Kodis, Vitalijus. Alfa: kankinio Alfonso Lipniūno gyvenimo istorija / Vitalijus Kodis, Regina Laukaitytė, Arūnas Bubnys. – Vilnius, 2022. Knygos viršelis

A. Lipniūnas gimė 1905 m. kovo 3 d. Talkoniuose (Pasvalio r.) Dionizo ir Konstancijos Lipnickų šeimoje. 1918 m. susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, kai kurie Lipnickų šeimos nariai lenkišką pavardę pakeitė lietuviška. 1939 m. pavardę pakeitė ir A. Lipniūnas [9]. 1917–1919 m. lankė Pumpėnų pradinę mokyklą. 1919–1925 m. mokėsi Panevėžio valstybinėje berniukų gimnazijoje. 1925–1930 m. gyveno Kaune, studijavo Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje. 1927 m. įstojo į Kauno šv. Stanislovo Kostkos bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies sąjungą. Lankė ateitininkų ir skautų sueigas. 1929–1930 m. buvo Lietuvių katalikų mokslų akademijos spaudai rengiamo Įžymybių žodyno reikalų vedėjas. 1926–1930 m. studijavo teologiją Lietuvos universitete (dabar Vytauto Didžiojo universitetas). 1932 m. gavo teologijos licenciato laipsnį. 1930 m. Kauno arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko įšventintas kunigu. 1930–1935 m. buvo Panevėžio katedros vikaras, Panevėžio vyskupijos Jaunimo reikalų direktorius, Lietuvių katalikų blaivybės draugijos Panevėžio rajono vadovas. 1935–1937 m. studijavo sociologiją Lilio Socialinių ir politikos mokslų mokykloje, 1937–1939 m. – Paryžiaus katalikų instituto Socialinių mokslų fakultete. Nuo 1939 m. buvo Panevėžio pedagoginio instituto lektorius. 1939–1943 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1943–1945 m. už nacistinio režimo kritiką, materialinę pagalbą žydams, pogrindinę veiklą Lietuvių fronte, šalpos organizavimą Laisvės fonde buvo kalinamas Štuthofo koncentracijos stovykloje (Lenkija). Čia slaptai aukojo šv. Mišias, klausydavo išpažinčių, teikė sakramentus, šelpė ligonius, dalydavosi su jais savo maistu. Sovietų armijai artėjant prie Štuthofo, 1945 m. sausį – 1945 m. kovą vyko koncentracijos stovyklos evakuacija, pavadinta „mirties keliu“. Jos metu kunigas susirgo dėmėtąja šiltine. 1945 m. kovo 12 d. pasiekus sovietų kariuomenės užimtą Pucką (Lenkija), A. Lipniūnas buvo išlaisvintas. Tą dieną aukojo šv. Mišias Pucko šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. A. Lipniūnas mirė 1945 m. kovo 28 d. Buvo palaidotas Pucko kapinėse [4, 8, 9]. 1989 m. rugsėjo 12 d. kunigo palaikai buvo perlaidoti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje [2, 8].

2000 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras A. Lipniūną po mirties pripažino Laisvės kovų dalyviu. 2005 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus už nuopelnus Lietuvai kunigą apdovanojo Vyčio kryžiaus ordinu (po mirties). 2022 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Dievo tarną Alfonsą Lipniūną už žydų gelbėjimą apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties) [9].

2000 m. didžiojo Krikščionybės jubiliejaus proga popiežius Jonas Paulius II į kankinių sąrašą, Bažnyčios martirologą, įtraukė daugiau nei 30 tūkstančių XX a. kankinių. Čia įrašytas ir kunigas A. Lipniūnas [14]. 2006 m. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje pradėtas A. Lipniūno beatifikacijos procesas. 2021 m. Panevėžio vyskupijoje byla baigta, perduota Šventųjų skelbimo kongregacijai Romoje [9].

Kunigas vadovavo Panevėžio ateitininkams, angelaičiams, pavasarininkams. Vyriausybei uždraudus jų veiklą mokyklose, padėjo kurti organizacijas už mokyklos ribų. Nuosekliai siekė katalikybės principų įgyvendinimo, kritikavo prieš katalikų veikimą nukreiptą valdžios politiką – už tai jam buvo iškelta 15 bylų, baustas piniginėmis baudomis. Bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose „Ateitis“, „Pavasaris“, „Jaunimo vadas“, „Rytas“, „Tiesos kelias“, „Panevėžio garsas“.
A. Lipniūnas parašė knygą „Penkių valstybių sostinėse“ (1933), iš vokiečių kalbos išvertė A. Hounderio knygą „Baltoji rožė“ (1935), B. Arenso knygą „Paskutinioji pergalė“ (1936), išleido pamokslų rinkinį „Lauko lelijos“ (1939, 2020) [3, 4].

2022 m. Vilniuje išleista kunigo, bažnyčios teisės licenciato Vitalijaus Kodžio, istorikų dr. Reginos Laukaitytės ir dr. Arūno Bubnio parengta knyga „Alfa: kankinio Alfonso Lipniūno gyvenimo istorija“ [9]. Knygoje aptariamas A. Lipniūno gyvenimas ir veikla, publikuojami kunigo amžininkų atsiminimai, spausdinamas svarbiausių gyvenimo datų sąrašas. Leidinys iliustruotas nuotraukomis ir dokumentų faksimilėmis iš Panevėžio vyskupijos kurijos, Lietuvos ypatingojo, Lietuvos centrinio valstybės, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Panevėžio kraštotyros muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos, Štuthofo koncentracijos stovyklos muziejaus archyvų.

Yla, Stasys. Kunigas Alfonsas Lipniūnas: monografijos apmatai. – Panevėžys, 2018. Knygos viršelis

2018 m. Panevėžyje išleista Stasio Ylos knyga „Kunigas Alfonsas Lipniūnas: monografijos apmatai“ [8]. Knygoje, remiantis amžininkų atsiminimais ir paties autoriaus liudijimais, įtaigiai pasakojama apie Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio kunigo Alfonso Lipniūno gyvenimą ir veiklą: mokymosi metus Pumpėnuose ir Panevėžyje, studijas Kauno kunigų seminarijoje, kunigystės metus, aktyvią visuomeninę ir socialinę veiklą Vilniuje. Knyga baigiama pasakojimu apie A. Lipniūno Štuthofe praleistus metus ir paskutines gyvenimo akimirkas Pucke.

Antanavičius, Juozapas. Kunigas Alfonsas Lipniūnas / Juozapas Antanavičius, Romualda Gasparaitytė. – Vilnius, 1995. Knygos viršelis

1995 m. Vilniuje išleista kunigo, monsinjoro Juozapo Antanavičiaus ir Romualdos Gasparaitytės knyga „Kunigas Alfonsas Lipniūnas“ [2]. Knygoje pateikiama A. Lipniūno biografija, spausdinamos jo dienoraščio ištraukos, pasakojama apie kunigo palaikų perlaidojimą Panevėžio Kristaus Karaliaus bažnyčios šventoriuje.

1989 m. Vilniuje išleista knyga „Kunigas Alfonsas Lipniūnas“ [10]. Knygoje publikuojami A. Lipniūno amžininkų atsiminimai.

Apie A. Lipniūną rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [4], enciklopediniame leidinyje „Lietuva“ [3], monsinjoro Juozapo Antanavičiaus knygoje „Seno kunigo pasakojimai“ [1], poeto, eseisto, vertėjo, literatūrologo Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [16], pedagogo, rašytojo, redaltoriaus Leono Balčiūno knygoje „Lietuvos dvasios galiūnai“ [5], kunigo Jono Burkaus knygoje „Mūsų dienos“ [6], leidiniuose „Lietuvių dvasininkai kūrėjai“ [15], „Pragaro vartai – Štuthofas“ [7], „Ateitininkai“ [12], „Jurgėnų kraštas“ [13], „Mūsų švyturiai“ [11].

