Irena Veisaitė

Švedas, Aurimas. Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus. – Vilnius, 2016. Knygos viršelis

Švedas, Aurimas. Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus. – Vilnius, 2016. Knygos viršelis

Iki 1941 m. mokėsi Šolom Aleichemo gimnazijoje Kaune. Karo metais nukentėjo nuo holokausto: neteko motinos, kalėjo Kauno gete. Išgelbėta iš geto gyveno Vilniuje, Stefanijos Ladigienės šeimoje, slapstėsi svetima Treigytės pavarde. 1947 m. aukso medaliu baigė Vilniaus Salomėjos Nėries gimnaziją [3]. Studijavo lituanistiką Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, vėliau – germanistiką  Maskvoje [3, 4]. Leningrade apgynė mokslų daktaro disertaciją. Nuo 1953 iki 1997 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) dėstytoja, docentė (1965), garbės profesorė (1999) [1a, 2].

Paskelbė straipsnių apie H. Heinę, B. Brechtą, F. Diurenmatą ir kitus užsienio rašytojus [4]. XX a. septintajame dešimtmetyje pradėjo reikštis kaip teatro kritikė. Dalyvavo rengiant vadovėlius mokiniams, sudarė keliolika knygų [3]. I. Veisaitė yra viena iš Atviros Lietuvos fondo (ALF) steigėjų ir vadovų, įvairių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų valdybų bei komitetų narė (OSI, UNESCO ir kt.),  LR Kultūros ministerijos Meno tarybos, „Vilnius – Europos Kultūros sostinė 2009“ Tarybos narė [1a].

1995 m. I. Veisaitė apdovanota Ketvirtojo laipsnio Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu, „Sugiharos fondo – diplomatai už gyvybę“ 2002 m. buvo nominuota Metų tolerancijos žmogumi [1a].

2007 m. už nuopelnus Vilniaus miestui prof. I. Veisaitei įteiktas Barboros Radvilaitės medalis [5].

Apie Vilnių prof. Irena Veisaitė yra sakiusi: „Nors gimiaus Kaune, bet dabar esu vilnietė. įsimylėjau šitą miestą, jaučiu jo istoriją, mistinę dvasią, kuri mane traukia. Vilnius man nepaprastai gražus įvairiais metų laikais, esant visokiam apžvietimui. Labai skaudžiai išgyvenu kaitą, kuri naikina tą ypatingą miesto atmosferą – statomi bedvasiai daugiauaukščiai pastatai, montuojamos plastikinės vitrinos… […] Išdažytas Vilnius – tai ne mano Vilnius. […] Kartu, be abejo, džiaugiuosi atsinaujinančia, modernėjančia mūsų sostine, senamiesčio rekonstrukcija. Myliu Vilnių visokį. Juk suprantu, kad šiandien nėra nieko pastovaus, išskyrus kaitą, ir su tuo tenka susitaikyti.“ [1, p. 206].

Plasseraud, Yves. Irena Veisaitė. Tolerance and Involvement. – Leiden, 2015. Knygos viršelis

Plasseraud, Yves. Irena Veisaitė. Tolerance and Involvement. – Leiden, 2015. Knygos viršelis

Apie I. Veisaitę išleistos kelios monografijos. Istoriko Aurimo Švedo knygoje „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ (Vilnius, 2016, 2019) atskleidžiami germanistės, teatrologės, ilgametės Atviros Lietuvos fondo pirmininkės I. Veisaitės biografijos kontūrai, XX amžiaus akivaruose dingusio Lietuvos žydų pasaulio vaizdai, atkuriami knygos herojės sutiktų iškilių kultūros pasaulio asmenybių portretai, atgyja jos matytų legendinių spektaklių fragmentai [1]. Leidinyje pateikti profesorės Irenos Veisaitės tekstai, pasisakymai, laiškų ištraukos, kurie papildo, pagilina, padeda naujai interpretuoti pokalbiuose gimusią gyvąją istoriją, rinktinė bibliografija. Anglų kalba apie literatūrologę išleista teisininko, akademiko Yves Plasseraud biografinė knyga „Irena Veisaitė. Tolerance and Involvement” (Leiden, 2015). Apie I. Veisaitę rašoma Rasos Baškienės knygoje „Moterys istorijos verpetuose: [valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją]“ (Vilnius, 2022), leidiniuose  „Lietuvos moterys“ [3], „Kas yra kas Lietuvoje“ (įvairių metų), „Kas yra kas. Lietuvos moterys“ (Kaunas, 2007), „XX a. Lietuvos žydų enciklopediniame žinyne“ [1a], lietuviškose enciklopedijose, periodikoje. Yra informacijos internete.

Irena Veisaitė mirė 2020 m. gruodžio 11 dieną Vilniuje. 2021 m. rugpjūtį urna su velionės palaikais buvo palaidota greta jos vyro, estų teatro ir kino režisieriaus Grigorijaus Kromanovo Estijoje (žr. adresu).

Režisierė Giedrė Žickytė yra sukūsi dokumentinį filmą apie Ireną Veisaitę „Für Irena“.

Irenos Veisaitės rinktinė bibliografija, apimanti 1952–2016 m. laikotarpį, spausdinama minėtoje Istoriko Aurimo Švedo knygoje „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ [1].

Literatūra ir šaltiniai

1. Švedas, Aurimas. Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus. – Vilnius, 2016. – 380, [2] p.
1a. Veisaitė Irena. – Portr. // XX a. Lietuvos žydų enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2007. – P. 222–223.
2. Veisaitė, Irena. Kelias: nuo geto iki laisvės atleisti: [pokalbis su 2002-ųjų Tolerancijos žmogumi prof. I. Veisaite] / kalbino Elvyra Kučinskaitė // Šiaurės Atėnai. – 2003, kovo 8, p. 3.
3. Irena Veisaitė. – Iliustr. //  Lietuvos moterys. – Vilnius, 2002. – P. 98.
4. Veisaitė Irena // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3, p. 703.
5. Zemlickas, Gediminas. Karališki medaliai profesoriams. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2007, vas. 1-14 (Nr. 3), p. 4.

Parengė: Aušra Asauskienė, Nijolė Sisaitė (VAVB), 2009; 2022.

Dalintis straipsniu: