Vertingos informacijos apie Švenčionėlius galima rasti kraštotyrininko, žurnalisto ir visuomenininko Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ [7]. Žinių apie miesto istoriją yra enciklopedijose [2, 3]. Istorikas Valdas Striužas, Lietuvos geografas, profesorius Česlovas Kudaba, rašydami įvairiomis Lietuvos istorijos temomis, ne kartą minėjo Švenčionėlius savo knygose bei straipsniuose. Trumpą miesto istoriją rasime internetinėse svetainėse: Švenčionių rajono savivaldybė ir miesteliai.lt. 
2017 m. pabaigoje Švenčionėlių bibliotekoje buvo pristatyta Švenčionėlių progimnazijos dailės mokytojos Ramunės Čebručenko knyga „Švenčionėliai” (Vilnius, 2017). Tai pirmasis, ištisai šiam miestui skirtas kraštotyrinis leidinys (žr. adresu).

Švenčionėliai – nesenas miestas, bet apylinkes ir, galimas dalykas, miesto teritoriją, kaip gerą vietovę prie Žeimenos upės, buvo pamėgę mūsų lietuvių protėviai prieš 5-6 tūkstančius ir daugiau metų. Tai patvirtina archeologiniai radiniai Paduobės-Šaltaliūnės akmens amžiaus gyvenvietėje, Sudotos žalvario amžiaus gyvenvietėje, Paduobės-Šaltaliūnės, Švenčionėlių, Veikūnų-Pašaminės pilkapių, IV-IX amžių gyventojų kultūra, (archeologiniai radiniai ir kt.) [15].

Kada čia įsikūrė pirmosios sodybos, Broniaus Kviklio teigimu, tikslių žinių nėra. Gali būti, kad seniausias dokumentas apie Švenčionėlių (Svenciankos) praeitį tėra prof. K. Jablonskio leidinys „Lietuvos inventoriai“. Čia 1696. IV. 23. paskelbtas Švenčionėlių palivarko inventorius, iš kurio sąrašų matyti, kad palivarkas priklausė Juodiškio dvarui [7], kurį valdė Marijona Chrapovickienė, Smolensko kašteliono žmona. Vėliau čia buvo Balatnos-Zabalynės kaimas, tai dar ne miestelis.
Valdas Striužas rašo, jog miestelis kuriasi nutiesus 1862 m. kairiuoju pažeimeniu Peterburgo-Varšuvos (Petrapilio–Varšuvos) geležinkelį.
Kaimas Svencianka su 19 sodybų, geležinkelio stotis – Naujieji Švenčionys (Novo-Cvenciany) pirmą kartą minimi žinomame 1865 m. sudarytame žemėlapyje [15].
Ties Juodiškiu buvo įkurta Naujųjų Švenčionėlių geležinkelio stotis, vėliau pakeistas pavadinimas į dabartinį. 1880 m. Švenčionėlių vietoje minimas kaimas su 13 sodybų ir 82 gyventojais, kurių dauguma sudarė žydai. Tapę geležinkelio mazgu, Švenčionėliai greitai išaugo ir net pralenkė Senuosius Švenčionis. 1933 m. Švenčionėliuose buvo 607 gyvenamieji namai ir 3 833 gyventojai. Lenkų laikais čia buvo valsčiaus centras [7]. 1947 m. panaikinus apskritis, Švenčionėliai virto sovietinio rajono centru, kuris 1959 m. panaikintas ir prijungtas prie Švenčionių rajono. 1951-59 m. ėjo laikraštis „Naujas gyvenimas“ [2].
Antrojo pasaulinio karo metu Švenčionėliai gerokai nukentėjo. Bolševikai deportavo daug gyventojų, vokiškieji naciai išžudė žydus. Už Žeimenos upės yra jų masinis kapinynas, kuriame palaidota apie 8 000 Švenčionėlių, Švenčionių ir apylinkių žydų (Žr. „Lankytinos vietos“).
Apie geležinkelių ruožo plėtrą rašoma Algirdo Trinkūno knygoje „Aukštaitijos krašto siaurieji geležinkeliai“ [21]. Leidinyje pateikiama prisiminimų apie darbuotojų dinastijas, atskirų ruožų rekonstrukcijas. Knyga gausiai iliustruota.

