Levandavičiūtė, Ona. Ėjusi kasdien į mūšį: legendinės žvalgės Marcelės Kubiliūtės biografinė apybraiža. – Vilnius, [2020]. Knygos viršelis

M. Kubiliūtė gimė 1898 m. liepos 28 d. Tindžiulių kaime (Rokiškio r.) pasiturinčių ir apsišvietusių ūkininkų Juozo ir Marijonos Kubilių šeimoje. Kubilių sodyba buvo Tindžiulių kultūros židinys. Jų klojime vykdavo slapti lietuviški vaidinimai, namuose veikė slapta lietuviška mokykla. Čia buvo puoselėjama lietuvybė, slepiama knygnešių atgabenta draudžiama lietuviška spauda. Septynerių metų M. Kubiliūtė išvešiodavo ir išdalindavo kaimo valstiečiams atsišaukimus prieš caro valdžią. Mokėsi Panemunėlio rusiškoje pradinėje mokykloje, vėliau šeiminkavo Pandėlio klebono namuose. 1912 m. su broliu Juozu apsigyveno Vilniuje. 1912–1915 m. vakarais lankė Jono Basanavičiaus įsteigtą dviklasę mokyklą, dieną dirbo parduotuvėje, vėliau „Vilties“ laikraščio redakcijoje. 1915 m. lankė „Saulės“ kursus. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kartu su kitais moksleiviais evakavosi į Voronežą. 1916–1918 m. gyveno Sankt Peterburge. 1918 m. baigė Nechoroševos gimnaziją ir Pobedinskio buhalterijos kursus. 1918–1922 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1919–1925 m. dirbo Lietuvos žvalgyboje. 1922–1940 m. gyveno Kaune. 1922–1936 m. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo istoriją. 1925 m. dirbo Lietuvos užsienio ministerijoje. 1940–1944 m. gyveno Vilniuje. Dirbo Lietuvos mokslų akademijos įstaigose. Per nacių okupaciją gelbėjo žydus. 1944 m. rugpjūčio 17 d. NKVD suimta. Kalinta KGB ir Lukiškių kalėjimuose. 1945–1949 m. SSRS NKVD ypatingojo pasitarimo sprendimu buvo ištremta, gyveno Tiumenės, vėliau Akmolinsko srityje (Rusija). Grįžusi iš tremties dirbo atsitiktinius darbus, rėmė tremtinius ir politinius kalinius. 1950–1956 m. gyveno Tauragėje. Dirbo kelių eksploatacijos ruožo sąskaitininke. 1956–1963 m. gyveno Vilniuje. M. Kubiliūtė mirė 1963 m. birželio 13 d. Vyžulionių kaulų-sąnarių tuberkuliozės ligoninėje. Palaidota Vilniaus Rasų kapinėse, netoli Lietuvos savanorių kapų [3, 5, 11]. Profesoriaus Antano Tylos žiniomis, į karstą buvo įdėtas ir Vyčio Kryžiaus ordinas [7]. Skulptorius Vladas Vildžiūnas visuomenininkei sukūrė įspūdingą paminklą – lietuviško lauko akmenyje iškalta figūra moters, kuri savo rankose neša saulę mylimai tautai, žmonėms [17].

M. Kubiliūtė 1928 m. apdovanota Vyčio Kryžiaus 2 rūšies 3-ojo laipsnio ir Gedimino 4-ojo laipsnio ordinais, Nepriklausomybės medaliu, 1930 m. – Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinu, 1932 m. – Šaulių žvaigžde, 1938 m. – Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu, 1939 m. – Šaulių žvaigždės medaliu, 2020 m. (po mirties) – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi [3, 5, 7].

Dek, širdie, ant amžinojo aukuro… : Marcelės Kubiliūtės 100-osioms gimimo metinėms (1898 07 28–1963 06 13) paminėti. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

