Gimė Antano Vizbaro ir Onos Žvirblaitės šeimoje. Turėjo dvi seseris ir brolį [4]. Baigęs keturias klases, Kamajuose dirbo krautuvininku, buvo nevedęs. Nusiteikęs prieš sovietus ir vengdamas tarnauti sovietinėje armijoje, Nuo 1944 m. slapstėsi, paskui įstojo į partizanų gretas [3]. 1944 m. rudenį įstojo į Alfonso Paškevičiaus vadovaujamą ginkluotą partizanų būrį, veikusį Rokiškio ir Anykščių rajonuose. Paskui priklausė Jono Černiaus partizanų būriui. Jis buvo Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizanas. 1952–1953 m. žiemą slapstėsi su partizanu Jonu Masiuliu-Ponu. 1953 m. liepos 15 d. Rokiškio rajono Kurkliečių kaime buvo suimtas [1, 4]. Tuo metu jis gyveno nelegaliai, jokio pavojaus niekam nekėlė. Buvo įkalintas Vilniuje, MGB (KGB) vidaus kalėjime. Per tardymą drąsiai pareiškė, jog nestojo į Raudonąją armiją, nes buvo prieš sovietinę valdžią. 1953 m. liepos 22 d. 16 val. P. Vizbaras buvo atvestas iš kalėjimo rūsiuose į kabinetą trečiame aukšte pas leitenantą Ivanovą. Buvo tikimasi, jog jis parašys laišką partizanui Jonui Masiuliui-Ponui ir pakvies jį į susitikimą. Tokiu būdu šis būtų sučiuptas [5]. Verčiamas išduoti kovos draugą pasirinko mirtį – tardymo metu iššoko per KGB rūmų langą iir iš karto žuvo. 1953 m. rugpjūčio 15 d. dėl P. Vizbaro mirties partizano baudžiamoji byla buvo nutraukta [1, 4].
2009 m. vasario 2 d. P. Vizbarui buvo suteiktas Kario savanorio statusas. Tų pačių metų gegužės 8 d. jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties) [4].
Informacijos apie P. Vizbarą spausdintuose šaltiniuose nėra daug. Antano R. Čaplinsko knygoje „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ pateikiama trumpa partizano biografija [1]. Keliuose periodiniuose leidiniuose išspausdinta straipsnių apie šią asmenybę.
Ilgą laiką daugelio faktų apie P. Vizbarą nebuvo žinoma. Spaudoje pasirodžius I. Vėgelytės publikacijai, atsiliepė šio partizano sesers Onos sūnus, P. Vizbaro krikštasūnis, Vytautas Butkys. Jis padovanojo Genocido aukų muziejui krikštatėvio ir savo šeimos nuotraukų, bunkeryje P. Vizbaro drožtą kryželį motinai ir peiliuką [4].
2009 m. rugpjūčio 22 d. ant buvusio KGB rūmų sienos Vilniuje, Aukų g. 2A (Naujamiesčio seniūnija), iš Gedimino pr. pusės, buvo atidengta memorialinė lenta (skulpt. Jonas Jagėla), ženklinanti represinių struktūrų veiklą ir pastato paskirtį okupacijų metu. Palei pastato sieną, ant šaligatvio įmontuota atminimo plokštė, skirta Petro Vizbaro žūties vietai įamžinti [2]. Joje iškaltas užrašas lietuvių, anglų ir rusų kalbomis skelbia: „Šioje vietoje 1953 m. tardant iš III pastato aukšto iššokęs žuvo Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizanas Petras Vizbaras-Vapsva“ [4].
Šis atminimo ženklas buvo įrengtas bendražygio, buvusio Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizano, politinio kalinio Petro Kemeklio-Piščiko iniciatyva, užsakovas – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras [4]. Seimo pasipriešinimo okupaciniams režimams ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų reikalų ir teisių komisijos pirmininkas Arimantas Dumčius iškilmėse priminė, kad šių atminimo ženklų teko laukti labai ilgai. Tik atkakliomis Seimo pasipriešinimo okupaciniams režimams ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų reikalų ir teisių komisijos, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Vilniaus sąjūdžio, Lietuvos laisvės kovos sąjungos pastangomis pavyko pasiekti, kad būtų sulaukta deramo partizano žygdarbio pagerbimo ir žūties vietos įamžinimo [2].
Literatūra ir šaltiniai
1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vizbaras-Vapsva Petras. – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga : mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 468.
2. Įamžintas partizano Petro Vizbaro-Vapsvos atminimas. – Iliustr. // XXI amžius. – 2009, rugs. 2, p. 8.
3. Kačerauskienė, Aldona. Mirtis ar išdavystė [apie partizaną Petrą Vizbarą-Vapsvą]. // XXI amžius. – 2005, rugpj. 8, p. 10.
4. Kyguolis, Vilius. Atidengtos naujos paminklinės lentos [apie partizaną P. Vizbarą-Vapsvą ir atminimo plokštę jam atminti ]. – Port., iliustr. // Genocidas ir rezistencija. – 2009, 2(26), p. 214–216.
5. Vėgelytė, Ingrida. Vilniaus valdžia žinomo partizano žūties vietos įamžinti neskuba. [apie partizaną Petrą Vizbarą-Vapsvą]. // Tremtinys. – 2008, liep. 11, p. 2.
Parengė: Giedrė Narbutaitė (VAVB), 2014