Julius Keleras. Vėliau, gerokai vėliau. – Vilnius, 2013. IV knygos viršelio atvartas
Julius Keleras baigė Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, 1987 m. – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. 1989–1992 m. gyveno ir studijavo Čikagoje, 1995–2002 m. gyveno Niujorke, kur dirbo kultūrinį darbą. 1992 m. Ilinojaus universitete (Čikagoje) jam suteiktas laisvųjų menų magistro laipsnis. Dirbo Lietuvos kino studijoje redaktoriumi, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros asistentu, Ilinojaus universiteto Slavų ir baltų katedros asistentu, leidykloje „Lumen / Logos“ redaktoriumi ir vertėju, Niujorke Tėvų Pranciškonų leisto savaitraščio „Darbininkas“ vyr. redaktoriumi. Nuo 2003 m. rengė apžvalgas Lietuvos radijui. Nuo 1992 m. J. Keleras yra tarptautinio PEN klubo narys, nuo 1999 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, o nuo 2005 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys [6, 7].
Parašė poezijos knygas: „Žiemos valtys“ (1988), „Baltas kalėdaitis“ (1990), „Sauja medaus“ (1995), „XL eilėraščiai = XL poems“ (1998), „Sniegas, benamis, krentantis“ (2007), „Pažadink“ (2008), „Tai tu“ (2010), „Vėliau, gerokai vėliau“ (2013), „Erškėtuogės kopose“ (2015), „Karalius Bulviagalvis II“ (2016), „Nepaliekantis miestas“ (2020), „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ (2022) [8].
2009 m. išleido pjesių rinkinį „58 sapnai ir kitos vienaveiksmės pjesės“, iš kurių kelios virto spektakliais. 2008 m. J. Keleras atstovavo Lietuvos dramaturgijai leidinyje „The European Theatre Today: The Plays“, kuriame išspausdinta pjesė „58 sapnai“ („58 Dreams“). Jo pjesės įtrauktos į rinkinius ir statomos Lietuvoje bei užsienyje. Leidinyje „XXI amžiaus lietuvių dramaturgija“ (Vilnius, 2010) publikuota pjesė „Taksi numeris penki“.
Parašė esė knygą „Teta Elzė, Šaltojo karo lyderė: biografizmai ir kitos asmeninės istorijos“ (2014), knygas vaikams: „Karalaitė Murzė“ (2011), „66 istorijos“ (2012), „66 istorijos nesibaigia“ (2014), „Karalaitė, kuri nesiprausė“ (2015), „17 niedokończonych historyjek“ (2021), „66 istorijos tęsiasi“ (2022). J. Kelero sudarytos knygos: „Pirštai jos neša leliją: moteris – XX–XXI a. lietuvių poezijoje“ (2017), „Sunkūs jo gyvenimo stebuklai: vyras – XX–XXI a. lietuvių poezijoje“ (2020).
Iš anglų kalbos išvertė estų poeto Ivaro Ivasko „Baltijos elegijas“ (išspausdinta keturkalbiame anglų, latvių, lietuvių, estų kalbų leidinyje (2001). Išleido dvikalbes rinktines „Dviese apie meilę = Dvoje o miłości“ su Barbara Gruszka-Zych (2012), „Dviese apie meilę = Zu zweit über die Liebe“ su Aldona Gustas (2014), „Dviese apie meilę = Divatā par mīlestību“ su Amanda Aizpuriete (2016). Lietuvių ir rusų kalbomis išleido rinktinę „Kol atsivers jūra = Пока не расступится море“ (2016). Vertė Williamo S. Burroughso romaną „Narkašas“ (2009), Laimos Vincės „Juk pažadėjai“ (2011), Dano Browno „Laukinė simfonija“ (2020). Išvertė čekų poeto Milano Kunderos pokalbių. Iš anglų kalbos išvertė Scotto Kelby‘o „Skaitmeninė fotografija: žingsnis po žingsnio – profesionalių fotografijų paslaptys“ (2014).