1939 m. Lietuvai atgavus istorinę sostinę, iš kitų Lietuvos miestų į Vilnių buvo perkeltos kai kurios aukštosios mokyklos. Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje (dabar Vilniaus Antano Vienuolio progimnazija), apsigyveno ir A. Lipniūnas. 1939–1940 m. dėstė tikybą Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija), buvo šio instituto studentų ateitininkų korporacijos dvasinis vadovas. 1940 m. – Vilniaus socialinės moterų mokyklos kapelionas, Vilniaus universiteto studentų kapelionas. 1942–1943 m. – Vilniaus I gimnazijos kapelionas, tikybos mokytojas, Vilniaus kunigų seminarijos sociologijos ir pastoracinės teologijos profesorius [2, 4, 9].
1940–1943 m. buvo Šv. Jonų bažnyčios ir Aušros Vartų koplyčios pamokslininkas. Sekmadieniais lietuviams aukodavo Sumos Mišias. Kunigas pamoksluose skleidė tautiškumo, aukštos dorovės idėjas, kėlė mintį apie lietuvių misiją Rytų ir Vakarų kultūrų kryžkelėje, ragino jaunimą ir inteligentiją nestoti į vermachtą, smerkė žydų žudynes [2, 4, 9].
Kunigo bute buvo organizuojami literatūriniai vakarai, kuriuose dalyvaudavo aktyvūs to laikotarpio jaunieji literatai Kazys Bradūnas, Vytautas Mačernis, Kazys Umbrasas, Bronius Krivickas, Mamertas Indriūnas [2, 10].
Vokiečių okupacijos metais A. Lipniūnas vadovavo Žuvusiųjų karių ir partizanų (antisovietinio 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių) laidojimo komitetui. Šis komitetas rūpinosi žuvusiųjų palaidojimu ir materialine pagalba jų šeimoms, rinko lėšas partizanų ir karių kapams Rasų kapinėse per Vėlines papuošti. Vokiečiams okupavus Lietuvą, maisto norma vietos gyventojams buvo mažesnė nei Trečiojo Reicho piliečiams. Ypač vargo nepasiturintys miestiečiai, neturėję giminių kaime. 1941 m. A. Lipniūnas įsteigė Laisvės fondą, kuris pinigais, drabužiais ir maisto produktais šelpė Vilniaus inteligentus ir studentus. Materialiai rėmė Vilniaus ir Kauno žydus [8, 9, 10].
Kunigas dalyvavo antinacinio lietuvių pogrindžio veikloje. Buvo Lietuvių fronto Vilniaus komiteto narys. A. Lipniūno pastangomis Vilniaus universitete buvo atgaivinta ateitininkų, Vilniaus sąjungos veikla. A. Lipniūnas turėjo sukaupęs asmeninę biblioteką, kurioje buvo literatūros įvairiais visuomeniniais klausimais. Skolinant knygas ar grąžinant knygas, Vilniaus universiteto studentams buvo skleidžiamos ateitininkų idėjos [8, 10]. Kunigas palaikė glaudžius ryšius su žymia Lietuvos visuomenės veikėja Stefanija Paliulyte-Ladigiene. Visuomenininkės bute Trakų gatvėje (dabar Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka) vykdavo slapti ateitininkų susirinkimai, lankydavosi arkivyskupas Mečislovas Reinys, kunigas Ladas Tulaba, gyveno mokytoja, ateitininkė Adelė Dirsytė [9].
1943 m. apkaltintas kurstymu prieš okupacinę valdžią A. Lipniūnas nacių buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą netoli Gdansko (Lenkija). Suėmimo išvakarėse kunigas buvo įspėtas apie gresiantį pavojų, bet iš Vilniaus nesitraukė. Pirmą suėmimo naktį kalėjime A. Lipniūnui buvo sudarytos sąlygos pabėgti, bet jis atsisakė. Suėmus A. Lipniūną, visas jobute likęs turtas (baldai, knygos, drabužiai) brolio Stasio įgaliojimu buvo paskirtas globoti Vilniaus kunigų seminarijos profesoriui Aleksandrui Lėvanui. 1943 m. kovą Kainų kontrolės tarnybos policija bute buvusius Laisvės fondui priklausiusius daiktus ir maisto produktus konfiskavo [9].

2024 m. balandžio 10 d. Vilniuje, ant Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos pastato (Aušros Vartų g. 23, Senamiesčio seniūnija), A. Lipniūno atminimui atidengta memorialinė lenta [17]. Lentoje iškaltas įrašas: „Šiame name 1939–1943 m. gyveno kunigas Alfonsas Lipniūnas (1905–1945), dėstytojas, Vilniaus universiteto kapelionas. Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus, rūpinosi badaujančiais miestiečiais. Už raginimus netarnauti naciams 1943 m. buvo įkalintas Stuthofo koncentracijos stovykloje“.

Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje, įrengta kunigo A. Lipniūno koplyčia. Vilniaus arkivyskupijos piligrimų centras yra parengęs maršrutą „Kunigo A. Lipniūno kelias Vilniaus mieste“. A. Lipniūno vardu Vilniuje, Naujosios Vilnios seniūnijoje, pavadinta gatvė [9].

Panevėžyje veikia A. Lipniūno progimnazija, joje įrengtas kunigo memorialinis kambarys-muziejus. Prie Panevėžio katedros klebonijos sienos pritvirtinta jam skirta atminimo lenta. Lenkijoje, ant Pucko ligoninės sienos, Pucko Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje A. Lipniūno atminimui atidengtos memorialinės lentos. Krempos Kašubskos kaime įrengtas kunigo atminimo kambarys. A. Lipniūno atminimas įamžintas Štuthofo koncentracijos stovyklos muziejuje [9].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Antanavičius, Juozapas. Dievo tarnas kunigas Alfonsas Lipniūnas. – Iliustr. // Antanavičius, Juozapas. Seno kunigo pasakojimai. – Panevėžys, 2020. – P. 192–200.
2. Antanavičius, Juozapas. Kunigas Alfonsas Lipniūnas / Juozapas Antanavičius, Romualda Gasparaitytė. – Vilnius, 1995. – 86, [2] p.: iliustr., portr.
3. Antanavičius, Juozapas. Lipniūnas Alfonsas, Lipnickas. – Portr. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 588.
4. Antanavičius, Juozapas. Lipniūnas Alfonsas, Lipnickas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2008. – T. 13, p. 434; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/alfonsas-lipniunas/>.
5. Balčiūnas, Leonas. Alfonsas Lipniūnas–Lipnickas – kunigas visuomenininkas: [biografija] // Balčiūnas, Leonas. Lietuvos dvasios galiūnai. – Kaunas, 2000. – P. 222–226.
6. Burkus, Jonas. Kunigas Alfonsas Lipniūnas. – Portr. // Burkus, Jonas. Mūsų dienos. – Vilnius, 2002. – P. 177–182.
7. Čepulionienė, Elena. Alfonsas Lipniūnas (Lipnickas). – Portr. // Pragaro vartai – Štuthofas. – Vilnius, 1998. – P. 206–211.
8. Yla, Stasys. Kunigas Alfonsas Lipniūnas: monografijos apmatai. – Panevėžys, 2018. – 214, [2] p.: iliustr.
9. Kodis, Vitalijus. Alfa: kankinio Alfonso Lipniūno gyvenimo istorija / Vitalijus Kodis, Regina Laukaitytė, Arūnas Bubnys. – Vilnius, 2022. – 141, [3] p.: iliustr., faks., portr.
10. Kunigas Alfonsas Lipniūnas: [atsiminimų rinkinys]. – 2-asis (fotogr.) leid. – Vilnius, 1989. – 115, [3] p.: iliustr., portr.
11. Kunigas Alfonsas Lipniūnas-Lipnickas: (1905–1945): [biografija] // Mūsų švyturiai. – Vilnius, 1992. – P. 169–172.
12. Alfonsas Lipniūnas. – Iliustr. // Ateitininkai. – Panevėžys, 2003. – P. 172–173.
13. Alfonsas Lipniūnas: 1905–1945. – Iliustr. // Jurgėnų kraštas. – Kaunas, 2014. – P. 231–243.
14. Lipniūnas, Alfonsas. Lauko lelijos. – Vilnius, 2020. – 73, [1] p.: faks., portr.
15. Lipniūnas Alfonsas: (1905.III.12-1945.IV.28 Lenkijoje) // Lietuvių dvasininkai kūrėjai. – Vilnius, 2000. – P. 645–646.
16. Venclova, Tomas. Lipniūnas Alfonsas. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2017. – P. 323.
17. Vilniuje įamžintas kunigo Alfonso Lipniūno atminimas. Vilnius.lt [interaktyvus]. 2024 [žiūrėta 2024-10-28]. Prieiga per internetą: <https://vilnius.lt/lt/2024/04/10/vilniuje-iamzintas-kunigo-alfonso-lipniuno-atminimas/>.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2024