M. Kubiliūtė yra parašiusi „Atsiminimus“. Keturiuose mokykliniuose sąsiuviniuose mėlynu rašalu surašyti „Atsiminimai“ chronologiškai apima laikotarpį nuo jos gimimo dienos iki 1950 m. gegužės 2 d. Savo „Atsiminimus“ visuomenininkė paliko draugei Stefanijai Ladigienei. S. Ladigienės dukra Jonė Ladigaitė-Ardžiūnienė atidavė šiuos rankraščius Lietuvos istorijos institutui [3].
1999 m. Vilniuje išleista istorikės Nastazijos Kairiūkštytės parengta knyga „Dek, širdie, ant amžinojo aukuro“ [3]. Knygoje aprašytas sudėtingas M. Kubiliūtės gyvenimo ir veiklos kelias, kuriame atsispindi nemažai jos gyvenamojo laikotarpio politinių, ekonominių ir kitų įvykių Lietuvoje. Tai mokslinės konferencijos pranešimai, M. Kubiliūtės ir jos amžininkų atsiminimai, kai kurie dokumentai (laiškai, tardymo protokolai). Knyga skirta M. Kubiliūtės 100-osioms gimimo metinėms paminėti.
2020 m. Vilniuje išleista pedagogės, kraštotyrininkės Onos Levandavičiūtės biografinė apybraiža „Ėjusi kasdien į mūšį“ [11]. Knygoje apžvelgiamas M. Kubiliūtės gyvenimas ir veikla.
Apie M. Kubiliūtę rašoma enciklopediniuose leidiniuose „Lietuvos karžygiai“ [7], „Lietuvos istorija“ [5], „Lietuva“ [4], „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ [6], istoriko, diplomato, rašytojo Alfonso Eidinto ir politologo Raimundo Lopatos knygoje „Valstybės atkūrimo istorijos“ [8], inžinieriaus, mokslo istoriko Jono Rudoko knygoje „Tas kelias į Vilnių…“ [14], poeto, eseisto, vertėjo, literatūrologo Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [15], literatūros ir kultūros istorikės, edukologės Meilės Lukšienės knygoje „Prie tautos kultūros pamatų“ [12], kalbininko Aldono Pupkio knygoje „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“ [13], inžinieriaus, istoriko Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [2], Rasos Baškienės knygoje „Moterys istorijos verpetuose“ [1], leidiniuose „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys“ [17], „Moterys, kūrusios Lietuvą“ [9].