Čebručenko, Ramunė. Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijos ir Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios istorija. – Švenčionys, 2015. Knygos viršelis

Švenčionėlių gyvenvietėje XIX a. pabaigoje pradėjo kurtis pramonė: nuo 1894 m. veikė siaurųjų, o vėliau ir plačiųjų garvežių remonto dirbtuvės [25]. 1924 m. atidarytas degtukų šiaudelių fabrikas. Nuo 1880 m. iki 1914 m. čia buvo vėžių supirkimo ir eksporto bazė [6]. 1947 m. įkurtas Švenčionių miškų ūkis [24]. 1951–1959 m. Švenčionėliai buvo administracinis centras. Pastatyta naujų įmonių: ketaus liejinių gamykla (1959 m.), kombinuotų pašarų gamykla ir grūdų produktų kombinatas (1965 m.) [6]. Vėliau po pastarųjų reorganizacijos čia įsikūrė UAB „Maltosa“, kuri salyklą pradėjo gaminti 2004-ųjų metų pabaigoje [11].
Apie Švenčionėlių Šv. Edvardo parapiją ir joje tarnavusius klebonus (Joną Burbą, Juozapą Balčiūną, Pranciškų Čaglį, Ambraziejų Jakavonį, Bronislovą Laurinavičių ir kt.) rašoma knygoje „Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijos ir Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios istorija” (Švenčionys, 2015). Leidinį parengė Švenčionėlių progimnazijos dailės mokytoja Ramunė Čebručenko.

Švenčionėlių herbas

Švenčionėlių gyvenvietėje XIX a. gale pradėjo kurtis pramonė: nuo 1894 m. veikė siaurųjų, o vėliau ir plačiųjų garvežių remonto dirbtuvės [24]. 1924 m. atidarytas degtukų šiaudelių fabrikas, Nuo 1880 m. iki 1914 m. čia buvo vėžių supirkimo ir eksporto bazė [6]. 1947 m. įkurtas Švenčionių miškų ūkis [23]. 1951–1959 m. Švenčionėliai buvo administracinis centras. Pastatyta naujų įmonių: ketaus liejinių gamykla (1959 m.), kombinuotų pašarų gamykla ir grūdų produktų kombinatas (1965 m.) [6]. Vėliau po pastarųjų reorganizacijos čia įsikūrė UAB „Maltosa“, kuri salyklą pradėjo gaminti 2004-ųjų metų pabaigoje [11].

Kai 1950 m. Švenčionėliai tapo rajono centru ir gavo miesto teises, herbo neturėjo. Miesto gyventojams pageidaujant, herbe nutarta vaizduoti vėžį, simbolizuojantį Švenčionėlių neužterštą gamtą ir šių gyvūnų gausą vietos vandenyse. Švenčionėlių miesto herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1996 m. kovo 26 d. [14, 19, 20].

Kapačinskienė, Nijolė. Lietuviška mokykla Švenčionėliuose 1915-2015. – Vilnius, 2015. Knygos viršelis

Miestelis ir apylinkės buvo lietuviškos. Lietuviai gyvai reiškėsi kultūrinėje veikloje. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikė, 1913 m. įsikūręs Šv. Kazimiero draugijos Švenčionėlių skyrius, kurį laiką ir „Ryto“ pradžios mokykla, o 1915 m. Švenčionėlių „Ryto” draugijos skyriaus pirmininko kunigo Pranciškaus Čaglio (1974–1943) pastangomis prie bažnyčios buvo įsteigta pirmoji lietuviška mokykla, kuri turėjo nemažą biblioteką [5, 15].

Minint šios mokyklos šimtmetį buvo išleista didelio formato, gausiai iliustruota Nijolės Kapačinskienės knyga „Lietuviška mokykla Švenčionėliuose 1915–2015” (Vilnius, 2015). Leidinio autorė – šios mokyklos abiturientė, Švenčionėlių progimnazijos dir. pavad. ugdymui, progimnazijoje esančios kraštotyros muziejaus vadovė. Knygoje aptariama mokyklos veikla įvairiais istorijos laikotarpiais.

1907 m. Švenčionėliuose įsteigta pirmoji pradžios mokykla. Politinių įvykių veikiama ji veikė su pertraukomis. Vėliau, 1940 m., mokykla buvo perkelta į naują medinį pastatą, 1958 m.–1962 m. birželio 30 d. baigta statyti nauja mūrinė mokykla [1, 8]. Gimnazijos klasėms išsikėlus mokykla reorganizuota į pagrindinę [4].
1957 m. Švenčionėliuose buvo įkurta mokykla-internatas, o nuo 1990 m. jos funkcijos pasikeitė – tapo ne švietimo, bet vien globos įstaiga [11]. Po 2005 m. vykusios reorganizacijos čia įsikūrė Švenčionėlių gimnazija, kuriai 2010 m. buvo suteiktas Mindaugo vardas [16]. Švenčionėliuose veikusi vaikų muzikos mokykla 1985 m. tapo Švenčionėlių meno mokykla [12].

