1937–1941 m. mokėsi Kauno amatų mokyklos keramikos skyriuje. 1941 m. apsigyveno Panevėžyje. Lankė Panevėžio dramos teatro vaidybos studiją, pas režisierių Juozą Miltinį mokėsi vaidybos meno. 1941–1988 m. buvo Panevėžio dramos teatro (dabar J. Miltinio dramos teatras) aktorius, 1981–1984 m. – vyr. režisierius, 1984–1988 m. – direktorius ir meno vadovas. 1984 m. baigė Lietuvos konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1983 m. įsteigė Panevėžio dramos teatre Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos aktoriaus meistriškumo katedros filialą. 1984–1988 m. buvo šio filialo vadovas. 1988–2000 m. dirbo Panevėžio dramos teatre pagal autorines sutartis. 1959–2011 m. vaidino Lietuvos ir užsienio kino filmuose [2, 7, 10]. 2004–2014 m. gyveno Vilniuje. D. Banionis mirė 2014 m. rugsėjo 4 d. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje [8].
Banionis sukūrė apie 100 teatro ir apie 70 kino vaidmenų. Svarbiausi vaidmenys teatre: Edvardas (A. Vienuolio „Prieblandoje“, 1945), Tesmanas (H. Ibseno „Heda Gabler“, 1957), Lomenas (A. Milerio „Komivoježerio mirtis“, 1958), Bankas (V. Šekspyro „Makbetas“, 1961), Bekmanas (V. Borcherto „Lauke, už durų“, 1966), Edgaras (A. Strindbergo „Mirties šokis“, 1973), Gorodnyčius (N. Gogolio „Revizorius“, 1977), Stivensonas (V. Folknerio ir A. Kamiu „Requiem vienuolei“, 1979), Šnipukas (V. Mislivskio „Medis“, 1989), Šviteris (F. Diurenmato „Meteoras“, 1992), Bachas (P. Barzo „Susitikimas“, 1999, Nacionaliniame dramos teatre), Barklėjus Kuperis (K. Rapoporto „Toliau – tyla“, 2000). Pastatė spektaklius: K. Sajos „Surūdijęs vanduo“ (1981), V. Tendriakovo „Trys maišai šiukšlėtų kviečių“ (1982), P. Šeferio „Amadeus“ (1983), A. Dudarevo „Vakaras“ (1984), R. Bredberio „Pienių vynas“ (1985). Svarbiausi vaidmenys kine: „Adomas nori būti žmogumi“ (1959, rež. V. Žalakevičius), „Vienos dienos kronika“ (1963, rež. V. Žalakevičius), „Niekas nenorėjo mirti“ (1965, rež. V. Žalakevičius), „Ne sezono metas“ (1968, rež. Sava Kulišas), „Kentaurai“ (1978, rež. V. Žalakevičius), „Karalius Lyras“ (1971, rež. G. Kozincevas), „Goja, arba sunkus pažinimo kelias“ (1971, rež. K. Volfas), „Soliaris“ (1972, rež. A. Tarkovskis“), „Misterio Makinlio pabėgimas“ (1976, rež. M. Šveiceris), „Bethovenas – vienos dienos gyvenimas“ (1976, rež. H. Seemannas), „Nesėtų rugių žydėjimas“ (1978, rež. M. Giedrys), „Nikolas Paganinis“ (1982, rež. L. Menakeris), „Atsiprašau“ (1982, rež. V. Žalakevičius), „Tryliktas apaštalas“ (1988, rež. S. Babajanas), „Kiemas“ (1999, rež. V. Navasaitis), „Gedimino 11“ (2001, rež. R. Banionis), „Kauno bliuzas“ (2003, rež. P. Sanajevas), „Leningradas“ (2006, rež. A. Buravskis), „Aplankant Soliarį“ (2007, rež. D. Narkevičius), „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011, rež. D. Ulvydas) [2, 10]. D. Banionis su aktoriumi Regimantu Adomaičiu yra vaidinęs dokumentiniame filme „Adomas Mickevičius. 1798–1855. Realybės versijos“ (1998, rež. R. Banionis).
