Justiniškių seniūnija / Justiniškės

Justiniškės – Vilniaus miesto dalis vakariniame pakraštyje, tarp Pašilaičių, Šeškinės, Viršuliškių ir Pilaitės. Justiniškės turi seniūnijos statusą. Mikrorajone yra Taikos, Rygos, Justiniškių, Lūžių, Sidaronių gatvės.

Seniūnija užima apie 3 km2 arba 0,8 proc. visos Vilniaus teritorijos.

Justiniškėse gyvena 27462 gyventojai (2011 m.) [5].

Justiniškių mikrorajonas pastatytas kelių čia buvusių kaimų vietoje. Vieno iš jų bei ten buvusio dvaro vardu ir pavadintas rajonas [10]. Vietovės pavadinimas Justiniškės, kaip rašo kalbininkas Jonas Jurkštas, „naujadaras, atsiradęs iš Justinuvkos, kuris irgi dirbtinis, pasirodęs XX a. pradžioje. Tai duoklė dvarponių madai, kai moterų vardais būdavo pavadinami savi dvareliai“ [6].

Apie Justiniškes rašoma kraštotyros leidinyje „Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai“ [11]. Apie mikrorajono statybų pradžią rašoma Antano Papšio leidinyje „Vilnius: mažasis vadovas“ [10]. Trumpa informacija pateikta „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [7], yra straipsnių periodikoje [1, 8, 9].  Teresos Zubel straipsnyje pasakojama apie Justiniškių kapinių likimą [14].

Justiniškės nėra didelis mikrorajonas. Dabartinio mikrorajono vietoje kadaise buvo du kaimai – Justiniškės ir Lūžiai, kurie XX amžiaus devintajame dešimtmetyje prijungti prie sostinės. Senieji mikrorajono gyventojai prisimena, kad pirmaisiais gyvenimo metais naujajame mikrorajone dar buvo kaimiškų namelių, ganėsi karvės, buvo senų sodų. „Aplinkui plytėjo vien vanduo ir tušti laukai. Atrodė, kad gyvename ne Vilniaus mieste, o kaime, tačiau prie namo nebuvo jokio krūmo nei medelio“ (pirmojo Justiniškių namo gyventojos pasakojimai, skelbti leidinyje „Mūsų laikraštis: Justiniškėms, Pašilaičiams, Pilaitei“) [11].
Justiniškėse veikia 2001 m. įkurtas Vilniaus policijos klubas vaikams ir jaunimui [7].

Gyvenamasis rajonas pradėtas statyti 1982 metais. Projektuotojai – architektūros daktaras Vytautas Balčiūnas, architektai Mindaugas Adomaitis ir Stasys Čereškevičius. Projekto vyr. architektas – Algirdas Juozas Bražinskas [15]. Gyvenamieji ir visuomeniniai pastatai statyti pagal kartotinius, jau anksčiau kituose rajonuose naudotus projektus. Projektuotojai pasistengė, kad nepaisant kelių gana judrių gatvių, gyventojai nejaustų didelio triukšmo. Gyvenamieji namai daug kur pastatyti ant kalvelių. 1985 m. baigti statyti visi 5 ir 9 aukštų 120V serijos stambiaplokščiai namai, išsiskiriantys reljefiniais fasadais, didesnėmis virtuvėmis ir pagalbinėmis patalpomis. Prasidėjo monolitinių bokštinio tipo ir specialiai šiam rajonui suprojektuotų namų-ekranų statyba. Šie namai, pastatyti išilgai magistralinių gatvių, turėjo izoliuoti gyvenamuosius kvartalus nuo transporto keliamo triukšmo. Tai Justiniškių naujovė, pirmą kartą įgyvendinta statant sostinės gyvenamuosius rajonus. Mikrorajono daugiabučiai išdėstyti šalia pagrindinių gatvių [1, 10, 13]. 8-ojo dešimtmečio viduryje Justiniškėse buvo pastatytas fontanas. Bendruomenės pastangomis jis buvo išsaugotas ir rekonstruotas, aplink jį sutvarkyta esanti teritorija: išklotas šaligatvis, atnaujinta veja, įrengti suoliukai, pasodinta medžių, gėlynų [12].
Vienas žymiausių architektūrinių mikrorajono objektų – 1996 m. pastatytas kompleksinės paskirties pastatas (Justiniškių g. 64) su įtaigiu akcentu – dinamišku cilindru. Šis pastatas įtrauktas į ryškiausių Vilniaus architektūrinių objektų sąrašą [8, 13].

Mikrorajono šiaurės vakaruose yra senosios Justiniškių kapinės. Išlikę seni antkapiai su įskaitomais įrašais. Čia palaidoti buvusių aplinkinių kaimų gyventojai [14].

Justiniškės neišsiskiria savo gamta, žalių zonų ne itin daug, tačiau visai netoli yra Lūžių parkas. Mikrorajono pakraštyje dar likę plotų, apaugusių brandžiais medžiais ir išvagotų pasivaikščiojimo takais. Justiniškių pakraštyje yra du tvenkiniai [7].

