Apie Grigiškes rašoma kraštotyros leidinyje „Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai“ [19]. Čia pateikiama ir literatūros apie vietovę apžvalga. Trumpai paskaityti galima kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ [16], Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus gatvės: istorija, vardynas, žemėlapiai“ [1],  iliustruotame žinyne „Lietuvos miestai ir miesteliai“ (Kaunas, 2014), lietuviškose enciklopedijose. Lenkų kalba apie Grigiškes galima paskaityti Juzefo Šostakovskio (Józef Szostakowski) knygoje „Wilno i okolice: przewodnik literacki“ (Wilno, 2012). Išsamiai apie svarbiausią vietovės pramonės įmonę – popieriaus gamyklą rašoma leidinyje „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ [12]. Trumpai apie vietovę rašoma turistams skirtuose leidiniuose [4, 5, 21]. Yra straipsnių apie vietovės archeologinius radinius moksliniuose  darbuose, „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [2, 15]. Apie vietos įžymybę – Grigiškių akveduką – rašoma iliustruotame albume „Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai“ [13], Onos Stasiukaitienės knygoje „Technikos paveldas Lietuvoje“ (Vilnius, 2008), čia pateikiama ir nuotraukų. Vertingas istorikės, etnologės Reginos Merkienės straipsnis apie Grigiškių gyvenvietės augimą, pastatų ypatybes leidinyje „Kraštotyra“ [17]. Įdomi muziejininko Gintaro Džiovėno publikacija apie gyvenvietės praeitį, kurioje taip pat pateikiama gana išsami G. Kureco biografija [7]. 

Grigiškių apylinkių pilkapių archeologiniai radiniai liudija, kad čia gyventa jau nuo akmens amžiaus. Grigiškių-Nevarų teritorijoje gyventojai kūrėsi apie V a. po Kristaus gimimo [1].
Seniausiuose istoriniuose šaltiniuose Grigiškės vadinamos Voke (pagal upės pavadinimą). XVI a. pirmojoje pusėje Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas padovanojo totorių bajorui, kunigaikščio dvare tarnavusiam vertėju, Afendžiui. Jo giminės vardu – Afendievičiais – ir buvo vadinamos Grigiškės [1]. Grigiškių vardu vietovė pradėta vadinti tik nuo 1923 m. Grigiškių gyvenvietės pradžia siejama su popieriaus fabriko augimu. 1922 m. Grigorijus Kurecas, pasirinkęs fabriko statybai vietą Neries ir Vokės santakoje, nusipirko iš Valstybinių miškų direkcijos bei vietos gyventojų nenaudojamą žemės sklypą. 1922–1924 m. prie Vokės upės buvo statoma užtvanka ir kasamas kanalas. 1923 m. buvo pastatytas popieriaus fabrikas ir vandens jėgainė. 1925 m. pradėjo veikti kartono fabrikas, kurio gaminama produkcija tuo metu turėjo didelę paklausą. G. Kurecas pats kurdavo popieriaus gamybos įrenginius. 1926 m. pradėta antrojo, baltojo kartono, fabriko statyba. Tam tikslui darbininkai iškasė 500 m ilgio kanalą tarp Vokės ir Neries, pastatė didesnę užtvanką. 1928 m. Grigiškėse pradėtas statyti trečiasis popieriaus fabrikas [7, 13, 18]. Būsimosios Grigiškių gyvenvietės užuomazgą, be gamybinių pastatų, sudarė fabriko savininkui G. Kurecui priklausę gyvenamieji namai. Aplinkinės kaimavietės nuo Grigiškių buvo nutolusios bent per 1 km. Jose daugiausiai gyveno fabriko darbininkai. 1922 m., tikintis pelno, Grigiškėse buvo įsteigtos dvi maisto produktų parduotuvės. G. Kurecas vietinių buvo apibūdinamas kaip griežtas administratorius. 1928 m. balandžio 22 d. streikuojantys darbininkai, norėdami sustabdyti fabriką, pakėlė užtvankos sklendes ir nuleido patvankos vandenį. Vėliau dalis streikuotojų dalyvavo rezitencinėse kovose. Nepaisant bruzdėjimų Grigiškėse ir kitose Vilniaus apylinkėse, 1930 m. buvo iškastas trijų kilometrų kanalas bei atliktas Lietuvoje ir Lenkijoje neregėtas inžinerinis sprendimas – pastatytas 800 m. ilgio gelžbetoninis akvedukas, kuriuo į elektrinės turbiną tekėjo Vokės vanduo [7, 13]. Tais pačiais metais Grigiškių fabriką aplankė Lenkijos prezidentas prof. Ignacas Moscickis. Po prezidento vizito G. Kureco nuopelnai krašto ūkiui buvo įvertinti valstybiniu apdovanojimu. 1940 m. sovietų valdžia fabriką nacionalizavo. G. Kurecas apsigyveno Kaišiadoryse, vėliau pasitraukė į Vokietiją. Antrojo pasaulinio karo metais buvo apgriauti keli popieriaus fabriko korpusai ir ūkiniai pastatai, sudegė netoliese buvęs malūnas, Kauno Vokės bei Misjonarkos kaimai – visiškai sunaikinti. Pirmaisiais pokario metais daugelis Grigiškių gyvenamųjų pastatų buvo apleisti, nes gyventojai dėl karo metu padarytos žalos persikėlė į aplinkinius miestelius [7, 17].
Po Antrojo pasaulinio karo fabrikas gamybą plėtė. Iki 1990 m. Grigiškių popieriaus fabrikas priklausė valstybei, vėliau tapo akcine bendrove, kuri gamina plataus asortimento popieriaus gaminius. Šiandien akcinė bendrovė „Grigiškės“ yra didžiausia Lietuvos medienos gaminių ir popieriaus gamybos įmonė [7, 12].