J. Kelero eilėraščiai išversti į portugalų, rusų, slovakų, vengrų, bulgarų, anglų, švedų, lenkų, latvių, gruzinų, čekų, slovakų, italų, maltiečių, ispanų, japonų kalbas, publikuoti tų šalių periodikoje bei antologijose. Aktyvus tarptautinių poezijos festivalių dalyvis. J. Keleras rašė recenzijas ir straipsnius išeivijos spaudoje, kūriniai spausdinami rinkiniuose [3].
Surengė nemažai meninės fotografijos parodų. Sukūrė fotografijos ciklus „Nežymūs žmonės“ (2003), „Veidai“ (2003), „Kūnų ribos“ (2004), „Išeitys“ (2005). Menininko fotografijų galima rasti leidinyje „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien = Lithuanian photography: yesterday and today“ (2004) ir kituose.
J. Kelero kūryba įvertinta apdovanojimais ir premijomis. 1981 m. žurnalo „Moksleivis“ premija už eilėraščius, 1988 m. žurnalo „Pergalė“ premija už eilėraščius, 1988 m. žurnalo „Nemunas“ premija už eilėraščius, 1995 m. Lietuvių rašytojų draugijos (Niujorkas) premija už geriausią metų poezijos knygą „Sauja medaus“, 2007 m. antrojo Nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ laureatas, 2008 m. nominuotas „Poezijos pavasario“ laureatu, 2009 m. trečiojo Nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ laureatas, 2010 m. poezijos festivalio laureatas, 2011 m. „Varpų“ almanacho prizas už poeziją, 2014 m. Jono Aisčio premija už eilėraščių rinkinį „Vėliau, gerokai vėliau“, 2014 m. Respublikinio haiku konkurso „Valtys kopose“ laureatas (I vieta šiuolaikinių haiku kategorijoje), 2016 m. Respublikinio haiku konkurso „Valtys kopose“ laureatas (I vieta šiuolaikinių haiku kategorijoje), 2016 m. „Varpų“ almanacho laureatas už pjesę „Ar buvote Muchosranske?“, 2016 m. Šarūno Šimulyno premijos laureatas, 2021 m. „Poezijos pavasario“ laureatas, 2023 m. knyga „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ „Metų knygos“ rinkimuose pripažinta geriausia metų poezijos knyga.
J. Keleras gyvena ir dirba Vilniuje. 2013 m. menininkui už eilėraščius ir fotografijas apie Vilnių bei nuotraukų albumą „Vilniaus šaligatviai = Vilnius pavements: 2005–2010“ paskirta Vilniaus mero premija.
Kelertas, Julius. Vilniaus šaligatviai = Vilnius pavements: 2005–2010. – Vilnius, 2010. Knygos viršelis
Nuotraukų albume „Vilniaus šaligatviai = Vilnius pavements: 2005–2010“ siūloma pažvelgti po kojomis – į šaligatvius, kuriais vaikštome kasdien, jų nematydami. Vilniaus šaligatviai unikalūs – tik čia galima rasti tokius įskilimų, pėdsakų, nutekėjimų, atspindžių ir sniego raštus. Šioje knygoje – ne tik nutylėta, netobula šaligatvių estetika, bet ir jais einančių žmonių mintys, suneštos iš įvairiausių Lietuvos ir pasaulio vietų, skirtingų gyvenimų ir išgyvenimų [2].
Poetas rašo: „Šaligatviai yra langas į miestą, į mano miestą. Kas kad tas langas nėra visiems atvertas, kad jis neatsiveria lengvai, kad ten nėra patogiai įtaisytos akivaizdžios rankenėlės? Vis tiek jie yra langas, pro kurį miestas matyti geriausiai. Niekas kitas šiame mieste dar nėra taip sėkmingai sulydęs laisvės ir istorijos“ [4, p. 5].„Vilnius yra dabartis, taip, tačiau, koks jis svarbus, supratau tik jo netekęs, kai dešimčiai metų emigravau į JAV. […] Mano miestą sudaro daugybė archyvų, katalogų, įvairiausių informacinių ir emocinių sankaupų, kurias, slapta rūšiavus, pasiūlo atmintis. […] Atsimenu ir gatves, ypač tas, kuriose buvo gyventa, kuriose gyveno artimieji, draugai. Kai fotografavau Vilniaus šaligatvius prieš gerą dešimtmetį, ilgainiui pajutau, kad ir pats, net to nenujausdamas, tampu šaligatviu, kad jau esu šaligatvis“ [1].
