Marija Šlapelienė. Nuotr. iš kn.: Žukas, Vladas. Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygynas Vilniuje. – Vilnius, 2000, p. 404.

1900 m. baigė Vilniaus kilmingųjų mergaičių gimnaziją. Mergina turėjo gražų balsą, giedojo Šv. Rapolo bažnyčios, kurioje vikaravo Jonas Ambraziejus, chore. Namuose buvo kalbama lenkiškai, bet Marija greitai išmoko lietuvių kalbą, pradėjo domėtis lietuvių draudžiama spauda [2, 5].
M. Šlapelienė aktyviai dalyvavo „Vilniaus aušros“ draugijoje, kultūros draugijos „Rūta“ veikloje. 1904 m. pradėjo dirbti lietuviškame knygyne, veikusiame prie „Vilniaus žinių“, redakcijoje (dabar – Lietuvos nacionalinės filharmonijos patalpos). Čia ji susipažino su Jurgiu Šlapeliu ir 1905 m. susituokė [2, 5]. Aktyviai dalyvavo Vilniaus kultūriniame gyvenime. 1905 m. vaidino Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje”, 1906 m. išgarsėjo kaip pirmosios kompozitoriaus Miko Petrausko lietuviškos operos „Birutė” pagrindinio vaidmens atlikėja [2].
M. Šlapelienė mirė Vilniuje, palaidota šalia savo vyro Jurgio Šlapelio Vilniaus Rasų kapinėse. 1979 m. ant kapo pastatytas skulptoriaus Antano Kmieliausko sukurtas paminklas – atversta knyga  [2, 4].

1906 m. Marija ir Jurgis Šlapeliai Vilniuje, Pociejų rūmuose (dabar Dominikonų g. 11) įkūrė savo knygyną, kuris veikė iki 1949 m. Tai seniausias lietuviškas knygynas Vilniuje [3, 8]. M. Šlapelienės lietuvių knygynas buvo vienas iš bastionų ginant lietuvių teises ir kultūrą Vilniuje bei Vilnijos krašte [5]. Knygynas ne tik prekiavo, bet ir leido knygas. Buvo išleistas ir šio knygyno katalogas. Ne kartą knygyne buvo daromos kratos, savininkė baudžiama nuobaudomis, keliamos bylos. Karo metais, kai dauguma M. Šlapelienės giminių pasitraukė į Rusiją, Marija liko Lietuvoje, savo mylimame Vilniuje, nes, kaip yra sakiusi, „Su Lietuva ir Vilniumi skirtis, vis vien kaip žengti į kapus“ [2, p. 288].
Kai 1949 m. knygynas buvo uždarytas, dalis knygų pateko į tuometinius Knygų rūmus, dalis – į Lietuvos mokslines bibliotekas.

Apie M. Piaseckaitę-Šlapelienę rašoma Anelės Butkuvienės knygoje „Garsios Lietuvos moterys“ [2], leidinyje „Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Šlapeliai: [mokslinės konferencijos medžiaga, 2016, Vilnius]“ (Vilnius, 2019). Leidinį sudarė Alma Lapinskienė ir Jolanta Paškevičienė. Informacijos apie M. Šlapelienę yra Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2017), Nastazijos Kairiūkštytės ir Almos Gudonytės – „Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“ (Vilnius, 2009), Rasos Baškienės knygoje „Moterys istorijos verpetuose: [valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją]“ (Vilnius, 2022), Almos Gudonytės [5] ir kitų straipsniuose, leidinyje „Marijos ir Jurgio Šlapelių  namas-muziejus“ [8, 10]. Plačiau apie M. Šlapelienės knygyną, jo veiklą galima paskaityti Vlado Žuko knygoje „Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygynas Vilniuje“ [9]. Rašantieji apie M. Šlapelienės knygyną, remiasi Vilniaus universiteto ir Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekose saugomais archyvų dokumentais, taip pat šeimos dokumentų fondu, saugomu Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje [6]. Apie Marijos ir Jurgio Šlapelių šeimą rašoma gidės Liudos Matonienės knygoje „Vilnius: meilės stotelės: romantiškasis miesto žemėlapis“ (Vilnius, 2017).

Marija and Jurgis Šlapelis house-museum. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

1970 m. M. Šlapelienė testamentu visą turtą paliko dukteriai Gražutei Šlapelytei-Sirutienei. Savo testamento vykdytoja paskyrė kultūros veikėją Almą Gudonytę (1930–2010), kuri turėjo pasirūpinti namu ir muziejinėmis vertybėmis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo atkurta dukters nuosavybės teisė į tėvų namą [3, 8]. Jos lėšomis namas buvo restauruojamas. 1991 m. M. ir J. Šlapelių name, kurį jie nusipirko 1926 m., buvo įkurtas Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus (Pilies g. 40, Senamiesčio seniūnija). 1994 m. muziejus atvertas lankytojams [7, 8, 9]. Prie šio namo pritvirtinta memorialinė lenta.

2004 m. ant namo, kuriame 1906–1949 m. veikė Marijos Šlapelienės lietuvių knygynas (Dominikonų 11, Senamiesčio seniūnija), buvo atidengta memorialinė lenta, skirta lietuviškos spaudos šimtmečiui paminėti (skulpt. Andrejus Zubkovas) [1].

Ikonografija

Literatūra ir šaltiniai

1. Bukotaitė, Beata. Lietuvybės skleidėjus Vilniuje primins marmuro lenta. – Iliustr. // Lietuvos rytas. –2004, lapkr. 18, p. 6.
2. Butkuvienė, Anelė. „Apsisprendžiau, esu lietuvė! „. – Iliustr. // Butkuvienė, Anelė. Garsios Lietuvos moterys. – Vilnius, 2007. – P. 281-290.
3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Jurgis ir Marija Šlapeliai . – Iliustr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Valdovų kelias. – Vilnius, [2001]. – Kn. 3: Pilies gatvė, p. 30-35. – (Vilniaus gatvių istorija).
4. Girininkienė, Vida. Visuomenės veikėjų Marijos ir Jurgio Šlapelių antkapinis paminklas. – Nuotr. // Girininkienė, Vida. Vilniaus kapinės. – Vilnius, [2004]. – P. 84.
5. Gudonytė, Alma. Marija Piaseckaitė-Šlapelienė ir Vilnius. – Iliustr. // Vilniaus kultūrinis gyvenimas: moterų indėlis, 1900-1945. – Vilnius, [2005]. – P. 36-40.
6. Norkūnienė, Diana „Aš be knygos negaliu…”. – Iliustr. // Tarp knygų. – 2000, Nr. 3, p. 29-33.
7. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus [interaktyvus]. 2017 [žiūrėta 2017-06-13]. Prieiga per internetą: <http://www.muziejai.lt/vilnius/Slapeliu_muziejus.htm>.
8. Marijos ir Jurgio Šlapelių  namas-muziejus / tekstų autorės: Vida Girininkienė, Jolanta Paškevičienė, Danguolė Žemaitytė. – [Vilnius, 2012]. – 22, [1] p.: iliustr., nuotr.
9. Žukas, Vladas. Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygynas Vilniuje. – Vilnius, 2000. – 463, [1] p., [8] iliustr. lap. – Bibliogr., p. 417-423 ir išnašose.
10. Marija and Jurgis Šlapelis House-museum : texts  by Vida Girininkienė, Jolanta Paškevičienė and Danguolė Žemaitytė, 2012]. – 22 p.: iliustr., portr.

Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2009; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2025