Piotras Sergijevičius. Nuotr. Iš kn.: Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011, p. 356.

1919–1922 m. ir 1925–1927 m. P. Sergijevičius studijavo tapybą Vilniaus universiteto Dailės fakultete, 1924–1925 m. ─ Krokuvos dailės akademijoje. Tarpukariu aktyviai reiškėsi Vilniaus baltarusių ir lenkų meniniame gyvenime, dalyvavo „Šv. Luko cecho“ veikloje, savo darbus skyrė Vilniaus krašto bažnyčioms [1, 4]. Dailininkas palaikė artimus ryšius su Maišiagalos kun. prelatu Jozefu Obrembskiu, dailininku Česlovu Znamerovskiu (Czesław Znamierowski) [5]. 1947–1951 m. dėstė dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje. Kaip sovietų valdžiai nepriimtinas pedagogas, buvo atleistas iš pareigų [2]. Dailininkas realistas parodose dalyvavo nuo 1928 m. 1969 m. jam buvo suteiktas LSSR nusipelniusio meno veikėjo vardas. Mirė 1984 m. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse [1, 3].

Dailininko darbai kelia susidomėjimą ir dabartiniais laikais, rengiamos jo kūrybos parodos [7].

Apie P. Sergijevičių rašoma leidiniuose „XIX–XX a. Lietuvos dailė. Edukacinis aspektas“ [2], „Tarybų Lietuvos enciklopedija“ [3], Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [1], periodikoje.

Tarpukariu P. Sergijevičius gyveno Vilniuje, dabartinėje Pamėnkalnio g. 32. XX a. penktąjį dešimtmetį persikėlė į Antakalnį, kur gyveno iki mirties [6].

1996 m. Baltarusių kultūros draugijos ir Baltarusijos ambasados pastangomis Vilniuje, Antakalnio g. 30 (Antakalnio seniūnija), ant namo, kuriame dailininkas gyveno nuo 1942 m., buvo atidengta memorialinė lenta. Šiuo metu namas restauruotas, dailininko butas neišlikęs [1].

Literatūra ir šaltiniai