1934 m. pastatyti lietuvių liaudies namai – kultūros namai, kurie buvo tikras lietuvybės židinys. 1936 m. šie namai lenkų administracijos buvo uždaryti. 1944 m., tuoj po karo, prasikalė Švenčionėlių teatro pirmieji daigai. 1952 m. Švenčionėlių miesto teatrinio meno entuziastai susibūrė į dramos kolektyvą, kuris išaugo į vieną pirmųjų Lietuvos liaudies teatrų. 1959 m. birželį Švenčionėlių dramos kolektyvui iškilmingai suteikiamas Liaudies teatro vardas. Teatras tuomet priklausė Švenčionėlių kultūros namams, o pastatas buvo mažas, medinis [9]. Miesto gyventojų pageidavimu 1985 m. Švenčionėliuose pastatytas naujas modernus kultūros centras, kuris turi senas ir mėgėjų teatro tradicijas. Siekiant įtvirtinti senas tradicijas kasmet (nuo 1995 m.) per Tarptautinę teatro dieną rengiama respublikinė mėgėjų teatrų komedijos šventė „Juoko sūkurys“ [4, 13, 22].

Literatūra ir šaltiniai

1. Augo drauge su miestu: [apie Švenčionėlių mokyklą] // Švenčionių kraštas. – 2006, geg. 27, p. 10).
2. Baliulis, Algirdas. Švenčionėliai. – Iliustr. // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1988. – T. 4, p. 232.
3. Dilys, Jonas. Švenčionėliai / Jonas Dilys, Veronika Kulbokienė. – Iliustr. – Parašas: (J. Dls. ir V. Klb.) // Lietuvių enciklopedija. – Bostonas, 1964. – T. 30, p. 212-214.
4. Jakštas, Algis. Lietuviško žodžio sklaida Švenčionėliuose – 95-eri. –  Iliustr.  // Švenčionių kraštas. – 2010, spal. 30, p. 9.
5. Kapačinskienė, Nijolė. Lietuviškos mokyklos kūrimas Švenčionėliuose (1915-1938). – Iliustr. //Kapačinskienė, Nijolė. Lietuviška mokykla Švenčionėliuose 1915-2015. – Vilnius, 2015, p. 7-8.
6. Kudaba, Česlovas. Švenčionėliai.- Iliustr. // Kudaba, Česlovas . Švenčionių rajonas. – Vilnius, 1983, p. 49-52.
7. Kviklys, Bronius. Švenčionėliai // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai.- Iliusr.- Vilnius, 1989.- T. 1, p. 688-689; Prieiga per internetą :<http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1BLNB09F2B53A_1>; <http://www.epaveldas.lt>.
8. Licojeva, Olga. Gimnazija – pirmas laiptelis į suaugusiųjų pasaulį: mes jauni // Nalšios žinios.- 2005, lapkr. 4, p. 4.
9. Mačerauskienė, Janina. Du Švenčionėlių liaudies teatro gyvenimai: 50-metį pasitinkant // Švenčionių kraštas. – 2009, kovo, 28, p. 5, bal. 4, p. 4; bal. 11, p. 7.
10. Mačerauskienė, Janina. Žmogiškumas arba auka likimui: [apie Švenčionėlių mokyklą-internatą] // Švenčionių kraštas. 2006, geg. 27, p. 10.
11. Narkūnas, Bronius. Švenčionėlių salyklas – 27 aludarių adresais // Švenčionių kraštas. – 2006, geg. 27, p. 10.
12. Politienė, Rita. Čia vaikai mokosi pasaulį suvokti širdimi ir jausmais: [apie Švenčionėlių meno mokyklą] // Švenčionių kraštas. – 2006, geg. 27, p. 1.
13. Raguckienė, Ona. Kultūros puoselėtojas ir visų linksmybių rengėjas: [apie Švenčionėlių kultūros centrą] / Ona Raguckienė, Vida Vidutienė. – Iliustr. // Švenčionių kraštas. – 2006, geg. 27, p. 12.
14. Savickienė, Milda. Apie Švenčionėlius ir herbą: Švenčionėlių miesto šventei / Savickienė, Milda, Tumalovičius, Zenonas // Nalšios žinios. – 2006, geg. 26, p. 1, 2.
15. Striužas, Valdas. Švenčionėliams 130 metų // Rytas. – 1995, spalis, p. 2; lapkritis, p. 3; gruodis, p. 2.
16. Šmylaitė, Ugnė. Mindaugo vardo siekimas užtruko net penkerius metus: [apie Švenčionėlių gimnazijos pavadinimo keitimą]. – Iliustr. // Žeimenos krantai. – 2010, birž. 5, p. 2.
17. Švenčionėliai.- Iliustr. // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3, p. 440-441.
18. Švenčionėliai: [apie miesto herbą]. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 1998. – D. 1, p. 112-113.
19. Švenčionėliai. Miesteliai.lt. [interaktyvus]. 2007 [žiūrėta 2017-01-18]. Prieiga per internetą:<http://www.miesteliai.lt/miestas/svencioneliai.html>.
20. Švenčionėliai švenčia: [straipsnių rinkinys apie Švenčionėlių miesto istoriją] // Švenčionių kraštas. – 2006, geg. 27, p. 9.
21. Trinkūnas, Algirdas. Aukštaitijos krašto siaurieji geležinkeliai. – Utena, 2007. – 184 p.: iliustr.
22. Vilutienė, Vida. Etninės kultūros vertybių ir tautinio meno tradicijų puoselėjimas Švenčionėliuose: geriausias 2004 metų miestelio kultūros centras // Kultūros aktualijos. – 2005, Nr. 4, p. 3-5.
23. Vinciūnaitė, Monika. Švenčionėliai: Švenčionijos miestai ir miesteliai: [apie miestą]. – Iliustr. // Žeimenos krantai. – 2008, liep. 23, p. 2.
24. VĮ Švenčionėlių miškų urėdija = SC Švenčionėliai Forest Enterprise: atvirukų albumas. -[Švenčionėliai], [2007]. – [8] atvirukai.
25. Žeimantas, Liubomiras Viktoras. Sankt Peterburgo–Varšuvos (nuo 1907 m. Šiaurės–Vakarų) geležinkelis. 1858–1915. – Vilnius, 2003, p. 206-211.