1966 m. XV tarptautiniame Karlovi Varų (Čekija) kino festivalyje aktorius apdovanotas už geriausią vyrišką vaidmenį filme „Niekas nenorėjo mirti“. 1969 metais D. Banioniui skirta LSSR valstybinė premija. 1969 m. tarptautiniame Sofijos (Bulgarija) kino festivalyje įteikta premija už pagrindinį vaidmenį kino filme „Ne sezono metas“. 1972 m. aktoriui paskirta tuometės Vokietijos Demokratinės Respublikos premija už Gojos vaidmenį kino filme „Goja, arba sunkus pažinimo kelias“. 1977 m. įteikta SSRS valstybinė premija už filmą „Misterio Makinlio pabėgimas“ [2, 10]. 1994 m. D. Banionis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. 1999 m. suteiktas Panevėžio miesto garbės piliečio vardas. 2004 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2008 m. už istorinį indėlį į lietuvišką kiną įteikta „Auksinė gervė“. 2013 m. D. Banioniui skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2014 m. – Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ [3, 8].
2004 m. Vilniuje išleista Donato Banionio autobiografinė knyga „Memuarai“ [2]. Knygoje išspausdinti 1924–2004 m. aktoriaus atsiminimai apie vaikystės metus gimtajame Kaune, darbą Panevėžio dramos teatre, Lietuvos ir užsienio šalių kino studijose. Pateikiamas teatre atliktų vaidmenų sąrašas. Leidinys iliustruotas nuotraukomis ir dokumentų faksimilėmis iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, asmeninio Donato Banionio archyvo. Aktoriaus atsiminimai išleisti ir rusų kalba Донатас Банионис „Я с детства хотел играть“ [12].
1970 m. ir 1976 m. Vilniuje išleista teatrologo, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Marko Petuchausko monografija „Donatas Banionis“ [7]. Knygoje aptariama aktoriaus 1941–1974 m. kūrybinė veikla. Pateikti D. Banionio Panevėžio dramos teatre, Lietuvos užsienio šalių kino filmuose sukurtų vaidmenų, pastatytų spektaklių sąrašai. Spausdinama knygos santrauka rusų kalba. Apie aktorių išleista knyga rusų kalba Леонид Павлючик „Возвращение на круги своя, или Несколько диалогов с Донатасом Банионисом“ [13].
Apie D. Banionį rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [10], „Lietuvių teatro istorijos“ trečiojoje knygoje (Vilnius, 2006), leidinyje „Asmenybės. 1990-2015 m. Lietuvos pasiekimai“ (Kaunas, 2015). Interviu su aktoriumi galima paskaityti D. Banionio amžininkų knygose: žurnalisto Svajūno Sabaliausko-Geladuonio knygoje „Atviri pokalbiai su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais“ [8], aktorės Gražinos Baikštytės knygoje „Gyvenimas kaip teatras“ [3]. Atsiminimai apie aktorių išleisti Vitaliaus Bernardo Litvaičio knygoje „Aš esu toks, koks esu“ [6]. Esė apie D. Banionį išspausdinta filosofo Arvydo Juozaičio knygoje „Kraštai ir žmonės“ [4].
Gyvendamas Panevėžyje, D. Banionis atvažiuodavo į Vilnių su Panevėžio dramos teatro gastrolėmis. 2004 m. aktorius apsigyveno Vilniuje, šalia sūnaus kino režisieriaus Raimundo Banionio [9].
2016 m. balandžio 27 d. Vilniuje, ant namo Lvovo g. 89 (Šnipiškių seniūnija), D. Banionio atminimui atidengta memorialinė lenta (skulpt. Romualdas Kvintas). Lentoje iškaltas aktoriaus bareljefas ir įrašas: „Šiame name 2004–2014 metais gyveno kino ir teatro aktorius Donatas Banionis“ [1].
