagesių komandos narys Jonas Kazlauskas [7].
Literatūra ir šaltiniai
1. Florijonas. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2004. – T. 6, p. 157-158.
2. Florijonas. – Iliustr. // Lietuvių enciklopedija. – Boston, Mass., 1955. – T. 6, p. 315-316.
3. Šv. Florijonas. Bernardinai.lt [interaktyvus]. 2004-2015 [žiūrėta 2016-11-24]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-05-04-sv-florijonas/100188>.
4. Kuodienė, Marija. Šv. Florijono skulptūros. – Iliustr. // Jankevičienė, Algė. Lietuvos mūrinės koplytėlės : architektūra ir skulptūra / Algė Jankevičienė, Marija Kuodienė. – Vilnius, 2004. – P. 123-126.
5. Šventieji vyrai, šventosios moterys : šventųjų gerbimas LDK XV-XVII a. – Vilnius, 2005, p. 18, 42, 56 ir kt.
6. Tijūnaitis, Aleksandras. Atidengiamas paminklas šv. Florijonui [skulpt. Henrikas Orakauskas]. – Iliustr. // Diena. – 1996, geg. 3, p. 7.
7. Ždanovič, Zygmunt. Drąsuoliai budrūs dieną ir naktį: Paberžėje atidengta Šv. Florijono skulptūra. – Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2016, sausio 14-20, p. 1, 8-9.
8. Święty Florian. Wikipedia [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-11-24]. Prieiga per internetą: <https://pl.wikipedia.org/wiki/%C5%9Awi%C4%99ty_Florian>.
Parengė: Zita Tiukšienė (VAVB), 2016