Parengė Danutė Bučelienė ir Aldona Mikštienė (Švenčionių SVB), 2009; 2017

Švenčionėlių miesto urbanistinė raida nėra plačiau tyrinėta. Architektas, urbanistikos istorikas Algimantas Miškinis knygoje „Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ pateikia Švenčionėlių miesto planų, schemų, nuotraukų [7]. Apie Švenčionėlių bažnyčią rašoma Broniaus Kviklio knygoje „Lietuvos bažnyčios” [5]. Apie jos  statybą plačiai rašoma knygos „Objektas „Intrigantas”: kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla“ (Vilnius, 2002). Švenčionėlių bažnyčios istoriją galima rasti knygoje „Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijos ir Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios istorija” (Švenčionys, 2015). Leidinį parengė Švenčionėlių progimnazijos dailės mokytoja Ramunė Čebručenko. Istorikas Valdas Striužas straipsnyje „Švenčionėliams 130 metų“ [9], Valentinas Vainauskas straipsnyje „Mėžionėlių gatvė – Švenčionėlių miesto istorijos dalis“ [10] trumpai aptaria miesto urbanistiką.

Broniaus Kviklio knygoje „Lietuvos bažnyčios“ teigiama, kad Švenčionėlių miestas išsiplėtęs abipus Daugpilio–Vilniaus geležinkelio, kur susikerta su Utenos–Švenčionių geležinkeliais, kairiajame Žeimenos krante, 14 km į vakarus nuo Švenčionių [5]. Švenčionėlių miesto kūrimasis neabejotinai siejasi su geležinkelio stoties atsiradimu 1861–1862 m. Nuo geležinkelio stoties pradedamos tiesti pirmosios gatvės – tai dabartinė Priestočio ir Kaltanėnų – abipus jų pirmieji namai. Čia įsikuria gyventojai – geležinkelininkų šeimos. Tiesiant Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, Švenčionėliuose buvo įrengta antros klasės stotis su bufetu pravažiuojantiems keleiviams [11].
1895–1899 m. per Švenčionėlius buvo nutiestas siauras Panevėžio–Lentupio geležinkelis (uždarytas 8-to dešimtmečio pr.) [9]. XX a. Švenčionėliai ėmė smarkiai plėstis. Ant Mėžionėlių kaimo žemių nutiestos Klevų, Liepų, Akacijų, Alyvų, Aušros gatvės [10].

