1929–1937 m. B. Laurinavičius mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1937–1938 m. tarnavo lenkų kariuomenėje Lodzėje [1]. 1938 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, ją baigė ir 1944 m. birželio 4 d. buvo įšventintas kunigu. Primicijos įvyko Gervėčių (Baltarusija) bažnyčioje [8]. 1944–1945 m. buvo vikaras Švenčionyse, 1945–1948 m. – Ceikinių (Ignalinos r.) parapijos administratorius. 1948–1956 m. klebonavo Kalesninkuose (Šalčininkų r.). Vėliau kunigavo Švenčionių rajono miesteliuose – Švenčionėliuose (1956–1968 m.) ir Adutiškyje (1968–1981 m.) [7, 10].
B. Laurinavičius buvo ne tik darbštus ir atkaklus Katalikų Bažnyčios tarnas, visas jėgas atidavęs sovietinės okupacijos slopintoms dvasinėms žmonių vertybėms žadinti, bet ir karštas savo krašto, užguitos Tėvynės patriotas. Kunigas B. Laurinavičius nuo pat savo darbo pradžios įsitraukė į dvasininko ir į visuomeninę veiklą. Švenčionėliuose jis išsikovojo teisę pastatyti bažnyčią ir namą kunigams [1, 11]. Tai buvo vienintelė sovietmečiu Lietuvoje pastatyta bažnyčia. Deja, ši veikla buvo neigiamai vertinama tuometinės valdžios, todėl kunigas buvo iškeldintas į Adutiškį. Kunigas B. Laurinavičius nuolat rašė laiškus ne tik Lietuvos, bet ir Sovietų Sąjungos valdžios atstovams, gindamas tikinčiųjų teisės, siekdamas, kad lietuviai galėtų laisvai išpažinti savo tikėjimą [1, 6, 8].
1976 m. lapkritį įsikūrusi Lietuvos Helsinkio grupė rinko ir fiksavo informaciją apie žmogaus ir tautų teisių bei laisvių pažeidimus ir perduodavo ją į užsienį. Nuo 1979 m. į šią organizaciją įstojo ir B. Laurinavičius. Jis labai aktyviai dalyvavo grupės veikloje, prisidėjo prie įvairių protestų organizavimo, rašė raštus, kritikavo tuometinę situaciją ir siekė daugiau laisvės tikintiesiems [3, 8]. Dirbdamas įvairiose parapijose kunigas aktyviai kovojo už žmogaus ir tikinčiųjų teises, bendradarbiavo su pogrindinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjais. Ši veikla kurstė KGB dėmesį ir kėlė didžiulį pasipiktinimą. Kunigas buvo sekamas, tardomas, jo namuose darytos kratos. Kunigas žuvo iki šiol neišaiškintomis aplinkybėmis.
1981 m. lapkričio 24 d. Vilniuje, eidamas per Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžą B.Laurinavičius buvo partrenktas sunkvežimio [1]. Įtariama, kad kunigas buvo nužudytas KGB [8]. B. Laurinavičius buvo parašęs testamentą, kuriame nurodė, kad norėtų būti palaidotas Švenčionėliuose prie savo pastatytos bažnyčios. Tačiau valdžia neleido to padaryti.
B. Laurinavičius buvo palaidotas Adutiškyje. Ant kapo buvo pastatytas skulptoriaus Antano Kmieliausko sukurtas paminklas, kuris tebestovi iki šiol [8]. Prasidėjus Lietuvos Atgimimui 1988 m. lapkričio 25-26 d. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės pastangomis buvo įgyvendinta kunigo valia – iš Adutiškio jo palaikai pervežti ir palaidoti Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje [1]. 1991 m. ant kapo pastatytas naujas to paties skulptoriaus paminklas „Kristus prieš Pilotą“ (skulpt. Antanas Kmieliauskas) [4, 5, 8].
Kunigo B. Laurinavičiaus pareiškimai įvairioms sovietinėms instancijoms buvo spausdinami Čikagoje leistoje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“, kurios visos publikacijos šiuo metu yra prieinamos per internetą (žr. adresu). Dalis B. Laurinavičiaus rengtų ir pasirašytų dokumentų paskelbta leidinyje „Lietuvos Helsinkio grupė“ [7].
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1988 m. rugpjūčio 21 d. dekretu Nr. 152 Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo B. Laurinavičių, Pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui, tikinčiųjų teisių sąjūdžio dalyvį, Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (po mirties) „už pasižymėjimą narsumu ir ištverme ginant Lietuvos respublikos laisvę ir nepriklausomybę“ [1, 8]. 2000 m. popiežius Jonas Paulius II įrašė kunigą B. Laurinavičių į Bažnyčios kankinių sąrašą-martirologą [2].
Lietuvos žiniasklaidoje apie kunigą B. Laurinavičių atvirai prabilta tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Išsamiai apie šią išskirtinę asmenybę rašoma ekskunigo, rašytojo, kraštotyrininko, bažnyčių istorijos tyrinėtojo Algimanto Žilinsko (1934–2003), pasirašinėjusio slapyvardžiu Vidas Spengla, parengtoje knygoje „Objektas „Intrigantas“: kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla“ [8]. Knygą sudaro trys dalys: „Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla“, „Kunigo Broniaus Laurinavičiaus rašytinis palikimas“, „Atsiminimai apie kunigą Bronių Laurinavičių“. Šią knygą galima skaityti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ svetainėje [8].