M. Kubiliūtė 1912–1915 m., 1918–1922 m., 1940–1944 m. ir 1956–1963 m. gyveno Vilniuje. 1915 m. baigė Vilniaus dviklasę mokyklą, lankė „Saulės“ kursus. Dirbo laikraščio „Viltis“ redakcijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais evakavosi į Voronežą (Rusija). 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, grįžo į Vilnių. Apsigyveno Aušros Vartų g. 12, buvusio Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno patalpose, Lietuvių mergaičių bendrabutyje. 1919 m. buvo laikraščio „Nepriklausomoji Lietuva“ atsakingoji redaktorė, dirbo knygyne Aušros Vartų gatvėje. Organizavo lietuvių darbininkų vaikų mokyklėlę, pati juos mokė [3, 14, 17].
1918 m. pradžioje bolševikams, o balandžio mėnesį lenkams okupavus Vilnių, M. Kubiliūtė suorganizavo slaptą padėjėjų tinklą sekti okupantų policijos veiksmus, įspėti tautiečius apie gresiančius pavojus ir palaikyti ryšius su nepriklausoma Lietuvos valstybe Kaune. 1919–1922 m. dirbo Lietuvos žvalgyboje. Gavusi „Elzės“ slapyvardį ir Elžbietos Banievič pasą, bendradarbiavo su Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo žvalgybos skyriumi, Laikinuoju Vilniaus lietuvių komitetu. Teikė žinias Laikinajai Lietuvos vyriausybei apie lenkų kariuomenės pajėgumus, karinių ešelonų kiekį, lenkų kariuomenės dislokaciją, kareivių ir karininkų skaičių, svarbesnes žinias iš lenkų spaudos. 1919 m. perdavė į Kauną slaptus lenkų dokumentus, tarp jų ir peoviakų (Polska organizacja wojskova) rengiamo sukilimo Lietuvoje organizatorių šifrus. Tai padėjo likviduoti maištininkų organizaciją [3, 7, 14, 17].
Visuomenininkė kovojo dėl lietuviškos spaudos, lietuviškų mokyklų teisių Vilniuje, rinko aukas lietuviškai spaudai šelpti. Organizavo boikotą prieš rinkimus į Vilniaus miesto tarybą, Vilniaus seimą. Globojo ir materialiai rėmė Vilniaus lietuvius. Draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, kurioje ji dirbo, rūpinosi našlaičiais, seneliais. Gelbėjo lietuvių laikraščių redaktorius, kuriuos už lenkams nepalankius straipsnius bausdavo piniginėmis baudomis, o jų nesumokėjus, kalėjimu.
Visuomenininkė rūpinosi suimtais lietuviais, lankė juos Lukiškių kalėjime, nešė jiems maisto, drabužių. Ne kartą lankėsi lenkų komendantūroje, norėdama gauti leidimą sužeistuosius belaisvius perkelti gydymui į Lietuvių polikliniką. Leidimą gauti pavyko. Kartu su Elžbieta Matulionyte sužeistiesiems atnešdavo maisto, drabužių, o kai kuriems pasveikusiems padėdavo pabėgti į nepriklausomą Lietuvą Rūpinosi žuvusių ir mirusių nuo žaizdų lietuvių savarorių palaidojimu. Pati nuveždavo į Rasų kapines, kasdavo jiems duobes, ant jų kapų pastatydavo medinius kryžius su užrašais. M. Kubiliūtė ir toliau informavo Lietuvos vyriausybę apie Vilniaus įvykius. Lenkų policija aptiko Marcelės (Elžbietos Banevič) pėdsakus ir paskelbė, kad už suteiktas žinias apie ją bus sumokėta 5000 zlotų premija. 1922 m. spalį M. Kubiliūtė slapta kirto demarkacijos liniją ir pabėgo iš Vilniaus į Kauną [3, 7, 14, 17].
1925–1940 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamente, tvarkė slaptojo archyvo dokumentus, šifravo iš užsienio gautas telegramas. Buvo atsakinga už lenkų okupuoto Vilniaus krašto lietuvių rėmimą laikraščiais, pinigais, knygomis. Ji pati sutartu laiku ir sutartoje vietoje prie Kirdeikių ar Merkinės vykdavo prie demarkacinės linijos ir perduodavo pinigus lietuvių atstovams [3, 7, 14, 17]. Jos vardu 1931–1936 m. buvo tvarkomi finansiniai reikalai su Vilniaus krašto Untulio vadovaujamais „Lietuvių kalbos žodyno“ žodžių rinkėjais [13]. M. Kubiliūtė buvo susijusi su visomis Lietuvoje veikusiomis vilniečių organizacijomis. Aktyviai dalyvavo Vilniaus vadavimo sąjungoje, buvo renkama į Centro komitetą, jo komisijas ir sekcijas. Per Lietuvos užsienio ambasadorius, konsulus ir tarp užsienio lietuvių platino Sąjungos literatūrą, Vilniaus pasus, ženklus. Nuo 1932 m. dirbo Vilniaus vadavimo sąjungos CK Moterų sekcijoje, siųsdavo šventines dovanėles vilniečių vaikams, rūpinosi tremtiniais ir pabėgėliais iš Vilnijos, jų apgyvendinimu ir įdarbinimu. 1939 m. Lietuvai sugrąžinus Vilnių, visuomenininkė dirbo Draugijos Vilniaus kraštui remti Vyriausiojo ir Vilniaus Geležinio fondo komitetuose. Rūpinosi tautiniu, kultūriniu ir propagandiniu darbu Vilniaus krašte [3, 14].
1940 m. M. Kubiliūtė vėl apsigyveno Vilniuje. Buvo 1941 m. Birželio sukilimo dalyvė, Vilniaus miesto ir srities komiteto narė. 1941–1944 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių mokslų skyriaus Istorijos institute atsakingąja sekretore, vėliau – Lietuvių literatūros institute Antakalnyje, Vileišių rūmuose. Čia tvarkė biblioteką, stengėsi apsaugoti nuo vokiečių kareivių. Kartu dirbo pogrindinį antinacinį darbą, platino nelegalią spaudą. Turėdama daug pažįstamų vokiečių administracijoje, nuo represijų išgelbėjoVytautą Sirijos Girą, Jurgį Glušauską, Kazį Barauską, Kazį Lukšą. Rūpinosi Štuthofo konclagerio kaliniais Vladu Jurgučiu, Petru Kerpe, Vytautu Tumėnu. Padėjo gelbėti žydus. Stefanijos Ladigienės namuose, Trakų g. 11–8, apgyvendino iš Kauno geto pabėgusią žydaitę Ireną Veisaitę. Buvo viena aktyviausių kunigo Alfonso Lipniūno Vilniuje įkurto Laisvės fondo bendradarbių. Drauge su Vilniaus arkivyskupu dr. Mečislovu Reiniu suorganizavo mokinių maitinimą. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, toliau dirbo Lietuvių literatūros instituto bibliotekoje, tvarkė rankraštyną. 1944 m. už antisovietinę veiklą buvo NKVD suimta ir ištremta. 1956 m. grįžo į Vilnių. Gyveno Žvėryne, Maloniojoje g. 13–1, Bronislavos Girienės bute. Dirbo vaikų ligoninėje, Vytauto gatvėje [3, 11, 14, 17].

