Įvairiuose šaltiniuose skirtingai pateikiama H. Perelšteino gimimo data ir gimimo vieta [5, 6]. Lietuvos valstybiniame archyve surasti tikrieji gimimo metrikai. Paaiškėjo, kad H. Perelšteinas gimė Karaliaučiuje 1923 m. birželio 7 dieną. Šiuos vokiškus gimimo metrikus 1940 m. balandį patvirtino Lietuvos Generalinis konsulas Karaliaučiuje L. Dymša [6, p. 111].
Iki 1941 m. gyveno Kaune. Namuose buvo mokomas muzikos, anglų ir vokiečių kalbų. Lietuvių kalbos mokė rašytojas Antanas Venclova. 1932–1934 m. mokėsi Kauno vokiečių gimnazijoje, 1934–1940 m. – žydų gimnazijoje su lietuvių dėstomąja kalba. 1936–1941 m. studijavo Kauno konservatorijoje, fortepijono klasėje, 1940–1941 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete. 1941 m. birželio 14 d. su tėvais buvo ištremtas į Bijską Altajaus krašte (Rusija), po metų išvežtas į Bykov Mysą prie Laptevų jūros. Įvairiuose Sibiro miestuose dirbo žveju, buhalteriu, autobazės dispečeriu, mokytoju, koncertmeisteriu. 1945 m. baigė Jakutsko pedagoginio instituto Biologijos fakultetą, 1956 m. – Sverdlovsko muzikos pedagoginę mokyklą. Įgijo choro dirigento specialybę. 1955 m. Sverdlovsko Mokytojų namuose įkūrė berniukų chorą. 1956 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. 1956–1959 m. mokėsi, o 1956–1960 m. ir 1964–1979 m. dirbo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1959–1979 m. buvo berniukų choro „Ąžuoliukas“ įkūrėjas ir vadovas. 1960–1964 m. dirbo Vilniaus pedagoginiame institute. 1961–1975 m. buvo Lietuvos dainų švenčių jungtinio vaikų choro vyresnysis dirigentas. 1965 m. pedagogui suteiktas LTSR nusipelniusio artisto vardas, 1974 m. – nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. 1979 m. H. Perelšteinas paliko Lietuvą – gavęs vizą kelionei į Izraelį, išvyko į JAV. JAV dirbo įvairiose mokyklose mokytoju. Privačioje žydų neįgalių vaikų mokykloje subūrė chorą. Dėstė muziką keliuose Niujorko universitetuose. Buvo JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos narys. Per viešnagę Lietuvoje 1994 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu H. Perelšteinas už nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūrai buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. Mirė H. Perelšteinas 1998 m. sausio 11 d. Niujorke [6, 8, 9]. Palaidotas Naujojo Džersio Crest Haven Memorial kapinėse [2].
H. Perelšteinas su „Ąžuoliuko“ choru surengė apie 700 koncertų Lietuvoje ir Europoje, išleido keliolika plokštelių, laimėjo daug tarptautinių konkursų. Choras atliko chorinės muzikos kūrinius: Giovani‘o Batistos Pergolesi‘o „Stabat Mater“, Johano Sebastijano Bacho „Magnificat“, Bendžamino Briteno „Kalėdas“, Dmitrijaus Kabalevskio „Reqiem“, Gioachino Rossini‘o „Stabat Mater“ ir kt. „Ąžuoliuko“ choras buvo Eduardo Balsio oratorijos „Nelieskite mėlyno gaublio“ ir daugelio kitų lietuvių kompozitorių kūrinių pirmasis atlikėjas. Pedagogas parašė daug straipsnių apie vaikų muzikinį auklėjimą, berniukų choro vokalo problemas, skaitė paskaitas įvairiuose seminaruose [6, 8].
1994 m. apie H. Perelšteino gyvenimą ir veiklą išleista kultūrologo Vytauto Jakelaičio monografija „Hermanas Perelšteinas: trys ištrėmimai ir gyvenimo prasmė“ [6]. 2022 m. išleista žurnalisto, rašytojo ir vertėjo, buvusio „ąžuoliuko“ Dariaus Krasausko knyga apie chorvedį Hermaną Perelšteiną „Šefas“ [6a]. Autorius dirbo aštuoniuose archyvuose, bendravo su Lietuvoje, Norvegijoje, Vokietijoje, JAV, Prancūzijoje, Izraelyje, Rusijoje gyvenančiais žmonėmis. Vien interviu šiai knygai imta iš daugiau kaip 50 žmonių. Autorius sako, kad labai nemėgsta pseudomoksliniu stiliumi parašytų biografijų. Šios knygos kalba labai gyva, joje aprašyta juokingų, anekdotinių situacijų, lengvo turinio istorijėlių. Kaip rašoma knygoje, „Ąžuoliuko“ choristai H. Perelšteiną ėmė vadinti Šefu maždaug 1973 m., ši pravardė (ir garbingas titulas) kaipmat prigijo. „Ąžuoliuko“ choro vadovas buvo nuostabus mokytojas, puikus psichologas, nuoširdžiai mylėjęs vaikus, muziką, savo darbą, dirbo vedamas noro skiepyti gėrio, grožio, padorumo principus.
