1951 m. baigė Pandėlio (Rokiškio r.) vidurinę mokyklą. Dirbdama studijavo Panevėžio pedagoginėje mokykloje – ją baigė 1955 m. 1951–1969 m. dirbo fizinio lavinimo mokytoja Salamiesčio, Antašavos, Pandėlio ir kitose Šiaurės Lietuvos mokyklose. Iš vaikystės buvo trumparegė. Metams bėgant, regėjimas vis silpo. 1972 m. įstojo į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą (LASS). Pradėjo dirbti LASS Panevėžio kultūros namuose. Neregius ir silpnaregius mokė reabilitacijos ir mobilumo įgūdžių. 1975 m. su šeima persikėlė gyventi į Vilnių ir sostinėje gyveno trisdešimt metų. Pradėjo dirbti LASS Vilniaus kultūros namuose. Šioje įstaigoje su nedidelėmis pertraukomis dirbo iki 2000 metų. Iš pradžių vadovavo aklųjų buitinės reabilitacijos užsiėmimams, vėliau nereges ir silpnareges moteris mokė rankdarbių ir kulinarijos paslapčių. 1981–1991 m. dirbo Brailio rašto mokytoja. Suaugusių aklųjų vidurinės mokyklos Vilniaus skyriuje, Varėnos rajone mokė Brailio rašto. Rengė pranešimus tiflopedagogų konferencijoms [1]. Nuo 2005 m. tautodailininkė gyveno Anykščių rajono Purvelių kaime. Iki gyvenimo pabaigos užsiėmė meno kūrinių gamyba ir audimu [2]. Mirė 2015 m. lapkričio 4 dieną.
Dar vaikystėje iš mamos išmokusi mezgimo, audimo, rišimo paslapčių, jomis dalijosi su tautodailės būrelio dalyvėmis. Su bendramintėmis įkūrė moterų klubą „Vaivos juosta”. Meno darbelius pristatydavo įvairiuose renginiuose, pradėjo dalyvauti tautodailininkų parodose. 1996 m. E. V. Joneliūkštienei ir kelioms jos mokinėms buvo suteiktas garbingas Lietuvos tautodailininkės vardas [2].
Daug kūrėjos darbų eksponuota ne tik Lietuvos, bet ir užsienio parodų salėse: Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Čekijoje ir kitur. Jos sukurti gobelenai stebina menine branda ir kruopščiu atlikimu. Paklausta, kaip gimsta meno kūriniai, kiek sukurta darbų, kiek surengta parodų, autorė sakė: „Mano darbai neįmantrūs, dažniausiai vaizduoju nuostabų gamtos grožį. Pamatau įspūdingą vaizdą ir gimsta mintis. Nusipiešiu popieriaus lape, o po to galvoju, kaip vaizdą perkelti, derinu siūlų spalvas, skaičiuoju. Kiek padariau meno darbų, niekada neskaičiavau, manau, jų bus keli šimtai. O įvairiose parodose tenka dalyvauti dažnai, ir šiuo metu darbai eksponuojami Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje” [2].
Apie tautodailininkę E. V. Joneliūkštienę rašoma ilgamečio Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojo Valentino Vytauto Toločkos parengtame „Lietuvos tiflopedagogų sąvade“ [1], periodikoje, yra informacijos internete.
Vilniuje esančiame Lietuvos aklųjų istorijos muziejuje (Skroblų g. 10) yra saugomi E. V. Joneliūkštienės padovanoti darbai, keli iš jų demonstruojami nuolat veikiančioje ekspozicijoje. Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje, tiflotyros skyriuje (Skroblų g. 10) saugomi spaudiniai apie tautodailininkę.
Literatūra ir šaltiniai
1. Toločka, Valentinas Vytautas. Joneliūkštienė (Morkūnaitė) Elena Valerija // Toločka, Valentinas Vytautas. Lietuvos tiflopedagogų sąvadas. – Vilnius, 2002. – p. 92.
2. Valentukevičius, Juozas. Kuriančios rankos: [apie tautodailininkę Eleną Valeriją Joneliūkštienę] // Mūsų žodis. – 2011, Nr. 12, p. 22; Prieiga per internetą: <http://www.musuzodis.lt/mz/201112/str13.htm>.
Parengė: Ina Praprovienė (LAB), 2016