Esame: Stefanija Ladigienė: dienoraštis, atsiminimai, laiškai, publikacijos. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis
S. Ladigienė lankė Vabalninko pradžios mokyklą, 1911–1915 m. mokėsi Biržų miesto keturių klasių mokykloje. Įstojo į Ateitininkų federaciją. Išmoko taisyti korektūrą, per atostogas padėdavo pusbroliui, kanauninkui Adolfui Sabaliauskui ir suomių tautosakininkui Augustui Robertui Niemiui taisyti leidžiamų tautosakos rinkinių klaidas. 1915–1917 m. mokėsi Petrapilio (dabar Sankt Peterburgas, Rusija) gimnazijoje, 1917–1918 m. – Tambovo (Rusija) „Žiburio“ draugijos mergaičių gimnazijoje. Petrapilyje laisvu nuo pamokų metu lankė kalbininko Kazimiero Būgos lietuvių kalbos kursus, mokėsi vaidybos, plastikos, užsienio kalbų. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Iki 1919 m. gyveno Vilniuje. 1919–1920 m. dirbo sekretore Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo ir matavimo departamente. 1920–1922 m. buvo žurnalų „Moteris“, „Naujoji vaidilutė“, laikraščio „Lietuva“ redaktorė. Buvo išrinkta Lietuvos moterų komiteto Tėvynei ginti Centro valdybos nare. 1922–1923 m. stažavosi Šveicarijoje, Čekoslovakijoje. 1923–1925 m. Marijampolės gimnazijoje dėstė prancūzų kalbą ir kūno kultūrą. 1925–1927 m. Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete studijavo filosofiją, pedagogiką, psichologiją ir sociologiją. 1926 m. pagal Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąrašą išrinkta į Seimą, iki 1927 m. balandžio 12 d. buvo Krikščionių demokratų frakcijos narė. Po 1926 m. Gruodžio septynioliktosios perversmo Seimą paleidus, o vyrą generolą Kazį Ladygą išleidus į atsargą, 1927 m. apsigyveno šeimos ūkyje Gulbinėnų dvare (Pasvalio r.). 1939–1946 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1946 m. kovo 14 d. buvo suimta MGB dėl to, kad priklausė Ateitininkų organizacijai, taip pat buvo apkaltinta antisovietinės propagandos platinimu ir agitacija. 1946–1947 m. kalinta Vilniaus Lukiškių kalėjime. 1947–1955 m. kalėjo Pečioros ir Taišeto lageriuose (Rusija). Paleista iš lagerio, 1956–1957 m. gyveno tremtyje Irkutsko srityje (Rusija). 1957 m. grįžo į Lietuvą. Iki 1967 m. gyveno Vilniuje. S. Ladigienė mirė 1967 m. rugsėjo 18 d. Palaidota Vilniaus Saltoniškių kapinėse. Ant kapo pastatytas sūnaus Algio Ladigos sukurtas paminklas [1, 4, 6].
1992 m. rugsėjo 22 d. S. Ladigienė apdovanota (po mirties) Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 1993 m. sausio 12 d. Jad Vašemo Holokausto institutas už žydų gelbėjimą Holokausto metu visuomenininkei (po mirties) suteikė Pasaulio tautų teisuolio vardą. Jos vardas yra įamžintas Pasaulio Tautų Teisuolių sode, Atminimo kalne, Jeruzalėje [6].
S. Ladigienė kartu su prof. Pranu Dovydaičiu organizavo ateitininkų kuopeles gimnazijose, bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje, rašė straipsnius mergaičių saviugdos ir moterų klausimais. Gyvendama Gulbinėnuose su kaimo jaunimu rengė spektaklius, organizuodavo kultūros renginius, moterims skaitė paskaitas šeimos, jaunimo auklėjimo, ūkio, sociologijos ir psichologijos klausimais. Savo namuose organizavo Moterų katalikų sąjungos suvažiavimus, dvaro patalpose įrengė koplytėlę, subūrė chorą, jam vadovavo. Leido vaikams skirtą žurnaliuką „Gulbinėnų vaikas“ [1, 15].