Apie pedagogą rašoma leidinyje „Asmenybės“ (Vilnius, 2003), Jūratės Vyliūtės ir Gailos Kirdienės knygoje „Lietuviai ir muzika Sibire“ (Vilnius, 2013), Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ [3], Tomo Venclovos „Vilniaus vardai“ [9], leidinyje „Garsūs Lietuvos žydai“ [8], naujausiuose enciklopediniuose leidiniuose „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ [5], „Muzikos enciklopedijos“ trečiajame tome (Vilnius, 2007) ir kt., taip pat periodikoje.
1956–1979 m. H. Perelšteinas gyveno Vilniuje. 1956–1959 m. mokėsi tuometinėje Lietuvos konservatorijoje, doc. Klemenso Griauzdės choro dirigavimo klasėje. 1956–1960 m. buvo konservatorijos koncertmeisteris. 1959 m. įsteigė Respublikiniuose mokytojų namuose (dabar Vilniaus mokytojų namai) berniukų chorą „Ąžuoliukas“. Chorui vadovavo iki 1979 m. 1960–1964 m. dėstė dirigavimą Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos katedroje. 1964–1979 m. buvo Lietuvos konservatorijos Choro dirigavimo katedros vyresnysis dėstytojas [6, 8, 9]. Nuo 1960 m. buvo Vilniaus miesto dainų švenčių dirigentas [3]. 1979 m. išvykęs gyventi į JAV, 1990 m., 1994 m., 1996 m. H. Perelšteinas aplankė Vilnių. 1996 m. išrinktas pirmuoju Lietuvos muzikos akademijos garbės profesoriumi ir „Ąžuolų“ klubo garbės prezidentu [7].
1998 m. birželio 7 d. Vilniuje, ant buvusio Mokytojų namų pastato, Vilniaus g. 35 / Palangos g. 3 (Senamiesčio seniūnija), „Ąžuolų“ klubo iniciatyva H. Perelšteino atminimui atidengta memorialinė lenta (skulpt. Romualdas Kvintas). Lentoje iškaltas chorvedžio bareljefas, penklinėje užrašytas autografas ir įrašas: „Šiuose namuose dirbo „Ąžuoliuko“ choro įkūrėjas ir ilgametis vadovas profesorius Hermanas Perelšteinas, 1923–1998“ [4, 10, 11].
2010 m. Vilniaus mokytojų namuose atidaryta Hermano Perelšteino klasė [1].
1979 m. Vilniuje skvere prie Lietuvos nacionalinio muziejaus (Arsenalo g. 1) H. Perelšteino garbei jo mokiniai pasodino ąžuoliuką [11].
1998 m. sukurtas dokumentinis filmas „Atmintis yra tiltas: Hermanas Perelšteinas“ (rež. Bronius Morkevičius).
Literatūra ir šaltiniai
1. Andrikonytė, Asta. Ilga istorija gali nutrūkti: „Ąžuoliuką“ dešimtmečius lydi įkūrėjo asmenybės šviesa. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2010, saus. 21, p. 15.
2. „Birželio 22 d. Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Valdemaras Sarapinas <…> aplankė <…> profesoriaus Hermano Perelšteino (1924–1998) kapą“: [žinutė] // Literatūra ir menas. – 2011, liep. 1, p. 3.
3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Perelšteinas Hermanas: chormeisteris, pedagogas (1923 06 07 – 1998 01 11). – Portr., iliustr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 309.
4. Įamžinamas H. Perelšteino atminimas: [taip pat apie memorialinės lentos H. Perelšteinui atidengimą]. – Portr. // Lietuvos aidas. – 1998, birž. 3, p. 15.
5. Jakelaitis, Vytautas. Perelšteinas Hermanas. – Portr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2010. – T. 17, p. 775.
6. Jakelaitis, Vytautas. Hermanas Perelšteinas: trys ištrėmimai ir gyvenimo prasmė. – Vilnius, 1994. – 116, [2] p. iliustr. – Santr. angl., vok.
6a. Krasauskas, Darius. Šefas. – Vilnius, 2022. – 439, [1] p.: iliustr., faks., portr.
7. Hermanas Perelšteinas. Lietuvai ir pasauliui [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2019-02-15]. Prieiga per internetą: <http://lietuvai.lt/wiki/Hermanas_Perel%C5%A1teinas>.
8. Hermanas Perelšteinas 1923–1998: berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“, tapusio Lietuvos pasididžiavimu, įkūrėjas ir ilgametis vadovas. – Portr. // Garsūs Lietuvos žydai. – Vilnius, 2008. – P. 84.
9. Venclova, Tomas. Perelšteinas Hermanas. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 301-302.
10. Vilnius: 100 memorable sites of Jewish history and culture = Vilne: ondenkerter fun der jidišer gešichte un kultur. −2nd ed. − Vilnius, 2006, p. 50.
11. Аграновский, Генрих. Вильнюс: по следам Литовского Иерусалима памятные места еврейской истории и культуры: путеводитель / Генрих Аграновский, Ирина Гузенберг. – Вильнюс, [2011], p. 416.
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2013; 2019