Iki 1905 m. Švenčionėliuose bažnyčios nebuvo. Katalikų parapijos steigimu rūpinosi Švenčionių dekanas kun. Jonas Burba. 1906 m. miško pakraštyje jo pastangomis pastatyta nedidelė medinė bažnyčia. Reikalingą statybai žemę davė Mėžionėlių kaimo gyventojai. 1907 m. Švenčionėlių parapijai suteiktas Šv. Edvardo vardas. 1908 m. gavo parapijos teises, bet ją teko uždaryti [4, 8]. Bažnyčioje buvo vertingų aklo skulptoriaus Julijono Daunio medžio darbų. Medinė Švenčionėlių parapijos bažnytėlė išstovėjo iki 1959 m. Jos vietoje dabar stovi paminklas.
Išaugus parapijiečių skaičiui 1929 m., klebono kunigo Ambraziejaus Jakavonio rūpesčiu pradėta statyti didelė mūrinė bažnyčia. Didžiausias statybos vykdytojas – klebonas Bronius Laurinavičius. Jo rūpesčiu, parapijiečių ir geradarių aukomis 1959 m. užbaigta statyti ir gražiai įrengta mūrinė Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijos ir Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia. Pastato architektūra nėra originali, matome senųjų stilių ir modernizmo mišinį [3, 5].
Bažnyčios statytojų tragiškos lemties kunigų Ambraziejaus Jakavonio, Boleslovo Bazevičiaus ir Broniaus Laurinavičiaus atminimas įamžintas bažnyčios jubiliejui pagamintame medalyje, kuris pritvirtintas bažnyčioje ant marmurinės lentos [2].
Ant bažnyčios šventoriuje palaidoto kunigo Broniaus Laurinavičiaus kapo 1991 m. pastatytas antkapinis paminklas „Kristus prieš Pilotą“ (skulpt. Antanas Kmieliauskas).
2013 m. minint kunigo Broniaus Laurinavičiaus 100-ąsias gimimo metines, Švenčionių rajono tarybos sprendimu, Mėžionėlių gatvė pavadinta B. Laurinavičiaus vardu [1].

Reginos Laukaitytės knygoje „Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje“ minima, kad 1938 m. buvo suremontuota Švenčionėlių Kazanės Dievo Motinos ikonos filijinė cerkvė (1906) [6]. Švenčionių Nalšios muziejaus archyvuose dokumente „Švenčionių krašto sentikiai“ rašoma, jog Vilniaus g. 122 stovėjusi Švenčionėlių miesto sentikių cerkvė. 1949 m. įregistruota Švenčionėlių parapijos filija. Pagal inventorizacijos planą to meto cerkvė buvo suręsta iš medinių rąstų, buvo netaisyklingo stačiakampio formos. Dabar cerkvė nugriauta, o jos vietoje pastatytas kryžius (Žalioji g.).

Literatūra ir šaltiniai

1. Jakštas, Algis. Dviguba šventė Švenčionėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčioje: [apie kunigo B. Laurinavičiaus vardo įamžinimą]. – Iliustr. // Švenčionių kraštas. – 2013, liep. 13, p. 1, 3.
2. Jakštas, Algis. Įamžintas Švenčionėlių bažnyčios statytojų atminimas: [apie atminimo medalį]. – Iliustr. // Švenčionių kraštas. – 2010, saus. 16, p. 9.
3. Jakštas, Algis. Rugpjūčio 19. d. Švenčionėlių Šv. Edvardo parapija paminės 100 metų jubiliejų: [apie bažnyčias]. – Iliustr. // Švenčionių kraštas. – 2007, liep. 28, p. 1, 7.
4. Jakštas, Algis. Švenčionėlių parapijos įkūrėjas, garbės kanauninkas Jonas Burba. – Iliustr. // Švenčionių kraštas.- 2007, rugpj. 4, p. 7.
5. Kviklys, Bronius. Švenčionėliai: Šv. Edvardo Karaliaus parapijos bažnyčia. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios = Churches of Lithuania .- Čikaga, 1986, T. 5: Vilniaus arkivyskupija. D. 2. Vilniaus provincijos bažnyčios, p. 331-334 ; Prieiga per internetą:<http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1BLNB068AA322>;  <http://www.epaveldas>; <http://www.epaveldas.lt>.
6. Laukaitytė, Regina. Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje. – Vilnius, 2003, p. 154-155, 223-224, 255.
7. Miškinis, Algimantas. Švenčionėliai. – Iliustr. // Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės = The Lithuanian urban heritage and its values. – Vilnius, 1999.- T. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai = Cities and towns of the Eastern Lithuania. – 2002. – Kn. 2, p. 667-670, 762.
8. Naujųjų Šventėnų [Švenčionėlių] bažnyčia: [nuotrauka su tekstu] // Šaltinis. – 1910, bal. 5 (kovo 23) (Nr. 13), p. 197; Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/LNB010DC69D>.
9. Striužas, Valdas. 1. Švenčionėliams 130 metų // Rytas. – 1995, spalis, p. 2.
10. Vainauskas, Valentinas. Mėžionėlių gatvė – Švenčionėlių miesto istorijos dalis: [apie Mėžionėlių gatvės istoriją ir pasiūlymą įamžinti kunigo B. Laurinavičiaus atminimą]. – Iliustr. // Švenčionių kraštas. – 2011, lapkr. 9, p. 2
11. Žeimantas, Liubomiras Viktoras. Sankt Peterburgo–Varšuvos (nuo 1907 m. Šiaurės–Vakarų) geležinkelis. 1858-1915. – Vilnius, 2003. – P.  206-211.
 
Parengė: Danutė Bučelienė ir Aldona Mikštienė (Švenčionių SVB), 2009; 2017

(Apie architektūros objektus žr. sk. „Urbanistika ir architektūra”).

Atskiros knygos apie Švenčionėlių lankytinas vietas nėra, tačiau pilkapiai ir kiti paminklai pažymėti „Lietuvos TSR archeologijos atlase“ [4], „Kultūros paminklų enciklopedijoje“. Apie kryžius, koplytstulpius rašoma leidiniuose „Prikelkime senolių patirtį iš krašto praeities“ [6], Kryžių sakmė: Švenčionių rajono kryžių katalogas 2005“ [12]. Trumpai lankomos vietos minimos Algimanto Semaškos knygoje „Kelionių vadovas po Lietuvą“ [9], lankstinukuose „Švenčionėliai“ [11] ir kt.

Švenčionėliai. – [Švenčionys], 2006. Lankstinukas

Švenčionėlių miestas kraštotyros muziejaus neturi, bet nuo 1963 m. Švenčionėlių pagrindinėje mokykloje veikia kraštotyros muziejus, kurį įkūrė mokytoja A. Duksienė. Muziejuje surinkti eksponatai byloja apie miestelio praeitį [1, 2]. 2006 m. Švenčionėlių pagrindinės mokyklos muziejus (vadovė L. Turlienė) ir Švenčionių r. savivaldybės Kultūros skyrius parengė Švenčionėlių miesto lankytinų vietų lankstinukus.

2014 m. lapkričio 28 d. Švenčionėliuose atidengta memorialinė lenta gamtininkui, geografui, politikui, signatarui, prof. Česlovui Kudabai (ant dabartinės Švenčionėlių Mindaugo gimnazijos (buvusios Švenčionėlių pedagoginės mokyklos) pastato, Vilniaus g. 124). 

Švenčionėlių bažnyčioje yra keletas valstybinės ir vietinės reikšmės dailės kūrinių: varpas, kapa su Slucko juosta, skulptūrinė kompozicija „Golgota“ [12].

Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje (Mėžionėlių g. 10) yra:
Kryžius Lietuvos krikšto 600-jų metų jubiliejui (medis) – 1987 m. (skulpt. Juozas Jakštas) [7, 13].
Jėzaus Kristaus skulptūra (gipsas) su užrašu „Čia 1905–1959 m. stovėjo kun. Jono Burbos statyta pirmoji Švenčionėlių Šv. Edvardo bažnyčia“ [13];
Rūpintojėlis (autorius nežinomas). Kairėje pusėje pritvirtinta varinė lentelė nuo misijų seno kryžiaus su užrašu „Kristau, žmonių atpirkėjau, būk mūsų globėju! Misijų metu L. Aružiko SJ 1944 04 2-6 Atminimas“ [13];
Bažnyčios šventoriuje pastatytas Tautos kankinio,  kunigo Broniaus Laurinavičiaus juodo granito antkapinis paminklas „Kristus prieš Pilotą“ (skulpt. Antanas Kmieliauskas, 1991 m.) [5, 13] ir jam skirtas koplytstulpis (skulpt. J. Butkevičius, 1989 m.) [8, 13].
Stogastulpis – simbolis kapas tremtiniams (skulpt. J. Butkevičius, 1989 m.) [8, 13].

Istorijos ir archeologijos paminklai:
Prie Švenčionėlių miesto yra Švenčionėlių pilkapiai, Paduobės-Šaltaliūnės trys pilkapynai [3, 4];
Miestelyje yra keli seni pastatai: geležinkelio stotis, vaistinė. Priestočio g., Senasis malūnas (Žemutinė g.) [10, 15].
Kryžius, pastatytas buvusios cerkvės vietoje (Žalioji g.) [10].

Skvere, prie geležinkelio stoties (Priestočio g.) 1989 m. VI. 14 d. atidengtas Tremtinių paminklas, akmuo su metaliniu kryželiu ir užrašu „Iš šios geležinkelio stoties 1941–1952 stalinizmo metais į Sibirą išvežta tūkstančiai Aukštaitijos gyventojų“ [3, 13].