1958 m. Grigiškėms buvo suteiktos miesto tipo gyvenvietės teisės. Grigiškės su buvusiais Kauno Vokės, Solonicų, Afindevičių ir kitais kaimais  priklausė Trakų rajonui [1].

Grigiškių herbas

1997 m. kovo 9 d. buvo patvirtintas Grigiškių miesto herbas ir vėliava. Herbo autorius yra dailininkas Jeronimas Kastytis Juodikaitis. Herbe vaizduojama tauro galva su kryžiumi, kurią apsivijęs žaltys su nedidele karūna. Ženklų pagrindu tapo istorinis vandenženklis (žinomas nuo XV a. pradžios), simbolizuojantis vietos pramonę, čia iš seno gaminamą aukštos kokybės popierių [9, 22].

Gyvenvietės įkūrimo pradžioje Grigiškės priminė padriką, kompaktiško plano neturinčią vietovę. Aiškesnį planą turėjo tik atskiros jos dalys – kaimai, kurie vėliau įėjo į Grigiškių sudėtį. Kauno Vokės, Solonicų, Afindevičių ir kt. kaimai turėjo ryškius Aukštaitijai būdingus kaimų bruožus. Kauno Vokė – gatvinis kaimas, Solonicai ir Afindevičiai – kupetiniai kaimai, Kunigiškiai ir Misjonarka – užusienis, turėjęs vos 3 sodybas. 1922 m. buvo pastatyti pirmieji Grigiškių gyvenamieji pastatai – statybininkų (kurie vėliau tapo popieriaus fabriko darbininkais) bendrabučiai. Netoli jų buvo pastatytas gyvenamas namas su mansarda fabriko direktoriui G. Kurecui bei keli vienaukščiai tradicinio aukštaitiško plano gyvenamieji pastatai. 1926–1940 m. Grigiškėse ir aplinkiniuose kaimuose jų buvo pastatyta net 45 [17]. 
1948 m. architektas Petras Janulis suprojektavo didelę gyvenvietę. Po kelerių metų Grigiškėse įsikūrė vaikų lopšelis ir darželis (1953 m.), mokykla, ligoninė (1954 m.), poliklinika (1955 m.), pirtis (1958 m.) ir kt. Gyvenamieji XX a. 6-jo dešimtmečio statybos Grigiškių mūrinės gyvenvietės namai – vienaukščiai ir su mansardomis. Gatvelės išsidėsčiusios pagal Vokės tėkmę, puslankiu atgręžtos į plentą. Mediniai namai pradėti statyti apie 1954 m, šiek tiek atokiau nuo kairiojo Vokės kranto, palei Lentvario-Grigiškių kelią. 1956–1958 m. buvo pastatyta per 3800 m² gyvenamojo ploto. 1960 m. sudarytas naujas Grigiškių plėtros planas [17]. Pastaraisiais metais Grigiškėse pastatyta nemažai naujoviškų individualių bei daugiabučių gyvenamųjų namų ir daugiafunkcinių pastatų [14, 25]. 1989 m. vietovėje atidaryta lietuviška bendrojo lavinimo mokykla, kuriai 1998 m. suteiktas „Šviesos“ vardas (dabar tai „Šviesos“ gimnazija). Čia veikia muziejus. Gimnazijos mokiniai domisi gimtųjų vietų praeitimi, renka istorinę ir etnografinę medžiagą apie Grigiškių apylinkes ir čia gyvenančius žmones [20]. Grigiškėse taip pat įsikūrusi vidurinė mokykla lenkų ir rusų dėstomosiomis kalbomis. Yra pradinė ir meno mokyklos, kultūros namai, biblioteka [19].