1998 m., minint 100-ąsias visuomenininkės gimimo metines, Vilniuje, Lazdynų seniūnijoje, M. Kubiliūtės vardu pavadinta gatvė [3, 10].

2024 m. Vilniuje, ant namo Aušros Vartų g. 12 (Senamiesčio seniūnija), M. Kubiliūtės atminimui atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas: „Šiuose namuose 1918–1922 m. gyveno Marcelė Kubiliūtė (1898–1963). Lietuvos žvalgė, žydų gelbėtoja, politinė kalinė“ [10, 16].

Ikonografija

Literatūra ir šaltiniai

1. Baškienė, Rasa. Marcelė Kubiliūtė (1898–1963): paslaptingoji Lietuvos žvalgė. – Iliustr., portr. – Bibliogr. išnašose // Baškienė, Rasa. Moterys istorijos verpetuose. – Vilnius, 2022. – P. 121–131.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Kubiliūtė Marcelė (1898 07 28 – 1963 06 13): laisvės kovotoja, žvalgybininkė. – Portr., žml. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga. – Vilnius, 2011. – P. 217.
3. Dek, širdie, ant amžinojo aukuro… : Marcelės Kubiliūtės 100-osioms gimimo metinėms (1898 07 28–1963 06 13) paminėti. – Vilnius, 1999. – 195, [1] p.: iliustr., faks.
4. Kairiūkštytė, Nastazija. Kubiliūtė Marcelė. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 429.
5. Kairiūkštytė, Nastazija. Kubiliūtė Marcelė. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Lietuvos istorija. – Vilnius, 2011. – T. 1, p. 935.
6. Kairiūkštytė, Nastazija. Kubiliūtė Marcelė. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – T. 11, p. 179; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/marcele-kubiliute/>.
7. Kavaliauskas, Vilius. Kubiliūtė Marcelė: civilė pilietė, Vilniaus lietuvių veikėja: [Vyčio Kryžiaus ordino kavalierė, biografija]. – Portr., iliustr. – Bibliogr.: 18 pavad. // Kavaliauskas, Vilius. Lietuvos karžygiai. – Vilnius, 2011. – T. 3, p. 434–438.
8. Kubiliūtė Marcelė (1898 07 28–1963 06 13), Lietuvos visuomenės veikėja // Eidintas, Alfonsas. Valstybės atkūrimo istorijos / Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata. – Vilnius, 2020. – P. 490.
9. Marcelė Kubiliūtė: 1898–1963. – Iliustr. // Moterys, kūrusios Lietuvą. – Vilnius, 2020. – P. 104–105.
10. Marcelė Kubiliūtė. VilniausDNR [interaktyvus]. 2023 [žiūrėta 2025-03-26]. Prieiga per internetą: <https://zemelapiai.vplanas.lt/vilniausdnr/lt/persons/B784E922-F842-4DB6-9F64-377006B7FE3E>.
11. Levandavičiūtė, Ona. Ėjusi kasdien į mūšį: legendinės žvalgės Marcelės Kubiliūtės biografinė apybraiža. – Vilnius, [2020]. – 91, [3] p.: iliustr., faks., portr.
12. Lukšienė, Meilė. Marcelė Kubiliūtė // Lukšienė, Meilė. Prie tautos kultūros pamatų. – Vilnius, 2014. – P. 589–593.
13. Pupkis, Aldonas. Kubiliūtė Marcelė: Žodyno redakcijos talkininkai ir kiti pagalbininkai // Pupkis, Aldonas. Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“. – Vilnius, 2013. – P. 351.
14. Rudokas, Jonas. Marcelė Kubiliūtė. – Portr. // Rudokas, Jonas. Tas kelias į Vilnių. – Vilnius, 2014. – P. 286–292.
15. Venclova, Tomas. Kubiliūtė Marcelė (1898–1963). – Iliustr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – [Vilnius], 2017. – P. 268.
16. Vilniuje įamžinta legendinė Lietuvos žvalgė Marcelė Kubiliūtė. Vilnius.lt [interaktyvus]. 2024 [žiūrėta 2025-03-28]. Prieiga per internetą: <https://vilnius.lt/naujienos/vilniuje-iamzinta-legendine-lietuvos-zvalge-marcele-kubiliute>.
17. Voverienė, Ona. Lietuvos žvalgybos legenda: apie Marcelę Kubiliūtę. – Iliustr. // Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. – Kaunas, 2000. – P. 19–25.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2025