2003 m. Vilniuje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido knygą „Esame: Stefanija Ladigienė: dienoraštis, atsiminimai, laiškai, publikacijos“ [1]. Leidinyje spausdinama 1937 m. parašyta visuomenininkės autobiografija, 1915 m. rašyto dienoraščio ištraukos, laiškai, publikacijos, S. Ladigienės vaikų, artimųjų ir bendraminčių atsiminimai. Yra asmenvardžių rodyklė. Knyga iliustruota nuotraukomis iš asmeninio Ladigų šeimos archyvo.
Apie S. Ladigienę rašoma profesorės, habilituotos socialinių mokslų daktarės Onos Voverienės knygoje „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys: partizanės, ryšininkės, tremtinės, kovotojos“ [15], Rasos Baškienės „Moterys istorijos verpetuose: [valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją]“ (Vilnius, 2022), literatūros tyrinėtojo, poeto, publicisto, vertėjo Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [14], visuomenės veikėjos, spaudos darbuotojos Onos Gaigalaitės-Beleckienės atsiminimų knygoje „Neužmirštami metai“ [3], leidiniuose „Ateitininkai“ [10], „Moterys, kūrusios Lietuvą“ [11], „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“ [5] ir kt. Istoriko, publicisto, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojo Zigmo Vitkaus knygoje „Akimirka apsispręsti: Lietuvos žydų gelbėtojų istorijos“ (Vilnius, 2023) rašoma apie iš Kauno geto pabėgusią ir S. Ladigienės šeimoje 1944 m. priglaustą žydų mergaitę – vėliau žinomą teatrologę ir visuomenės veikėją Ireną Veisaitę. Autorius rašo pirmuoju asmeniu, tarsi tai būtų pačios žydų gelbėtojos S. Ladigienės pasakojimas. Pateikiama ir biografinių žinių. Informacijos apie šią kilnią asmenybę yra periodikoje ir internete.
1918–1919 m., 1939–1946 m. ir 1957–1967 m. aktyvi visuomenininkė Stefanija Ladigienė gyveno Vilniuje. Iki 1919 m. dirbo korespondente Prekybos ir pramonės banke. Vakarais sekretoriavo kalbininkui Jonui Jablonskiui, jam rašant lietuvių kalbos gramatiką. 1919 m. išvyko gyventi į Kauną. 1920 m. Vilniuje išspausdino pirmąjį „Moters“ žurnalo numerį. 1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, sostinėje apsigyveno ir S. Ladigienė. Dirbo matematikos mokytoja Vilniaus amatų mokykloje, buhaltere „Trijų liūtų“ kavinėje, gaisrininke-krosniakure Rusų dramos teatre.
1942–1946 m. S. Ladigienė gyveno Trakų gatvės 11-ojo namo (dabar Trakų g. 10) 8-ame bute, dabartinės Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos pastate [1, p. 9-10]. Nacių okupacijos metais savo namuose ji slėpė iš Kauno geto išsigelbėjusią teatrologę Ireną Veisaitę [5, 13]. Visuomenininkės bute vykdavo slapti ateitininkų susirinkimai. Čia gyveno mokytojai Adelė Dirsytė ir Česlovas Mačys, lankydavosi arkivyskupas Mečislovas Reinys, kunigai Alfonsas Lipniūnas, Ladas Tulaba, poetas Faustas Kirša, rašytojas Balys Sruoga. Sovietmečiu S. Ladigienės namai visą laiką buvo sekami, gyvenamasis plotas sumažintas, bute apgyvendinti svetimi žmonės. 1946 m. S. Ladigienė sovietų saugumo buvo suimta, kalinta Vilniaus Lukiškių kalėjime. 1947 m. išvežta į Sibirą. 1957 m. grįžusi į Lietuvą, gyveno Filaretų gatvėje (Senamiesčio seniūnija), vėliau Jeruzalės mikrorajone (Verkių seniūnija), dukters, grafikės, knygų iliustratorės Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės ir jos vyro skulptoriaus Vlado Vildžiūno namuose [1, 7, 12].