Nuo 1995 m. Grigiškėse veikia Šv. Dvasios koplyčia (Kovo 11-osios g. 36). 1996 ji  m. buvo pašventinta [10]. Koplyčios projekto autorės – architektė Felicija Vilimienė ir Danutė Juškienė. 1997 m. koplyčioje buvo įrengtas įspūdingas vitražas. Jo autorius – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, dailininkas vitražistas prof. Rimvydas Mulevičius (g. 1957) [16a]. Šalia koplyčios veikia Parapijos namai. Juose yra biblioteka, šarvojimo salė [6, 19].
2016 m. rudenį pradėta statyti Grigiškių bažnyčia [18a].  Bažnyčios projekto autoriai – architektai Kęstutis Pempė, Emilis Petkevičius ir Eugenija Dedok (žr. adresu). 

Grigiškėse įrengtos Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių tarybinių karių kapinės (Vilniaus g.). Čia palaidoti 42 žuvę kariai, iš kurių 16 yra identifikuoti. Kapinių centre ant granito luito iškaltas liūdinčios moters galvos bareljefas, įrašas rusų kalba skelbia: „Amžina šlovė tarybiniams kariams, žuvusiems už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę“. Iš granito padarytas amžinosios ugnies aukuras. Abipus paminklo ant betono sienelių yra po dvi granito plokštes, kuriose įrašytos žuvusiųjų pavardės. Kapinės restauruotos 2002 m. Rusijos Federacijos lėšomis [11].

Grigiškės įsikūrusios gražiose apylinkėse. Vietovės centre yra praplatėjusios Vokės tvenkinys. Vokės upėje vyksta slalomo varžybos. Aplinkui nemažai miškų (Dirkliškių, Guobų, Panerių), pasitaiko įdomesnių pavienių medžių. Einant link Vokės, netoli namo Kunigiškių g. 16, stovi seniausia, į miesto saugotinų objektų sąrašą įtraukta pušis [19].

Apie 0,5 km į rytus nuo Grigiškių, į šiaurę nuo automobilių magistralės, 0,25–0,3 km į pietus nuo Neries kairiojo kranto, miške, abipus geležinkelio į popieriaus fabriką galima rasti Grigiškių (Neravų) pilkapyną, kuris užima apie 1 ha ploto ir mena IV–X a. Maždaug kas 0,5 km išsidėstę pilkapiai yra paplokščio pusrutulio pavidalo. Iki 1972 m. Grigiškių apylinkėse jų buvo 60. Per įvairiais metais vykusias archeologines ekspedicijas pilkapiuose rasta titnaginių skelčių, strėlių antgalių, lipdytinės brūkšniuotosios keramikos šukių, papuošalų ir kitų vertingų radinių. Dabar jie saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje [2, 15]. Neries kairiajame krante, aukštumos kyšulyje, yra Neravų piliakalnis, datuojamas I tūkst. viduriu – II tūkst. pradžia (žr. adresu).

Iki šiol išlikęs 1930 m. pastatytas 800 m. ilgio gelžbetoninis akvedukas (Vilniaus g. 10), unikalus technikos paminklas, vienintelis toks Lietuvoje. Jis yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Į kultūros vertybių registrą įrašytas 1993 m. (unikalus objekto kodas 14741). Akveduko statinio liekanas galima išvysti dešinėje automagistralės Vilnius-Klaipėda pusėje, prie „Grigiškių“ fabriko. Dabar šis hidroenergetinis įrenginys yra netekęs savo pirmykštės reikšmės. Gelžbetoninėse arkose matyti durys – žmonės čia įsirengė garažus, sandėlius. Pačiame popieriaus fabrike yra dar keli technikos paveldo objektai [7, 13].

1991 m. Grigiškėse (Vilniaus ir Mokyklos gatvių sankryžoje, netoli autostrados) buvo pastatytas ąžuolinis kryžius. Jį išdrožė tuo metu Grigiškėse gyvenęs liaudies meistras, mažosios architektūros mylėtojas ir puoselėtojas Pranas Kiškys [3]. 1992 m. vasario 2 d. kryžius buvo pašventintas kunigo V. Rudžio. Kryžius pastatytas iš surinktų aukų Grigiškių seniūno Leonardo Klimovič iniciatyva (informaciją pateikė Grigiškių bibliotekininkė Janina Varanauskaitė).
Grigiškėse gyvena ir žymus tautodailininkas, karpinių meistras Klaidas Navickas (žr. adresu).

Grigiškėse veikia biblioteka (Kovo 11-osios g. 28). Biblioteka įsteigta 1968 m. Joje yra skaitykla ir abonementas. Kraštotyros kartotekoje yra apie 800 aprašų. 

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės. – Vilnius, 2000, p. 205-207.
2. Dakanis, Bronius. Naravų piliakalnis // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 35.
3. Dambrauskaitė, Dalia. Ant kalnelių, prie kelių, prie vartų…: [apie liaudies menininką, mažosios architektūros puoselėtoją Praną Kiškį iš Grigiškių]. – Portr. // Galvė (Trakai). – 1992, kovo 24, p. 2.
4. Danilevičius, Eugenijus. Po Vilniaus apylinkes. – Vilnius, 1986, p. 25-27.
5. Danilevičius, Eugenijus. Maršrutai iš Vilniaus. – Vilnius, 1975, p. 79-80.
6. Dvasinės ramybės švyturyje: [apie Grigiškių Šventosios Dvasios koplyčią, jos veiklą]. – Iliustr. // XXI amžius. – 2015, saus. 23, p. 6.
7. Džiovėnas, Gintaras. Grigiškės ir jų įkūrėjas [Grigas Kurecas] // Verslo labirintas, 2006, Nr. 4, p. 72-77.
8. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2016-05-27]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
9. Grigiškės: [apie herbą]. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 1998. – [D.]. 1, p. 42.
10. Grigiškės: [apie Grigiškių miestą – Vilniaus miesto seniūniją]. – Iliustr. // Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, [2014]. – P. 224-225.
11. Grigiškės: [apie tarybinių karių kapines Grigiškėse]. – Iliustr. – Gretut. tekstas liet., rus. // Atminimo knyga. – Vilnius, 2006. – P. 61-62.
12. „Grigiškės”: Nuo popieriaus manufaktūros iki įmonių grupės. – Iliustr. // Asmenybės. 1990-2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 1, p. 630-633.
13. Grigiškių derivacinė sistema. – Iliustr. // Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai: [iliustruotas albumas]. – Kaunas, 2013. – P. 147-148.
14. Jarmalis, Saulius. Statybininkų žvilgsniai jau krypsta į Grigiškes // Lietuvos rytas, 2007, birž. 21, priedas „Sostinė“, p. 5-6.
15. Kuncienė, Ona. Grigiškių pilkapynas, Misijonarkos, Naravų pilkapynas // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 21–22.
16. Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 226.
16a. Mačiulis, Algimantas. Dailė architektūroje. – Vilnius, 2003, p. 198.
17. Merkienė, Regina. Grigiškių gyvenvietė // Kraštotyra. – Vilnius, 1966. – [Kn.3], p. 83–89.
18. Morkevičius, Antanas. Grigiškių fabrikai: [iš istorijos] // Mokslas ir gyvenimas, 1978, Nr. 4, p. 32–33.
18a. Pašventintas Grigiškių bažnyčios kertinis akmuo. – Iliustr. // Trakų žemė. – 2016, spal. 7, p. 1, 5.
19. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015, p. 38-43.
20. Petrošienė, Vijolė. Turėti muziejų – mokyklos garbės reikalas: [apie Grigiškių „Šviesos“ gimnazijos muziejų]. – Iliustr. // Švietimo naujienos. Informacinis leidinys. – 2013, Nr. 10 (lapkritis), p. 16.
21. Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais. – Vilnius, 1989, p. 59.
22. Skrudupas, Arūnas. Grigiškės tapo tikru miestu: [patvirtintas miesto herbas ir vėliava]. – Iliustr. // Lietuvos aidas, 1997, kovo 11, p. 4.
23. Valančienė, Elena. Geografijos pamoka ekskursijoje. – Vilnius, 1997, p. 22–25.
24. Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 2004, p. 69-70.
25. Vilkauskaitė, Violeta. Daugiabučių statybų banga pasiekė priemiesčius // Lietuvos rytas, 2004, geg. 6, priedas „Sostinė“, p. 5.

Parengė: Aušra Asauskienė, 2008; Zita Tiukšienė (VAVB), 2016