1966 m. mokėsi Vilniaus 16-oje vidurinėje mokykloje. Už tautinius ir religinius įsitikinimus iš jos buvo pašalintas. 1977 m. baigė 9 klasę Vilniaus 8-oje vidurinėje mokykloje. 1978 m. įsitraukė į disidentinę veiklą. 1980 m. buvo nuteistas, kalintas griežtojo režimo lageryje, vėliaus ištremtas į Tomsko sritį. 1987−1992 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. 1994−1997 m. gyveno Kanadoje. 1995 m. įšventintas kunigu. Nuo 1995 m. – katalikų radijo „Mažoji studija“ direktorius ir vyr. redaktorius. 1996 m. davė vienuolio pranciškono įžadus. Nuo 1997 m. yra Vilniaus Bernardinų bažnyčios rektorius. Bendradarbiavo Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo pogrindžio leidiniuose „Dievas ir Tėvynė“, Laisvės šauklys“, „Vytis“[4]. J. Sasnauskas buvo vienas iš Lietuvos laisvės lygos aktyvių narių, padėjo leisti pogrindinę spaudą, platino dokumentus, kuriuose protestuota prieš Lietuvos okupaciją, rusifikaciją. Kartu su kitais disidentais 1979 m. pasirašė „45 pabaltijiečių memorandumą“, buvo vienas iš garsaus 1987 m. mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo organizatorių.
2008 m. dalyvavo projekte „Renkuosi mokyti“ ir vedė pamokas moksleiviams Vilniaus šiuolaikinės mokyklos centre. Kunigas ragino domėtis Vilniaus istorija, atrasti miesto dvasią. Pats jaučiąs šiam miestui ypatingą trauką. „Kiekvienas namas turi savo istoriją, labai daug gražių, įdomių įvykių yra šiame mieste nutikę. Kai imi viską šitaip tarsi knygą skaityti, su Vilniumi atsiranda be galo stiprus ryšys“ – sakė kunigas [9].
Kunigas J. Sasnauskas žinomas savo netradiciniais, atvirais, suprantamais pamokslais. Knygos „Dar kartą – Žmogaus Sūnus“ (Vilnius, 1999, 2007), „Bernardinų dienoraščiai“ (2002), parengtos pagal kunigo pamokslus. Knygoje „Jei esame čia“ (Vilnius, 2000) sudėti J. Sasnausko ir A. Terlecko laiškai rašyti iš tremties. Tekstuose daug tremties buities detalių, žinių apie disidentinę veiklą. Su rašytoja Giedre Kazlauskaite 2009 m. išleido knygą „Postilės“ (Vilnius, 2009). Knygoje kunigas stengiasi aktualizuoti, ką mums reiškia prieš du tūkstančius metų parašyti Biblijos tekstai. 2006 m. išleista „Malonės akrobatika: iš gatvių ir skverelių teologijos“ [6]. Kaip rašo knygos sudarytoja, „tai tarsi mažytė mūsų kasdienybės, pro akis praslydusių įvykių, datų, minčių antologija, parašyta žvelgiant į pasaulį ne istoriko ar visuomeninių procesų analitiko, o, dvasininko, kuriam patikime gydyti savo sielas, akimis“. 2013 m. išleista J. Sasnausko pokalbių ir esė knyga „Pagaunama ir nepagaunama“. 2016 m. – „Kaip buvo pradžioje… : biblinės meditacijos“. Knygoje pateikiami Senojo Testamento tekstai, literatūrinės, eseistinės jų interpretacijos. 2016 m. už šią knygą J. Sasnauskui skirta Juozo Tumo-Vaižganto premija [11].
2009 m. kunigui J. Sasnauskui buvo įteikta Lietuvos žurnalistų draugijos skiriama Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ [8].
J. Sasnauskas užaugo Vilniuje. Gyveno senamiestyje, Dominikonų gatvėje [9]. 1979 m. dirbo Šv. Jono bažnyčioje veikusio Vilniaus universiteto Mokslo muziejaus sargu. Paauglystėje „išlandžiojęs Vilniaus kiemus, perėjimus ir užkaborius […], Bernardinų rūsius“ apie Vilnių sakė: „Vilniaus mūrai užkerėję buvo. Paslaptingas, be galo poetiškas miestas. Senamiesčio išraižytos gatvelės pilnos atradimų. Gyveni ir kasdien vaikščiodamas ką nors atrandi – gražią detalę, kokį už posūkio netikėtai išnirusį pastatą… Vilniuje nuolat tave lydi laisvės pojūtis“ [9].
J. Sasnausko pokalbių ir esė knygoje „Pagaunama ir nepagaunama“ kunigas atsako į klausimą, ką reiškia Vilnius jo gyvenime: „Kai žengi šio miesto grindiniu, ne tik palaima užplūsta […]. Kai vasaros rytmečiais susirenkame švęsti liturgijos Kristaus laiptų koplyčioje ir kai pabudęs Vilnius būna čia pat už durų, su ūžiančiais automobiliais, su bažnyčią aplenkiančiais vilniečiais, nuolat pagalvoju: mes prie altoriaus esame ir už juos, kad dangui prabilus galbūt panašiai kaip Paulius išgirstume, jog šis miestas tebepriklauso Viešpačiui. Todėl vertas maldos, rūpesčio, meilės pastangų“ [7, p.182].
