Konstantinas Vorobjovas (Константин Воробьев)

Konstantinas Vorobjovas. Nuotr. iš kn.: Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga. – Vilnius, 2011

Gimė neturtingoje, daugiavaikėje valstiečių šeimoje, Kursko srityje. Baigė kaimo mokyklą Šelkovkoje. Mokėsi žemės ūkio technikume, vėliau baigė kino mechanikų kursus. Nuo 1935 m. gyveno Maskvoje, dirbo laikraščių redakcijose. Dalyvavo SSSR–Vokietijos kare. 1941 m. mūšiuose prie Klino pateko į nelaisvę. 1941–1943 m. buvo kalintas Klino, Rževo, Smolensko, Kauno, Šiaulių karo belaisvių stovyklose. 1943 m. pabėgo, kovojo prieš nacius Lietuvoje veikusiame sovietinių partizanų būryje „Kęstutis“. Nuo 1947 m. gyveno Vilniuje. Dirbo įvairų darbą. 1958–1962 m. buvo dienraščio „Sovetskaja Litva“ („Советская Литва“) literatūros ir meno skyriaus vedėjas [4, 5, 8].
Mirė 1975 m. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. 1995 m. palaikai perlaidoti gimtojoje žemėje Kurske [4, 6].

K. Vorobjovas parašė apie 30 apsakymų, apybraižų, apysakų. Prozai būdingas realistinių vaizdų ir lyrizmo derinimas [4]. Apysakose daugiausiai vaizduojama Rusijos kaimo buitis, kolektyvizacijos tragedija. Jis vienas pirmųjų pradėjo rašyti tiesą apie karą. Sukūrė apysakų apie karo žiaurumą, nelaisvėje išgyventą košmarą. Vieną jų „Tai mes, Viešpatie!“ parašė 1946 m. partizanaudamas Šiauliuose ir nusiuntė į žurnalo „Novij mir“ („Новый мир“) redakciją. Apysaka buvo išspausdinta tik 1986 m. žurnale „Naš sovremenik“ („Наш современник“). Lietuvių kalba išleisti apysakų rinkiniai „Žuvę prie Maskvos“ (1964) ir „Džiaugsmo kaina“ (1971) [6, 7].

Apie K. Vorobjovą rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [4], biobibliografiniame žodyne „Tarybų Lietuvos rašytojai“ [2], Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [5], Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [1], Alekso Baltrūno knygoje „Prie žmogiškos šilumos versmių: apybraižos, kritikos straipsniai, esė“ (Vilnius, 1986), leidinyje Русские в истории и культуре Литвы“ [6]. Žurnale „Вильнюс“ buvo spausdinami rašytojo žmonos Veros Vorobjovos atsiminimai [7, 8].

1982 m. Vilniuje, ant namo Verkių g. 1 (Žirmūnų seniūnija), kuriame 1960–1975 m. gyveno K. Vorobjovas atidengta memorialinė lenta [1, 5, 9].

Vilniuje veikia Rašytojo Konstantino Vorobjovo rusų kultūros skatinimo labdaros ir paramos fondas.
Rašytojo gimtinėje Kursko srityje atidarytas rašytojo K. Vorobjovo muziejus [6].

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vorobjovas Konstantinas. – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga. – Vilnius, 2011. – P. 472.
2. Dagytė, Emilija. Vorobjovas Konstantinas // Dagytė, Emilija, Starukaitė, Danutė. Tarybų Lietuvos rašytojai. Biografinis žodynas. – Vilnius, 1975. – P. 28.
3. Macevičius, Juozas. Atminty ir širdy. – Portr. // Pergalė. – 1975, Nr. 4, p. 156-158.
4. Vorobjov Konstantin (Konstantinas Vorobjovas) // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2014. – T. 25, p. 424.
5. Vorobjov Konstantin // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, [2017]. – P. 429.
6. Воробьев Константин Дмитриевич: писатель. – Iliustr. // Русские в истории и культуре Литвы. – Вильнюс, 2008. – P. 484-487.
7. Воробьева, Вера. „Главную книгу не написал“: [K. Vorobjovo žmonos prisiminimai] // Вильнюс. – 1992, № 5, p.137-157.
8. Воробьева, Вера. Трудная судьба. – Iliustr. // Вильнюс. – 1989, № 9, p. 45-51.
9. Памяти Константина Воробьева: [žinutė] // Литва литературная. – 1982, № 5, p. 189.

Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2018

 

 

Dalintis straipsniu: