Gimė vargonininko ir muzikos instrumentų meistro šeimoje. Nuo šešerių metų pradėjo mokytis skambinti fortepijonu, smuikuoti. Nuo dešimties – padėjo tėvams materialiai. Jis su tėvu rytais grodavo vargonais bažnyčioje, o vakarais skambindavo nebyliajame kine [2, 3]. Būdamas dvylikos, 1916–1918 m. Liepojoje dirbo vargonininku ir dirigavo Lietuvių draugijos jaunimo chorui; muzikos mokėsi privačiai pas žymų latvių kompozitorių, vargonininką Alfredą Kalninį. 1920–1924 m. mokėsi Leipcigo konservatorijoje (R. Teichmüllerio fortepijono klasėje; dar studijavo kompozicijos teoriją pas S. Karg-Elertą). 1921 m. pradeda koncertuoti su „Dainos“ draugijos choru Palangoje. 1923 m. pasirodo kaip pianistas – skambina keletą M. K. Čiurlionio preliudų ir akomponuoja solistams Kaune. Po studijų Leipcigo konservatorijoje, 1924 m. atvyksta į Kauną ir surengia pirmąjį rečitalį. 1925–1926 m. tobulinasi kaip pianistas Berlyne. 1926 m. jis pakviečiamas vesti specialiojo fortepijono klasę Kauno valstybinėje muzikos mokykloje. Be fortepijono specialybės šioje mokykloje jis veda ir kitas – orkestro, kamerinio ir operos ansamblio – klases. Čia dirba septynerius metus. 1934 m. vasarą tobulinosi Tarptautinėje dirigentų akademijoje Zalcburge. 1939 m. Leipcigo konservatorijoje vasaros semestrą lankė dirigavimo (H. Abendrotho) klasę ir eksternu išlaikė diplominius dirigavimo egzaminus. 1933–1943 m. ir 1944–1949 m. dėstė Kauno konservatorijoje, nuo 1949 m. Lietuvos konservatorijoje Vilniuje. Nuo 1924 m. koncertavo kaip pianistas Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 1931 m. dirigavo simfoniniams orkestrams. 1935–1938 m. vadovavo Kauno radiofono, 1939–1940 m. – su V. Landsbergiu-Žemkalniu įkurtam Vilniaus miesto savivaldybės simfoniniam orkestrui. 1940–1941 m. ir 1958–1964 m. Lietuvos SSR filharmonijos simfoninio orkestro vyr. dirigentas. 1946–1965 m. – Lietuvos dainų švenčių vyr. dirigentas. Kaip simfoninių orkestrų dirigentas koncertavo užsienyje. Svarbiausi kūriniai: opera „Dalia“ (1957 m., pastatyta 1959 m.), baletas „Piršlybos“ (pastatytas 1933 m.), koncertas smuikui ir orkestrui (1948), 2 koncertai fortepijonui ir orkestrui (1946), sonata baladė smuikui ir fortepijonui, choro ir solo dainos, siuitos fortepijonui, kiti simfoniniai ir kameriniai kūriniai, kino filmų ir dramos spektaklių muzika. Kūryba romantinės krypties – improvizaciška, emocinga, melodinga, natūraliai perteikianti lietuvių liaudies dainų intonacijas, lanksčios ritmikos, skaidriai spalvingos harmonijos ir orkestruotės [6]. 1947 m. jam suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas, 1952 m. apdovanotas sąjungine valstybine premija. 1954 m. tapo liaudies artistu. 1960 m. jam paskirta respublikinė valstybinė premija. 1972 m. rugpjūčio 23 d. mirė Vilniuje. Kadangi to meto valdžia neleido laidoti Vilniaus Rasų kapinėse, buvo nuspręsta palaidoti Palangoje [7].
Balio Dvariono biografija ir bibliografija išsamiai pristatyta muzikologo Juozo Gaudrimo sudarytoje knygoje „Balys Dvarionas: kūrybos apžvalga, straipsniai ir laiškai, amžininkų atsiminimai“ [3]. Didelė šio leidinio dalis skiriama įvairių žanrų kompozitoriaus kūrybai aptarti. Po kelerių metų Leningrade buvo išleista to paties sudarytojo knyga rusų kalba „Балис Дварионас: статьи, письма, воспоминания современников“ [11]. Įžanginį šio leidinio straipsnį parašė muzikologas prof. Vytautas Landsbergis. Išskirtinės muziko asmenybės detalės išryškėja muzikologo Algirdo Ambrazo knygoje „Muzikos tradicijos ir dabartis: studijos, straipsniai, atsiminimai“ (Vilnius, 2007), architekto V. Landsbergio-Žemkalnio atsiminimuose „Iš atminties ekrano“ [7]. Muziko biografija ir kūryba aprašyta A. R. Čaplinsko [2], T. Venclovos [9] bei kt. knygose, enciklopedijose, spaudoje. Apie B. Dvarioną rašoma Stasės Ramanauskienės knygoje „Kūrėjai ir jų memorialinės vietos“ (Vilnius, 1984). Apie komplikuotas kompozitoriaus laidotuves sovietmečiu rašoma Ingos Liutkevičienės knygoje „Déjà vu. Vilnius, 1974–1990: knyga apie vilniečių gyvenimą, miesto paslaptis pagal paskutinio sovietmečio Vilniaus mero Algirdo Vileikio pasakojimą“ (Vilnius, 2012).
1939 m. Vilnių grąžinus Lietuvai, B. Dvarionas dirbo Vilniuje, nors gyveno Kaune. Apie kompozitoriaus darbą 1939–1940 m. steigiant Vilniaus savivaldybės simfoninį orkestrą, kuris vėliau tapo Lietuvos filharmonijos simfoniniu orkestru, plačiai aprašė Vytautas Landsbergis-Žemkalnis [3, 7]. Sostinėje, Gedimino prospekte, kompozitorius apsigyveno 1949 m.
B. Dvariono vardas įamžintas keliose Vilniaus vietose.
1979 m. Vilniuje, Gedimino pr. 33/17 (Naujamiesčio seniūnija) ant namo, kuriame kompozitorius gyveno 1949–1972 m., buvo atidengta memorialinė lenta [1-2, 10].
1973 m., minint kompozitoriaus pirmąsias mirties metines, vienai seniausių Lietuvos muzikos mokyklų, įkurtai 1948 m. Vilniuje, buvo suteiktas Balio Dvariono vardas.
2000 m. viena Vilniaus gatvių, esanti Santariškėse (Verkių seniūnija), pavadinta Balio Dvariono vardu [2].
Minint G. Dvariono jubiliejus, žurnale „Tarp knygų“ buvo spausdinamos žymiojo kompozitoriaus bibliografijos. Naujausia bibliografija paskelbta pažymint 100-ąsias muziko gimimo metines [8].
Literatūra ir šaltiniai
1. Bakutytė, Vyda. Gyvenamasis namas, kuriame gyveno B. Dvarionas ir R. Marijošius // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1 : Vilnius, p. 350.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Dvarionas Balys. – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga. – Vilnius, 2011. – P. 110.
3. Balys Dvarionas: kūrybos apžvalga, straipsniai ir laiškai, amžininkų atsiminimai. – Vilnius, 1982. – 349 p., [16] iliustr. lap.
4. Krikštopaitis, Juozas Algimantas. A. Gudaitis ir B. Dvarionas Uogintų palėpėje: [apie vasarojimą Palangoje]. – Portr. // Naujoji Romuva. – 2008, nr. 3, p. 80–81.
5. Landsbergis, Vytautas. Dvarionas Balys. – Portr. – Bibliogr.: 4 pavad. // Muzikos enciklopedija. – Vilnius, 2000. – T. 1, p. 356–357.
6. Landsbergis, Vytautas. Dvarionas Balys. – Portr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2004. – T. 5, p. 242.
7. Landsbergis–Žemkalnis, Vytautas. Mano draugas Balys Dvarionas. – Iliustr. // Landsbergis–Žemkalnis, Vytautas. Iš atminties ekrano. – Vilnius, 2009. – p. 268–278.\
8. Sukanka 100 metų, kai gimė kompozitorius, dirigentas, pianistas, pedagogas Balys Dvarionas (1904–1972) : [bibliografija] // Tarp knygų. – 2004, Nr. 4, p. 38–39.
9. Venclova, Tomas. Dvarionas Balys. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 278.
10. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000–2013 [žiūrėta 2013-04-29]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456>.
11. Балис Дварионас: статьи, письма, воспоминания современников. – Ленинград, 1989. – 221, [1] p., [8] iliustr. lap. : nat. – Bibliogr.: p. 212-214 ir p. 205-211. – Vardų r-klė: p. 215-220.
Parengė: Giedrė Narbutaitė (VAVB), 2013