2012 m. už meilę Vilniui ir vilniečiams apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle. Atsakydamas žurnalistams į klausimą apie ateities Vilnių pasakė: „Mano ateities Vilnius daugiau dėmesio skirtų atminimui, jame būtų daugiau fantazijos ir kūrybingumo, o jo gyventojai jaustų didesnį džiaugsmą ir pasididžiavimą, kad gyvena šiame mieste“ [1].
2020 m. J. Sasnauskui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas [10].
2008–2013 m., vykdant Modernaus meno centro projektą, skirtą įamžinti įvairių tautų ir šalių literatams, ant vieno Literatų gatvės pastato sienos įmontuoti du keramikės Giedrės Bardzilauskės ir fotografės Astos Šimkevičienės meno kūrinėliai – dedikacijos J. Sasnauskui [2]. Jų autorės – Giedrė Bardzilauskė ir fotografė Asta Šimkevičienė.
Jūratės Stauskaitės knygoje „13×13“ [5] kalbamasi su kunigu apie tikėjimą, dievą, kunigystę, pašaukimą, celibatą. Apie Vilnių kunigas kalba Tomo Sakalausko knygoje „Missa Vilnensis“ [3]. Apie savo darbą sovietmečiu Vilniaus universiteto mokslo muziejaus sargu, bendravimą su tuometiniu muziejaus direktoriumi V. Žilėnu, pogrindinę veiklą J. Sasnauskas pasakoja knygoje „Kultūros istorikas, muziejininkas Vincas Žilėnas“ (Vilnius, 2011). Knygoje „Literatų gatvė“ [2] pateikta trumpa kunigo biografija, kūrybos vertinimas, kūrėjo ryšys su Vilniumi. Antanas Terleckas knygoje „Lietuvoje iš vėjo ir šalčių žemės sugrįžus“ (Vilnius, 2014) rašo apie sprendimą sustabdyti Juliaus Sasnausko disidentinę veiklą, kad jam būtų leista studijuoti kunigų seminarijoje. Religijotyrininko Andriaus Navicko pokalbis su kunigu spausdinamas knygoje „Tik ėjimas keliu“ (Vilnius, 2014). Interviu su kunigu „Būti savimi nėra lengva“ pateikiamas leidinyje „Vilniaus sekretai: vizijos, atsiminimai, sapnai“ (Vilnius, 2022). Apie J. Sasnauską rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [4], daug straipsnių periodikoje, internete.
Literatūra ir šaltiniai
1. Dumalakas, Arūnas. Didžiausias laureatų rūpestis – senamiestis: [Šv. Kristoforo laureatai]. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2012, gruod. 22, priedas „Sostinė”, p. 5, 12.
2. Ivanauskienė, Milda. Julius Sasnauskas. – Iliustr. // Ivanauskienė, Milda. Literatų gatvė. – [Vilnius], [2014]. – P. 136-137.
3. Sakalauskas, Tomas. Kunigas vienuolis Julius Sasnauskas: [apie Vilnių] // Sakalauskas, Tomas. Missa Vilnensis. − Vilnius, 2006. − P. 311-313.
4. Sasnauskas Julius. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2012. – T. 21, p. 165.
5. Sasnauskas, Julius. Dievas yra ne „todėl, kad”, bet „nepaisant to” : pokalbis su kunigu Julium Sasnausku / [kalbėjosi] Jūratė Stauskaitė. − Iliustr. // Stauskaitė, Jūratė. 13×13. − Vilnius, 2006. − P. 114-128.
6. Sasnauskas, Julius. Eiti gyvenimo keliu – su amžinybės perspektyva : knygą išleidęs J. Sasnauskas ir skaudžiausiuose išgyvenimuose įžvelgia malonę : [pokalbis su kunigu pranciškonu / užrašė] Ramūnas Gerbutavičius. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2006, liep. 18, priedas „Mūzų malūnas”, p. 1, 3.
7. Sasnauskas, Julius. Pagaunama ir nepagaunama : [straipsnių ir esė rinkinys]. − Vilnius, 2013. − 196, [2] p.
8. Sasnauskas, Julius. Viltis – lyg inkaras… : pokalbis su Lietuvos žurnalistų draugijos S. Lozoraičio vardo premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą” laureatu kunigu J. Sasnausku. – Iliustr. // Nemunas. – 2009, saus. 29 – vas. 4 (Nr. 4), p. 2.
9. Šatkauskaitė, Gintarė. Mokytojas, įsimylėjęs Vilnių. – Iliustr. // Respublika. – 2008, lapkr. 19, p. 18.
10. Vilniaus garbės piliečiu tapo kunigas Julius Sasnauskas. – Portr. // Savivaldybių žinios. – 2020, Nr. 1 (saus. 25), p. 32.
11. Žeimantas, Vytautas. 2016 metų Juozo Tumo-Vaižganto premija paskirta Juliui Sasnauskui. – Portr. // Lietuvos aidas. – 2016, rugs. 20, p. 2.
Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2014; 2020