Mikrorajone yra kelios skulptūros. 1987 m. prie prekybos centro buvo pastatyta žymaus dailininko Vytauto Šerio sukurta suvirinto vario skardos dekoratyvinė skulptūra „Sveikas, pavasari!“ (archit. Arūnas Paslaitis). Ši skulptūra – abstrahuotų formų paukštės ar gėlės pumpuro, plazdančios, besistiebiančios į šviesą, gyvasties simbolis [2]. Dabar skulptūros šioje vietoje nėra. Mykolo Biržiškos gimnazijos kieme (Taikos g. 81) šios gimnazijos direktoriaus Valdemaro Kaupinio iniciatyva yra pastatytos penkios medinės skulptūros: skulptoriaus Adolfo Teresiaus „Žinys“ (2009), kurioje išdrožti visuomenės veikėjo, literatūros istoriko Mykolo Biržiškos žodžiai „Pasitikėdami ir budėdami eikime toliau”, stogastulpis (2012) bei skulptoriaus Kęstučio Krasausko koplytstulpis su išdrožta gimnazijos pavadinimo santrumpa „M.B.G.“ (2008 m. laidos dovana) (2008, pastatyta 2009 m.), skulptūros „Mokslų medis“ (2012) ir „Gimnazistas“ (2012). Justiniškių seniūnijos bendruomenėje 2018 m.  rugsėjo 14 d.  vyko kasmetinė bendruomenės šventė, kurios metu vyko iškilmingas Sigito Gedos alėjos atidarymas [7a]. 2022 m. gegužės 13 d. Šypsenų alėjoje atidengta bronzinė skulptoriaus Vido Simanavičiaus skulptūra „Adriana“ (žr. adresu).

Eilėraščių, skirtų Justiniškėms, yra sukūręs poetas Sigitas Geda, gyvenęs šiame rajone: „Lietingas pavasaris Justiniškėse“, „Atsisveikinimas su Justiniškėmis“ „Sekmadienis Justiniškių bažnyčioje“, „Justiniškių vaizdeliai“ [3, 4, 16].

Mikrorajone yra Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos Justiniškių biblioteka (Justiniškių g. 62). Ji įsteigta 1985 m. Kraštotyros kartotekos dydis – 431 kataloginės kortelės, fondas – 49 egz. leidinių. Bibliotekoje įkurtas senjorų klubas. Anksčiau vietovėje veikusi Rygos biblioteka (Rygos g. 31) buvo uždaryta 2012 m.

Literatūra ir šaltiniai

1. Balėnas, Kazimieras. Vilniaus mikrorajonai – projektai ir tikrovė: [Šeškinė, Justiniškės, Pašilaičiai ir Fabijoniškės]. – Iliustr. // Statyba ir architektūra. – 1985, Nr. 11, p. 4-5.
2. Dapkutė, Aldona. Vytauto Šerio „Sveikas, pavasari”. – Iliustr. // Literatūra ir menas. – 1987, kovo 21, p. 15.
3. Geda, Sigitas. Babilono atstatymas. – Vilnius, 1994, p. 40
4. Geda, Sigitas. Atsisveikinimas su Justiniškėmis; Sekmadienis Justiniškių bažnyčioje: [eilėraščiai] // Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis. – Vilnius, 2003. – P. 8, 57.
5. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2016-05-13]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
6. Jurkštas, Jonas. Dėl Vilniaus vietovardžių // Literatūra ir menas. – 1988, saus. 1, p. 7.
7. Justiniškės. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 9, p. 83.

7a. Justiniškėse bus atidaryta Sigito Gedos alėja [ interaktyvus]. 2018 [ žiūrėta 2019-01-24]. Prieiga per internetą: < https://www.madeinvilnius.lt/naujienos/mikrorajonu-naujienos/justiniskes/justiniskese-bus-atidaryta-sigito-gedos-aleja/ >.

8. Lazdynienė, Natalija. Baltoji Justiniškių Justė: [apie kompleksinės paskirties pastatą]. – Iliustr. // Arkitektas. – 1996, Nr. 4, p. 52-59.
9. Milkevičiūtė, Giedrė. Justiniškės: nauji akcentai ir senos bėdos. – Iliustr., žml. // Vakarinės naujienos. – 1998, rugp. 7, p. 6.
10. Papšys, Antanas. Nauji gyvenamieji rajonai: [Justiniškės, p. 167-168] // Papšys, Antanas. Vilnius: mažasis vadovas. – Vilnius, 1988. – P. 155-173.
11. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015, p. 44-47.
12. Trinkūnaitė, Sandra. Justiniškių gyventojus vėl džiugins fontanas. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2008, rugpj. 2, priedas “Sostinė”, p. 6.
13. Vilnius 1900–2005: naujosios architektūros gidas. – Vilnius, [2005], [p.] K2.
14. Zubel, Teresa. Tragiškas kaimo kapinių likimas: [apie kapines Justiniškių rajone. Vilnius]. – Iliustr. // Draugystė. – 1995, spal. 27. – lapkr. 2.
15. Bražinskas, Algimantas. „Budujemy nowy dom, stupiętrowy biały dom”: [pokalbis su vyriaus. architektu A. Bražinsku apie Justiniškių mikrorajono projektą / kalbėjosi] T. Bogdanowicz. – Iliustr. // Czerwony Sztandar. – 1981, 5 lipca, p. 2.
16. Geda, Sigitas. Dżdżysta wiosna w Justiniškės = Lietingas pavasaris Justiniškėse: [eilėraštis] / vert. Agnieszka Rembiałkowska // Geda, Sigitas. Śpiący Teodendron: stare wiersze Jadźwingów = Miegantis Teodendronas: senieji jotvingių eilėraščiai. – Vilnius, 2006. – P. 58-59.

Parengė: Zoja Zigmantienė (VCB, Justiniškių b-ka), 2008; Danguolė Dainienė (VAVB), 2016; Laura Kavaliauskaitė ( Vilniaus m. SCB), 2019