2005 m. balandžio 28 d. Vilniuje, prekybos centro „Akropolis“ Šlovės alėjoje, atidengta D. Banionį įamžinanti memorialinė lenta su aktoriaus rankos antspaudu (skulpt. Tadas Gutauskas) [5].
2010 m. Druskininkuose atidengta aktoriui skirta skulptūra (skulpt. Mindaugas Junčys). Skulptūroje pavaizduotas ant suolo su atversta knyga sėdintis D. Banionis. Šalia stovi bronzinė gervė, simbolizuojanti 2008 m. aktoriui įteiktą „Auksinės gervės“ apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus kine [11].
2016 m. balandžio 28 d. Panevėžyje, ant namo Ukmergės g. 47A, kuriame gyveno D. Banionis, atidengta memorialinė lenta.
Literatūra ir šaltiniai
1. Atminimas: vakar Vilniuje, Lvovo gatvėje, ant 89-ojo namo sienos memorialinę lentą Nacionalinės premijos laureatui teatro ir kino aktoriui Donatui Banioniui atidengė jo sūnus režisierius Raimundas Banionis: [žinutė]. – Iliustr. // Vakaro žinios. – 2016, bal. 28, p. 4.
2. Banionis, Donatas. Memuarai. – Vilnius, 2004. – 149, [3] p., [12] iliustr.
3. Baikštytė, Gražina. Donatas Banionis: svetimas tarp savų: [pokalbis su aktoriumi Donatu Banioniu / kalbėjosi] Gražina Baikštytė. – Portr., iliustr. // Baikštytė, Gražina. Gyvenimas kaip teatras. – Vilnius, 2016. – P. 52-61.
4. Juozaitis, Arvydas. Donatas Banionis: pakilti virš paskutinio vaidmens. – Portr. // Juozaitis, Arvydas. Kraštai ir žmonės. – Vilnius, 2015. – P. 395-403.
5. Kniežaitė, Milda. „Šlovės galerijoje“ aktoriui Donatui Banioniui parinkta simbolinė vieta. – Iliustr. // Respublika. – 2005, bal. 29, p. 28.
6. Litvaitis, Vitalius Bernardas. Pro memoria didžiam talentui ir brangiam draugui Donatui Banioniui // Litvaitis, Vitalius Bernardas. Aš esu toks, koks esu. – Palanga, 2015. – P. 220-222.
7. Petuchauskas, Markas. Donatas Banionis. – 2-as, papildytas leid. – Vilnius, 1976. – 102, [2] p.: iliustr. – Santr. rus. – Bibliogr. išnašose.
8. Sabaliauskas-Geladuonis, Svajūnas. Donatas Banionis: [pokalbis su aktoriumi Donatu Banioniu / kalbėjosi] Svajūnas Sabaliauskas-Geladuonis. – Portr. // Sabaliauskas-Geladuonis, Svajūnas. Atviri pokalbiai su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais. – Kaunas, 2015. – P. 46-53.
9. Storyk, Nijolė. Donato Banionio namai – be liūdesio šešėlio: [pokalbis su aktoriumi / užrašė] Nijolė Storyk. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2009, rugpj. 18, p. 14-15.
10. Valiulis, Skirmantas. Banionis Donatas. – Portr., iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2002. – T. 2, p. 614-615.
11. Vitkauskaitė, Viktorija. Vilniuje ir Druskininkuose su D. Banioniu: [pokalbis su lietuvių aktoriumi / kalbėjosi] Viktorija Vitkauskaitė. – Portr., iliustr. // Intelligent life. – 2012, Nr. 2, p. 40-42.
12. Банионис, Донатас. Я с детства хотел играть. – Москва, 2006. – 253, [3] p.: iliustr., portr.
13. Павлючик, Леонид. Возвращение на круги своя, или Несколько диалогов с Донатасом Банионисом. – Москва, 1988. – 125, [3] p.: iliustr., portr.
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2017