Memorialas 1941 m. spalio mėn. nužudytiems 8 000 žydų, hitlerizmo aukų kapinės. Švenčionėlių miškas [14].
1941 m. hitleriniai okupantai sušaudė 3726 gyventojus. Šioje vietoje pastatytas obeliskas [14].

Paminklas (metalo ir akmens derinys) su užrašu lietuvių ir rusų kalbomis „Šioje vietoje palaidoti hitlerinių okupantų 1942 V 20 nužudyti 25 Švenčionėlių apylinkės gyventojai. Tarp jų ir du kunigai – Boleslovas Bazevičius ir Jonas Naumovičius” (paminklas pastatytas sovietmečiu, 1 km nuo Švenčionėlių, prie kelio Švenčionys–Švenčionėliai) [13]. 2011 m. prie paminklo buvo pritvirtinta lenta, kurioje iškalta 30 žuvusiųjų pavardžių [2a].

Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapai (Vilniaus-Slėnio g. sankryža); sovietinių kareivių, žuvusių Antrajame pasauliniame kare, kapai (Žaliosios g.); žydų senosios kapinės. (Kaltanėnų g.), sentikių kapinės [11]; senosios katalikų kapinės (Ateities g.); čia yra muziejininko-kraštotyrininko Igno Šilkinio kapas [7, 10], lietuvio patrioto V. Jurkuvėno kapas [10],

Veikiančiose Mėžionėlių kapinėse (Liepų g.) 1994 m. atidengtas istorijos paminklas 1941 m. sukilimo aukoms: kariams ir partizanams [10]; 1994 m. kryžius– antkapinis paminklas (akmuo) su užrašu „Stasys Guiga-Tarzanas – paskutinis, ilgiausiai, iki pat 1986 m., išsislapstęs Lietuvos partizanas“ (skulpt. R. Kazlauskas); čia rasime daug skulptorių, Juozapo Jakšto, Juozo Butkevičiaus, Alvydo Cicėno, Antano Chmieliausko antkapinių paminklų [13].

Ties kryžkele Baranovas-Kaltanėnai-Švenčionys pastatytas medinis  kryžius su užrašu: „Aš esu su jumis visas dienas“ (meistras R. Kunigėnas) [13].

Literatūra ir šaltiniai

1. Aukštaitijos privatūs, žinybiniai ir visuomeniniai muziejai. – Vilnius, 2004.- P. 56-59.
2. Duksa, Zenonas. Švenčionėlių vidurinės mokyklos muziejus // Kraštotyra.- 1967, p. 270-272.
2a. Jakštas, Algis. Įamžintas sušaudytų žmonių atminimas: [apie 2011 m. prie paminklo, esančio netoli Švenčionėlių, naujai pritvirtintą lentą, kurioje iškalta 30 žuvusiųjų pavardžių]. – Iliustr. // Švenčionių kraštas. – 2011, geg. 25, p. 6.
3. Kadzevičius, Stasys. Tremtinių paminklas. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija.- Vilnius, 1996.- T. 1: Rytų Lietuva, p. 353.
4. Lietuvos TSR archeologijos atlasas.- Vilnius, 1977.- Kn. 3, p. 76.
5. Objektas „Intrigantas“: kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla. – Vilnius, 2002, p. 486-499.
6. Pauliukevičienė, Irena. Švenčionėlių miestas šventė 140-ąjį gimtadienį. Iliustr. // Švenčionių kraštas. – 2006, liep. 11, p. 6-7.
7. Projekto „Prikelkime senolių patirtį iš krašto praeities“: ekspedicijos iš Švenčionių rajono Švenčionėlių seniūnijos medžiaga. – Švenčionys, 2004, p. 85.
8. Semaška, Algimantas. Kelionių vadovas po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą. – Vilnius, 2006, p. 495-496.
9. Striužas, Valdas. Juozas Butkevičius (1915 02 01-1996 01 07): [nekrologas] // Rytas. – 1996, vasaris, p. 2.
10. Striužas, Valdas. Švenčionėliams 130 metų // Rytas. – 1995, spalis, p. 2.
11. Švenčionėliai: [lankstinukas]. – [Švenčionys], 2005.
12. Švenčionėlių bažnyčios dailės kūriniai // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1: Rytų Lietuva, p. 352-353.
13. Švenčionėlių seniūnijos. – Iliustr. // Kryžių sakmė: Švenčionių rajono kryžių katalogas 2005. – Vilnius, 2005. – P. 85-111.
14. Švenčionių krašto žydų tragedija 1941-1945 m. – Švenčionys, 2002, p. 32-42.
15. Žeimantas, Liubomiras Viktoras. Sankt Peterburgo-Varšuvos (nuo 1907 m. Šiaurės-Vakarų) geležinkelis. 1858-1915. – Vilnius, 2003. – P. 206-211.