Apie B. Laurinavičių rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [11], Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [3], monsinjoro Vytauto Pranciškaus Rūko atsiminimuose [11], Vytauto Valentino Česnulio istorinėje apybraižoje „Kalesninkų parapijos atgimimas: Kalesninkų bažnyčios statytojas ir lietuviškos mokyklos įkūrėjas kunigas Mykolas Rudzis“ (Trakai, 2013) ir kituose leidiniuose, periodikoje.
2013 m., minint žymaus kunigo šimtąsias gimimo metines, Švenčionėlių Šv. Edvardo parapija išleido B. Laurinavičiui skirtą lankstinį.
1997 m. kunigo žūties vietoje Vilniuje, Kalvarijų ir Žalgirio g. sankryžoje (Šnipiškių seniūnijoje) buvo įrengtas B. Laurinavičiaus skveras [3]. Skvere pastatytas koplytstulpis su įrašu „Čia 1981 11 24 po sunkvežimio ratais žuvo drąsus kovotojas už Bažnyčios ir Tėvynės laisvę, Lietuvos Helsinkio grupės narys, Adutiškio klebonas, kunigas Bronius Laurinavičius 1913–1981. „Norėjau skelbti tikėjimą ir padėti vargstantiems“ (pastarieji žodžiai, paimti iš kunigo testamento) [8]. 2010 m. spalį vietoje šio koplytstulpio iškilo paminklas – ant lauko riedulio pastatyta rausvo granito skulptūra „Jėzus, nešantis kryžių“ (skulpt. Antanas Kmieliauskas) [9]. Plačiai apie paminklo kūrimą rašoma Apolinaro Čepulio apybraižoje „Pokalbiai prie molberto: su menininku Nacionalinės premijos laureatu Antanu Kmieliausku” (Vilnius, 2016).
Kunigo B. Laurinavičiaus darbai neužmiršti ir Švenčionių krašte. Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje be jau minėto antkapinio paminklo yra pastatytas koplytstulpis kunigo atminimui. Jo autorius – medžio drožėjas, tautodailininkas Juozas Butkevičius (1915–1996) [12].
1991 m. B. Laurinavičiaus vardu pavadinta gatvė Vilniaus Naujosios Vilnios seniūnijos Šiaurės kvartale (buv. P. Žižmaro akl.) [3].
2013 m. minint kunigo Broniaus Laurinavičiaus 100-ąsias gimimo metines, Švenčionių rajono tarybos sprendimu, buvusi Švenčionių miesto Mėžionėlių gatvė pavadinta B. Laurinavičiaus vardu (Švenčionių kraštas. 2013, liep. 13, p. 1, 3).
Literatūra ir šaltiniai
1. Ambrasienė, Julija. Nužudytas KGB užsakymu: kunigo Broniaus Laurinavičiaus (1913–1981) žūties 25-osioms metinėms / Julija Ambrasienė, Laimutis Mačiūnas // XXI amžius. – 2006, lapkr. 24, p. 1; Prieiga per internetą: <http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2006/11/24/atmi_01.html>.
2. Burkus, Jonas. Mūsų dienos. – 2-oji pertv. ir papild. laida. – Vilnius, 2002, p. 139.
3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Laurinavičius, Bronius (1931 07 16 – 1981 11 24): dvasininkas, disidentas. – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga. – Vilnius, 2011. – P. 235.
4. Indriulaitis, Aleksandras. Bronislovo Laurinavičiaus kapo antkapinis paminklas [Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje] // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 353.
5. Antanas Kmieliauskas: skulptūra, freska, tapyba, grafika: [albumas]. – Vilnius, 2003, p. 46-50.
6. Lengvinienė, Sandra. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus veikla ginant tikinčiųjų ir apskritai žmogaus teises sovietmečiu. – Iliustr., faks. – Santr. angl. – Bibliogr. išnašose // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis (2000). – T. 17, p. 93-199.
7. Lietuvos Helsinkio grupė: [dokumentai, atsiminimai, laiškai]. – Vilnius, 1999, p. 180-245, 259-261, 275-279, 624-625 ir kt.
8. Objektas „Intrigantas“: kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla. – Vilnius, 2002. – 512 p.: iliustr., faks.; Prieiga per internetą:
<http://www.lkbkronika.lt/index.php/objektas-intrigantas-kunigo-broniaus-laurinaviciaus-gyvenimas-ir-veikla?showall=1>.
9. Pačtauskaitė, Laura. Vilniaus skvere iškilo paminklas kunigui: [apie paminklą B. Laurinavičiui Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje esančiame skvere (skulpt. Antanas Kmieliauskas)] // Respublika. – 2010, spal. 28, p. 11.
10. Puidokas, Mindaugas. Laurinavičius Bronius.- Portr. // Visuotinė Lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – T. 11, p. 623.
11. Rūkas, Vytautas Pranciškus. Tikriausiai tuo metu nebuvo kito tokio klebono: [ atsiminimai apie B. Laurinavičių]. – Iliustr. // Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas. – Trakai, 2005. – P. 53-56.
12. „Tyliai mirė skambėjusios dainos…“: [apie tautodailininką Juozą Butkevičių: nekrologas. Minimas jo sukurtas koplytstulpis B. Laurinavičiui Švenčionėliuose]. – Portr. // Sąskaityba. – 1996, Nr. 3, p. 41.
Parengė: Toma Jakutytė (Vilniaus m. SCB, Kalvarijų biblioteka), 2013, 2017