2011 m. Lietuvos pasiuntinybėje Briuselyje buvo surengta autoriaus paroda „Vilniaus šaligatviai“.
Keleras, Julius. Nepaliekantis miestas. – Vilnius, 2020. Knygos viršelis
J. Kelero poezijoje svarbi Vilniaus tema: knygoje „Nepaliekantis miestas“ dominuoja dvi persipinančios linijos – vaikystė ir Vilnius. Miesto erdvė čia tampa svarbia ne vien dėl vietos dvasios, bet ir pati kuria pasakojimą, prilygstantį meilės istorijai.
Menininkas skyrė eilėraščių Vilniui: „Vilniaus rūkas pro palėpės langą“, „Senamiesčio pumpuras“, „Piešėjas prie Stiklių skersgatvio“, „Prie nepažįstamosios kapo. Rasos“, „Dainelė apie Rygos gatvę Justiniškėse“ ir kitus.
Apie menininką galima paskaityti leidinyje „Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002)“ [9], enciklopedijoje „Lietuva“ [6] ir kituose leidiniuose. Nemažai informacijos pateikiama internete [1].
Bibliografijos randama leidinyje „Lietuvių išeivijos spaudos bibliografija, 1945–2000 = Bibliography of Lithuanian exile press, 1945–2000 = Bibliographie der Druckerzeugnisse litauischer Emigranten, 1945–2000: T. 1: Knygos lietuvių kalba = Books in Lithuanian = Bücher in litauischer Sprache“ [5], vyresniojo bibliografo Lauryno Švambario parengtame darbe „Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos JAV lietuvių leidinių bibliografinis sąrašas“ (žr. adresu).
Literatūra ir šaltiniai
1. Burokas, Marius. Miestas, knygos ir pasaulis. Pokalbis su poetu J. Keleru. Bernardinai.lt [interaktyvus]. 2021 [žiūrėta 2024-02-13]. Prieiga per internetą: <https://www.bernardinai.lt/miestas-knygos-ir-pasaulis-pokalbis-su-poetu-j-keleru/>.
2. Dieliautas, Jurgis. Žemyn, į Vilniaus šaligatvius, nukreiptas žvilgsnis // Literatūra ir menas. –2011, vas. 18, p. 10–11, 18.
3. Julius Keleras: „Visi jie vilniečiai, bet tik vilniečiai tą žino“ [pokalbis su poetu Juliumi Keleru / kalbėjosi Laura Švedaitė] // Vilniaus sekretai: vizijos, atsiminimai, sapnai. – Vilnius, 2022. – P. 33–42.
4. Keleras, Julius. Vilniaus šaligatviai = Vilnius pavements: 2005–2010. – Vilnius, 2010, p. 5.
5. Lietuvių išeivijos spaudos bibliografija, 1945–2000 = Bibliography of Lithuanian exile press, 1945–2000 = Bibliographie der Druckerzeugnisse litauischer Emigranten, 1945–2000. – Vilnius, 2002. – T. 1: Knygos lietuvių kalba = Books in Lithuanian = Bücher in litauischer Sprache, p. 58, 525, 543, 600, 636.
6. Mitaitė, Donata. Keleras Julius // Lietuva: enciklopedija. – Vilnius, 2012. –T. 3: Biografijos, p. 296.
7. „Niekur aš neišėjau“, – teigia jau kelerius metus Niujorko Brukline gyvenantis viduriniosios kartos lietuvių poetas Julius Keleras: [pokalbis su poetu J. Keleru / užrašė] Rimantas Varnauskas. – Portr. // Lietuvos aidas. – 1997, spal. 31, p. 27.
8. Speičytė, Brigita. Žiemos balsai: poetiniai 1988–2002 metų debiutai // Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002) / sudarė Giedrius Viliūnas. – Vilnius, 2003. – P. 190–191.
Parengė: Levonija Meškelevičiūtė (Vilniaus SCB), 2024