Parengė Danutė Bučelienė ir Aldona Mikštienė (Švenčionių SVB), 2009; 2017

Švenčionėlių miesto jubiliejaus proga poetė Giedrė Veršelienė parašė eilėraštį „Švenčionėlių miestui“ [1].

Literatūra ir šaltiniai

1. Veršelienė, Giedrė. Švenčionėlių miestui: [eilėraštis] // Švenčionių kraštas.- 2006, geg. 27, p. 9.

Dabartinė Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Švenčionėlių miesto biblioteka-filialas įsikūrusi Priestočio g. 11 [5].

Duomenų apie biblioteką pateikiama Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos internetiniame puslapyje [5], periodikoje. Yra parengtas kraštotyros darbas apie bibliotekos istoriją.

Miestelis ir apylinkės buvo lietuviškos. Dar prieš I Pasaulinį karą 1913 m. įsikūręs Šv. Kazimiero draugijos Švenčionėlių skyrius turėjo didelę biblioteką, kuriai daug knygų padovanojo kunigas P. Čeglys, laikė skaityklą. (Bibliotekos vedėja buvo Verutė Saukaitė-Duksienė, vėliau J. Dilys. 1940 m. sovietai sunaikino viską) [4].

Švenčionėlių miesto biblioteka buvo įsteigta 1940 m. [6]. Vilniaus g. 38. Nuo 1945 metų birželio mėnesio joje buvo keturi kambariai. Viename kambaryje buvo įsteigtas abonementas, antrame – skaitykla, trečiame – šachmatai ir šaškės, ketvirtame – mažasis biliardas. Skaitykloje buvo įrengtas radijo taškas. Vedėja dirbo L. Bulanova, bibliotekininku – K. Misiūnas. 1947 m. biblioteka buvo pavadinta Švenčionėlių miesto viešoji valstybinė biblioteka. 1950 metais Švenčionėlių miestas tapo rajono centru. Biblioteka pavadinta rajonine biblioteka. 1951 m. biblioteka perkelta į trijų kambarių patalpas toje pačioje gatvėje Vilniaus g. 22. Dėl 1958 m. kilusio gaisro, nukentėjo ne tik knygos, bet ir visa dokumentacija. Tuomet biblioteka buvo perkelta į pastatą Priestočio gatvėje ir veikė iki 1985 m., tada biblioteka persikėlė į naujai pastatyto kultūros centro patalpas. Žinios apie dabartinę biblioteką pateiktos Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos internetiniame puslapyje [2, 4].
Kraštotyros fonde sukaupta 344 spaudinių egz., kartotekoje yra 2 344 kortelės.
2007 m. Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centras pirmąkart Lietuvoje pradėjo organizuoti Mažąsias knygų muges. Pirmoji vyko Varėnoje, o antroji Švenčionėliuose. Kultūros centro fojė vyko knygų prekyba, bendravimas su leidyklomis, o bibliotekoje – susitikimas su internetinio dienraščio „Bernardinai.lt“ leidėjais ir jų sudarytos eseistikos knygos pristatymas [1].

Literatūra ir šaltiniai

1. Mačerauskienė, Janina. Knygų maršas po Lietuvą: antroji stotelė – Švenčionėliai: [apie Mažąją knygų mugę] // Švenčionių kraštas.- 2005, gruod. 7, p. 1; gruod. 10, p. 9.
3. Požėlienė, Irena. Per metus – daugiau nei dvidešimt tūkstančių skaitytojų: [apie Švenčionėlių miesto biblioteką] // Švenčionių kraštas.- 2006, geg. 27, p. 12.
4. Striužas, Valdas. Švenčionėliams 130 metų // Rytas.- 1995, spalis, p. 2.
5. Švenčionėlių miesto biblioteka-filialas. Švenčionių rajono Viešoji biblioteka [interaktyvs].2008 [žiūrėta 2009-05-12]. Prieiga per internetą:< http://www.svencioniuvb.lt/lt/struktura-ir-kontaktai/filialai/100-svencioneliu-miesto-biblioteka-filialas >.
6. Švenčionių apskritis // Lietuvos viešosios bibliotekos 1943 metų anketos duomenimis.- Vilnius, 1996, p. 25.
 
Parengė Danutė Bučelienė ir Aldona Mikštienė (Švenčionių SVB), 2009; 2017