2021 m. liepos 7 d. Vilniuje, ant Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos pastato sienos (Trakų g. 10, Senamiesčio seniūnija), S. Ladigienės atminimui atidengta spalvoto emalio memorialinė lenta. Lentoje yra įrašas: „Šiame name 1942–1946 m. gyveno Stefanija Ladigienė (1901–1967), Lietuvos valstybės kūrėja, ateitininkė, pedagogė, politinė kalinė, Pasaulio tautų teisuolė“ [2]. Atidengiant atminimo lentą dalyvavo JAV, Vokietijos ir Izraelio ambasadoriai, Vilniaus miesto garbės pilietis prof. Vytautas Landsbergis, miesto meras Remigijus Šimašius, S. Ladigienės vaikaitė žurnalistė, vertėja Liudvika Pociūnienė ir kt. [2, 8, 9].
Literatūra ir šaltiniai:
1. Esame: Stefanija Ladigienė: dienoraštis, atsiminimai, laiškai, publikacijos. – Vilnius, 2003. – 370, [1] p., [16] iliustr.
2. Dėl leidimo įrengti atminimo lentą Stefanijai Ladigienei. Įsakymas Nr. 1-857. 2021 m. vasario 17 d. Vilniaus miesto savivaldybė [interaktyvus]. 2021 [žiūrėta 2021-08-12]. Prieiga per internetą: <https://bit.ly/3tGQ5mv>.
3. Gaigalaitė-Beleckienė, Ona. Stefanija Paliulytė-Ladigienė: reta asmenybė. – Portr. // Gaigalaitė-Beleckienė, Ona. Neužmirštami metai: Onos Gaigalaitės-Beleckienės atsiminimai. – Kaunas, 2004. – P. 108–117.
4. Girdenis, Povilas. Stefanija Ladigienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija [interaktyvus]. 2021 [žiūrėta 2021-07-15]. Prieiga per internetą: <https://bit.ly/3CaJeVr>.
5. Stefanija Ladigienė. – Portr., iliustr. // Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį. – Vilnius, 2018. – P. 268–269.
6. Ladigienė Stefanija (1901–1967). Lietuvos Respublikos Seimas [interaktyvus]. 2021 [žiūrėta 2021-08-13]. Prieiga per internetą: <https://bit.ly/2XealzG>.
7. Majorovienė, Virginija. Orumo paženklinti: [dukters Marijos Vildžiūnienės ir jos vyro Vlado Vildžiūno atsiminimai apie Stefaniją Ladigienę]. – Iliustr. // Moteris. – 2010, Nr. 12 (gruodis), p. 88–97.
8. Nauja atminimo lenta Vilniuje – pagerbta visuomenės veikėja ir pasaulio tautų teisuolė Ladigienė. LRT [interaktyvus]. 2021. Prieiga per internetą: <https://bit.ly/2VGdsA5>.
9. „Nors 120 metų…“: [žinutė apie memorialinės lentos atidengimą S. Ladigienei Vilniuje, Trakų 10]. – Iliustr. // Tarp knygų. – 2021. – Nr. 7/8, p. 42.
10. Stefanija Paliulytė-Ladigienė. – Portr. // Ateitininkai. – Panevėžys, 2003. – P. 192.
11. Stefanija Paliulytė-Ladigienė. – Iliustr. // Moterys, kūrusios Lietuvą. – Vilnius, 2020. – P. 136–137.
12. Pociūnienė, Liudvika. Neprarastas laikas: [pokalbis su žurnaliste, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nare Liudvika Pociūniene apie močiutę Stefaniją Ladigienę – žurnalo „Moteris“ įkūrėją ir pirmąją redaktorę] / kalbėjosi] Virginija Majorovienė. – Portr., iliustr. // Moteris. – 2020, Nr. 9 (rugsėjis), p. 52–59.
13. Veisaitė, Irena. Stebuklas, kad išlikau: [pokalbis su literatūrologe teatrologe prof. Irena Veisaite / užrašė] Virginija Majorovienė. – Iliustr. // Moteris. – 2013, Nr. 11 (lapkritis), p. 184–190.
14. Venclova, Tomas. Ladigienė Stefanija (1901–1967). – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2017. – P. 322.
15. Voverienė, Ona. „Tėvynės likimu paženklinta“: apie Stefaniją Pauliulytę-Ladigienę. – Portr., iliustr. // Voverienė, Ona. Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys: partizanės, ryšininkės, tremtinės, kovotojos. – Kaunas, 2005. – P. 214–221.
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2021